- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- 2-2431-192/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10194-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Remeikienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- R. S., V. S., M. S., A. S.
- Ieškovas
- S. S.
- Advokatai
- Juzefa Brinevičienė
Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, sekretoriaujant Irmai Daukšaitei-Gavelienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Juzefai Brinevičienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Jurgitai Rugieniūtei, tretiesiems asmenims R. S. ir R. S., nedalyvaujant ieškovei S. S., tretiesiems asmenims V. S., M. S., A. S., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį V. K. pr. 61-3, Kaune, lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojant atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ja šio buto pirkimo-pardavimo sutartį.
Ieškovė ir jos atstovė palaiko ieškinį ir prašo jį tenkinti. Ieškinyje nurodė, kad 1992-11-23 prašymu kreipėsi į Kauno m. valdybos Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybą dėl buto adresu V. K. pr. 61-3, Kaune. 1992 m. gruodžio mėnesį buvo sudarytas gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas, 1992-11-25 buvo sumokėtas avansas. Tuo pat metu buvo sudarytas susitarimas dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kurio galiojimą, o tuo pačiu ir buto privatizavimo procedūrą 1993-03-18 pareiškimu sustabdė trečiasis asmuo A. S.. 1999 m. sausio 16 d. buvo sudaryta buto „Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis". Dėl trečiojo asmens A. S. nuolatinio girtavimo ne tik minėtu laikotarpiu 1992-1994 metais, kai dėl jo pareiškimo nebuvo baigta buto privatizavimo procedūra, bet ir po 2006 m. prašymo privatizuoti butą pateikimo buvo ne vieną kartą kreiptąsi į policiją, kad A. S. teismine tvarka būtų iškeldintas iš buto. Nurodo, kad iškeldintas jis buvo tik 2013-10-01. 2014-01-24 raštu Nr.66-6-22 Kauno m. savivaldybės administracijos Privatizavimo skyrius, atsakydamas į 2014-01-20 prašymą privatizuoti butą, informavo, kad teisinio pagrindo lengvatinėmis sąlygomis parduoti butą nėra. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, naudodamas psichologinį smurtą trukdė trečiasis asmuo A. S. (CK 1.137 str. 3 d.), jog ji yra ligotas senyvo amžiaus žmogus (87 metai), ieškovė prašo teismo pripažinti teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, t. y. teismo sprendimu pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (CK 1.64 str. 1 d., 1.138 str. 1 p., Įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nesutikimas su ieškiniu grindžiamas tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė ir jos šeimos nariai įstatymų numatytais terminais būtų kreipęsi dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo į atitinkamos įmonės administraciją, Savivaldybę ar Valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per Kauno miesto savivaldybę). Atkreipė dėmesį, kad jo reorganizacijos Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyrius, saugo piliečių prašymus, kurie vadovaujantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punktu, buvo pateikiami Kauno miesto savivaldybei. Kad nei ieškovė, nei kiti pilnamečiai jos šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol LR butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014-07-02 raštas Nr. 66-3-373, kuriame nurodoma, jog Privatizavimo skyriuje nėra S. S., A. S., R. S. Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų, adresu V. K. pr. 61-3, Kaune. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998-07-01, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t.y. ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir ar gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai), taip pat ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis Nr. 3K-3-394, 2008-04-01 nutartis Nr. 3K-3192/2008, 2009-03-02 nutartis Nr. 3K-3-53/2009), t.y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo LR Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo, t. y. buto nuomininkas bei jo šeimos nariai turi laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Mano, kad vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo eigoje. Pagal tuo metu galiojusį LR butų privatizavimo įstatymą, ieškovė ar jos šeimos nariai turėjo pateikti ne tik prašymą privatizuoti ginčo butą, bet ir pilnamečių šeimos narių notariškai patvirtintą susitarimą, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku, kaip to reikalavo LR butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos. Tas pats įstatymo straipsnis numatė, kad nesutarus pirkti buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Nors ieškovė pateikė susitarimo, kad buvusios pagrindinės nuomininkės šeimos nariai buvo susitarę, kieno vardu bus privatizuojamos ginčo gyvenamosios patalpos, kopiją, tačiau byloje taip pat yra pateiktas vieno iš ieškovės šeimos narių A. S. prašymas sustabdyti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūras, kadangi, kaip teigia pareiškėjas, jis nesirašė tokio sutikimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, atsakovas laiko, jog LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo sudarytas susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamos ginčo gyvenamosios patalpos ir kas taps privatizuojamos ginčo gyvenamųjų patalpų savininku, reiškia, kad tuo metu ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimas bei ieškovės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai nebuvo galimas. Mano, kad ieškovė S. S. ir jos šeimos nariai, laikydami, jog yra padavę dokumentus dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūras vykdžiusiai institucijai, turėjo domėtis, ar visi reikalingi dokumentai yra pateikti, ar niekas nekliudo privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Ieškovė S. S. neturėjo palikti visos privatizavimo procedūros savieigai, nes nepakanka paduoti pareiškimą ir laukti, kol būsi pakviestas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, taigi šiuo atveju sutarties sudaryme dalyvauja abi pusės ir abi pusės imasi visų reikiamų veiksmų tokio sandorio pasirašymui. Tačiau ieškovė, kuri yra labiausiai suinteresuota pusė, kuri turėjo siekti lengvatine tvarka įstatymų nustatytais terminais įsigyti ginčo gyvenamąsias patalpas, nepateikė jokių įrodymų, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių sandoriui pasirašyti. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog sandoris nebuvo sudarytas ne dėl ieškovės kaltės (nerūpestingumo). Mano, kad ieškovė taip pat turėjo laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Nurodo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes kaip teigia ieškinyje, dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo kreipėsi 1992-11-23, o ieškinį dėl savo pažeistų teisių pateikė tik 2014-05-26. Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį buvo taikomas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnį taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 86 straipsniu ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsniu, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo, ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovė pareiškė 2014-05-26 t.y. nuo 1998-07-01 (LR butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.) iki ieškinio pareiškimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Atsakovo nuomone, ieškovė nesiekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, o turėjo tai daryti, jei manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako sudaryti su ja gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ar kad savivaldybės institucijos darbuotojų veiksmai pažeidžia jos teises.
Tretieji asmenys A. S., V. S., M. S. teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį informuoti prašymų negauta, neatvykimo priežastys nežinomos.
Tretieji asmenys R. S. ir R. S. nurodė, kad ieškinį palaiko ir prašo jį patenkinti;
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad: butas su rūsiu (unikalus Nr.1996-8012-8012:0057), esantis adresu V. K. pr. 61-3, Kaune, nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (I t., b.l.7); Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1969-02-05 orderiu Nr. 37 A. S. ir jo šeimai buvo suteikė butą V. K. pr. 61-3, Kaune (I t., b.l.14); Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomasis komitetas 1987-07-17, mirus vyrui A. S., leido buto nuomos sutartį pakeisti ieškovės vardu (I t., b.l. 13), nurodyta, kad šeimoje trys asmenys; ieškovės gyvenamoji vieta Kaune, V. K. pr. 61-3, deklaruota nuo 1969-05-05 (I t., b.l.21); 1992-11-23 ieškovė Kauno miesto valdybai pateikė pareiškimą, kuriuo prašė parduoti butą, adresu V. K. pr. 61-3, Kaune, pareiškimas pateiktas Butų privatizavimo tarnybai; kartu su pareiškimu Butų privatizavimo tarnybai pateiktas ir Susitarimas dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kuriuo R. S. ir A. S. sutiko, kad butą pirktų S. S. (I t., b.l. 10); teismui pateikta buto techninės apskaitos bylos kopija (b.l. 22-26); 1992 m. gruodžio mėn. sudarytas buto įkainojimo aktas (b.l.8); įmokėtas avansas (b.l. 9); 1993-03-17 A. S. Butų privatizavimo tarnybą informavo, kad sutikimo nedavė, todėl prašo stabdyti privatizavimo procesą (b.l. 11); 1999-01-16 Kauno SĮ „Panemunės butų ūkis“ ir ieškovė sudarė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį butui, V. K. pr. 61-3, Kaune (b.l. 16-18); iš teismui pateikto 2007-06-22 Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinų reikalų departamento aprūpinimo būstu skyriaus rašto matyti, kad Kauno m. valdybos Butų privatizavimo tarnybos piliečių, pateikusių prašymus privatizuoti butus, surašymo knygoje 1992-11-23 įrašyta (Nr.50863) S. S., privatizuojamo buto adresas V. K. pr. 61-3, Kaune (I t., b.l. 15); 2006-11-22 Kauno miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos pažyma patvirtina, kad bute adresu V. K. pr. 61-3, Kaune, gyvenamąją vietą deklaravę R. S. ir S. S. (I t., b.l. 21); iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos ieškovė nebuvo privatizavusi gyvenamųjų patalpų Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos sūnus – trečiasis asmuo R. S. taip pat neturi privatizuotos gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikos teritorijoje (butą adresu V. K. per. 9-109, Kaune, R. S. įsigijo iš privataus asmens (b.l.126-128, 145).
Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto, taip pat ir butų privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos sąlygoja šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumai. Skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties procesas, kurio metu nuosavybės teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė, ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu, o nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymas (toliau ir Įstatymas), kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo nuo 1991-06-30 iki 1998-07-01, išskyrus nuomininkams, gyvenantiems Įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997-04-29 nutarimas Nr.VIII-206). Įstatymo galiojimui pasibaigus reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri, remiantis įstatymu, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (LAT nutartys civilinėse bylose Nr.3K-3-783/2000, Nr.3K-3-254/2008, kt.). Tų asmenų, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku šios teisės įgyvendinti, t. y. negalėjo tinkamai įgyvendinti teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, teises ir interesus šiuo metu gina 1992-04-07 Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas, kurio ketvirtajame skirsnyje nustatyta savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarka. Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1d. 2p.).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.); 3) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. str., (LAT nutartys civilinėse bylose Nr.3K-3-261/2006, Nr.3K-324/2007, Nr.3K-3-548/2009, kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei, kaip A. S. šeimos narei, 1969-02-05 orderiu buvo suteiktas ginčo butas, kuriame ji gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1969 m., o nuomos sutartis ieškovės vardu pakeista 1987-07-17, taigi, ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo tinkamas subjektas, kuris turėjo teisę privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d.). Kadangi duomenų, kad ginčo butas būtų įrašytas į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą neprivatizuojamų gyvenamųjų patalpų sąrašą ar neatitinka Įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų objektų požymių, byloje nėra, konstatuotina, jog ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.).
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat kad ši gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas. Atsakovas kvestionuoja ieškovės teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka dėl to, kad, jo teigimu, ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą, nes nėra išlikęs ieškovės prašymas ir kiti privatizavimui reikalingi dokumentai, susitarimas tarp šeimos narių nebuvo pasiektas, be to ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, nes ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovė pareiškė tik 2014-05-26 t.y. nuo 1998-07-01 (LR butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.) iki ieškinio pareiškimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių.
Kaip minėta, tam, kad asmenį būtų galima laikyti įgijusį teisę privatizuoti butą, turi būti nustatytas ir teisiškai reikšmingas faktas – kad asmuo, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kreipėsi į pirkimo-pardavimo subjektą – į vietos savivaldybę, kuri parduoda jai priklausančius butus, ar į įmonę, įstaigą, organizaciją, kurios pardavinėjo jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1d.).
Ieškovė nurodo kreipusis į Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybą su prašymu išsipirkti nuomojamą butą 1992 m., ir pateikė tai įrodančius dokumentus, kurie patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes – teismui pateiktas 1992-11-23 ieškovės pareiškimas Kauno miesto valdybai, kuriuo ieškovė prašė parduoti butą, adresu V. K. pr. 61-3, Kaune, ant pareiškimo yra Butų privatizavimo tarnybos spaudas, kartu su pareiškimu Butų privatizavimo tarnybai buvo pateiktas ir Susitarimas dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kuriuo R. S. ir A. S. sutiko, kad butą pirktų S. S., ant šio dokumento taip pat yra Butų privatizavimo tarnybos spaudas (I t., b.l. 10). Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodo atsakovo atstovai, nors pareiškimas ir kiti dokumentai nėra išlikę atsakovo, Kauno miesto savivaldybės, archyvuose, tačiau atsakovas pateikia duomenis, kad ieškovė vis dėlto buvo įrašyta Kauno m. valdybos Butų privatizavimo tarnybos piliečių, pateikusių prašymus privatizuoti butus, surašymo knygą, privatizuojamo buto adresas V. K. pr. 61-3, Kaune (I t., b.l. 15, 67). Kad privatizavimo procesas tarp atsakovo ir ieškovės buvo prasidėjęs įrodo ir pradėtas ketinamo parduoti buto įkainojimo procesas, paruošta techninės apskaitos byla (I t., b.l. 8, 9, 22-26).
Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kreipėsi į atsakovą, paduodama pareiškimą dėl buto privatizavimo, t. y. pradėjo buto privatizavimo procedūrą (CPK 177, 178, 185 straipsnis).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė Butų privatizavimo tarnybai 1992-11-23 padavė prašymą bei šeimos narių susitarimą, kad būtent ieškovė pirktų ginčo butą. Iš teismui pateiktų dokumentų taip pat nustatyta, kad jau 1992-12-10 buvo paruošta buto techninės apskaitos byla, pagal kurią pradėta parduodamo turto įkainojimo procedūra. 1992-12-18 paruoštas buto įkainojimo aktas, kuriuo nustatyta parduodamo buto vertė. Ieškovė įmokėjo 500 rublių avansą, pagal įkainojimo aktą ieškovei liko įmokėti 392 rublius. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo privatizavimo procedūros užbaigimui turėjo būti sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau kodėl tokia sutartis sudaryta nebuvo byloje duomenų nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo asmens A. S. 1993-03-17 pareiškimas (pateiktas tik po 5 mėnesių nuo pareiškimo pateikimo Butų privatizavimo tarnybai), kuriuo jis pareiškė, kad susitarimo dėl buto privatizavimo jis nepasirašė, nedaro Susitarimo dėl gyvenamojo buto pirkimo negaliojančiu, toks susitarimas buvo sudarytas, šalių pasirašytas, patvirtintas butų privatizavimo tarnybos darbuotojo parašu, susitarimas nėra nuginčytas teismine tvarka, todėl yra galiojantis ir sukelia pasekmes jį sudariusiems asmenims. Nustačius šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl ieškovės kaltės, todėl yra pagrindas pripažinti jos teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Teismas atmeta atsakovo argumentus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisei į gyvenamąsias patalpas privatizavimo pagrindu atsirasti, atitinkamus veiksmus turi atlikti ne tik asmuo, kuris turi kreiptis į savivaldybės instituciją su prašymu privatizuoti patalpas bet ir savivaldybės institucija, kuriai tokio kreipimosi pagrindu atsiranda savivaldybės pareiga pradėti privatizavimo procedūras. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 pažymėjo, kad sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškimas dėl buto privatizavimo ir nuomininkų susitarimas buvo priimti ir užregistruoti, kitą privatizavimo etapą – privatizuotino buto įkainojimą ir pirkėjo supažindinimą su įkainojimu, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo iniciavimą turėjo atlikti atsakovas. Pažymėtina, kad dažnai praktikoje buto privatizavimo procedūros, pradėtos pagal laiku paduotus pareiškimus, buvo pabaigiamos pasibaigus Buto privatizavimo įstatymo galiojimui. Teismo nuomone, ieškovė galėjo tikėtis, kad tinkamai pradėta buto privatizavimo procedūra bus pabaigta iki pat buto nuomos sutarties sudarymo su ja (b.l. 16-18), todėl teismas sprendžia, kad ji objektyviai apie savo pažeistą teisę į buto privatizavimą galėjo sužinoti nuo 1999 m. sausio mėn., kai su ja buvo sudaryta valstybinio buto nuomos sutartis. Atsižvelgiant į nustatytą, laikytina, kad ieškinys visgi pareikštas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos amžiaus (gim. 1927), sveikatos būklės (I t., b.l. 37-45), teisinių žinių trūkumą, bei į ieškovės problemas dėl asocialų gyvenimo būdą vedančio sūnaus psichologinio spaudimo, kuris iš ginčo buto iškeldintas 2013 metais, sprendžia, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas, kuris neabejotinai turėjo įtakos ieškinio senaties termino praleidimui, todėl teismas šias priežastis pripažįsta svarbiomis ir tenkina ieškovės prašymą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Kasacinio teismo pažymėta, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje M. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-543/2008). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nėra įgijusi kitos gyvenamosios patalpos lengvatinėmis sąlygomis, visą laiką gyveno nuomojamame savivaldybei priklausančiame ginčo bute, kurį siekė privatizuoti, ir į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir pripažinti ieškovės teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teismo pateiktą teisės aiškinimą, teisėtus ieškovės lūkesčius įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, laikytina, kad yra teisinga, protinga ir sąžininga ieškovei pripažinti teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) pr. 61-3, Kaune lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškove gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, todėl ieškinys tenkintinas (Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Ieškinį tenkinus, iš atsakovo valstybei priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 174,76 Eur (II t., b.l. 3), 41 Eur mokėtino žyminio mokesčio bei 9,29 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 93 str., 96 str., Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti ieškovei S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) pr. 61-3, Kaune, pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis
Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę, į.k. 111106319, įsiteisėjus teismo sprendimui, sudaryti su S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) buto, esančio (duomenys neskelbtini) pr. 61-3, Kaune, pirkimo-pardavimo sutartį.
Priteisti iš atsakovo, Kauno miesto savivaldybės, į.k. 111106319, valstybei 174,76 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus 76 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Priteisti iš atsakovo, Kauno miesto savivaldybės, į.k. 111106319, valstybei 50,29 EUR (penkiasdešimt eurų 29 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.