- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-10
- Bylos Nr.
- e2S-692-945/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04094-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- D. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui D. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. V. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečių vaikų O. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir E. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove, nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti iš atsakovo D. B. (toliau – atsakovas) po 330 Eur periodinėmis išmokomis, nenustatyti konkrečios atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, nurodant, kad šalys geranoriškai susitars. Ieškinys priimtas 2025 m. lapkričio 9 d.
2. 2025 m. gruodžio 29 d. teisme gautas atsakovo prašymas pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą, nutraukti civilinę bylą, pripažinti ieškovės veiksmus neteisėtu vaikų grobimu ir piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, priteisti iš ieškovės neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 19 d. nutartyje nustatė, jog vaikai neteisėtai laikomi Lietuvoje, nes vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Nepaisydama šių procesinių sprendimų, ieškovė inicijavo naują civilinę bylą Lietuvos Respublikoje. Neteisėtas vaikų laikymas Lietuvos Respublikoje pažeidė tėvo ir vaikų teisę palaikyti nuolatinį ryšį. Dėl šių veiksmų tėvui ir vaikams kilo reikšminga emocinė ir psichologinė žala.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo pareiškimą priteisti iš ieškovės neturtinės žalos atlyginimą, konstatuoti vaikų grobimo faktą, paliko nenagrinėtą ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
4. Teismas konstatavo, kad Jungtinė Karalystė nuo 2020 m. sausio 31 d. išstojo iš Europos Sąjungos (toliau – ES), 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigė ir pereinamasis laikotarpis, numatytas Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES susitarime. Ieškinys pateiktas Jungtinei Karalystei jau nesant ES nare ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Jungtinė Karalystė yra 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) narės, taip pat 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija) narės.
5. Teismas nurodė, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimai patenka į 1996 m. Hagos konvencijos taikymo apimtį (1996 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies b papunktis). Reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsniu, kuriame įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Šalių teismui nurodytos faktinės aplinkybės nerodo išimtinių taisyklių taikymo poreikio (išimčių iš 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo šalys neįrodinėja), todėl teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo.
6. Teismas nustatė, kad reikalavimas dėl skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo taip pat sprendžiamas vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsniu (sistemiškai taikant 1996 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies b papunktį), kuriame įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Kadangi šalių nurodytos faktinės aplinkybės nerodo išimtinių taisyklių taikymo poreikio (išimčių iš 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimams dėl bendravimo tvarkos nustatymo teismingumo šalys neįrodinėja), teismas nusprendė, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti reikalavimo dėl skyrium gyvenančio tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo.
7. Teismas konstatavo, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimai patenka į 2007 m. Hagos konvencijos taikymo apimtį (2007 m. Hagos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies a papunktis). Nors 2007 m. Hagos konvencija tiesiogiai nenustato jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose, tačiau įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnis), t. y. teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą. Teismas nusprendė, kad nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl ir reikalavimas dėl nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo neteismingas Lietuvos teismams. Teismas, padaręs išvadą, kad byloje pareikšti reikalavimai neteismingi Lietuvos Respublikos teismams, ieškinį paliko nenagrinėtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovės ieškinį ir perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos, turėjo išsamiai išanalizuoti, ar neegzistuoja aplinkybės, sudarančios išimtis iš 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Priešingai, nei nutarė teismas, ieškovė įrodinėjo esant išimtį iš nustatytų reikalavimų, tuo tikslu pateikė psichologinio tyrimo išvadą, kurios teismas neįvertino.
1.2. Visi ginčo klausimai turėtų būti sprendžiami prioritetu laikant nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, todėl teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas neatsižvelgė, kad dukra nenori grįžti, jos socializaciją apsunkintų prievartinis grąžinimas, kadangi dukra nemoka anglų kalbos, į atsakovo elgesį, jo pomėgį lošimams, taikomoms fizinėms bausmėms, psichologinę prievartą, sukuriamą nesaugią aplinką vaikų augimui ir vystymuisi, vaikų prisitaikymą prie naujos aplinkos, kurioje jie jaučiasi saugūs, mylimi, suprasti. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas galimas ne tik pagal atsakovo, tačiau ir pagal ieškovo bei vaikų gyvenamąją vietą. Teismas nevertino, jog konvencija pripažįsta nacionalinius spendimus dėl globos.
Atsiliepimas
9. Atsakovas atsiliepimu prašo atmesti atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Aplinkybės, susijusios su vaikų emocine būsena, jų prisitaikymu prie gyvenimo Lietuvoje, galimu pavojumi vaikams, juos grąžinus į Jungtinę Karalystę, negali būti vertinamos sprendžiant jurisdikcijos klausimą, nes jos patenka į bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, kuris pagal tarptautinį teisinį reguliavimą priklauso Jungtinės Karalystės teismui.
2.2. Ieškovės pateikiama psichologinio vertinimo išvada jau buvo nagrinėta ir įvertinta Lietuvos apeliaciniame teisme.
Motyvuojamoji dalis
2.3. Ieškovės atskirajame skunde nurodomi kaltinimai nėra pagrįsti, neįrodyti ir neturi įtakos Lietuvos teismo sprendimui dėl jurisdikcijos.
2.4. Vaiko interesų apsauga turi būti užtikrinama kompetentingame Jungtinės Karalystės teisme, kuriame šiuo metu nagrinėjami vaikų grąžinimo ir globos klausimai.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. sausio 2 d. nutartimi, be kita ko, paliko nenagrinėtą ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, motyvuodamas tuo, jog byloje pareikšti reikalavimai neteismingi Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad nagrinėjamoje byloje visi klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu.
12. Taigi, apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, po bylos iškėlimo nustačius, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad byla turi tarptautinį elementą ir sprendžiant jurisdikcijos klausimą dėl ieškinio reikalavimų nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką šioje byloje turi būti vadovaujamasi 1996 m. Hagos konvencija, o dėl ieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams – 2007 m. Hagos konvencija.
15. Vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.
16. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1136-934/2025, kurioje buvo sprendžiamas teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo klausimas, konstatavo, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta iki jų išvežimo į Lietuvą buvo Jungtinėje Karalystėje, nepilnamečiai vaikai laikomi Lietuvos Respublikoje be jų tėvo sutikimo, nėra pagrindo spręsti, kad nepilnamečių šalių vaikų prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje yra tokio lygio, jog grąžinus juos į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas juos ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas, nėra duomenų, kad grąžinus vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, šie pakliūtų į nesaugią, netoleruotiną aplinką, kurioje dėl pareiškėjo asmeninių savybių vaikams būtų padaryta psichinė ir emocinė žala, todėl pripažino pagrįsta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį leisti grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę.
17. Aukštesnės instancijos teismui konstatavus, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimai dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo pagal bendrąją taisyklę yra teismingi nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, t. y. ieškovė su ieškiniu turi kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą. Ieškovės ieškinio reikalavimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams. 1996 m. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos, todėl vien ieškovės neteisėtas šalių nepilnamečių vaikų atvežimas į Lietuvos Respubliką nedaro įtakos ieškinio reikalavimams dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo teismingumui.
18. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ji įrodinėjo išimtinių taisyklių taikymo poreikį nagrinėjamoje byloje.
19. 1996 m. Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išimties tvarka, jei vienos susitariančiosios valstybės institucija, kuri pagal 5 arba 6 straipsnį turi jurisdikciją, mano, kad kitos susitariančiosios valstybės institucija konkrečiu atveju galėtų geriau įvertinti vaiko interesus, ji gali: tiesiogiai ar savo valstybės centrinės įstaigos padedama prašyti tos kitos institucijos prisiimti jurisdikciją taikyti tokias apsaugos priemones, kurias ji laiko esant būtinomis, arba sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pasiūlyti šalims pateikti tokį prašymą tos kitos valstybės institucijai. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad susitariančiosios valstybės, į kurių institucijas gali būti kreiptasi, kaip nurodyta ankstesnėje dalyje, yra a) valstybė, kurios pilietis yra vaikas; b) valstybė, kurioje yra vaiko turtas; c) valstybė, kurios institucijos turi vaiko tėvų prašymą nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba jų santuoką pripažinti negaliojančia; d) valstybė, su kuria vaikas yra glaudžiai susijęs. 1996 m. Hagos konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu susitariančiosios valstybės institucijos, nurodytos 8 straipsnio 2 dalyje, mano, kad konkrečiu atveju jos galėtų geriau įvertinti vaiko interesus, jos gali: tiesiogiai ar tos susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, valstybės centrinės įstaigos padedamos, prašyti kompetentingos institucijos, kad joms suteiktų jurisdikciją imtis apsaugos priemonių, kurias jos laiko esant būtinomis, arba pasiūlyti šalims pateikti tokį prašymą susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, institucijai.
20. Ieškovė, prašydama ieškinio reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo nagrinėti Lietuvoje, šį prašymą grindžia vaiko prieštaravimu, pavojumi vaikui, vaiko prisitaikymu prie naujos aplinkos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, šioje byloje sprendžiamas jurisdikcijos klausimas dėl ieškinio reikalavimų, tačiau ieškinio reikalavimai nenagrinėjami iš esmės, todėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kurios gali būti reikšmingos nagrinėjant civilinę bylą dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, nesudaro pagrindo taikyti išimtinių taisyklių iš 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo. Tuo labiau, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1136-934/2025 konstatavo, jog nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo netinkamą elgesį su vaikais, smurtavimą prieš juos, nepilnamečių šalių vaikų prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje nėra tokio lygio, jog grąžinus juos į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas juos ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas.
21. 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).
22. 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatos nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, tačiau praktikoje kompetentingos institucijos gali į jas atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje. Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).
23. Vadovaudamasis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnyje nustatytu reglamentavimu, aplinkybėmis, kad atsakovo, kaip ir vaikų, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Ieškovė atskirajame skunde taip pat nenurodo jokių su šios nutarties dalies neteisėtumu ir nepagrįstumu susijusių argumentų.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog ieškovės ieškinio reikalavimai teismingi Jungtinės Karalystės teismams, nereiškia, kad ieškovė praranda vaikų globos teises, negali reikalauti priteisti iš atsakovo išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams ir pan. Šiuo atveju tie patys ieškovės reikalavimai turi būti nagrinėjami Jungtinės Karalystės teisme, jeigu ieškovė tinkamai kreipsis į Jungtinės Karalystės teismą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiama būtinybė spręsti ginčą Lietuvos teismuose, iš esmės labiau susiję su jos pačio interesais (patogumu spręsti ginčą pagal dabartinę ieškovės gyvenamąją vietą Lietuvoje), o ne su ginčo šalių nepilnamečių vaikų interesais.
25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio reikalavimų teismingumo klausimą, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.