- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- ATP-575-282/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-02704-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
- 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto E. S. atstovo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimo, kuriuo E. S. už teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, nubaustas 86 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nubaustas už tai, kad 2015-07-16 apie 10.30 val. jo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atliekant kratą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015-07-10 nutartį, laikydamas apglėbęs savo dukrą F. S., nereagavo į policijos pareigūno A. B. teisėtus reikalavimus atiduoti mažametę F. S., o prieš jį panaudojus fizinę jėgą ir atėmus šią mergaitę, sulaikomas rankas pasikišo po savimi ir toliau nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų – išlįsti iš palėpės kampo ir leistis sulaikomam. Tokiais savo veiksmais E. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. atstovas adv. V. Sviderskis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-18 nutarimą ir bylą nutraukti, inicijuoti procesą dėl neteisėto fizinės prievartos panaudojimo prieš nepilnametį vaiką. Teigia, kad nutarimas, priimtas atsižvelgus tik į vienos pusės parodymus ir pateiktus įrodymus, ignoruojant paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus ir nesuteikiant jiems visiškai jokios įrodomosios reikšmės, taip pat teismas ignoravo aplinkybę, kad pareigūnų duoti parodymai tarpusavyje prieštarauja vieni kitiems, neatskleistas ir policijos pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumo klausimas, nenustatyti norminiai pagrindai.
Nurodo, kad policijos pareigūnų reikalavimai atiduoti mergaitę buvo neteisėti, nes pareigūnai atvyko vykdyti ir vykdė teismo sprendimą, bet neatlikinėjo kratos baudžiamojo proceso pagrindu, todėl jie neturėjo teisės paimti mergaitę, kadangi jų veiksmų ribos pasibaigė vos tik mergaitė buvo surasta, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 764 straipsnio 4 dalį vaiką galėjo paimti tik VTAT atstovas, kuris šiuo atveju nebuvo ne tik patalpoje, kur buvo rasta mergaitė, bet ir pačiame name. Liudytojas – VTAT atstovas A. B. teisme parodė, jog kratos tikslas buvo rasti ir perduoti motinai mergaitę, ir tai buvo įvykdyta. Pažymi, kad VTAT atstovų funkcija atliekant priverstinius vaikų paėmimus yra paimti vaiką, jį perduoti ir stebėti bei užtikrinti, kad atliekant šiuos veiksmus nebūtų pažeisti vaiko interesai bei teisės. Teigia, kad šiuo atveju VTAT atstovas šios savo funkcijos neatliko, nes vaiką paėmė ne VTAT atstovas ar antstolis ar šeimos narys, o policijos pareigūnai, kurių vaikas paniškai bijojo, be to, dalyvavo labai daug pareigūnų, taip buvo pažeistos vaiko teisės ir interesai bei buvo pažeista visos operacijos tvarka. Be to, nurodo, kad pagal liudytojo R. P. parodymus turėjo būti vykdomas teismo sprendimas paimant vaiką ir grąžinant jį motinai. Dėl to akivaizdu, kad policijos pareigūnams buvo nurodyta įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo F. S. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su jos motina, todėl šiuo atveju – vaiko paėmimo metu privalėjo dalyvauti antstolis, kuris nedalyvavo (CPK 764 straipsnis), taip pat nedalyvavo ir psichologas. Nors BPK nėra nuostatos, tiesiogiai įtvirtinančios, jog kratos metu paimant nepilnametį asmenį tai padaryti gali tik VTAT atstovas, tačiau atstovas mano, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi CPK nuostata, nes šios normos tikslas yra tinkamai apsaugoti nepilnamečių asmenų teises ir teisėtus interesus, ir to turėtų būti paisoma ir vykdant baudžiamąjį procesą. Teigia, kad nei policijos pareigūnai, nei pats VTAT atstovas neužtikrino, jog F. S. paimtų VTAT atstovas, o to neužtikrinus turi būti laikoma, kad krata atlikta nesilaikant nustatytų priverstinio vaiko perdavimo taisyklių ir reikalavimų. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Mano, kad vykdoma krata, kaip procesiniu veiksmu, buvo prisidengta vykdant kitą teismo sprendimą, t. y. šiuo atveju realiai buvo vykdoma ne krata, o sprendimas, ir tai iš esmės atitinka piktnaudžiavimo tarnyba arba savavaldžiavimo sudėtis. Pastebi, kad vykdomojoje byloje Nr. 98-4412/13 esanti informacija (rekomendacijos) apie tai, kaip iš tikrųjų turėjo būti perduodama F. S., 2015-07-20 O. S. prašymas užbaigti vykdomąją bylą, antstolio patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo patvirtina, kad buvo vykdoma ne krata, o kitas teismo sprendimas, o sankcionuota krata buvo tik prisidengiama. Dėl to pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015-07-10 nutartį atlikta krata buvo atlikta neteisėtai.
Taip pat atstovas skunde teigia, kad policijos pareigūnų parodymai yra skirtingi dėl kratos, patekimo į namą, E. S. suradimo aplinkybių, kratos eigos, todėl liudytojų parodymai turi būti vertinami kaip pareigūnų siekis išvengti atsakomybės dėl neteisėtai panaudotos fizinės jėgos E. S. ir F. S. atžvilgiu. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 145 straipsnio 1 dalį kratos tikslas yra surasti ir paimti įvairius tyrimui reikšmingus daiktus, taip pat surasti ir asmenis. Liudytojas T. R. parodė, kad dar važiuojant į kratos atlikimo vietą, pareigūnams buvo nurodyta ir buvo planuota sulaikyti E. S., B. S. ir E. S.. Dėl to neaišku, jei policijos pareigūnai iš tiesų vykdė ir siekė vykdyti tik kratą, kokiu pagrindu buvo duotas nurodymas sulaikyti asmenis, net nežinant ar jie kels kliūtis kratos atlikimui, ar priešinsis ir t. t. Kadangi policijos pareigūnų veiksmai gali būti laikomi teisėtais tik tuomet, kai jie yra kildinami iš įstatymo ar kito teisės akto, tai šioje situacijoje duotas įsakymas sulaikyti asmenis buvo duotas nesivadovaujant jokiu teisės aktu ir be jokio pagrindo, todėl toks sulaikymas, koks buvo įvykdytas, negali būti laikomas teisėtu, dėl to E. S. negali būti baudžiamas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį. Be to, nors liudytojų parodymai ir leidžia suprasti, kad E. S., neva, priešinosi pareigūnams, tačiau liudytojų parodymų skirtumai neleidžia ir negali garantuoti, kad parodymai, dėl, neva, padaryto teisės pažeidimo yra tikri ir šimtu procentų įrodantys E. S. neteisėtų veiksmų būvimą.
Atstovas skunde teigia, kad tiek atliekant kratą, tiek ir vykdant Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, kuriuo F. S. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su jos motina, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl pareigūnų reikalavimai buvo neteisėti, ir dėl to E. S. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip priešinimasis ir teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymas. Dėl to apeliantas teigia, kad E. S. nepadarė ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės pažeidimo ir jam bauda paskirta nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių AVPK Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariatas nesutinka su apeliaciniu skundu. Teigia, kad teisės pažeidimas įrodytas policijos pareigūnų, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovo, dalyvavusių vykdant teismo nutartį atlikti kratą ikiteisminio tyrimo byloje dėl vaiko pagrobimo, parodymais, įvykio vaizdo ir garso įrašais, administracinio teisės pažeidimo protokolu bei kita bylos medžiaga. E. S. nesutikimas su jam inkriminuojamu teisės pažeidimu turėtų būti vertinamas kritiškai, kaip gynybinė pozicija.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ straipsnis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. S. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas E. S. kaltu pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Skunde E. S. atstovas teigia, kad pas S. namuose, kai buvo paimta mažametė F. S., buvo atlikta ne krata, o vykdytas kitas teismo sprendimas. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad E. S. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 05-2-240-15, kuriame jam pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 156 straipsnio 2 dalyje (vaiko pagrobimas) ir BK 245 straipsnyje (teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas), ir šioje byloje 2015-07-10 buvo priimta Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria remiantis 2015-07-16 Simonaičių gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata tikslu rasti ieškomą asmenį – pagrobtą mažametę F. S. (45 b. l.). Taigi, iš minėtos teismo nutarties ir teisme liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad pareigūnams buvo duota užduotis surasti ir paimti mergaitę. Atsižvelgiant į tai, kad kratos tikslas buvo rasti ieškomą asmenį – pagrobtą mažametę, kuri kratos metu ir buvo rasta, daroma išvada, kad 2015-07-16 S. namuose buvo vykdoma krata, sankcionuota Šiaulių apylinkės teismo 2015-07-10 nutartimi, o ne kitas teismo sprendimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad atlikta krata buvo neteisėta, nes iš LITEKO duomenų – Šiaulių apygardos teismo 2015-08-18 nutarties – matyti, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs E. S. prašymą-skundą, konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti atlikti kratą E. S. ir E. S. gyvenamojoje vietoje – name ir pagalbinėse namo patalpose bei pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), priklausančiuose E. S., tikslu rasti ieškomą asmenį – pagrobtą mažametę F. S., yra teisėta ir pagrįsta, be to, aukštesnysis teismas nenustatė, jog krata buvo atlikta nesilaikant BPK 145 straipsnio reikalavimų. Taigi, iš šių paminėtų duomenų visumos akivaizdu, kad 2015-07-16 pas S. buvo atlikta krata ir ji buvo atlikta teisėtai.
Taip pat nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad kratoje dalyvavusių policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, nes iš LITEKO duomenų – Šiaulių apygardos teismo 2015-11-10 nutarties – matyti, kad pagal E. S. pareiškimą pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą 2015-07-16 jo gyvenamojoje vietoje kratą atlikusių pareigūnų atžvilgiu, nes kratą atlikusių policijos pareigūnų, Vaikų teisių apsaugos skyriaus pareigūno, antstolio veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Ši Šiaulių apygardos teismo 2015-11-10 nutartis nepanaikinta, yra galiojanti, todėl nėra pagrindo iš naujo analizuoti kratoje dalyvavusių pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumo ir iš naujo juos vertinti. Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuojama, kad 2015-07-16 E. S. gyvenamojoje vietoje kratą atlikusių policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti.
ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už policijos <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnį policijos pareigūnai turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jiems nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, be to, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Taigi, įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o už šių reikalavimų nevykdymą įstatymų leidėjas numatė ir atsakomybę.
Teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai V. U., A. B., A. S., R. P., L. Z. parodė, kad kratos metu E. S. su mažamete dukra slėpėsi tamsioje, ankštoje ir sunkiai prieinamoje namo palėpės vietoje, dukrą laikė apglėbęs rankomis, jiems daugiau nei vieną kartą pareikalavus, atsisakė geranoriškai grąžinti (atiduoti) prie savęs stipriai laikomą vaiką, šaukė, kad dukters neatiduos, todėl E. S. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – paėmė E. S. už rankų ir jas atplėšę, paėmė mergaitę, po to mergaitę perdavė liudytojai L. Z., kuri F. S. išnešusi iš palėpės, dalyvaujant psichologei bei VTAT atstovui, perdavė jos motinai O. S. bei medikams. Liudytojai V. U., A. B., A. S., R. P. taip pat parodė, kad po to, kai mergaitė buvo atplėšta nuo E. S. ir išnešta iš palėpės, jie daugiau nei vieną kartą pareikalavo, kad E. S. geranoriškai išlįstų, tačiau šis nesileido būti sulaikomas (kišo rankas po savimi, muistėsi), todėl jo atžvilgiu du kartus buvo panaudotas elektrošokas, ir po to E. S. nustojo priešintis. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad policijos pareigūnai prieš analizuojamą įvykį pažinojo E. S. ar yra suinteresuoti pastarajam nepalankia šios bylos baigtimi. Nors liudytojų parodymuose yra neatitikimų, pvz., kaip palėpėje gulėjo E. S. su dukra, tačiau liudytojai esmines pažeidimo aplinkybes – kad E. S. su dukra slėpėsi palėpės kampe, sunkiai prieinamoje vietoje, kaip E. S. atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta (rankų atplėšimas, elektrošokas), kaip mergaitė buvo paimta ir perduota, nurodė vienodai, todėl netikėti policijos pareigūnų, tiesiogiai kontaktavusių su E. S., parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, liudytojų parodymus patvirtina tarnybiniuose pranešimuose (3, 56 b. l.), prietaiso Taser panaudojimo ataskaitoje (5, 57 b. l.), specialisto išvadoje Nr. G 1032/15(4) (9–11 b. l.) užfiksuoti duomenys. Liudytojų parodymus patvirtino ir pats E. S., pripažinęs, kad jis su dukra slėpėsi palėpės kamputyje nuo pareigūnų, kad pareigūnai jam liepė paleisti mergaitę, jį įspėjo, kad pareigūnai mergaitę nuo jo atitraukė jėga bei jo atžvilgiu panaudojo elektrošoką. Taip pat byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose (90–92, 93–94, 95–96, 97–98 b. l.) esantys duomenys, bei pokalbių suvestinės (99–103 b. l.) patvirtina, kad E. S. bei jo tėvai žinojo, kokiu tikslu atvyksta pareigūnai, kokiu tikslu bus atliekama jų namuose krata, kad buvo siūloma geranoriškai atiduoti mergaitę. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad liudytojų V. U., A. B., A. S., R. P., L. Z. parodymai yra nuoseklūs, atitinka bylos faktines aplinkybes, todėl pagrįstai apylinkės teismas šių liudytojų parodymais grindė E. S. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą.
Teisme apklaustų liudytojų T. R., S. J., R. B., A. B., D. M. parodymai E. S. kaltės nei patvirtina, nei paneigia, nes liudytojai asmeniškai nedalyvavo mergaitės paėmime bei E. S. sulaikyme, o šių liudytojų duoti parodymai labiau sietini su atliktos kratos teisėtumu, tačiau, kaip jau minėta, kratos teisėtumas yra patvirtintas neskundžiama Šiaulių apygardos teismo 2015-08-12 nutartimi ir iš naujo nenagrinėjamas, todėl šių liudytojų parodymai išsamiau neaptariami.
Įvertinus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, daroma išvada, kad E. S., suprasdamas jam duodamų nurodymų – reikalavimų turinį, nevykdė policijos pareigūnų V. U., A. B., A. S., R. P., L. Z. teisėtų nurodymų – reikalavimo geranoriškai atiduoti mergaitę ir leistis būti sulaikomam, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą E. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Skundžiamu nutarimu E. S. paskirta nuobauda yra lygi sankcijoje numatytam minimaliam nuobaudos (baudos) dydžiui, E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl daroma išvada, kad E. S. paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. S. atstovo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.