Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus ir Remigijaus Preikšaičio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir nuteistas 60 MGL (2259,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir galutinė bausmė paskirta 38 MGL (1431,08 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 68, 72 straipsniais, V. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 m. 6 mėn. (vienerius metus ir šešis mėnesius);

automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 21 d., apie 23.10 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, kelyje A-12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas, 149 km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mitsubishi Pajero, Montero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,32 promilės etilo alkoholio). Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 40 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teisiamojo posėdžio metu V. P. žmona (nors V. P. ir S. P. yra išsituokę, tačiau po ištuokos veda bendrą ūkį ir gyvena kartu) pateikė teismui prašymą perduoti V. P., kaltintą pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, jos, laiduotojos S. P., atsakomybei, neskiriant užstato.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos formalios BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos, kurios sudaro pagrindą svarstyti klausimą dėl V. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistasis padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris pagal BK 11 straipsnio 3 dalį laikytinas nesunkiu. Bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismui buvo pateiktas S. P. prašymas perduoti V. P. jos atsakomybėn pagal laidavimą. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (b. l. 73–74, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pretenzijų nėra pareikšta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Vis dėlto net ir egzistuojant visoms formalioms sąlygoms, kurios sudaro pagrindą svarstyti galimybę atleisti V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai dar savaime nereiškia, jog teismas turi pareigą taikyti šį institutą.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad S. P. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo (BK 40 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, jog S. P. tik formaliai atitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus laiduotojo asmenybei. S. P. yra neteista (b. l. 90), neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir administracine tvarka nebausta (b. l. 99). Vis dėlto aplinkybė, jog V. P. už vairavimą esant neblaiviam baudžiamas ne pirmą kartą, leidžia teismui pagrįstai abejoti, ar S. P. apeliantui galės daryti teigiamą įtaką. Nors pirmą kartą už vairavimą esant neblaiviam V. P. buvo baustas administracine tvarka dar 2011 m. vasario 18 d. (Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimas), nuo aptariamo administracinio teisės pažeidimo padarymo yra praėję daug laiko, tuomet buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis (b. l. 76), tačiau tai rodo, kad nuteistasis tinkamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo, laikytis visuomenėje priimtinų socialinių elgesio normų ir paisyti įstatymuose įtvirtintų reikalavimų bei draudimų. Tokią teismo išvadą patvirtina ir faktas, kad V. P. 2015 m. kovo 27 d. buvo padaręs kitą Kelių eismo taisyklių pažeidimą – viršijo leistiną važiavimo greitį 22 km/val. (b. l. 77–78). Taigi matyti, jog vien S. P. pokalbiai su nuteistuoju apie alkoholio žalą ir jo veiksmų pavojingumą jam jokios teigiamos įtakos nedaro ir neskatina keistis.

Be kita ko, ne mažiau svarbu ir tai, jog S. P. ir V. P. yra išsituokę (b. l. 148). Ir nors abu tvirtina, kad gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, tačiau akivaizdu, jog S. P. galimybės daryti teigiamą įtaką V. P. ir kontroliuoti jo elgesį yra itin ribotos, tuo labiau kad nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų spręsti apie V. P. ir S. P. šeiminių ryšių stiprumą, galimybę daryti įtaką vienas kito priimamiems sprendimams ar kreipti elgesį tinkama linkme. Visos anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad, priimdamas sprendimus, V. P. neatsižvelgia į S. P. nuomonę, o darydamas teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas, nesusimąsto apie neigiamas pasekmes, kurių gali kilti jo šeimai. Akivaizdu, jog S. P. nėra apeliantui autoritetą turintis asmuo ir nurodytos bei aptartos aplinkybės neleidžia spręsti apie jos tinkamumą būti laiduotoja, t. y. gebėjimą kontroliuoti V. P. elgesį, daryti jam teigiamą įtaką, pasiryžimą prisiimti atsakomybę sau dėl laidavimo, garantuoti, kad jis daugiau įstatymų nepažeis. Be to, pati S. P. pirmosios instancijos teismui nenurodė, kaip ji ruošiasi daryti teigiamą įtaką apelianto elgesiui ir jį kontroliuoti, tuo labiau jog nėra jokių duomenų, kurie užtikrintų, kad nuteistasis ir S. P. žada ir toliau gyventi kartu bei vesti bendrą ūkį, o jiems gyvenant atskirai, galima preziumuoti, kad S. P. apskritai nebeturėtų galimybės stebėti nuteistąjį ir daryti įtaką jo elgesiui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš byloje esančių duomenų negalima spręsti apie tokį S. P. ir V. P. socialinių ryšių glaudumą, kuris sudarytų pagrindą tvirtinti apie galimybę tinkamai kasdienėje veikloje daryti įtaką vienas kito priimamiems sprendimams ir gyvenimo būdui. Apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, o tik išreiškia nesutikimą su jomis. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas S. P. tinkamumo būti laiduotoja klausimą apsvarstė ir tinkamai išsprendė, nepažeisdamas BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų.

Papildomai būtina atkreipti dėmesį į apeliacinio skundo argumentą, jog už administracinį teisės pažeidimą V. P. jau yra nubaustas administracine tvarka, jam buvo paskirta bauda, taigi remiantis vien šia aplinkybe negali būti sprendžiama, kad jis ateityje nesilaikys įstatymų ar darys naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad anksčiau padarytas administracinis teisės pažeidimas negali turėti įtakos paskiriant bausmę V. P. už 2017 m. sausio 21 d. padarytą nusikalstamą veiką, kitaip būtų pažeistas non bis in idem principas, tačiau turi reikšmės sprendžiant bausmės individualizavimo ir laidavimo instituto taikymo klausimus. Anksčiau padaryti teisės pažeidimai leidžia teismui susiformuoti nuomonę apie V. P. asmenybę, kaip jau minėta, atskleidžia nuteistojo požiūrį į savo veiksmus, kad jis nevisiškai suvokia jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nenumato galinčių kilti pasekmių ir žalos arba lengvabūdiškai tikisi to išvengti. Tokios aplinkybės sudaro teismui pagrindą abejoti V. P. teiginiais, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals. Be to, vien teigiama nuteistojo charakteristika iš ankstesnės darbovietės tik pagrindžia faktą, kad V. P. yra geras darbuotojas, puikus specialistas savo profesinėje srityje (b. l. 93), tačiau, skirtingai, nei teigia pats nuteistasis, savaime nesuponuoja išvados, jog jis ateityje keis savo gyvenimo būdą ir laikysis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų bei numatytų draudimų.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra visų būtinų sąlygų atleisti V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalimi). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, t. y. V. P., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mitsubishi Pajero, Montero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio. Taigi teise vairuoti transporto priemones V. P. uždrausta naudotis pagrįstai.

Uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas V. P. paskyrė draudimą vairuoti kelių transporto priemones 1 metus 6 mėnesius, o apeliantas prašo šį terminą sutrumpinti iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo poveikio priemonę, įvertino tai, kad V. P. padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, neteistas, taigi paskirtas draudimo naudotis specialia teise terminas, nesiekiantis šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į visas reikšmingas aplinkybes, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, Tauragės rajono apylinkės teismas atsižvelgė ir jas įvertino, o naujų aplinkybių, kurios leistų spręsti dėl galimybės ir būtinumo sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą, V. P. apeliaciniame skunde nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o V. P. uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminas buvo nustatytas nedaug ilgesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas minimalus, byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam būtų paskirta per griežta, o nustatytas terminas neproporcingas bausme siekiamiems tikslams įgyvendinti. Priešingai, įvertinant tai, kad teise vairuoti transporto priemones įprastai naudojamasi kasdienėje veikloje, darbo tikslais, atliekant buities darbus, ilgesnis terminas, per kurį galimybė naudotis šia teise bus apribota, sudaro pagrindą tikėtis, jog nuteistasis V. P. tinkamai įvertins savo priešingus teisei veiksmus, padarys reikiamas išvadas, ir tai padės užtikrinti bausmei keliamų prevencinių tikslų įgyvendinimą.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. taikė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – ir uždraudė vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, t. y. terminui, kuris yra proporcingas padarytam nusikaltimui ir baudžiamojo poveikio priemone siekiamiems tikslams įgyvendinti. Atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir sutrumpinti uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą.

Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi Baudžiamasis kodeksas konfiskuotino turto paėmimą valstybės nuosavybėn numato ne kaip galimybę, o kaip privalomai teismo taikomą baudžiamojo poveikio priemonę.

Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje išsamiai aptarė ir išaiškino, jog nors teismų praktikoje ir buvo laikomasi nuostatos, kad padarius BK 281 straipsnyje numatytus neatsargius nusikaltimus transporto priemonė nelaikoma nusikaltimo padarymo priemone, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika, skirtingai nei šio straipsnio 1–6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, yra priskiriama būtent prie tyčinių nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nuteistojo V. P. vairuota transporto priemonė – automobilis „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme.

Taigi įvertinęs faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, jog nuteistasis V. P. vairavo automobilį, kai jo kraujyje rasta 2,32 promilės alkoholio, apeliacinės instancijos teismas pritaria Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendyje padarytai išvadai, kad įvykdyti BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą veiką be transporto priemonės V. P. negalėjo, kadangi ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, automobilis „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas S. P. vardu (b. l. 31). Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. P. paaiškino, kad minimas automobilis įsigytas už jo lėšas, juo naudojasi tik pats nuteistasis, nes S. P. teisės vairuoti transporto priemones neturi (b. l. 149). Taigi byloje pagrįstai nustatyta, kad faktinis automobilio naudotojas ir jo savininkas yra nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas – taikyta tinkamai, pagrįstai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, jog konfiskuotina transporto priemonė šeimoje yra viena, be jos itin sunku būtų gyventi rajone, taip pat be transporto priemonės V. P. negalės pasiekti savo darbo vietos, o žmona yra nedarbinga, turi sveikatos problemų, todėl transporto priemonė šeimoje itin reikalinga, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog asmens šeiminės, darbinio pobūdžio aplinkybės, materialinė padėtis nesudaro pakankamo pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – nekonfiskuoti transporto priemonės, kuria buvo padarytas nusikaltimas. Nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tokiais savo veiksmais galėjo sukelti pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, pavojų visam eismo saugumui, o tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta žala nė vienam eismo dalyviui ir jokioms transporto priemonėms, yra tik laimingas atsitiktinumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės ar (ir) baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų baudžiamajai atsakomybei keliamų tikslų. Tiek skiriama bausmė, tiek baudžiamojo poveikio priemonė turėtų nubausti kaltininką, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Kita vertus, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo V. P. netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – nekonfiskuoti nusikalstamos veikos padarymu metu vairuotos transporto priemonės.

Dėl apeliaciniame skunde aptariamo teisės aktuose nustatyto reguliavimo pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normos yra visiškai neaktualios, nes, visų pirma, šis teisės aktas yra nebegaliojantis, o nuteistasis nusikalstamą veiką padarė 2017 m. sausio 21 d., antra, V. P. veiksmų pavojingumo laipsnis ir pobūdis viršija tokį, už kurį nuo 2017 m. sausio 1 d. galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, t. y. V. P. veiksmuose yra nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties požymiai, o ne administracinio nusižengimo sudėtis. Tačiau papildomai galima pažymėti, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK 126 straipsnio 4 dalis nustatė, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Taigi, jei būdavo nustatomas vidutinis neblaivumo laipsnis, transporto priemonė būdavo konfiskuojama privalomai. Tuo tarpu ANK 422 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju irgi yra neaktualus, kadangi jis numato tik administracinės atsakomybės taikymą, jeigu transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo, kai nustatytas girtumas iki 1,5 promilės, nes esant didesniam girtumui turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Apibendrinant visa tai, kas aptarta, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo V. P. prašymo nekonfiskuoti transporto priemonės „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.