- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-1040-190-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Stasys Lemežis, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- M., V. D., M. G.
- Advokatai
- Loreta Guižauskienė
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A–1040/2010
Teisėjas Gediminas Viederis Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.5., 2.4.7.
2010 m. gruodžio 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. D. ir M. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 240 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 240 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 ir 9 d. ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė M. G. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir vienam mėnesiui ir 10 MGL (1 300 Lt) bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamieji V. D. ir M. G. nuteisti už tai, kad išlaisvino kalinį:
jie, 2008-05-12 apie 01.00 val. netoli prekybos centro „Maxima“, adresu Sausio 13-osios g. 2, Vilniuje, veikdami kartu, savo pareigas einantiems Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės (toliau – VPK VP PR) vyresniajam patruliui S. Š. ir patruliui A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A. P. Kavoliuko g. 32A, Vilniuje, M. G. stvėrė VPK VP PR patrulį A. N. už rankos ir stūmė pastarąjį toliau nuo tarnybinio automobilio, o V. D. tuo metu iš išorės atidarė policijos tarnybinio automobilio galines dureles ir tokiu būdu išlaisvino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį.
Be to, kaltinamieji V. D. ir M. G. nuteisti už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojui:
jie, 2008-05-12 apie 01.00 val. netoli prekybos centro „Maxima“, adresu Sausio 13-osios g. 2, Vilniuje, savo pareigas einantiems Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniajam patruliui S. Š. ir patruliui A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A. P. Kavoliuko g. 32A, Vilniuje, išlaisvinę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį iš tarnybinio automobilio, inicijavo konfliktą su policijos pareigūnais, kurio metu V. D. stumdė VPK VP PR vyresnįjį patrulį S. Š., o M. G. - stumdė VPK VP PR patrulį A. N., o pareigūnams pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, nereagavo, bandant juos sulaikyti aktyviais veiksmais stumdydami policijos pareigūnus priešinosi ir bandė išvengti sulaikymo, mėgino suduoti policijos pareigūnams, tokiu būdu savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams.
Be to, kaltinamieji V. D. ir M. G. nuteisti už tai, kad įžeidė valstybės tarnautojo funkcijas atliekantį asmenį:
jie, 2008-05-12 apie 01.00 val. netoli prekybos centro „Maxima“, adresu Sausio 13-osios g. 2, Vilniuje, savo pareigas einantiems Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniajam patruliui S. Š. ir patruliui A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A. P. Kavoliuko g. 32A, Vilniuje, išlaisvinę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį iš tarnybinio automobilio, inicijavo konfliktą su policijos pareigūnais, o pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, pareigūnų S. Š. ir A. N. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, tokiu būdu juos įžeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus pažymėjo, kad kaltinamieji V. D. ir M. G. bei liudytojai M. D. ir M. L. pateikė tarpusavyje vienodą, tačiau visiškai skirtingą nuo liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir S. Š., įvykio aplinkybių aiškinimą. Šių asmenų parodymai nesutampa ir nustatant vieną esminių bylos aplinkybių – tai, ar tyrimo nenustatytas asmuo buvo pasodintas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir kaltinamųjų išlaisvintas, kaip teigia policijos pareigūnai, ar, tiesiog pabėgo iš įvykio vietos. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamuosius. Pagal kaltinamųjų ir minėtų liudytojų parodymus, išeitų, kad nusikaltimą darė policijos pareigūnai – įvykio vietoje neteisėtai vartodami smurtą prieš V. D. ir M. G., vėliau, klastodami tarnybinių pranešimų duomenis ir duodami melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Tačiau tokią versiją teismas vertino kritiškai, kadangi, pirmiausia, patys kaltinamieji ir minėti liudytojai yra susiję tampriais giminystės (liudytojas M. D. yra kaltinamojo V. D. brolis) ir draugystės ryšiais, antra, kai kurios kaltinamųjų nurodytos aplinkybės yra akivaizdžiai išgalvotos ir lengvai paneigiamos – pavyzdžiui, tai, kad kaltinamasis M. G., būdamas pristatytas į policijos komisariatą, apie valandą laiko išbuvo prirakintas antrankiais prie laiptų turėklų ir mušamas, nors niekam dėl to nesiskundė, kad kaltinamieji neva atsitiktinai susitiko M. G. ir tyrimo nenustaytą asmenį, nors iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad dar maždaug prieš valandą iki įvykio kartu buvo „Statoil“ degalinėje, galiausiai, akivaizdu, kad dirbdami dėl vagystės iš minėtos degalinės, policijos pareigūnai, pagal vaizdo įrašą, žinojo visų degalinėje kartu buvusių vaikinų požymius, ir juos de facto laikė įtariamaisiais, todėl turėjo juos teisę patikrinti, atlikti asmens apžiūrą ir, prireikus, sulaikyti. Taigi, apylinkės teismas tikėjo policijos pareigūnų A. N. ir S. Š. parodymais ir jais remėsi. Taip pat teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepasitvirtino, kaltinamųjų V. D. ir M. G. kaltė pasipriešinus policijos pareigūnams ir pastaruosius įžeidus, nekelia jokių abejonių.
Vertindamas kaltinamųjų veiksmus išlaisvinant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, teismas pažymėjo, kad pagal LR BK 240 straipsnio dispoziciją, kalinys yra įstatymo nustatyta tvarka sulaikytas, suimtas ar atliekantis arešto ar laisvės atėmimo, ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, asmuo. Šioje byloje nustatyta, kad nenustatytos tapatybės asmuo policijos pareigūnų buvo sulaikytas ir patalpintas į policijos automobilį, kaip įtariamasis dėl 2008-05-11 apie 23.45 val. įvykdytos vagystės iš degalinės „Statoil“. Teismas pažymėjo, kad vėliau paaiškėjo, jog šią vagystę padarė vienas asmuo – M. G., veikdamas be jokio bendrininko, už ką M. G. nuteistas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu. Tačiau, įvykio metu policijos pareigūnai, susipažinę su vaizdo įrašu iš minėtos degalinės, turėjo pakankamą pagrindą įtarti vagystėje dalyvavus ne tik M. G., bet ir kitą, nenustatytą asmenį. Pagal LR BPK 140 straipsnio 1 dalį, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Kaltinamasis M. G. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo buvo sulaikyti praėjus tik šiek tiek daugiau kaip valandai po vagystės „Statoil“ degalinėje, todėl, teismas laiko, kad toks jų sulaikymas atitiko LR BPK 140 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką tuoj po nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad vėliau asmeniui įtarimai nepasitvirtina, savaime nedaro jo sulaikymo neteisėtu. Teismas padarė išvadą, jog teisėtai ir įstatymo nustatyta tvarka sulaikyto asmens išlaisvinimas, neabejotinai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 240 straipsnį. Teismas atkreipė dėmesį, jog asmens laikinas sulaikymas turi būti tinkamai įforminamas. Pagal LR BPK 140 straipsnio 3 dalį, apie kiekvieną sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo nuorašą. Šioje byloje nenustatyto asmens laikinas sulaikymas nebuvo niekaip įformintas – pasak policijos pareigūnų, nenustatytas asmuo buvo taip greitai neteisėtai išlaisvintas, kad nebuvo spėta nustatyti net pastarojo asmens tapatybės. Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, kaip tokiu atveju turėjo elgtis policijos pareigūnai, tačiau akivaizdu, kad dėl įtariamojo pabėgimo turėjo būti imtasi efektyvesnių priemonių, ne tik apsiribojant jį išlaisvinusių asmenų sulaikymu ir pristatymu į policijos komisariatą. Vis dėlto, šios aplinkybės, teismo nuomone, nepašalina kaltinamųjų atsakomybės pagal LR BK 240 straipsnį.
Apibendrindamas išdėstytą, apylinkės teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 240 straipsnį, 286 straipsnį ir 290 straipsnį (paskutinės dvi veikos tarpusavyje sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi pripažino jį padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 240 str., 286 str., 290 str. remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas nustatė neteisingas, nepagrįstas faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys yra prieštaringi, šie prieštaravimai tarp vyresniojo patrulio S. Š. bei patrulio A. N. duotų parodymų ir liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nebuvo pašalinti.
Pirmoji ir esminė neteisingai nustatyta bylos faktinė aplinkybė yra ta - jog asmuo, įvardintas byloje kaip galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdęs vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A.P. Kavoliuko g. 32a, Vilniuje, buvo pasodintas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir jo bei V. D. buvo išlaisvintas. Priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, asmuo, įvardintas byloje kaip galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdęs vagystę, nebuvo pasodintas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir jo bei V. D. nebuvo išlaisvintas. Tai patvirtina šios aplinkybės:
1. Iš Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 7 PK NTS tyrėjo 2009-05-12 tarnybinio pranešimo matyti, kad operatyvinėmis paieškos priemonėmis nustatyti pabėgusio asmens, vardu Roma, nepavyko, taigi, nėra jokių duomenų apie sulaikytą ir išlaisvintą asmenį, be vyresniojo patrulio S. Š. ir patrulio A. N. parodymų, tačiau kitų įrodymų, kad tikrai buvo sulaikytas ir į policijos mašiną įsodintas nenustatytas asmuo, nėra.
2. Pabrėžtina, kad kitų liudytojų parodymai prieštarauja pareigūnų S. Š. ir A. N. parodymams, t.y. M. D., M. L. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, jog vaikinas, kuris byloje įvardinamas kaip galimai įvykdęs vagystę iš degalinės „Statoil“, pamatęs policijos pareigūnus, pabėgo.
3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnų S. Š. ir A. N. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje nenuoseklūs bei prieštaringi.
4. Pabrėžtina, jog Bendrosios informacijos kortelėje nurodyta informacija, iš kurios matyti, jog 2008-05-12 apie l val., gautas pranešimas, kad Sausio 13-osios g. 2, Vilniuje, V. D. pasipriešino policijos pareigūnams, tačiau nėra nurodyta, jog buvo išlaisvintas kalinys ar jis (M. G.) pasipriešino policijos pareigūnams.
5. Vadovaujantis LR BPK 140 str. 3 d. apie kiekvieną sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo nuorašą, tačiau šioje byloje nenustatyto asmens laikinas sulaikymas nebuvo įformintas.
6. Liudytojų apklausos protokole pareigūnai R. V., A. B., G. D. nurodė, jog gavę pranešimą, kad kolegoms patruliui AP -71 reikalinga pagalba ir atvykę į įvykio vietą jokių grumtynių nematė.
7. Pažymėtina, jog liudytojų apklausos protokoluose policijos pareigūnai nurodė, jog tiek jis, tiek ir V. D., raginome išlaisvinti sulaikytą asmenį, tačiau teismo posėdžio metu abu policijos pareigūnai davė parodymus, jog iki sulaikytojo pabėgimo jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog sulaikytasis gali būti išlaisvintas, nebuvo, kas patvirtina, jog nei jis, nei V. D. apie jokį sulaikytojo išlaisvinimą nė nebuvo užsiminę.
8. Atkreiptinas dėmesys, jog policijos pareigūnams atvykus į policijos komisariatą, siekiant rinkti įrodymus dėl kalinio išlaisvinimo, policijos automobilis net nebuvo pateiktas apžiūrai, tuo atimant galimybę ekspertinių (pvz. daktiloskopinių) tyrimų pagalba nustatyti, ar apskritai automobilyje buvo sulaikytas koks nors asmuo.
9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog dėl vagystės iš „Statoil“ degalinės buvo nuteistas jis (M. G.). Kyla abejonė, kodėl pareigūnų S. Š. ir A. N. teigimu į automobilį buvo įsodintas kitas nenustatytas asmuo.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog „teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai turėtų pagrindą apkalbėti kalinamuosius“. M. G. teigia, jog jis teisiamajame posėdyje nurodė, jog vieną iš jį sulaikiusių pareigūnų pažįsta, nes jis yra ne kartą jį sulaikinėjęs, o tai duoda pagrindą policijos pareigūnams apkalbėti jį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi pripažino jį padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 286 str. ir 290 str., remdamasis prielaida, jog jis įžeidė bei pasipriešino policijos pareigūnams. Tiek pareigūno įžeidimas, tiek pasipriešinimas niekaip nefiksuoti, t.y. Bendrosios informacijos kortelėje (2008-05-13, įvykis Nr. 0108000187617) nėra nurodyta, jog jis pasipriešino policijos pareigūnams, kaltinimai nekonkretizuoti, iš kaltinimų neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė šias nusikalstamas veikas. Skunde M. G. neneigia vartojęs necenzūrinius žodžius, tačiau kategoriškai neigia, jog šiais žodžiais siekė įžeisti policijos pareigūnus.
M. G. atkreipia dėmesį, jog LR BK 240 str. Reglamentuota nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių veikų, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo jo tyčios darant šią nusikalstamą veiką.
Apeliantas taip pat pažymi, jog pasipriešinimas ir policijos pareigūno įžeidimas reglamentuojami ne tik LR BK 286 str. bei 290 str., bet ir LR ATPK 187 str. 1 d. bei 187 str. 2 d. o svarstant atribojimo klausimą svarbu yra nustatyti kaltininko veiksmų intensyvumą bei veiksmų pobūdį, tačiau, anot M. G., pirmosios instancijos teismas nevertino nei jo veiksmų pobūdžio, nei jų intensyvumo.
Šalies argumentai
M. G. nesutinka su skundžiamajame nuosprendyje nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 286 str. bei 290 str., kvalifikavimu. Atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios teisės teorijoje tais atvejais, kai kaltininkas vienu metu ne tik įžeidinėja viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, bet ir priešinasi naudodamas smurtą, veika turi vieno nusikaltimo požymius ir kvalifikuojama pagal LR BK 286 str., numatantį atsakomybę už sunkesnį nusikaltimą. Pagal nusikaltimų sutaptį tokia veika kvalifikuojama tik tada, kai veiksmai padaromi įvairiu laiku ir jų nesieja vieninga kaltininko tyčia.
Apeliantas taip pat nesutinka su realios laisvės atėmimo bausmės skyrimu ir mano, jog ji per griežta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BK numatytus bausmės skyrimo pagrindus, nes, skirdamas jam bausmę, visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę, nevertino teismui pateiktų duomenų, charakterizuojančių jį kaip asmenį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
V. D. nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes pripažino jį padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 240 str., remdamasis prielaida, jog jis išlaisvino kalinį. Ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys yra prieštaringi, prieštaravimai tarp vyresniojo patrulio S. Š. bei patrulio A. N. duotų parodymų ir liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nepašalinti.
Atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų apie sulaikytą ir išlaisvintą asmenį, taip pat be vyresniojo patrulio S. Š. ir patrulio A. N. parodymų, kad buvo sulaikytas ir į policijos mašiną įsodintas asmuo, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdęs vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A.P. Kavoliuko g. 32a, Vilniuje, kitų įrodymų, kad tikrai buvo sulaikytas ir į policijos mašiną įsodintas asmuo, galimai įvykdęs vagystę iš degalinės „Statoil“, nėra. Pabrėžtina, kad kitų liudytojų parodymai prieštarauja pareigūnų S. Š. ir A. N. parodymams, t.y. M. D., M. L. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, jog vaikinas, kuris galimai įvykdė vagystę iš degalinės „Statoil“, pamatęs policijos pareigūnus, pabėgo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareigūnų S. Š. ir A. N. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliantas pabrėžia, jog pareigūnai S. Š. ir A. N. nepatvirtino, jog matė jį atidarant automobilio dureles. Taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojų apklausos protokoluose, kuriuose užfiksuoti pareigūnų G. D. ir R. V. parodymai, užfiksuota, jog S. Š. bei A. N. kvietė pagalbą, nes sulaikomi asmenys, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdę vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A.P. Kavoliuko g. 32a, Vilniuje, priešinasi, tačiau nenurodyta, jog buvo paleistas sulaikytas asmuo.
Taip pat, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi pripažino jį padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 286 str. ir 290 str., remdamasis prielaida, jog jis įžeidė bei pasipriešino policijos pareigūnams, tačiau iš kaltinimų neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė šias nusikalstamas veikas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Jis neneigia vartojęs necenzūrinius žodžius, tačiau kategoriškai neigia, jog šiais žodžiais siekė įžeisti policijos pareigūnus. Pažymi, jog jis yra pažįstamas su policijos pareigūnais, buvo ne kartą jų sulaikomas, tarpusavio santykiai yra įtempti.
Teismas, anot apelianto, neteisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, jog jis turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo (pasipriešinimas ir policijos pareigūno įžeidimas reglamentuojami ir ATPK 187 str. 1 d. ir 187 str. 2 d.).
V. D., kaip ir M. G., nesutinka su skundžiamajame nuosprendyje nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 286 str. bei 290 str., kvalifikavimu ir teigia, jog tais atvejais, kai kaltininkas vienu metu ne tik įžeidinėja viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, bet ir priešinasi naudodamas smurtą, veika turi vieno nusikaltimo požymius ir kvalifikuojama pagal LR BK 286 str., numatantį atsakomybę už sunkesnį nusikaltimą.
V. D. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam skyrė laisvės atėmimo bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, jog jog augina mažametį vaiką, todėl, jo manymu, reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra per griežta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. G. ir jo gynėja bei V. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. G. ir V. D. apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegija pažymi, jog šioje byloje M. G. ir V. D. paduotų apeliacinių skundų argumentai iš esmės yra analogiški, todėl nutartyje bus aptarti kartu.
Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. nepagrįstai juos nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 240 str. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog apylinkės teismas ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai kvalifikavo M. G. ir V. D. padarytą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 240 str. Nors nuteistieji ir neigia veikdami kartu išlaisvinę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, tačiau jų kaltė įrodyta byloje esančiais liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir S. Š. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Teismas padarė teisingą išvadą, jog nors minėtų liudytojų parodymai dėl vienos esminės bylos aplinkybės – tai, ar tyrimo nenustatytas asmuo buvo įsodintas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, nesutampa su nuteistųjų bei liudytojų M. D. ir M. L. parodymais, tačiau susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinė instancija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai apie tai, kad nėra nustatytų objektyvių priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai turėtų pagrindą apkalbėti M. G. ir V. D.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog M. D. ir M. L. su apeliantais sieja giminystės ir draugystės santykiai, dėl ko yra pagrindas manyti, siekdami padėti apeliantams išvengti baudžiamosios atsakomybės, jie gali būti susinteresuoti bylos baigtimi bei duoti neobjektyvius parodymus. Todėl apylinkės teismas pagrįstai į tai atsižvelgė ir tinkamai įvertino šių liudytojų parodymus. Apylinkės teismo nuosprendyje yra aptarti motyvai, dėl kurių teismas rėmėsi policijos pareigūnų A. N. ir S. Š. parodymais bei kodėl atmetė liudytojų M. D. ir M. L. parodymus ir kaip minėta, kolegija pritaria šiems motyvams. Be to, apeliacinė instancija atkreipia dėmesį į tai, jog abu apeliantai anksčiau jau buvo teisti už smurtinių nusikaltimų padarymą – plėšimus bei viešosios tvarkos pažeidimus. Bylos medžiaga taip pat tvirtina, jog V. D. ir M. G. jau ne vieną kartą buvo bausti administracine tvarka už smulkaus chuliganizmo, policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidimus, viešosios rimties trikdymus ( LR ATPK 174 str., 187 str. 2 d., 183 str. ). Skundą nagrinėjančio teismo manymu šie faktiniai duomenys patvirtina, jog abu nuteistieji yra linkę nesilaikyti įstatymų reikalavimų, pažeidinėti viešąją tvarką ir konfliktuoti su policijos pareigūnais. Kolegijos vertinimu būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos nagrinėjamojoje byloje, kai nuteistieji elgėsi agresyviai, įžūliai bei nevykdė policijos pareigūnų nurodymų.
Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi vertindamas liudytojų parodymus policijos pareigūnų parodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, o byloje esant abejonėms dėl nuteistųjų kaltės, šias abejones netraktavo apeliantų naudai bei tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją.
Kolegija nesutikdama su šiais skundų argumentais pabrėžia, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla bei įvertina juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ta aplinkybė, kad šioje byloje apylinkės teismas vertino įrodymus ne apeliantų naudai, savaime nereiškia teismo šališkumo. Nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta kodėl priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi vienų ir atmetė kitų liudytojų parodymus. Skundą nagrinėjantis teismas spręsdamas nuteistųjų parodymų patikimumo klausimą taip pat atsižvelgia ir į V. D. bei M. G. asmenybes, jų aukščiau paminėtas susiformavusiąs antivisuomenines nuostatas ( teistumus bei patraukimą administracinėn atsakomybėn ). Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Be to, kolegija neįžvelgia ir pirmosios instancijos teismo šališkumo pagrindų.
Skirtingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, liudytojų A. N. ir S. Š. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nėra pagrindo pripažinti nenuosekliais ir prieštaringais. Policijos pareigūnai dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens išlaisvinimo iš esmės davė tarpusavyje neprieštaraujančius parodymus. Policiojos pareigūnas S. Š., apklausiamas tyrėjo kitą dieną po įvykio, t.y. 2008-05-13, parodė, jog prasidėjus susistumdymui tarp A. N. ir M. G., jis priėjo padėti porininkui, kai tuo tarpu „<...> V. D. iš išorės atidarė automobilio duris ir išleido sulaikytąjį, kuris pabėgo <...>“ (t.1, b.l. 22). Analogiškai šią aplinkybę tyrėjui nurodė ir A. N. (t.1, b.l. 23-24). Teisiamajame posėdyje 2010-01-07, t.y. praėjus daugiau nei pusantrų metų, abu pareigūnai tiksliai neprisiminė įvykio aplinkybių, todėl teisėjui pagarsinus jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino. Pažymėtina, jog tiek S. Š., tiek ir A. N. teisme atsakydami į užduotus klausimus parodė, jog, nors V. D. durelių paties atidarymo momento ir nematė, nes tuo metu sulaikinėjo M. G., tačiau abu kategoriškai teigė, kad būtent V. D. atidarė automobilio dureles, nes tik jis buvo šalia automobilio tuo metu (t. 2, b.l. 66-70). Taigi, kolegija nesutinka su apeliantų skundų teiginiu, jog šių liudytojų parodymai prieštaringi, nes parodymai, duoti teisme nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių.
Nereikšminga, kolegijos nuomone, yra skunduose nurodyta aplinkybė dėl pastiprinimo iškvietimo laiko, nes ši aplinkybė reikšmės dėl M. G. ir V. D. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 240 str. neturi. Be to, tai, jog Bendrosios informacijos pranešime yra užfiksuotas tik pranešimas apie pasipriešinimą policijos pareigūnams, nepaneigia apeliantų kaltės dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens išlaisvinimo, nes akivaizdu, jog tuomet, kai pareigūnas S. Š. pranešė Vilniaus m. 7 PK apie įvykių aplinkybes, tarp policijos pareigūnų ir nuteistųjų M. G. ir V. D. bei kitų liudytojų jau buvo prasidėjęs konfliktas, todėl esant šioms aplinkybėms minėtas pareigūnas neturėjo objektyvių galimybių išdėstyti visų įvykio detalių bei daromų nusikalstamų veikų.
Apeliacinė instancija atmeta, kaip nepagrįstą M. G. ir V. D. skundų argumentą, jog tai, kad nenustatyto asmens laikinas sulaikymas nebuvo įformintas pagal Lietuvos Respublikos BPK 140 str. 3 d., anot jų, įrodo, jog de facto joks asmuo iš viso nebuvo sulaikytas ir įsodintas į tarnybinį automobilį. Iš įvykio eigos seka, jog to padaryti fiziškai nebuvo įmanoma, nes išlaisvintas asmuo netrukus po įsodinimo į tarnybinį automobilį buvo neteisėtai išlaisvintas ir iš įvykio vietos pabėgo. Todėl nekelia abejonių, kad policijos pareigūnai neturėjo galimybės nustatyti jo asmens tapatybės duomenų, reikalingų sulaikymo protokolui surašyti. Liudytojai pareigūnai R. V., A. B., G. D. apklausos protokoluose nenurodė, kad iš tarnybinio automobilio būtų išlaisvintas asmuo, nes, kaip parodė šie liudytojai, jie į įvykio vietą atvyko vėliau ir grumtynių jau nematė. Dėl šios priežasties nurodyti pareigūnai atvykus po konflikto jau ir negalėjo matyti ar policijos automobilyje buvo sulaikytas asmuo ir ar tikrai jis buvo išlaisvintas.
Taigi, nurodytų įrodymų visuma bei jų analizė davė apylinkės teismui pakankamą pagrindą išvadai padaryti, jog M. G. ir V. D. veikdami kartu patruliams S. Š. ir A. N. sulaikius ir į tarnybinį automobilį įsodinus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A. P. Kavoliuko g. 32A, Vilniuje, M. G. stvėrė A. N. už rankos ir stūmė pastarąjį toliau nuo tarnybinio automobilio, o V. D. tuo metu iš išorės atidarė policijos tarnybinio automobilio galines dureles ir tokiu būdu išlaisvino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį.
Apylinkės teismas taip pat pagrįstai M. G. ir V. D. padarytas nusikalstamas veikas policijos pareigūnų atžvilgiu kvalifikavo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 286 bei 290 str. Iš liudytojų S. Š. ir A. N. parodymų matyti, jog nuteistieji savo veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams bei juos įžeidė. Pasipriešinimas pasireiškė M. G. stumdymu A. N., o jį sulaikant – mėginimu suduoti policijos pareigūnams bei V. D. stumdymu S. Š. bei bandymu suduoti kumščiu į veido sritį. Policijos pareigūnų įžeidimas pasireiškė įžeidžiančių necenzūrinių žodžių („mentai“, „pederastai“, „kozly“, „musora“ ) pareigūnų atžvilgiu vartojimu, ką pirmosios instancijos teismo posėdyje kategoriškai patvirtino apklausiami liudytojai A. N. ir S. Š.. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji M. G. ir V. D. įžeidė ir pasipriešino policijos pareigūnams tuo metu, kai jie, vykdydami savo profesinę pareigą, sulaikė asmenį, galimai 2008-05-11 apie 23.15 val. įvykdžiusį vagystę iš degalinės „Statoil“, adresu A. P. Kavoliuko g. 32A, Vilniuje, ką matė ir žinojo apeliantai. Tokie nuteistųjų M. G. ir V. D. veiksmai susidariusioje pavojingoje situacijoje vertinami kaip baudžiamoji veika, o ne kaip administraciniai teisės pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. ir 2 d., nes savo pobūdžiu susidariusioje situacijoje jie buvo žymiai pavojingesni nei panašūs veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos ATPK. Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. numatyti pasipriešinimo veiksmai ir 187 str. 2 d. įžeidimas nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės bylos Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007). Nagrinėjamu atveju nuteistieji stumdė policijos pareigūnus ir bandė jiems suduoti, be to, vartojo būtent jų atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, elgėsi įžūliai ir agresyviai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantai tokiais savo veiksmais padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 str. ir 290 str.
Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. Kolegija konstatuoja, kad apeliantai, viena veika, turėdami vieną tikslą – išvengti sulaikymo, sukėlė du rezultatus – panaudodami fizinį smurtą bei grasindami jį panaudoti pasipriešino policijos pareigūnams ir vartodami necenzūrinius žodžius įžeidė policijos pareigūnus. Taigi, M. G. ir V. D. nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl jos pagrįstai kvalifikuotos pagal atskirus Lietuvos Respublikos BK 286 ir 290 straipsnius.
Apeliaciniuose skunduose M. G. ir V. D. nurodo, kad nesutinka su tuo, jog skundžiamu nuosprendžiu jiems paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Skundus nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad savo skundais apeliantai prašo panaikinti 2010-07-27 nuosprendį bei priimti jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau pabrėžtina, jog skundų rezoliucinėse dalyse nuteistieji neprašo švelninti jiems paskirtų bausmių. Nepaisant to, apeliacinė instancija pasisako ir dėl paskirtų bausmių pagrįstumo.
Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems M. G. ir V. D., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų asmenybes, įvertino jog nėra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Kolegijos manymu, V. D. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausmė nėra per griežta. V. D. padarė vieną apysunkį bei du nesunkius nusikaltimams. Skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad jis praeityje yra teistas 2 kartus už plėšimus (t. 1, b.l. 103-106), be to, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (Lietuvos Respublikos BK 75 str.). Nepaisant to, V. D. ir vėl nusikalto. Tai rodo, kad nuteistasis jokių išvadų iš ankstesnių teistumų ir jam paskirtų bausmių nepadarė, nėra linkęs taisytis ir laikytis įstatymų reikalavimų, Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b.l. 90-105), nedirba.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, M. G. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta. Bylos duomenimis, M. G. praeityje jau teistas ne vieną kartą (t. 1, b.l. 159-161), teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (Lietuvos Respublikos BK 75 str. Nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka (t. 1, b.l. 152-158). Taigi M. G. taip pat jokių išvadų iš ankstesnių teistumų ir jam paskirtų bausmių nepadarė ir nėra linkęs taisytis ir laikytis įstatymų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai nurodė nuteistųjų V. D. ir M. G. bausmių rūšies ir dydžių skyrimo motyvus, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė, jog yra po vieną nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje) ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Kolegija daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai parinko Lietuvos Respublikos BK 240 str., 286 str. bei 290 str. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Be to, V. D. ir M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal minėtus Lietuvos Respublikos BK straipsnius nesiekia sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Teismo nuomone, nuteistiesiems paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežtos arba neteisingos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tiek V. D., tiek M. G. mažinti paskirtąsias bausmes dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nuta r ė:
M. G. ir V. D. apeliacinius skundus atmesti.