Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas : pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams šešiems mėnesiams bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta 1/3 ir paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams aštuoniems mėnesiams bausmė.

Priteista iš G. J. nukentėjusiajam L. K. 450 eurų turtinės, 2900 eurų neturtinės žalos atlyginimo, bei 100 eurų nukentėjusiojo patirtas išlaidas už advokato atstovavimą.

Priteista iš G. J. 672 eurų Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.2 Nagrinėjamoje byloje matyti, kad apeliantas nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą vartojo ir atlikdamas smurtinius veiksmus nesunkiai sutrikdė jo sveikatą todėl, kad pastarasis paprašytas jam nedavė cigaretės. Akivaizdu, kad tokie G. J. veiksmai buvo neteisėti ir piktybiniai. Tai reiškia, kad nuteistasis savo elgesiu aiškiai siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į nukentėjusį ir kitus asmenis, nes tokiam elgesiui jis neturėjo net menkiausios dingsties, todėl vertintina, kad jis smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu elgėsi chuliganiškai – smurtą vartojo iš chuliganiškų paskatų. Šiuo atveju nusikaltimo objektas – žmogaus sveikata, buvo sutrikdyta, todėl apeliantui savo neteisėtais veiksmais ją sutrikdžius iš chuliganiškų paskatų jo veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuota teisingai.

7. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015). Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį aplinkiniams turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 22K-164-976/2015, 2K-397-895/2015).

7.1 Šiuo atveju nuteistasis G. J. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo viešoje vietoje, prie taksi kioskelio, jo veiksmus matė pašaliniai asmenys J. J., J. Ž., pastarasis nuteistąjį prašė nutraukti savo veiksmus, priešingu atveju sakė iškviesiantis policiją, J. J., gavusi pranešimą apie mušamą jai artimą asmenį specialiai važiavo į įvykio vietą ir parvežė nukentėjusį į namus. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad šiuo atveju nuo G. J. veiksmų visuomenės rimtis buvo sutrikdyta realiai – nusikaltimo objektas buvo viešoji tvarka ir nuteistasis G. J. aptartais veiksmais neabejotinai ją pažeidė.

8. Esant nustatytų ir aptartų įrodymų visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai apelianto veikas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis, sugretino juos tarpusavyje nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad G. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, bei skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisėtai nuteisė už šių nusikaltimų padarymą, todėl nuteistojo skundo dalis dėl jam inkriminuotų veikų kvalifikavimo atmetama.

9.1 Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalyje padarytą veiką, numatyta vienintelė laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė. Už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

9.2 Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas P. J. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje ir bausmių skyrimą savo sprendime motyvavo. Pirmos instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino P. J. padarytų veikų pavojingumą, anksčiau jo padarytas nusikalstamas veikas, asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis Utenos miesto seniūnijos svarstytas nebuvo, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, dirba, turi mažametį vaiką ir iš to padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytas veikas bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmes. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka.

9.3 Iš bylos medžiagos matyti, kad P. J. skundžiamas nuosprendis yra penktas, jis anksčiau yra teistas ir už analogiškas veikas – 2011 m. spalio 6 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiais nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 2012 m. liepos 18 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. P. J. 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi tą pačią dieną iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos paleistas lygtinai, neatlikus dalies – vienerių metų vieno mėnesio ir 26 dienų 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskiriant įpareigojimus, tame tarpe ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi (1t. b.l. 102). Tai reiškia, kad P. J. nagrinėjamą veiką 2016 m. liepos 10 d. apie 0.15 val. padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės bei pažeisdamas jam nustatytą įpareigojimą būti namuose, į ką priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas neatsižvelgė. Be to, priešingai, nei nustatė pirmos instancijos teismas, kad P. J. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nagrinėjamos veikos padarymo metu jis turėjo galiojančią administracinę nuobaudą – kaip matyti iš byloje esančios pažymos (1 t. b.l. 117) bei teismų sistemos LITEKO duomenų 2016 m. sausio 4 d. nutarimu jis buvo nubaustas už tai, kad 2015 m. gruodžio 21 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones.

9.4 Visos paminėtos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad P. J. nelinkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų bei įstatymo reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme.

9.5 Dėl to daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu P. J. paskirtos bausmės savo rūšimi yra ir teisingos, ir teisėtos. Taip pat nėra visiškai jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai P. J. atžvilgiu galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o tuo pačiu nėra pagrindo ir taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnį, o tai, kad apeliantas turi mažametį vaiką (kurį, beje, jau turėjo ir nagrinėjamos veikos padarymo metu) ir šiuo metu dirba, pastarosios išvados niekaip nepaneigia.

10. Tokiu būdu, nuosprendį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutaria:

Nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.