Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sauliaus Daunoravičiaus apeliacinį skundą dėl 2016 m. balandžio 6 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. S. ir E. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 259 str. 2 d. kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. S. ir E. T. išteisinti kaltinant juos tuo, kad veikdami kartu, neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2015-05-12, apie 13 val., (duomenys neskelbtini) miško aikštelėje, lygiomis dalimis susidėję po 6 eurus – už 12 eurų, pasikėsino neteisėtai įsigyti 1 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, iš M. I., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2015-05-12 14³⁰ val. (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), M. I. buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu rasta psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurios grynas kiekis 0,05 g, paimta Utenos AVPK pareigūnų.

Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, todėl neteisėtas ir naikintinas, kadangi teismas byloje esančius duomenis vertino atskirai, nesusiejęs jų į vieną visumą. Cituodamas skundžiamą nuosprendį, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, remdamasis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nurodo, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą : narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį, poveikį žmogaus organizmui, kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (LAT nutartys Nr. 2K-7-76/2012, Nr. 2K-77-489/2016). Dėstydamas skundo argumentus pažymi, jog abu išteisintieji dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų prisipažino visiškai bei nurodė aplinkybes, susijusias su psichotropinių medžiagų įsigijimu, kas akivaizdžiai parodo, kad išteisintųjų tyčia buvo kryptinga – įsigyti 1 g metamfetamino. Didesnį veikos pavojingumą parodo ir tai, kad šios medžiagos įsigijimas buvo planuojamas dienos metu, prie didelio prekybos centro, tokiu būdu, asmenų, vartojančių uždraustas medžiagas buvimas tokiose ir panašiose vietose, kelia aplinkinių žmonių, ypač vaikų, didesnį nesaugumo lygį. Nurodo, kad pačių išteisintųjų elgesys, taip pat pasikėsintos įsigyti medžiagos rūšis bei jos pasireiškiantis žalingas poveikis žmogaus sveikatai, t. y. asmenys gali tapti itin agresyvūs ir pavojingi aplinkiniams, tik dar labiau išryškina ir padidina jiems inkriminuotų veikų pavojingumą. Todėl prokuroras mano, kad išteisintųjų veiksmai pagal savo pavojingumą atitinka baudžiamosios atsakomybės jiems sąlygas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 11 str. 1 d. ir 12 str. numatyta, kad nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu laikoma ne bet kokia, o tik pavojinga, priešinga teisei veika. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia, jog tokia veika kėsinamasis į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Formalių nusikaltimų sudėčių atveju reali žala saugomoms vertybėms gali būti ir nepadaryta, o tik sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė, tačiau visgi yra svarbu nustatyti, kiek pavojingos padarytos veikos. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti faktoriai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Jei veika turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 259 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 d. nustatyta nusikaltimo, o 2 d. – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. BK 22 str. 1 d. numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Išteisintieji buvo kaltinami pasikėsinimu neteisėtai įsigyti 1 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, be tikslo šią medžiagą parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tiek D. S., tiek E. T. išteisinti, rėmėsi ne tik jų pačių, tačiau ir liudytojų D. I., M. I., S. M. parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo, slapto sekimo, asmens kratos protokolais, specialisto išvada Nr. 140-(3415)-IS1-3804. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, jog tiek išteisintųjų asmenybę apibūdinantys duomenys, tiek įvykio aplinkybės rodo, jog jų padaryta veika, šiuo atveju nutrūkusi pasikėsinimo stadijoje, nesiekė tokio pavojingumo, kuris atitiktų BK 259 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl pagal savo pavojingumą šios, jiems inkriminuotos veikos, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiu byloje surinktų įrodymų bei paties įvykio pavojingumo įvertinimu visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde prokuroras nesutikdamas su tokia teismo išvada apeliuoja į tai, kad nebuvo atsižvelgta į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – šiuo konkrečiu atveju į psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekį, poveikį žmogaus organizmui, išteisintųjų veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kt. Priešingai nei nustatė teismas skundžiamame nuosprendyje, prokuroras tvirtina, kad inkriminuotos veikos pavojingumą didina tai, jog išteisintųjų tyčia buvo apibrėžta – jie siekė įsigyti būtent 1 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; jie ketino tai padaryti viešoje, gausiai lankomoje vietoje – prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) mieste; pasikėsintos įsigyti psichotropinės medžiagos poveikis yra žalingas – jos vartojimas gali iššaukti agresiją ir tokiu būdu asmuo gali tapti pavojingu aplinkiniams. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes visos tiek narkotinės, tiek psichotropinės medžiagos pasižymi didesniu ar mažesniu žalingu poveikiu jas vartojančio žmogaus organizmui. Tai yra savaime suprantama, nes ir įstatymų leidėjas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis yra numatęs labai griežtas bausmes. Pakanka labai mažo ypač stiprių ir labai sveikatai pavojingų šių medžiagų kiekio tam, kad būtų skirtas laisvės atėmimas net iki 15 metų. Todėl, tokių medžiagų žalingumas žmogaus sveikatai nėra esminis argumentas vertinant, ar veika laikytina pavojingą tiek, kad už ją būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Juolab, šioje byloje pagal M. I. ir S. M. parodymus išteisintieji norėjo įsigyti silpnesnių narkotinių medžiagų – kanapių. Tai, kad šias medžiagas išteisintieji ketino įsigyti prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) taip pat nedaro šios veikos tiesiogiai kaip nors pavojingesne, nes įprastai viešai ir atvirai prie prekybos centrų tokios medžiagos nėra pardavinėjamos. Duomenų, kad išteisintieji šias medžiagas ketino ten pat ir suvartoti, šiuo atveju byloje nėra. Pažymėtina, kad išteisintieji savo nusikalstamos veikos dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, apskritai šiuo atveju nebaigė, kadangi M. I. buvo sulaikytas. Kaip matyti iš išteisintųjų parodymų, D. S. prisipažino vartojęs kanapių, E. T. apskritai psichotropines medžiagas būtų vartojęs pirmą kartą, todėl daryti kategorišką išvadą, kad veikos pavojingumą didina tai, jog išteisintieji yra vartojantys narkotines medžiagomis, ar tuo labiau manyti, jog jie yra nuo šių medžiagų priklausomi, duomenų byloje nepakanka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su prokuroro skundo argumentu, kad D. S. ir E. T. veikos pavojingumą didina ir jų elgesys – D. S. su M. I. surūkius miškelyje kanapių, kilo noras jie toliau svaigintis, išbandyti kitą, žymiai pavojingesnę žmogaus organizmui psichotropinę medžiagą. Minėta, kad pagal bylos įrodymus, E. T. pirmą kartą užfiksuotas kėsinęsis įsigyti psichotropinės medžiagos. O kad D. S. po kanapių rūkymo tapo bent kiek savo elgesiu pavojingesnis tvirtinti taip pat negalima, nes tai tėra prielaida.

Apylinkės teismas nustatė, kad išteisintieji pasikėsino įsigyti 1 g metamfetamino, kurį būtų pasidalinę per pusę, t. y. kiekvienam jų būtų tekę po 0,5 g psichotropinės medžiagos. Pas M. I., kuris turėjo jiems pristatyti šią psichotropinę medžiagą, rasta 0,05 g metamfetamino. Teismas pripažino, kad realiai jie galėjo įgyti tik 0,025 g metamfetamino, kurį dar būtų pasidalinę pusiau, tačiau šios medžiagos jie iš viso neįgijo. Jų pasikėsintas įgyti šių medžiagų bendras kiekis du kartus mažesnis, o kiekvieno atskirai (0,05 g) – 4 kartus mažesnis už Rekomendacijose nurodytą maksimalų nedidelį metamfetamino kiekį, kuris yra ne daugiau kaip 0,2 gramo. Teismas akcentavo, kad jie ketino medžiagą suvartoti patys, t. y. tikslo jas parduoti ar kitaip platinti jie neturėjo. Šios pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, labai svarbios, nes jos atspindi ne tik veikos teisinę charakteristiką, tačiau šiuo atveju apibūdina ir jos iš ties nedidelį pavojingumą. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad esant skirtingų rūšių teisės pažeidimų koalizijai, prioritetas turi būti teikiamas švelnesnei atsakomybės rūšiai, ypač pripažinus, kad ir švelnesnės atsakomybės taikymas yra pakankamas sulaikyti asmenį nuo tolimesnių neteisėtų veiksmų ir poelgių. Įvertinus visus aukščiau nurodytus duomenis, apylinkės teismo motyvus, kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad išteisintiesiems inkriminuota veika turi ne baudžiamojo nusižengimo, o administracinio teisės pažeidimų požymių. Tai, kad išteisintieji šiuo atveju negali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 44 str. 1 d., kadangi šiame kodekse nenumatyta atsakomybė už pasikėsinimą padaryti administracinį teisės pažeidimą, nesudaro pagrindo taikyti jiems baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgus į išteisintųjų pakankamai jauną amžių ir gyvenimiškos patirties stoką, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pats baudžiamasis procesas buvo jiems pakankama pamoka.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad išteisindamas D. S. ir E. T. pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino teisingai, savo sprendimą argumentavo ir jais pagrindė savo išvadas. Teismo išvados motyvuotos, abejonių nekelia. Todėl kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti jį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kolegija neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sauliaus Daunoravičiaus apeliacinį skundą atmesti.