- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-19
- Bylos Nr.
- I-6269-171/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m sienele, nėra jokios kabinos. Nepakankamai reguliuojama ir užtikrinama asmens privatumo apsauga naudojantis sanitariniais higienos įrenginiais. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ventiliacija neveikia, yra drėgna ir tamsu. Čiužiniai pūva, veisiasi parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Pusrūsyje esančiose kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Pažymėtina, kad vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, taip pat sistemų konstrukcijos turi būti parinktos pagal pastato paskirtį ir eksploatacijos ypatumus taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis eksploatacijos ir lauko oro sąlygomis. Kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo. Oro judėjimo greitis taip pat neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas ir patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose yra apšvietimas elektra, praktiškai visose kamerose įrengtos dvi po trisdešimt šešis vatus šviesą skleidžiančios lempos, šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis ir galvą. Kamerose nėra jungiklių. Žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, temperatūra nukrinta nuo 14 °C iki 10 °C, o vasarą yra per karšta ir pakyla iki 35 °C. Pareiškėjas ne kartą prašė išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija atsisakė. Kamerose pilna tarakonų.
Maistas kalėjime neskanus, o energetinė vertė tesiekia nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o tiek yra per mažai, kadangi jo svoris yra 70 kg, o ūgis 184 cm, be to, kasdien sportuoja.
Taigi dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Neturtinę žalą įvertina 10 000 Eur.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Prašo taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas skundą pateikė praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Lukiškių TI-K, civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kalinimo sąlygų.
Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/99) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų bei nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė paliekama nacionaliniams teismams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu.
Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. sausio 21 d. Lukiškių TI-K byloje pateikti duomenys (b. l. 11–13) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. vasario 29 d. (b. l. 5), todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal šio straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas taip pat nenustatė jokių svarbių priežasčių terminui atnaujinti, todėl pareiškėjo reikalavimams nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d. įskaitytinai taikytina ieškinio senatis. Taigi, toliau nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl laikotarpio nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami didesni apribojimai, nei laisvėje esančių asmenų (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d. buvo laikomas kamerose Nr. 255, 208, 106, 316, 104, 122A, 312, 271, 110, 114, 262, 122, 107, 115, 405, 319, 121, 362, 380, 116, 315, 112, 317, 322, 107, 359, 278. Iš šių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 115 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Minėtas sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad asmenims leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės suteikiant vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells).
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas savo skunde nepateikia įrodymų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu; byloje nėra duomenų, kad jis būtų dėl šių priežasčių su prašymais ar skundais kreipęsis į Lukiškių T-K administraciją. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai su tekančiu vandeniu (dėl to ginčo byloje nėra), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 68 punkto pažeidimo.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo netinkamas maistas ir jo nepakako. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto atmestini kaip neįrodyti.
Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tarakonų. Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 74–76) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo bei šildymo. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad tam tikros teisės aktų normų reikalavimų neatitiktys kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatytos, tačiau jos buvo nedidelės ir esant galimybei lengvai pašalinamos (b. l. 38–149). Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko ventiliacijos. Ventiliacijos trūkumas laikytinas perpildymo kamerose pasekme. Be to, pareiškėjas šioje dalyje pakankamai detaliai neapibūdino jo kalinimo sąlygų. Kaip nustatyta anksčiau, ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 21 d., t. y. iš viso 1 metus 10 mėnesių ir 21 dieną) jis skirtingais laikotarpiais buvo laikomas 27 skirtingose kamerose, todėl skundo motyvai nenurodant nei kameros, nei laikotarpio, kuriuo pasireiškė pažeidimas, laikytini pernelyg abstrakčiais, todėl atsakovės atstovui nekyla pareiga paneigti pareiškėjo skundo motyvus dėl ventiliacijos, tinkamo apšvietimo bei šildymo kamerose.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko per mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus minimalaus ploto reikalavimus. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 115 dienų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose, o naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrintas privatumas. Kita pareiškėjo skundo dalis remiantis anksčiau išdėstytais motyvais atmestina kaip nepagrįsta.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai didelis, tai, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 200 Eur sumos priteisimas.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.
Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. M. (A. M.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 (tūkstantį du šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.