Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Danostar“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutarties panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą vykdyti juridinio asmens bankroto procesą ne teismo tvarka ir juridinio asmens bankroto proceso ne teismo tvarka nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą vykdyti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka ir nutraukti bankroto procesą yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

8. Apeliantė UAB „Danostar“ prie atskirojo skundo pateikė 2025 m. balandžio 7 d. mokestinių ir (ar) baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo aktą.

10. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

11. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus ir priimtus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atskirąjį skundą išnagrinėjimui, todėl apeliantės ir pareiškėjos nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami. Be to, pareiškėjos naujas įrodymas jau buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui su atsakovės atsiliepimu į pareiškėjos skundą, todėl nėra teisinio pagrindo pakartotinai priimti byloje jau esančio įrodymo.

13. CPK 323, 338 straipsniuose įtvirtinta, kad, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą draudžiama.

14. Apeliantė 2025 m. balandžio 15 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjos atsiliepimo į atskirąjį skundą turinio vertinimo (dokumento registracijos Nr. DOK-14157). Nurodytais rašytiniais paaiškinimais siekiama papildyti atskirąjį skundą naujais argumentais. Kaip minėta, bylos apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės rašytinius paaiškinimus, kaip atskirojo skundo papildymą.

Dėl bankroto proceso ne teismo tvarka taikymo sąlygų

15. Pagal JANĮ 12 straipsnio 1 dalį, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikomos JANĮ nuostatos, reguliuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus nuostatas dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų, t. y. vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka turi būti laikomasi JANĮ nustatytų procedūrų ir tvarkos. Pažymėtina, kad vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (JANĮ 12 straipsnio 1 dalis).

16. Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas nėra bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, subjektas, todėl spręsdamas ne teismo tvarka vykdomame bankroto procese kilusius klausimus teismas, kitaip nei vykdant bankroto procedūrą teismo tvarka, neturi iniciatyvos teisės, neturi būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017).

17. Bankroto procesas ne teismo tvarka yra pradedamas, vykdomas ir baigiamas bankrutuojančios bendrovės kreditorių sutarimu ir teismas šiame procese nedalyvauja (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-202-241/2020).

18. Pažymėtina, kad bankroto procesas ne teismo tvarka gali būti vykdomas esant JANĮ nustatytoms sąlygoms. Bankroto procesas ne teismo tvarka gali būti pradedamas, kai juridinis asmuo yra nemokus, todėl nemokumo nustatymas yra šio proceso pagrindas. Tačiau kita būtinoji sąlyga vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka yra tinkamas juridinio asmens nemokumo proceso inicijavimo veiksmų atlikimas, dėl to nagrinėjamu atveju ir kilo ginčas.

19. Pagal JANĮ 11 straipsnio 1 dalį, bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka, jeigu sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dieną yra tenkinamos šios sąlygos: 1) teismuose nėra iškelta bylų ar nevyksta išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka, vadinasi, juridiniam asmeniui nėra pareikšta turtinių reikalavimų, tarp jų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais; 2) į juridinio asmens turtą nėra nukreiptas išieškojimas pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus; 3) nėra atliekamas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas MAĮ nustatyta tvarka. JANĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nėra tenkinamos JANĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka tik tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius, ieškovas ir (ar) išieškotojas sutinka.

20. Taigi, JANĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos bankroto proceso ne teismo tvarka sąlygos yra imperatyviosios, tačiau jeigu jos nėra tenkinamos, tai nebūtinai užkerta kelią bankroto procesui ne teismo tvarka, nes JANĮ 11 straipsnio 2 dalyje suinteresuotiems asmenims suteikiama diskrecija duoti sutikimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-781/2022). Taigi, JANĮ normos leidžia suinteresuotiems asmenims patiems nuspręsti, ar bendrovės bankrotas ne teismo tvarka nesuvaržys jų teisių ir teisėtų interesų labiau nei kitos nemokumo procedūros, ir skatina rinkos dalyvius dažniau naudotis šiuo institutu.

21. Aiškinant minėtas sąlygas dėl bankroto ne teismo tvarka pradėjimo, pripažinta, kad jas nustatančios normos yra imperatyviosios ir negali būti aiškinamos plečiamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-342-381/2020). Šios sąlygos siejamos ne su juridinio asmens ūkinės veiklos laisve, o su valstybės pareiga efektyviai ginti nemokios, t. y. nebegalinčios vykdyti ūkinės veiklos, bendrovės kreditorių interesus. Taip pat jomis užtikrinama, kad bankroto procesu ne teismo tvarka nebūtų piktnaudžiaujama ir jis būtų pradedamas griežtai laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-450/2022).

22. Nagrinėjamu atveju aktuali yra JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga, pagal kurią bankroto procesas ne teismo tvarka negali būti pradedamas, jeigu atliekamas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas. Nurodyta sąlyga skirta sklandžiam mokesčių administravimui užtikrinti ir garantuoti, kad bankroto procesas ne teismo tvarka būtų pradedamas, kai mokesčių administratorius neatlieka minėtų mokesčių administravimo veiksmų.

23. MAĮ 2 straipsnio 24 dalyje nurodyta, kad mokestinis tyrimas – tai yra mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

24. Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklės yra patvirtintos VMI 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu „Dėl Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, Pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 formos, Užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos ir jos priedo FR0688 formos patvirtinimo“ Nr. VA-108 (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių (galiojanti redakcija nuo 2021 m. gruodžio 1 d.) 6 punktą mokestinio tyrimo tikslas yra nustatyti mokėtojo mokesčių deklaracijų ir (ar) kitų dokumentų trūkumus ir (ar) prieštaravimus, siekiant juos pašalinti, identifikuoti mokesčių įstatymų pažeidimų riziką ir užtikrinti mokesčių įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimų prevenciją. Taisyklių 8 punkte nurodoma, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į mokestinio tyrimo tikslus ir uždavinius, pasirenka mokestinio tyrimo formą, t. y. atlikti stebėseną ar veiklos kontrolę. Mokėtojo veiklos stebėsena – tai mokesčių administratoriaus vykdoma veiklos vykdymo ir apie konkretų mokėtoją turimų ir (arba) papildomai surinktų bei paties mokėtojo pateiktų duomenų analizė ir (arba) dokumentų įvertinimas mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (Taisyklių 3.1 punktas). Mokėtojo veiklos kontrolė – tai mokėtojo ūkinės finansinės veiklos, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kontrolė, apimanti mokėtojų vizitavimą, siekiant nustatyti, kaip mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo srityje (Taisyklių 3.2 punktas). Mokėtojo veiklos kontrolė pradedama, išrašius užduotį atlikti mokestinį tyrimą (forma FR0688), kurios forma patvirtinta šias Taisykles tvirtinančiu įsakymu (Taisyklių 15 punktas). Mokesčių administratorius, išrašęs užduotį, turi informuoti mokėtoją apie numatomą atlikti jo veiklos kontrolę (toliau – mokestinis tyrimas) ne vėliau kaip prieš 5 kalendorines dienas iki jo pradžios, išskyrus atvejus, kai mokėtojo neprašoma pateikti papildomos informacijos, duomenų ir (ar) dokumentų (Taisyklių 16 punktas).

25. Taigi, minėtose Taisyklėse nurodyta, kad mokesčių mokėtojo veiklos kontrolė, t. y. mokestinis tyrimas, pradedamas išrašius užduotį atlikti mokestinį tyrimą (forma FR0688). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apskrities VMI 2025 m. vasario 4 d. išrašė užduotį atlikti UAB „Danostar“ mokestinį tyrimą. Mokestinio tyrimo tikslas: informuoti mokesčių mokėtoją apie mokesčių administratoriaus nustatytas klaidas, trūkumus ir (ar) prieštaravimus, išanalizuoti PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą. Mokestinį tyrimą pradėti 2025 m. vasario 14 d. Panevėžio apskrities VMI 2025 m. vasario 5 d. pranešimu informavo UAB „Danostar“ apie planuojamą pradėti mokestinį tyrimą ir paprašė pateikti tiriamojo 2023 m. birželio 20 d.–2024 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus, susijusius su PVM apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus ir (ar) prieštaravimus dėl PVM. Byloje nekilo ginčo, kad minėtas VMI pranešimas apie planuojamą pradėti mokestinį tyrimą atsakovei buvo įteiktas 2025 m. vasario 5 d. Atsakovė UAB „Danostar“ 2025 m. vasario 13 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo priimtas kreditorių susirinkimo sprendimas, pateikė VMI prašymą atidėti mokestiniam tyrimui reikalingų dokumentų pateikimą dviem savaitėms.

26. Taigi, ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo metu buvo pradėtas bendrovės mokestinis tyrimas, todėl kreditorių susirinkimo sprendimas vykdyti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka prieštarauja JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytai sąlygai. Kaip minėta, jei JANĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos bankroto proceso ne teismo tvarka sąlygos nėra tenkinamos, tai savaime neužkerta kelio bankroto procesui ne teismo tvarka, jeigu JANĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (nagrinėjamu atveju mokesčių administratorė) sutinka vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka. Pareiškėjos VMI nesutikimą vykdyti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka patvirtina jos veiksmai nagrinėjamoje byloje, t. y. VMI pateikė skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo ir bankroto proceso ne teismo tvarka nutraukimo, taip pat pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 11 straipsnio 1 dalis 3 punkte ir 2 dalyje numatytos sąlygos, dėl kurių bendrovės bankroto procesas šiuo metu negali būti vykdomas ne teismo tvarka.

28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai atsakovas nėra skolingas pareiškėjui. Taigi, fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš juridinio asmens įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti juridiniam asmeniui restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1139-881/2022; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-935-798/2023). Šie pagal ĮBĮ nuostatas suformuoti teismų praktikos išaiškinimai yra aktualūs ir taikytini sprendžiant dėl kreditoriaus teisės inicijuoti bankroto bylą pagal JANĮ nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020), taip pat aktualūs sprendžiant klausimą, kokius asmenis juridinis asmuo privalo informuoti siekdamas bankroto ne teismo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-404-407/2021).

29. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-404-407/2021 išaiškinta, kad bankroto procesas ne teismo tvarka yra grįstas kolektyviniu kreditorių bendru sutarimu priimamais sprendimais, iš esmės eliminuojant teisminę tokių sprendimų priėmimo kontrolę. Šiuo atveju kreditoriumi turi būti laikomas kiekvienas asmuo, pagrįstai manantis, kad turi teisę reikalauti iš juridinio asmens įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus. Taigi, siekianti bankrutuoti bendrovė kreditoriumi turi laikyti kiekvieną asmenį, potencialiai galintį jai pareikšti reikalavimus dėl prievolių vykdymo, nepriklausomai nuo finansinio reikalavimo dydžio. Tik tinkamas įstatyme nustatytos imperatyviosios pareigos informuoti kreditorius apie ketinamą pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka laikymasis gali užtikrinti tokios procedūros teisėtumą.

30. JANĮ 55 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant JANĮ nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.

32. Taigi, nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar VMI ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo metu buvo atsakovės kreditorė, neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimo rezultatui, nes mokesčių administratorius turi teisę skųsti kreditorių susirinkimo sprendimą dėl JANĮ 11 straipsnyje nustatytų sąlygų nebuvimo. Kaip minėta, skundžiamas kreditorių susirinkimo sprendimas neatitiko sąlygos, kad nėra atliekamas mokestinis tyrimas MAĮ nustatyta tvarka. Kaip minėta, nors ir nesant visų sąlygų vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka tik tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius sutinka. Taigi, atsakovė, žinodama apie VMI pradėtą mokestinį tyrimą, apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto vykdymo ne teismo tvarka, turėjo informuoti ir mokesčių administratorių, tačiau to nepadarė.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad apeliantė, prieš priimdama sprendimą sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame bus sprendžiamas bankroto ne teismo tvarka iškėlimo klausimas, turėjo suvokti, jog VMI yra potenciali kreditorė ir atitinkamai ją informuoti apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą. Tokia išvada daroma dėl to, kad VMI 2025 m. vasario 5 d. pranešimu informavo UAB „Danostar“ apie planuojamą pradėti mokestinį tyrimą ir paprašė pateikti tiriamojo 2023 m. birželio 20 d.–2024 m. gruodžio 31 d. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus, susijusius su PVM apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, siekiant nustatyti, pašalinti trūkumus ir (ar) prieštaravimus dėl PVM. Taigi, iš pareiškėjos pranešimo turinio apeliantė turėjo suvokti, kad pareiškėja yra potenciali bendrovės kreditorė ir atsakovei gali atsirasti prievolė sumokėti į valstybės biudžetą PVM už minėtą laikotarpį.

34. Pagal pareiškėjos VMI pateiktus mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad atsakovė dar 2025 m. vasario 12 d., t. y. iki skundžiamo kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo, turėjo mokestinę nepriemoką, kuri buvo grąžinta pagal sudarytas mokestinių paskolų sutartis. Taigi, apeliantės mokestinė nepriemoka egzistavo iki kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo, todėl VMI neabejotinai buvo apeliantės kreditorė ir turėjo būti informuota apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Aplinkybė, kad apeliantė įvykdė mokėjimus pagal su pareiškėja sudarytas mokestinių paskolų sutartis, nepaneigia fakto, jog apeliantei buvo žinoma, jog pareiškėja laikytina potencialia kreditore, atsižvelgiant į pareiškėjos 2025 m. vasario 5 d. pateiktą pranešimą dėl mokestinio tyrimo pradėjimo.

35. Be to, Panevėžio apskrities VMI pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą patvirtina, kad, išanalizavus PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą už 2022 m. birželio 20 d.–2024 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nustatyta, jog bendrovei atsirado prievolė 194 994 Eur padidinti pardavimo PVM ir bendrovei pasiūlyta iki 2025 m. kovo 27 d. pateikti patikslintas 2024 m. balandžio–rugpjūčio mėn. PVM deklaracijas. Tai reiškia, kad apeliantės mokestinė nepriemoka kreditorių susirinkimo metu jau egzistavo, todėl VMI buvo apeliantės kreditorė. Be to, kaip minėta, apie pradėtą mokestinį tyrimą atsakovei buvo pranešta 2025 m. vasario 5 d., todėl tai reiškia, kad bendrovės kreditorių susirinkimo 2025 m. vasario 13 d. sprendimas pradėti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka buvo priimtas, prasidėjus ir nepasibaigus mokestinio tyrimo procesui.

36. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Danostar“ nors ir žinodama apie prievolę VMI ir pradėtą mokestinį tyrimą, neinformavo VMI apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo, todėl pažeidė kreditorių informavimo ir susirinkimo sušaukimo tvarką.

37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustačius, jog ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas priimtas, pažeidus imperatyviąsias JANĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra teisinis pagrindas šį sprendimą pripažinti neteisėtu, jį panaikinti ir nutraukti UAB „Danostar“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas sąlygas, būtinas įvertinti ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą ir pagrįstai tenkino pareiškėjos reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Taigi, atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, nes byla išnagrinėta teisingai. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.