Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-03-27 · Civilinė byla Nr. 2A-159-278/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-27
Bylos Nr.
2A-159-278/2015
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-00075-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pran.), Eigirdas Činka, Birutė Jonaitienė
Ieškovas
J. K. B.
Atsakovas
A. M., J. M.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-159-278/2015

Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00075-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 21.4.2.7; 41; 44.2; 44.5.1; 45.1; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-325-356/2014 pagal ieškovo J. K. B. ieškinį atsakovams A. M., J. M. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas J.K. B. prašė teismą pripažinti negaliojančia ab initio 2013-07-19 tarp jo ir atsakovo A. M. sudarytą automobilio Mercedes Benz S 300 pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti abipusę restituciją, priteisti solidariai iš atsakovų A. M., J. M. 5 000 Lt neturtinei ir 1 252,32 Lt turtinei žalai atlyginti. Nurodė, jog UAB „Rakursas“ pateikus automašiną paruošti techninei apžiūrai, 2013-11-08 buvo informuotas, jog automobilis buvo patekęs į autoįvykį, nes specialistų nuomone, automobiliui buvo atliktas smūgio metu deformuoto kėbulo remontas. Teigia, jog atsakovai jį apgavo, nes tyčia melavo bei nuslėpė, kad automobilis turi defektų, atsiradusių dėl jo netinkamos priežiūros, kad transporto priemonė yra apgadinta autoįvykio metu, kad dėl šių defektų neįmanoma automobilio Mercedes Benz S 300 eksploatuoti bei būtinos papildomos didelės išlaidos remontui. Teigia, jog žinodamas šiuos faktus, sandorio nebūtų sudaręs. Nurodė, jog patyrė tiek turtinę žalą, nes apdraudė transporto priemonę, pirko akumuliatorių, atliko techninę apžiūrą bei tiek neturtinę žalą, patirdamas asmeninio pobūdžio pergyvenimus.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, jog atsakovas A. M. įgijo nuosavybės teises į automobilį Mercedes Benz S 300, o ne į jo dalis. Darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog 2013-07-19 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo techniškai netvarkingą automobilį, kad šis automobilis, eksploatuojamas A. M., buvo patekęs į autoįvykį, apie kurį nebuvo pranešta. Pripažino, jog ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina automobilį turint defektų, kurie nulemti ilgalaikės eksploatacijos, nesilaikant automobilio techninio aptarnavimo terminų periodiškumo. Nurodė, jog automobilio, iki jį įsigyjant ieškovui, eksploatavimo laikas – 16 metų, tačiau atsakovas A. M. jį eksploatavo tik pusantrų metų. Pažymėjo, kad ieškovui buvo suteikta galimybė apžiūrėti perkamą automobilį, nes autoservise automobilis buvo “užvarytas ant duobės”, kas leido apžiūrėti jo dugną, ieškovas pastebėjo prasisunkiančius skysčius, tačiau tuo klausimu detaliau nesidomėjo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovų pateiktus įrodymus, jog laikotarpiu, kai automobilį eksploatavo atsakovas A. M., būtų įvykęs koks nors autoįvykis, kurio metu būtų pažeista automobilio kėbulo geometrija ar dėl apgadinimų automobilis būtų buvęs perdažytas, įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovams buvo žinomos aplinkybės apie anksčiau įvykusius autoįvykius, dėl kurių galėjo atsirasti ieškovo minimi automobilio defektai. Konstatavo, jog ieškovas, nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovų profesija yra susijusi su transporto priemonių eksploatacija. Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog atsakovai būtų tyčia užmaskavę defektus ir tyčia melavę, kad automobilis yra tvarkingos techninės būklės, nuslėpę, kad tokio automobilio eksploatacija gali būti pavojinga, ar apskritai negalima, kad būtų veikę nesąžiningai, sąmoningai pateikę tikrovės neatitinkančią ir klaidingą informaciją, nuslėpę (tyčia, ar neturėdami tyčios apgauti) esminius automobilio defektus, turėjusius lemiamos įtakos ieškovo valios įsigyti automobilį susiformavimui. Pripažino ieškovą neįrodžius nei vienos iš jo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą pripažinti 2013-07-19 pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.91 str. numatytu pagrindu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą nesant pagrindo pripažinti atsakovus suklaidinus ieškovą, ieškinį atmetė kaip neįrodytą, nurodant, jog ieškovas L.K. B. gali savo teises ir interesus apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Nurodė, kad reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo neatsiejamai susiję su reikalavimu pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl atmetant šį reikalavimą, ieškinys atmestinas visa apimtimi. Nurodė, kad atsakovas J. M. iki sandorio sudarymo atliko tam tikrus veiksmus, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovą piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas L. K. B. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė bylą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą apie tai, kad atsakovas, žinodamas apie esminius automobilio trūkumus, įskaitant paslėptus, apie tai, prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, neinformavo jo, dėl ko jis, dėl atsakovo valingų tyčinių veiksmų - nutylėjimo, - tikėdamas, kad įsigyja eksploatuotiną daiktą, buvo apgautas ir sudarė ginčijamą sandorį, kuris yra naikintinas. Teigia, jog teismas neteisingai nurodė, jog pirkimo metu, apžiūrint automobilį, jam buvo suteikta autoserviso darbuotojų konsultacija, nes automobilis buvo apžiūrėtas tik jo paties ir jį lydinčio M. D., abiems neturint specialių žinių ir supratimo apie skysčių prasisunkimus, techninės būklės sudėtingumą ir pan.. Nurodo, jog nors A. M. automobilį įsigijo tik 2012 m., o Valstybinės techninės apžiūros, atliktos 2012 m. duomenimis, automobilis neturėjo defektų, tačiau atliekant vėlesnę apžiūrą bei automobilio techninės būklės ekspertizę, atliktą VGTU, buvo fiksuoti ypatingai dideli defektai, kurie galėjo atsirasti ir dėl autoįvykio. Teigia, jog atsakovas, o ne jis turi įrodinėti, kad pirkėjui buvo pateikta visa informacija apie parduodamą transporto priemonę ir nieko neslėpė nuo pirkėjo. Nurodo, jog apie automobilio defektus nebuvo atlikta jokių įrašų pirkimo-pardavimo sutartyje, nebuvo pateikta kokia nors automechanikų informacija apie automobilio trūkumus, kurią gavęs jis būtų informuotas apie automobilio techninę būklę. Tvirtina atsakovams tylėjus, nuslepiant daugelį aplinkybių, kurios galėjo turėti lemiamos įtakos jo apsisprendimui dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, todėl konstatuotinas jo suklaidinimas. Nurodo, kad CK 6.334 straipsnis nustato pirkėjo teisių gynimo būdus, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas tik suklaidino pirkėją, kurio teisių gynyba nėra galima arba galima tik kitais įstatymų numatytais būdais. Nurodo, jog teismas netaikė jo, kaip pirkėjo teisių gynimo būdus nustatančių teisės normų: tinkamai neatskleidė bylos turinio, neįvardijo, kokią konkrečią įstatymo normą taiko, kokios aplinkybės yra reikšmingos byloje, nenurodė įstatymo, kurio pagrindu yra atsisakoma ginti jo teisėtus interesus, taip pat pagal kokius kriterijus tai darė. Teigia, jog teismas nevertino, jog A. M. pripažino nuslėpęs automobilio priekinio stiklo keitimo faktą bei jo parodymų dėl stiklo pakeitimo aplinkybių. Kadangi automobilis buvo draustas, todėl neaišku ar apie įvykį buvo informuotas draudikas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. M., J. M. prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl priimtas sprendimas visiškai atitinka teismų suformuotą šių procesinės teisės normų taikymo išaiškinimą, o ieškovas savo reikalavimų neįrodė. Tvirtina, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį(ius) 2012-2013 m. laikotarpiu, t.y., kai automobilis buvo A. M. nuosavybėje, ir, kad atsakovai galėjo apgauti ieškovą parduodant automobilį, dėl ko pastarasis negali transporto priemonės naudoti pagal paskirtį. Mano, kad ieškovas nesinaudoja automobiliu ne dėl menamų „ypatingai didelių defektų“, o dėl savo nenoro atlikti laiku automobilio einamąjį remontą, pašalinant techninės apžiūros metu užfiksuotus trūkumus. Teigia, jog ieškovo teiginys, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nepagrįstas, nes ieškinio reikalavimus privalo įrodyti ir teismui teikti ieškovas, o teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose negali būti aktyvus ir savarankiškai rinkti įrodymus. Nurodo, jog atsakovas A. M., apžiūrint ieškovui automobilį autoservise nedalyvavo, pirkėjas pats apžiūrėjo automobilį ir jam atkreipus dėmesį į skilusį stiklą, koroziją, tepalų prasiskverbimą, pardavimo kaina buvo sumažinta 700 Lt. Teigia, jog per 8 mėnesius nuo įsigijimo, dėl mašinos gedimų ieškovas į pardavėją nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-07-19 J. K. B. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – 2013-07-19 sutartis) pagrindu, už 17 000 Lt iš A. M. įsigijo automobilį Mercedes-Benz S 300, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis; 1 t., b. l. 6). 2013-11-08 UAB „Rakursas“ apžiūrėjus automobilį, buvo nustatyti kėbulo defektai, važiuoklės geometrijos pažeidimai, variklio nesandarumus (1 t., b. l. 7). Iš 2014-02-07 techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 001-0800360 duomenų matyti, kad automobilis patikros metu neatitiko techninių reikalavimų ir jo eksploatacija negalima (1 t., b. l. 30).

Byloje nustatyta, kad Mercedes-Benz S 300 atsakovas A. M. įsigijo 2012-01-13 Latvijoje ir 2012-01-24 jį įregistravo VĮ „Regitra“, o 2012-02-11 atliko automobilio techninę apžiūrą, kurios metu konstatuota, jog transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus (1 t., b. l. 59, 120-122). Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas J. K. B. apie parduodamą automobilį sužinojo iš interneto svetainės www.autoplius.lt ir su pažįstamu M. D., turėjusi analogiškos markės automobilį, atvyko apžiūrėti Mercedes-Benz S 300 (1 t., b. l. 98). Iš šalių paaiškinimų matyti, kad J. K. B. buvo suteikta galimybė apžiūrėti bei išbandyti parduodamą automobilį. Nustatyta, kad automobilį vairavo M. D., kuris išsakė ieškovui bei J. M. savo pastabas dėl Mercedes-Benz S 300 trūkumų (1 t., b. l. 114-116). Bylos nagrinėjimo metu J. K. B. pripažino, kad apžiūrint automobilį atsitiktiniame servise, apžiūrėjo pakeltą automobilį, rimtai trūkumų nepastebėjo, tačiau matė tepalų pratekėjimą, įskilusį stiklą, domėjosi jų atsiradimu (1 t., b. l. 114-116). Be to, 2014-06-03 teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog tuoj po sandorio sudarymo automobilis neužsivedė, A. M. paaiškino dėl kokių priežasčių tai įvyksta bei užvedė automobilį (1 t., b. l. 114-116). Minėtą aplinkybę patvirtino ir liudytojas M. D.. Apeliantas J. K. B. nurodo, kad 2013-07-19 sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, nes atsakovai nuslėpė nuo jo parduodamo automobilio trūkumus, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu bei taikytina restitucija.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio nuostatas, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-264/2013 Nr. 3K-3-429/2013; Nr. 3K-3-52-313/2015; kt.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog atsakovai aktyviais veiksmais būtų įkalbinėję, reikalavę ar kitaip paveikę apeliantą sudaryti ginčo sutartį. Aukščiau paminėti duomenys (automobilio apžiūra, jo išbandymas važiuojant) leidžia daryti išvadą, kad apeliantas, iki sandorio sudarymo ir tuoj po jo sudarymo, matė/pastebėjo automobilio trūkumus, tačiau dėl jų reikalavimų atsakovams nereiškė, tik derėjosi dėl kainos, kuri iš dalies buvo sumažinta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. K. B. pats prisiėmė galimą riziką dėl automobilio kokybės, nes jam buvo sudarytos sąlygos tinkamai apžiūrėti automobilį, autoservise jis turėjo teisę kreiptis į specialistus dėl transporto priemonės apžiūros, o nepasitikint Utenos m. autoserviso darbuotojais, siūlyti pardavėjui transporto priemonę apžiūrėti kitame mieste (CK 6.327 str. 2 d.). Nors apeliantas teigia, kad jis bei su juo atvykęs M. D. nėra specialistai, tačiau 16 metų automobilį, ieškovas turėjo galimybę nedelsiant, ir įsigijus, pateikti apžiūrai specialistams pagal gyvenamąją vietą, t.y., (duomenys neskelbtini). Įvertintina aplinkybė, jog ieškovas, turėdamas gyvenimiškos patirties, matė variklinės alyvos prasisunkimus, suprato/turėjo suprasti, jog ilgą laiką eksploatuojamas automobilis yra pažeistas korozijos, gali būti remontuotas, nes negalėjo nepastebėti, jog atskiros detalės perdažytos, dažai lupasi, todėl siekiant saugiai naudotis automobiliu, bus reikalinga nuolatinė transporto priemonės priežiūra, savalaikis techninio aptarnavimo terminų periodiškumas ir kt..

Kaip pagrindą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, J. K. B. nurodė automobilio 2014-02-07 techninės apžiūros išvadą, UAB „Rakursas“ 2013-11-08 lengvojo automobilio apžiūros aktą, BĮ UAB „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ Autotechninės ekspertizės aktą Nr. 2014-09-29/1 (1 t., b. l. 7, 30, 164-189). Iš 2014-02-07 techninės apžiūros rezultatų kortelės matyti, kad automobilio techninės būklės neigiamas įvertinimas susijęs iš esmės su automobilio eksploatacijos nesilaikymu – stabdžių sistemos defektai, nepakankamas stovėjimo stabdžių efektyvumas, tepalų trūkumas, žibintų skleidžiamos šviesos, spalvos, stiprumo neatitikimas ir pan.. Tačiau nurodyti automobilio trūkumai/defektai nepanaikina automobilio naudojimo pagal jo paskirtį. Byloje nepaneigta, kad po 2013-07-19 sutarties sudarymo apeliantas iki 2013 m. lapkričio mėn. naudojosi automobiliu (pravažiuota apie 1 333 km; 1 t., b. l. 6, 30). Visuotinai žinoma aplinkybė, jog automobilio savininkas turi prižiūrėti transporto priemonę, kad ji būtų techniškai tvarkinga, todėl būtina ne tik teisės aktų nustatytu metu atlikti privalomą transporto priemonės techninę apžiūrą, bet ir profilaktinę patikrą (CPK 182 str.). Tai, kad automobilis būtų patyręs sugadinimus eismo įvykyje, kaip teigia apeliantas, byloje esantys duomenys nepatvirtina. UAB „Rakursas“, kurios veikla yra statybų verslas, 2013-11-08 apžiūros akte pateikia galimas priežastis, dėl kurių atsirado automobilio defektai, tačiau nepatvirtina automobiliui dalyvavus eismo įvykyje (1 t., b. l. 65-66). BĮ UAB „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ Autotechninės ekspertizės akte Nr. 2014-09-29/1 taip pat nėra konstatuotas automobilio defektų atsiradimo pagrindas – eismo įvykis (1 t., b. l. 164-189). Iš Utenos apskrities VPK Kelių eismo skyriaus 2014-03-12 pažymos matyti, kad eismo įvykio, kurio metu būtų dalyvavęs automobilis, policijos duomenų bazėje nėra registruota (1 t., b. l. 60). AB „Lietuvos draudimas“ taip pat nurodė, jog nėra įregistravęs eismo įvykio, kuriame dalyvautų ginčo automobilis (1 t., b. l. 61). Kadangi atsakovas A. M. automobilį įsigijo Latvijos Respublikoje, J. K. B., savarankiškai negavęs duomenų apie transporto priemonės dalyvavimą eismo įvykyje, jo techninę būklę iš Latvijos institucijų, turėjo galimybę prašyti teismo išsireikalauti minėtus duomenis, tačiau tokio prašymo teismui neteikė (1 t., b. l. 197-198). Nesant įrodymų, jog automobilis dalyvavo eismo įvykyje iki A. M. įsigijo automobilį, konstatuoti, jog tokia aplinkybė jiems buvo žinoma ir nuo ieškovo nuslėpta, nėra pakankamo pagrindo (CPK 12 str., 178 str.; 1 t., b. l. 197-198). Tai, kad atsakovas A. M. nurodė automobilio priekinio stiklo pakeitimo aplinkybes, taip pat nėra pagrindas konstatuoti buvus eismo įvykiui. Iš apelianto pateiktųjų rašytinių įrodymų, susijusių su automobilio defektais, tikėtinas eismo įvykio buvimas siejamas tik su automobilio kėbulo geometrijos neteisingu atstatymu, dėl ko atsirado naujai įstatyto priekinio stiklo įtrūkimas (1 t., b. l. 7, 165). Konstatuoti, jog atsitrenkdamasis galvą į priekinį stiklą ir jį sudaužęs, A. M. būtų pažeidęs/deformavęs ir automobilio kėbulą, nėra pagrindo, o apelianto nurodyta aplinkybė, jog atskiros automobilio dalys buvo dažytos, įvertinus Mercedes-Benz S 300 eksploatacijos laiką, neįrodo, jog automobilis yra patyręs rimtą autoavariją, pažeidusią automobilio kėbulo geometriją.

Pareiškus reikalavimą pripažinti 2013-07-19 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, kaip sudarytą buvus atsakovų apgaulei, pareiga įrodyti atsakovų nesąžiningus veiksmus (tyčia nepranešus jiems žinomas žinias, nutylėjus svarbias aplinkybes, siekiant suklaidinti ieškovą) tenka ieškovui. K. B. neįrodžius, jog atsakovai užmaskavo automobilio defektus, jį tyčia apgavo, suklaidino, atmestini apelianto teiginiai, jog jis nebuvo pilnai informuotas apie automobilio techninį stovį (CK 1.91 str., 6.333 str. 1 d.; CPK 12 str., 178 str.). Įvertintina, jog pirkdamas 16 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti pats atidus ir rūpestingas bei imtis priemonių, siekiant visapusiškai įsitikinti automobilio techniniu stoviu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisminę praktiką yra išaiškinęs, kad teismas ex officio privalo identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo sutartims, tiek sutarties rūšims nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus. Vartojimo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II dalies XIII skyriuje bei CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo ypatumus, nulemtus sandorio rūšies ar formos (Teismų praktika Nr.30 ir Nr.33). Byloje nėra duomenų, jog atsakovai verčiasi automobilių prekyba, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, o nagrinėdamas šią bylą teismas turėjo pareigą būti aktyvus (CK 6.350 str., VĮ „Regitra“ duomenys, 2 t., b. l. 58-59).

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir, ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pripažinti šalių sudarytą sandorį kaip sudarytą dėl suklydimo, taip pat nėra pagrindo. Kasacinis teismas yra nurodė, jog teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007), tačiau, pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kolegija daro išvadą, jog ieškovas, sudarydama ginčijamą sandorį nepasikonsultavęs su specialistais, pats prisiėmė riziką suklysti, todėl ta aplinkybė, jog iš ginčijamo sandorio J. K. B. negavo to, ką tikėjosi gauti, nėra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.

Apeliantas savo galimai pažeistas teises gina vadovaudamasis bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.91 str.). CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 dalyje numatytas pirkėjo reikalavimas grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, kas laikytina specialiu sutarties negaliojimo pagrindu. Tiek minėto straipsnio punkte nurodyta aplinkybė, tiek apelianto reikalavimą grindžiantys faktai iš esmės susiję su daikto kokybe ir sutarties egzistavimo pasekmėmis. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad apeliantas negali naudotis įsigytu automobiliu pagal jo paskirtį, atsižvelgiant į prekės specifiką (automobilio, kaip sudėtingo mechanizmo, naudojimas susijęs su tam tikromis sąnaudomis, siekiant užtikrinti tinkamą ir saugų daikto naudojimą), todėl teismui, įvertinus reikalavimo pagrįstumą tiek apelianto nurodytu teisiniu pagrindu, tiek paties teismo, papildomai pasisakyti dėl CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos pirkėjo teisės nebuvo būtina. Byloje nenuginčytos ir nepaneigtos aplinkybės, kad apeliantas turėjo galimybę apžiūrėti automobilį ir ja pasinaudojo, apžiūros metu matė automobilio būklę, tačiau prieštaravimų dėl pastebėtų trūkumų nereiškė (CPK 182 str.).

Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas sprendimas priimtas tinkamai aiškinant ir taikant sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas A. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 579,24 Eur (2 000 Lt; 2 t., b. l. 51-52). Įvertinus, jog atsakovo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl maksimalaus užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.11 p. nuostatas, atmetus apeliacinį skundą, iš J. K. B. priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 434 € (1 500 Lt; CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 434 € (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė