Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AS „Reverta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2287-464/2013 pagal ieškovo AS „Reverta“ ieškinį atsakovui Ž. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

AB „Parex bankas“ (naujas pavadinimas – AB „Citadele“ bankas) ir trečiasis asmuo J. V. 2005 m. birželio 9 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo suteiktas 139 886 EUR dydžio kreditas gyvenamojo namo su žemės sklypu įsigijimui. 2006 m. kovo 30 d. kreditavimo sutarties šalių susitarimu kreditas padidintas iki 145 686 EUR. Įsipareigojimų, kylančių iš kreditavimo sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas: 1) žemės sklypo įkeitimu; 2) atsakovo Ž. V. laidavimu pagal 2005 m. birželio 9 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2006 m. kovo 30 d. laidavimo sutarties sąlygų pakeitimą.

2010 m. liepos 31 d. kreditorius AB „Parex bankas“ visas savo reikalavimo teises, kylančias iš kreditavimo sutarties, kartu su visomis užtikrinimo priemonėmis, į kredito gavėją J. V., perleido naujajam kreditoriui AS „Parex banka“ (naujas pavadinimas – AS „Reverta“).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismo išvada, kad atsakovo Ž. V. laidavimas pasibaigė, kadangi nutraukus santuoką visos prievolės perėjo J. V., padaryta neatsižvelgus į reikšmingas bylos aplinkybes bei neanalizavus laidavimo sutarties nuostatų, reglamentuojančių laidavimo teisinių santykių pabaigą. Šalių sudaryta laidavimo sutartis galioja iki visiško pagrindinės prievolės, t. y. kreditavimo sutarties, sąlygų įvykdymo. Prievolės pagal kreditavimo sutartį nėra visiškai įvykdytos, todėl vadovaujantis laidavimo sutarties 4.1 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, laidavimas už tokias prievolės galioja iki visiško jų įvykdymo dienos. Laidavimas taip pat nepasibaigęs nei vienu iš CK 8.67 straipsnyje nurodytų pagrindų. Atnaujinus kredito sutartį pakartotinis laidavimas už tų pačių prievolių, už kurias jau yra laiduota, tinkamą įvykdymą – perteklinis.Nutraukiant santuoką padalijamas sutuoktinių bendras turtas, tačiau tai neturi įtakos asmeninėms sutuoktinių prievolėms, kurios nėra dalybų objektas nutraukiant santuoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Laidavimo sutartimi (1.1 ir 3.1 punktai) atsakovas įsipareigojo atsakyti kreditoriui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad santuokos nutraukimo byloje solidarioji sutuoktinių prievolė buvo modifikuota į asmeninę J. V. prievolę, teismas netinkamai aiškina teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Nutraukdamas santuoką ir išsprendęs bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimą teismas nekonstatavo, kad sutuoktinių prievolės pagal kreditavimo sutartį yra solidarios arba, kad po santuokos nutraukimo jos modifikuojamos į vieno iš sutuoktinių asmeninę prievolę. Priešingai, teismas aiškiai nurodė, kad J. V. yra sudariusi kreditavimo sutartį, todėl ir prievolės pagal šią sutartį po santuokos nutraukimo ir toliau lieka jos asmeninėmis prievolėmis. Teismas nenagrinėjo santuokos nutraukimo pasekmių asmeninėms laiduotojo prievolėms. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2009, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Nurodytoje byloje nagrinėtas klausimas dėl skolos priteisimo iš solidarių kredito gavėjų. Nagrinėjamu atveju, kredito gavėja buvo J. V., o laiduotojas Ž. V. kreditavimo sutarties nesudarė, tačiau įsipareigojo užtikrinti J. V. įsipareigojimų vykdymą savo asmeniniu laidavimu.Teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovui kildina iš 2005 m. birželio 9 d. laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su 2006 m. kovo 30 d. pakeitimu) (30-31, 29 b. l.), kuria užtikrintas kreditoriaus, kurio reikalavimo teises perėmė ieškovas, ir skolininkės J. V. sudarytos kredito sutarties su pakeitimais tinkamas vykdymas. Apelianto teigimu, atsakovo Ž. V. ir skolininkės J. V. prievolės yra skirtingo pobūdžio, asmeninės, ir nebuvo dalomos nutraukiant jų santuoką. Todėl solidari atsakovo laidavimo prievolė galioja. Sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

Dėl atsakovo ir trečiojo asmens prievolių bankui pobūdžio

Pagal faktines bylos aplinkybes būtina nustatyti kreditorių ir atsakovą bei trečiąjį asmenį siejusių santykių pobūdį. Byloje nėra ginčo, kad buvusių sutuoktinių prievolė bankui buvo solidari. Kaip minėta, trečiasis asmuo J. V. su banku sudarė kreditavimo, o atsakovas – laidavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, yra konstatavęs, kad sutarčiai sudaryti ir po to ją kvalifikuoti esminę reikšmę turi šalių valia ir ketinimai. Jeigu sutartyje dalyvauja daugiau negu du subjektai, tai svarbu nustatyti kiekvieno jų valią, ketinimų pobūdį. Kas iš sandoryje dalyvaujančių asmenų turi vienodą, tą patį ketinimą ir išreiškia bendrą valią, tas įstoja į atitinkamą sutarties kurios nors iš šalių pusę – atsiranda kreditorių arba skolininkų daugetas iš sutarties kylančioje prievolėje. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, kiekviena sutartis turi būti teisingai teisiškai kvalifikuojama, t. y. jai turi būti taikomos tos teisės normos, kuriose reglamentuojami pagal sutarties esmę ir tikslą būtent iš tokios rūšies sutarčių atsirandantys civiliniai teisiniai santykiai. Taigi teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį. Tai, kad sutartis gali būti sudaryta iš kelių sudėtinių dokumentų, ar jos pavadinimas kitoks negu nustatyta įstatyme, neturi įtakos teismų pareigai teisingai aiškinti sutartį pagal pirmiau nurodytas taisykles. Sutarties elementai yra šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 str.). Sutarties, kaip sandorio, šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, pavyzdžiui, konkliudentiniais veiksmais, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 str. 1 d., 1.71 str. 2 d.). Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

Vertinant trečiojo asmens (skolininkės pagal kreditavimo sutartį) bei atsakovo ketinimus sudarant kreditavimo ir laidavimo sutartis matyti, kad iš esmės trečiojo asmens ir atsakovo (tuo metu sutuoktinių) valia buvo tokia pati, t. y. bendra – gauti kreditą, už kurį jie galėtų kaip sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu. Taigi, pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) sutuoktiniai išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad atsakovo pasirašyta sutartis pavadinta laidavimo sutartimi, nes sudaryta sutartis iš esmės atitinka kreditavimo sutarčiai būdingus elementus – ja atsakovas išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinės prievolę, bet prisiimti jos prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinis skolininkas bendrai su trečiuoju asmeniu (kitu pagrindiniu skolininku), bet ne kaip šalutinis, papildomas skolininkas pagal aksesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Sutarties šalies sutikimas sudaryti sutartį turi būti aiškinamas plačiai. Jis gali būti išreikštas ne tik viename, bet keliuose dokumentuose. Be to, asmens valią išreiškia ir asmens elgesys tam tikromis aplinkybėmis ir situacijoje (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.65 str. 2 d., 1.67 str.). Atsakovo pasirašyta laidavimo sutartis nagrinėjamo ginčo atveju neišreiškė jo, kaip laiduotojo, valios, bet išreiškė jo, kaip pagrindinio bendraskolio, valią, todėl „laidavimo sutartis“ buvo sudėtinė kreditavimo sutarties dalis. Taigi atsakovas savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariuoju bendraskoliu kartu su trečiuoju asmeniu J. V., kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad kaip pirmiau minėta, sutuoktiniai kreditą panaudojo bendriems interesams – įsigijo gyvenamąjį namą su žeme, be to, užtikrinant kredito grąžinimą bankui buvo įkeistas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytas turtas, bet ne sutuoktinių jau turimas koks nors asmeninis turtas (32-34 b. l.).

Atsižvelgiant į jau nurodytoje kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, konstatuotina, kad laidavimo teisinių santykių nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo, nes, pasirašydamas banko parengtą ir pateiktą laidavimo sutartį (vėliau jos pakeitimą), atsakovas sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartį, išreiškė bendrą sutuoktinių valią imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, t. y. jam atsirado solidarus įsipareigojimas pagal kreditavimo sutartį. Bylos duomenys liudija, kad atsakovas pasirašė banko parengtą ir pateiktą pasirašyti laidavimo sutartį. Abu sutuoktiniai tapo solidariaisiais bendraskoliais pagal pagrindinę prievolę grąžinti bankui gautą kreditą. Laidavimo nebuvimą patvirtina faktas, jog atsakovas, kaip laiduotojas, kartu buvo ir pagrindinės užtikrintos prievolės solidarusis skolininkas. Atsakovas, kaip bendraskolis, negalėjo laiduoti savo kreditoriui už save, nes laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Taigi nuo pat pradžių buvo asmenų sutapimas prievolėje, todėl laidavimo objekto negalėjo būti – negalima laiduoti už patį save savo kreditoriui.

Taigi, nustatytos bylos faktinės aplinkybės bei kasacinio teismo suformuota teismų praktika faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje, kaip nagrinėjama, byloje, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas bei trečiasis asmuo turėjo solidarią prievolę kreditoriui pagal 2005 m. birželio 9 d. būsto kreditavimo sutartį su 2006 m. kovo 30 d. pakeitimu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog šalių (ieškovo ir atsakovo) nebesieja laidavimo santykiai, tačiau neteisingai konstatavo, kad laidavimo prievolė teismo sprendimu modifikuota į asmeninę trečiojo asmens J. V. prievolę, nes laidavimo, kaip atskiros kredito sutarties užtikrinimo priemonės, nagrinėjamu atveju nebuvo.

Išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai paneigia apelianto teiginių, susijusių su laidavimu ir jo pabaiga, reikšmę skundžiamo sprendimo pagrįstumui. Konstatavus iš kreditavimo sutarties kylančią solidarią sutuoktinių prievolę bankui, nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai, kad teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2009.

Dėl solidarios sutuoktinių prievolės padalijimo santuokos nutraukimo byloje įtakos kreditoriaus interesams

Apeliantas teisus, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai (atsakovas ir trečiasis asmuo) turėjo bendrą solidarią prievolę bankui. Padalijant bendrą turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Pasisakydamas šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; kt.). Pažymėtina, kad turto padalijimo bylose esant visų prievolės šalių (sutuoktinių ir kreditorių) sutikimui solidariosios prievolės gali būti modifikuojamos ir kitaip, pavyzdžiui, vieną iš sutuoktinių atleidžiant nuo prievolės vykdymo iš dalies, pakeičiant jas į asmenines šalių sutartomis dalimis ir pan.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu (c.b. Nr. N2-1223-127/2007) nutraukus Vaitkevičių santuoką, pagal kreditavimo sutartį įsigytas ir įkeistas turtas priteistas J. V. nuosavybėn, kartu nustatant, kad jai tenka ir kreditoriniai įsipareigojimai, kylantys iš 2005 m. birželio 9 d. sutarties. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo Vaitkevičių santuoka buvo nutraukta, turinio matyti, kad apie ištuokos bylą visi sutuoktinių kreditoriai buvo informuoti, tačiau teise įstoti į bylą kaip tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais nepasinaudojo. Apeliantas tokios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, neteigia, kad nebuvo informuotas apie Vaitkevičių santuokos nutraukimo bylą ir ketinimus pasidalinti turtą bei prievoles. Taigi, pagal byloje esančius duomenis darytina išvada, kad nesant kreditoriaus prieštaravimo, solidari sutuoktinių prievolė bankui teismo sprendimu buvo modifikuota į asmeninę trečiojo asmens J. V. prievolę.

Byloje nustatyta, kad po santuokos nutraukimo, 2007 m. liepos 5 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2005 m. birželio 9 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo AB „Parex bankas“ ir J. V. susitarė 2005 m. birželio 9 d. kreditavimo sutartį su visais jos pakeitimais atnaujinti, išdėstyti nauja redakcija (38-53 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šio susitarimo ar naujos redakcijos sutarties atsakovas kaip laiduotojas nepasirašė. Apeliantas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija, priešingai, jas patvirtina, nepagrįstai argumentuodamas, kad galiojant laidavimui pagal 2005 m. birželio 9 d. laidavimo sutartį (su 2006 m. kovo 30 d. pakeitimu) papildomas laidavimas atnaujinus kreditavimo sutartį nebuvo būtinas. Taigi, byloje esantys apelianto pateikti įrodymai, pirmiau konstatuota atsakovo ir trečiojo asmens solidarioji atsakomybė pagal kreditavimo sutartį, o ne pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis, kredito sutarties atnaujinimas po santuokos nutraukimo, t. y. jau padalijus pagal šią sutartį įgytą turtą ir prievoles, ir įrodymų apie atsakovo pasirašytą naują laidavimo sutartį nebuvimas, neleidžia spręsti apie pagrindo konstatuoti atsakovo kaip laiduotojo atsakomybę egzistavimą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisinių prielaidų ieškinio patenkinimui nebuvimo pripažintina pagrįsta ir teisinga.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir nors ne visiškai tinkamai išaiškino šalis siejančios sutarties sąlygas, tačiau teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsakovui už akių, kurį naikinti ar keisti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.