Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-490-1066/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-10-05
Bylos Nr.: eI2-490-1066/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02662-2021-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas: R. A.
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui

Administracinė byla Nr. eI2-490-1066/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2021-4Procesinio sprendimo kategorija: 41; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-018195-e (taip nurodyta skunde, prie skundo pridėtas dokumentas, kurio Nr. 21-IL-10-01819-e) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 21R- (AG-448/05-2021) (toliau – Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Savo skundo reikalavimus pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, tačiau atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – Komisija) 2021 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 21R- (AG-448/05-2021) pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Sprendimą ir įpareigoti nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir Komisijos sprendimu, teigia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti.

2.2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčo situacijoje netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau – Įstatymas). Teigia, kad smurtinio nusikaltimo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 str. 4. d. Pasak pareiškėjo, jis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už veikas, kurias padarė 1993 m. ir 1994 m. (būdamas 17–18 metų amžiaus), tačiau jo įvykdyti nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų nuosavybei, kas reiškia, kad jie nepatenka į smurtinio nusikaltimo apibrėžimą, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendyje konstatuota, jog R. A. padaryti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių nusikaltimų.

2.3. Tvirtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino individualios pareiškėjo situacijos, t. y. ar pareiškėjas kelią pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

2.4. Pareiškėjas po jo nuteisimo per visus 27 metus nepadarė jokių nusikaltimų ir baustas nebuvo. Tai įrodo, jog jau bene 30 metų jis gyvena, vadovaudamasis įstatymais, nėra linkęs pažeidinėti baudžiamųjų įstatymų, vartoti smurto ir atlikti panašių nusikalstamų veiksmų, akivaizdu, kad pareiškėjas nebekelia jokio pavojaus visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, tačiau, nepaisant to, atsakovas iš pareiškėjo atima galimybę įsigyti ginklą, nors teistumas jau seniai pasibaigęs. Dėl ko, pareiškėjo manymu, jis patiria nepagrįstus savo teisių apribojimus.

2.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nusikalstamos veikos, kurios buvo padarytos 1993–1994 m., ir už kurias jis buvo nuteistas, buvo padarytos dėl jaunatviško lengvabūdiškumo, tačiau ne dėl pareiškėjo polinkio nusikalsti ar veikti prieš nustatytą tvarką. Nusikaltimo metu panaudotas smurtas nebuvo pavojingas gyvybei ar sveikatai. Dabar pareiškėjas charakterizuotinas kaip verslo ir šeimos žmogus, kuriam ginklas reikalingas tam, kad, reikalui esant, galėtų apginti savo šeimą ir turtą ir ginklo turėjimas jam yra būtinybė.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus AVPK) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Įstatyme įtvirtintos nuostatos įpareigoja įstatymo vykdytoją vadovautis valstybėje nustatytu teisiniu reglamentavimu ir nesudaro galimybės jo interpretuoti kitaip. Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

Motyvuojamoji dalis

3.2. Išnagrinėjus R. A. atžvilgiu turimą medžiagą bei atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, buvo įvertintos visos aplinkybės bei nustatyta pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra, dėl ko, atsakovo manymu, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

3.3. Pabrėžia, kad Vilniaus AVPK priėmė skundžiamą Sprendimą, išnagrinėjęs turimą medžiagą, tinkamai įvertinęs Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p., 18 str. 2 d. 1 p. nuostatas, todėl Komisija, išnagrinėjusi R. A. skundą dėl ginčijamo Vilniaus AVPK Sprendimo, pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, jame nurodytas tinkamas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei motyvai ir jo panaikinti pagrindo nėra.

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą.

4.2. Vilniaus AVPK, vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojančia nuo 2021 m. gegužės 5 d.) ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 17 ir 18 punktais, atliko patikrinimus.

4.3. Patikrinimo metu nustatyta, kad R. A. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 150 str. 2 d. (Prievartavimas, padarytas pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų arba susijęs su smurtu, nepavojingu gyvybei ar sveikatai, arba su turto sužalojimu ar sunaikinimu, BK numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki septynerių metų su turto konfiskavimu, 214 str. (savavaldžiavimas) dėl to, kad nuo 1993 m. birželio mėn. iki 1994 m. birželio mėn., veikdamas grupėje, prievartavimo tikslu, panaudodami smurtą nepavojingą gyvybei ar sveikatai iš nukentėjusiųjų reikalavo pinigų. R. A. buvo paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 3 mėn., vadovaujantis LR BK 47’ str. bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn. 1995 m. gegužės mėn. 6 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi R. A. buvo atleistas nuo Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pagal LR BK 150 str. 2 d., 214 str., 42 str. paskirtos 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmės.

4.4. Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie tyčinių smurtinių nusikaltimų ir už juos numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, padarė išvadą, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, dėl ko, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, priėmė skundžiamą Sprendimą.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Vilniaus AVPK atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Įstatymo 17 str. 1 dalies 2 punkte numatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

7. Svarbu yra paminėti ir tai, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves; ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo) pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė) tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

8. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, ginčija jį, teigdamas, kad atsakovas netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, dėl ko nepagrįstai pareiškėjo įvykdytas nusikaltimas buvo priskirtas prie smurtinio nusikaltimo. Pasak pareiškėjo, jo įvykdytas nusikaltimas (turto prievartavimas) yra priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, kuris nėra sunkus nusikaltimas, nes jo metu panaudotas smurtas buvo nepavojingas gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu Vilniaus AVPK teigia, kad jis tinkamai įvertino Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p., 18 str. 2 d. 1 p. nuostatas ir pagrįstai vadovavosi valstybėje nustatytu teisiniu reglamentavimu.

9. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde, be kita ko, rėmėsi tuo, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktus tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi pareiškėjas savo skunde akcentuoja, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas suformulavo aiškius reikalavimus įstatymų leidėjui ir akcentavo, kad ginčo leidimai niekada nebūtų išduodami tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, o leidimai turėtų būti išduodami, kiek galima individualizuotai, vertinant asmens pavojingumą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjo įsitikinimu, įstatymų leidėjas 2021 m. balandžio 29 d. pakeisdamas Įstatymą, ignoravo šiuos reikalavimus.

10. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą ir pasisakydamas dėl šių pareiškėjo skundo argumentų, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. KT103-N7/2020 dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažino, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2020 m. gruodžio 31 d.

11. Atkreiptinas dėmesys, jog 2021 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2, 11, 13, 16, 17, 18, 19, 21, 24, 25, 30, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-283, įsigaliojusiu 2021 m. gegužės 5 d., buvo pakeista Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, ankstesnėje redakcijoje buvusi formuluotė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, pakeista, nurodant, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Iš Įstatymo 18 straipsnio nuostatų matyti, jog šio straipsnio 2 dalis buvo papildyta 2 punktu, kuriame numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.

11. Priimdamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įstatymų leidėjas nenumatė galimybės, jog asmuo, padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, po tam tikro laiko tarpo galėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokie asmenys galėtų būti vertinami individualiai pagal kiekvieno asmens situaciją. Tokia galimybė įtvirtinta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kuriame numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.

12. Byloje nustatyta, kad atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie tyčinių smurtinių nusikaltimų ir už juos numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, padarė išvadą, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, dėl ko, vadovaujantis Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. ir 18 str. 2 d. 1 p. nuostatomis, priimtas skundžiamas Sprendimas.

Kaip minėta, 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 1 metams ir 3 mėnesiams laisvės atėmimo (nuosprendžio vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams) už nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje ir 214 straipsnyje, padarymą, dėl to, kad 1993 m. pareiškėjas, veikdamas grupėje su kitais asmenimis, prievartavimo tikslu, panaudodami smurtą, nepavojingą gyvybei ar sveikatai <...> reikalavo ateityje perduoti turtą <...>. Teismo 1995 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjas nuo paskirtos bausmės buvo atleistas. Taigi pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurio padarymą tuo metu galiojęs BK numatė laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmę. Taigi formaliai pareiškėjas atitiko Įstatymo sąlygą, pagal kurią nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

13. Šioje byloje teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2021 m. balandžio 29 d. redakcija, TAR, 2021-05-04, Nr. 9685) atitikties Konstitucijai, nes teismui kylo abejonė dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį eliminuojama galimybė tiek institucijai, išduodančiai leidimą, tiek teismui, tikrinančiam jos sprendimo teisėtumą, individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucinis Teismas, priimdamas 2023 m. kovo 15 d. nutarimą, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2021 m. balandžio 29 d. redakcija, TAR, 2021-05-04, Nr. 9685) tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2022 m. kovo 24 d. redakcija) visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2023 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad šis nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. gruodžio 31 d. Nors Konstitucinis Teismas 2023 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2022 m. kovo 24 d. redakcija) visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau teismui priimant šį sprendimą šis Konstitucinio Teismo nutarimas dar nėra oficialiai paskelbtas ir galiojantis.

14. Oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant ginčus, kuriems taikytinas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimas dar nėra paskelbtas oficialiai, sprendžiant ginčą paprastai turėtų būti vadovaujamasi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-324-556/2023 konstatavo, kad, atsižvelgus į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus įsigaliojimas atidėtas, bylos aplinkybėmis nėra jokio objektyvaus pagrindo teismui daryti intervenciją į teisinius santykius, kurių susiklostymo metu galiojo teisės aktų konstitucingumo prezumpcija. Taigi, esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjamu atveju nemato pagrindo kitaip aiškinti ir šioje nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, nustačius vėlesnę jo oficialaus paskelbimo datą, ir su šia situacija susijusias teisines pasekmes.

15. Tokiomis aplinkybėmis dėsninga, kad valstybės valdžios institucijos (įstatymų leidėjas, teismai) atsižvelgia į oficialiai nepaskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, siekdamos užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1457-756/2021).

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Minėtame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

16. Šioje byloje teismas, suabejojęs taikytino įstatymo atitiktimi Konstitucijai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris pasisakė dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto dalies prieštaravimo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2023 m. kovo 15 d. nutarime, be kita ko, pasisakė, kad įstatymų leidėjas, įgyvendinamas Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimą, kaip esminį kriterijų pasirinko už itin pavojingus nusikaltimus nustatytą tik maksimalų BK numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį, viršijantį 6 metus laisvės atėmimo, ir neatsižvelgė į tai, kad asmeniui už tokį nusikaltimą skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmė gali būti labai skirtinga, be kita ko, daug mažesnė už maksimalų BK numatytą laisvės atėmimo bausmės už tam tikrą nusikaltimą dydį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti tam tikrų ginklų, jų šaudmenų, kad ir kokiam teisėtam tikslui jie būtų skirti, ir tokie tyčinius smurtinius nusikaltimus padarę asmenys, kurie gali būti nubausti itin skirtingos trukmės laisvės atėmimo bausmėmis, be kita ko, daug mažesnėmis už maksimalų BK numatytą laisvės atėmimo bausmės už tam tikrą nusikaltimą dydį, nesudarius sąlygų konkrečiu atveju įvertinti asmens pavojingumą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra prielaidų teigti, kad pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą teisė įsigyti ir turėti Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, taip pat B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų visam laikui atimama tik asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės. įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatęs, kad nepriekaištingos reputacijos asmenimis nelaikomi ir todėl niekada negali gauti leidimo įsigyti ir turėti Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų fiziniai asmenys, padarę nurodytus tyčinius smurtinius nusikaltimus, nepaisė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo nustatyti tokias leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, pagal kurias leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami tik asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, taigi nepaisė ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus padariusiems asmenims, atsižvelgiant į jiems už tokius nusikaltimus realiai paskirtos bausmės dydį, kuris kartu su nusikalstamų veikų klasifikacija (inter alia pagal jų pavojingumą, kėsinimosi objektą) labiau parodo konkretaus asmens, siekiančio gauti leidimą įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis, pavojingumą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nei už tokį nusikaltimą įstatyme numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė.

Konstitucinio Teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarimas atsiųstas teismui 2023 m. kovo 15 d., jo turinys viešai paskelbtas (https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2824/content).

17. Šioje byloje svarbu tai, kad pareiškėjui realiai skirta bausmė už tuometinio BK 150 straipsnyje numatytą veiką (dėl kurios padarymo jis formaliai ir neatitiko Įstatymo sąlygų) buvo 1 metai, o bendra bausmė (subendrinus su kitu nusikaltimu – savavaldžiavimu (pagal tuometinio BK 214 straipsnį nebuvo numatyta laisvės atėmimo bausmė) - 1 metai ir 3 mėnesiai (atidedant vykdymą 1 metams ir 6 mėnesiams). Taigi pareiškėjui skirta bausmė buvo ženkliai mažesnė nei numatyta maksimali bausmė – 7 metai laisvės atėmimo ir ženkliai mažesnė nei Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta riba – 6 metai laisvės atėmimo.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šioje byloje kilo ginčas dėl individualaus Sprendimo, kuris paremtas Konstitucijai prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatomis. Nors Sprendimo priėmimo metu šios Įstatymo nuostatos buvo galiojančios, taip pat atidėjus Konstitucinio Teismo oficialų paskelbimą, tačiau konstatavus Įstatymo nuostatų priešingumą Konstitucijai pagal iš šios individualios bylos kilusį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl Įstatymo neteisėtumo nepaisymas iš esmės leistų pripažinti iš neteisėto veiksmo kilus teisėtas pasekmes (paneigiant principą, kad iš ne teisė s negali atsirasti teisė, lot. ex injuria jus non oritur), taip pat būtų pažeistas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė, teismo pareiga vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis). Todėl įvertinus Konstitucinio Teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimus (šio Sprendimo 16 punktas), darytina išvada, kad negalima situacija, kurioje vien tik nusikaltimo, už kurį numatyta maksimali sankcija viršija 6 metų laisvės atėmimo ribą, padarymas, nevertinant realiai paskirtos bausmės ir kitų aplinkybių, neribotą laiką atima teisę gauti leidimą. Priimant Sprendimą, jokios kitos aplinkybės, išskyrus faktą, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų padarymo, nebuvo vertinamos. Todėl negalima pripažinti, kad priimant Sprendimą buvo teisėtai, pagrįstai ir proporcingai pritaikyti apribojimai pareiškėjo atžvilgiu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2023 m. kovo 15 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jei iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, įstatymų leidėjas nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte nurodytus nusikaltimus, policijos įstaigos, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims, turės vadovautis inter alia (be kita ko) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 6 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies (2022 m. kovo 24 d. redakcija) 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo) turės priimti atsižvelgdamos į, be kita ko, ir nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Taigi net ir panaikinus Sprendimą, policijos įstaigai lieka galimybė kontroliuoti ir vertinti, ar leidimo prašantis asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos ir jo keliamą grėsmę.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, ginčijamas Sprendimas panaikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas prašo iš nauji išnagrinėti jo prašymą išduoti leidimą. Kadangi Sprendimas panaikinamas, atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo pašymą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-01819-e.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 21R- (AG-448/05-2021).

Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. A. (R. A.) prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė