Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-694-538/2012

NUTARTIS

2012 m. gegužės 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovių A. K. ir Z. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovėms Z. D., A. K., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K. dėl kelio servituto nustatymo ir pagal trečiojo asmens V. K. ieškinį dėl kelio servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo V. K. pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė nustatyti Z. D. ir A. K. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kelio servitutą, bendro ploto 608 kv. m, kuris yra pažymėtas VĮ Registrų centro parengtame 2009-09-17 plane, suteikianti jam teisę eiti ar važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas). Nurodė, jog 2009-11-23 įsigijo žemės sklypą 0,8500 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini), ir tik 2011 metų pavasarį paaiškėjo, jog privažiavimas neįteisintas. Kreipėsi į atitinkamas institucijas ir gavo atsakymą, jog rengiamas žemėtvarkos projekto papildymas, tačiau, atsižvelgiant į vietovės ypatumus, realiausia galimybė patekti į jam priklausantį žemės sklypą yra kelio servitutą nustačius per atsakovių sklypus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė kelio servitutą. Atsakovės apeliaciniu skundu prašo ieškinio netenkinti, kadangi jis nepagrįstas.

Apeliantės nurodo, kad teismo sprendimas naikintinas dėl teisėjos šališkumo nagrinėjant šią bylą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nepagrįstai nurodo, kad teismas buvo šališkas, bei savo vertinimo dėl šališkumo apeliantės nepagrindė jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovės galėjo pareikšti nušalinimą teisėjams, tačiau pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi (Lietuvos Respublikos CPK 64–66 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teisėjas gali būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo. Taip pat pažymėtina, kad šalies nesutikimas su bylą nagrinėjančio teisėjo ar kitų teisėjų procesiniais sprendimais nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu.

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 1993-01-21 L. V. nusipirko iš Priekulės paukštyno valstybinio ūkio lengvatinėmis sąlygomis sodybą, o 2004-05-20 privatizavo ir 0,3000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir priėmė dokumentus, susijusius su žemės sklypo eksploatacija, bei 2003-08-19 žemės sklypo planą (t. 1, b. l. 7–12). Mirus L. V., Klaipėdos rajono 2-asis notarų biuras E. V. išdavė 2007-04-25 nuosavybės teisės liudijimą ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kurių pagrindu ji VĮ Registrų centre įregistravo nuosavybės teisę į paveldėtą nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 13–16). 2009-08-25 VĮ Registrų centro duomenimis nuosavybės teisė įregistruota atsakovių Z. D., A. K. vardu į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)pagal 2005-12-29 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 68–69). 2009-08-24 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius, E. V. pasiteiravus dėl to, ar kadastrinės vietovės žemėtvarkiniame projekte prie jai priklausančio žemės sklypo yra pažymėtas kelias, atsakė, jog (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (patvirtintas 1999-12-30 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)) per žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pažymėtas 4 m pločio lauko kelias, tačiau projektiniais sprendiniais jam nėra suteiktas joks teisinis statusas (t. 1, b. l. 21–22). Šis kelias buvo pažymėtas (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane (t. 1, b. l. 23), tačiau Z. D., A. K. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plane kelias nebuvo pažymėtas (t. 1, b. l. 74–76, 111–113, t. 2, b. l. 26). Klaipėdos apskrities viršininko administracija pripažino, kad kelio servitutas nebuvo įrašytas dėl klaidos, tą patį pripažino ir teismo posėdžio metu – 2011-10-17 kaip liudytoja apklausiama projekto autorė D. G. (b. l. 19–20, 159), t. y. Z. D., A. K. žemės sklypo plane kelias nebuvo išskirtas iš bendro sklypo ploto. Tik paaiškėjus, jog E. V. negali privažiuoti prie jai priklausančios sodybos, nes lauko kelias, kurio važiuodavo, yra užpiltas žvyro krūvomis bei aptvertas tvora (t. 1, b. l. 27–37, 39), pradėta domėtis dėl galimybės nustatyti kelio servitutą ir užtikrinti privažiavimo galimybę į nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (t. 1, b. l. 18, 21, 58). Esant tokiai situacijai, Klaipėdos apskrities viršininko administracija siekė tarp žemės sklypų savininkų nustatyti bendrą sutarimą dėl kelio servituto nustatymo administraciniu aktu (t. 1, b. l. 57, 59), tačiau atsakovėms nesutikus, kilo ginčas, atsakovės apribojo trečiųjų asmenų disponavimą nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais. Tokiu būdu buvo pažeisti trečiųjų asmenų interesai - galimybė patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Ieškovė, siekdama bendro sutarimo dėl kelio servituto nustatymo, kreipėsi į matininką ekspertą, kuris pateikė išvadą, konstatuodamas, jog prie ieškovės žemės sklypo turi būti privažiavimo kelias, kuris yra numatytas (duomenys neskelbtini) vietovės Žemės reformos projekte, nes dėl netikslių kadastro duomenų surinkimo buvo praleistas privažiavimo kelias (t. 1, b. l. 98–99). 2010-04-16 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini)vietovėje (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp gretimybių 4-5 vietovė yra užmirkusi ir nenaudojama (t. 1, b. l. 158). Buvo atlikti preliminarūs skaičiavimai dėl atsakovių nurodytų kelio atkarpų įrengimo ties joms priklausančiais žemės sklypais (t. 1, b. l. 166–197, t. 2, b. l. 129–140). Atsakovės pateikė teismui žemėlapius, nurodydamos, kuriose vietose gali būti įrengiamas kelias, ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog iki E. V. sodybos yra provėžos, apaugusios žole, atstumas nuo provėžų iki sklypo ribos yra apie 28 metrus, jame vandens telkinių nėra, nuotraukas, kuriose matyti, jog traktorius pjauna žolę (t. 2, b. l. 4–20, 29–31). Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. K., kuris taip pat pareiškė, jog prie jo sklypo nėra privažiavimo, todėl prašo nustatyti kelio servitutą (t. 2, b. l. 102–108.). 2011-09-29 Nacionalinė žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono Žemėtvarkos skyrius pranešė ieškovei, kad yra numatyta papildyti (duomenys neskelbtini) vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projektą, numatant 5 metrų privažiavimo kelius prie sklypų, planuojamas projekto tvirtinimas iki 2012-01-01 (t. 2, b. l. 164–165).

Pagal CK 4.126 straipsnį teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes jo nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio lld. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005; 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta S. P. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005, Teismų praktika 24, p. 63-67; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T, bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. A. C, bylos Nr. 3K-3-234/2007, Teismų praktika 28, p. 71-77). Tokios nuostatos suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Esminiai aspektai yra nuosavybės teisės prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, eliminuojantis nepagrįstą nuosavybės varžymą ir objektyvusis pagrindas servitutui priverstinai nustatyti - nenustačius servituto yra neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirti (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnio 1 dalis).

Apeliantės savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika dėl Civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymo.

Civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismas sprendime nurodė, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; įvertinant, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Teismas pažymėjo, kad servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi teismų suformuota praktika aiškinant Civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata.

Apeliantės skundžia priimtą teismo sprendimą motyvuodamos, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad planinėje medžiagoje, ant kurios buvo rengiamas žemės reformos projektas, buvo pažymėti du keliai, kuriais buvo galima patekti į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Šie apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. Nagrinėdamas bylą, Klaipėdos rajono apylinkės teismas išnagrinėjo galimybę patekti ieškovei į savo namų valdą kitu privažiavimo keliu, kuris yra numatytas ir (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Buvo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai, įrodantys, kad ši vietovė, per kurią turėtų eiti minimas keliukas, yra nenaudojamas. Ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, t. y. preliminarius skaičiavimus dėl šio kelio įrengimo, jie teismo buvo įvertinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad šiuo metu ieškovė turi vienintelę galimybę patekti į savo žemės sklypą, t. y. tik nustačius kelio servitutą per atsakovėms nuosavybes teise priklausantį žemės sklypą.

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Pažymėtina, kad ir pačios apeliantės pripažįsta aplinkybę, kad šiuo metu jokio kito kelio prie ieškovės žemės sklypo ar statinių nėra. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nustatant servitutą buvo pažeistas proporcingumo principas ir šis pažeidimas pasireiškė tuo, jog servitutinis kelias yra nelygus, vingiuojantis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nepateikė jokio kito projekto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pateiktu projektu. Taip pat byloje yra įrodymų, kad 2011 m. liepos 4 d. buvo paskelbta (duomenys neskelbtini)vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo pradžia, o 2011 m. rugpjūčio 3 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje vykusiame susirinkime buvo projektuojami 5 m privažiavimo keliai prie sklypų (duomenys neskelbtini) kaime, iš jų ir prie ieškovės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Projektas šiuo metu dar nėra patvirtintas. Kadangi šis procesas nėra pasibaigęs, projektavimo darbai nėra baigti ir patvirtinti, todėl ieškovė teisiškai dar neturi galimybės įsirengti kito kelio. Ieškovė šiuo metu negali patekti į savo žemės sklypą, todėl servitutas yra objektyviai būtinas. Ieškovė įrodė teismui, kad neturi galimybės normaliomis ir protingomis sąnaudomis patekti į jai priklausantį žemės sklypą kitu būdu nei per atsakovių žemės sklypą.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir konstatavo, kad šiuo metu jokio kito privažiavimo, išskyrus esamą lauko kelią per atsakovių žemės sklypą, prie ieškovės sodybos nėra, todėl nenustačius servituto, E. V., taip pat ir trečiasis asmuo V. K. negali naudotis jiems priklausančiu turtu pagal jų paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas nustatyti prašomą kelio servitutą (CPK 178 str., 185 str., CK 4.126 str. 1 d.).

Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl kompensacijos dydžio už servituto nustatymą. Pažymėtina, kad atsakovės savo atsiliepimuose į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu nesvarstė jokios galimybės atlygintino kelio servituto nustatymui ir pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad byloje atlygintinumo klausimas dėl servituto nebuvo keliamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo nesprendė, vadovaudamasis CPK 135 str. 1 d., bylą nagrinėjo tik neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Netenkinus atsakovių apeliacinio skundo iš atsakovių ieškovei priteistina po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., t. 3, b. l. 31).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės Z. D. ieškovei E. V. priteistina 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovės A. K. ieškovei E. V. priteistina 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.