- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-12
- Bylos Nr.
- 2S-2309-273/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00149-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- UAB „Achempak“
- Atsakovas
- Przedsiebiortswo H
Kauno apygardos teismo teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Achempak“ atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-403-722/2013 pagal ieškovės UAB „Achempak“ ieškinį atsakovei Przedsiebiortswo H. B. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Jonavos rajono apylinkės teisme 2013-01-28 buvo priimtas ieškovės UAB „Achempak“ ieškinys atsakovei Przedsiebiortswo H. B. dėl 121 998,36 Lt skolos priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Achempak“ prašė priteisti iš atsakovo Przedsiebiortswo H. B. 120 701,46 Lt skolos, 196,90 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė UAB „Achempak“ ieškinyje nurodė, kad atsakovės Przedsiebiortswo H. B., juridinio asmens kodas PL5860050141, adresas yra Ul. Jana z Kolna 24/26, 81351 Gdynia, Lenkija.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad ieškinys turi būti nagrinėjamas Lenkijoje – pagal atsakovo buveinės vietą. Prašė vadovautis CPK VII dalies normomis ir 2000-12-22 Tarybos Reglamento (EB) Nr.44/2001 2, 3, 5 str. 1d. b pp. , 60 str., kuriuose įtvirtinta nuostata dėl teismingumo pagal atsakovo buveinės vietą ir pagal prekių pristatymo vietą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pagal CMR važtaraščius, kurių originalus byloje prašo ieškovės pateikti, matoma, kad prekės pristatytos į Lenkiją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovės UAB „Achempak“ ieškinį atsakovui Przedsiebiortswo H. B. dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad sprendžiant teismingumo klausimą, turi būti vertinamos sutarčių nuostatos, siekiant išsiaiškinti, ar šalys yra susitarusios dėl ginčų, kylančių iš šių sutarčių, sprendimo tvarkos ir koks yra šalių susitarimo turinys. Atsakovės atstovas nurodė, kad šalys 2012-09-24 ( b.l. 104-105) susirašinėdamos elektroniniu paštu, rašė viena kitai: Przedsiebiortswo H. B. rašė, kad „arbitražas bus Lenkijoje ir lenkų kalba, visada arbitražas vyksta pirkėjo valstybėje, ne pardavėjo valstybėje“, UAB „Achempak“ atsakė – „ mes su tuo sutinkame“. Tai, atsakovės atstovo nuomone, yra šalių susitarimas dėl ginčo teismingumo Lenkijoje. Ieškovės atstovas paaiškino, kad vyko derybos dėl sutarties sąlygų, todėl šis susirašinėjimas elektroniniu paštu nelaikytinas susitarimu dėl ginčo sprendimo Lenkijoje. Matoma, kad 2012-09-24 buvo tariamasi dėl sutarties, sutartyse paprastai nurodoma, kad visi ginčai ( neišskiriant, ar ginčai dėl sutarties sąlygų ar dėl skolos už prekes priteisimo) sprendžiami tam tikros valstybės ar miesto teisme. Rašytinės derybos dėl sutarties sudarymo, teismo nuomone, sudaro pagrindą sutikti su atsakovo atstovo pozicija, kad šalys susitarė dėl ginčo sprendimo Lenkijoje, ir netgi ne teisme, bet arbitraže. Ieškovės atstovo nurodyta Vienos Konvencija iš esmės palieka sutarties įvykdymo vietos nustatymą sutarties šalių dispozicijai, Konvencijos 31 straipsnį taikant tik nesant šalių susitarimo dėl prekių pristatymo vietos. Šalys dėl prekių pristatymo vietos nesitarė, ieškovė neturėjo pareigos pristatyti prekių atsakovui, tačiau šalys neneigia aplinkybės, kad prekės išvežtos į Lenkiją, byloje CMR originalai, kuriais turėtų būti nustatyta tiksli prekių pristatymo vieta, nepateikti ( CPK 182 str. 5p., 187 str. 1d.). PVM sąskaitose faktūrose BIA 007844, BIA 007916, BIA 007944 nurodyta, kad pirkėjas - Przedsiebiortswo H. B., prekės pristatomos pirkėjui. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė labiausiais susijusi, teisė, o žodinei prekių pirkimo pardavimo sutarčiai būdinga atsiskaitymas už prekes. Atsakovė yra Lenkijoje registruota įmonė, todėl Lenkija laikytina labiausia su prievole susijusia valstybe ( CK 1.37 str. 4d. 1p.). Kadangi ginčas kilo dėl skolos už parduotas prekes, prekių pristatymo vieta yra Lenkija, vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punkto b) papunkčiu, civilinė byla teisminga atitinkamam Lenkijos Respublikos teismui
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Achempak“ prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 12 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nutartį. Ieškovas nuodo, kad Vienos Konvencija yra taikytina kartu su Reglamentu „Briuselis I" kaip du lygiaverčiai tarptautiniai dokumentai. Jų nuostatos taikytinos sistemiškai. Reglamentas „Briuselis I" yra Europos Sąjungos dokumentas, Vienos Konvencija yra tarptautinės teisės dokumentas. Teisės doktrina atskleidžia, jog Europos Sąjungos teisinė sistema koegzistuoja su Tarptautinės teisės sistema, todėl Reglamentas Briuselis I" koegzistuoja su Vienos Konvencija ir nei vienas neturi būti laikomas prioritetiniu savo teisine galia. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog vykusios derybos dėl rašytinės sutarties sudarymo baigėsi nesėkmingai, o sutartis, dėl kurios buvo derėtasi, taip ir liko nesudaryta. Faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad derybų metu buvo sudaryti trys pirkimo - pardavimo sandoriai. Šio ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių yra susiklosčiusi pirkimo - pardavimo sandorių dalykinė praktika ir visi ankstesnieji pirkimai vykdyti tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis ir šie trys pirkimo - pardavimo sandoriai. įvykusių sandorių, kuriuos įrodantys dokumentai yra išrašytos sąskaitos. Visiškai nesvarbu, ar salių susirašinėjimą derybų metu galime laikyti tinkama valios išraiška, nes ta valios išraiška galiotų tik tai konkrečiai sutarčiai, dėl kurios derėtasi, o ne visiems kitiems sandoriams, vykstantiems tarp šalių. Kadangi minėti trys sandoriai yra atskiri ir su derinta sutartimi nesusiję, o išrašytose sąskaitose nėra jokių indikacijų, kad šalys būtų nusprendusios ginčus spręsti konkrečiu būdu, teismingumo klausimą reikia spręsti pagal teisės aktų nuostatas. Atsakovė priėmė prekes ir apmokėjo dalį sumos už kiekvieną iš trijų sandorių. Sandoriai vyko apytikriai kas savaitę, o atsakovė, įvykdžiusi pirmąjį sandorį ir susipažinusi su pirmąja PVM sąskaita faktūra, žinodama visas joje numatytas sąlygas, įvykdė dar du tokius pačius pirkimus tomis pačiomis sąskaitose užfiksuotomis sąlygomis. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, tačiau vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Sąskaitos taip pat yra informacijos šaltinis apie sutarties sąlygas. Ieškovo pateiktose sąskaitose galima rasti informaciją ne tik apie prekių pristatymo vietą, bet ir apie kitas sutarčių sąlygas - pačias prekes, jų kiekį, kainą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Przedsiebiortswo H. B. prašo atskirąjį skundą atmesti. Šalims sudarius žodinę pirkimo-pardavimo sutartį, prekių pristatymo vietos negalima nustatyti iš sutarties nuostatų. Tačiau iš ieškovės į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų BIA 007844, BIA 007916, BIA 007944 matyti, kad pirkėjas yra Przedsiebiortsvvo H. B., o prekės per protingą laiką turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę. UAB „Achempak" išduotose PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad pirkėjas turi pateikti pardavėjui užpildytą prekių gabenimo važtaraščio (CMR) originalą tarp kitų dalykų nurodant išsamią informaciją identifikuojančią prekių gavėją bei prekių pristatymą gavėjui – prekių iškrovimo datą, prekių iškrovimo vietą. UAB „Achempak" CMR originalų teismui nepateikė. Kaip matyti iš 2012-10-16, 2012-10-26 ir 2012-10-31 tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) gavėjo egzempliorių prekių siuntėja yra UAB „Achempak" (ieškovė/apeliantė), esanti Lietuvoje, gavėjas yra Przedsiebiorstwo H. B., esanti (duomenys neskelbtini), Lenkija, prekių pristatymo vieta (vietovė, valstybė) taip pat yra (duomenys neskelbtini), Lenkija. Taigi pagal objektyvius kriterijus matyti, kad vieta, kurioje prekės fiziškai perduotos pirkėjui yra Lenkijos Respublikoje, atsakovo nuolatinėje buveinės vietoje. Teismas vertino atsakovo argumentus dėl Vienos Konvencijos 31 str. taikymo nagrinėjamoje byloje pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėje byloje Nr.3K-3-85/2012. Nutartyje sakoma, kad „tik nesant objektyvių kriterijų, galinčių padėti nustatyti prekių pristatymo vietą taikomi bendrieji principai, įtvirtinti Konvencijos 31 straipsnyje". Jonavos rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį, kaip ir kiti Lietuvos teismai spręsdami jurisdikcijos klausimą civilinėse bylose turinčiose tarptautinį elementą, tinkamai taikė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, iškeltos pagal ieškinį dėl skolos priteisimo iš įmonės, kurios buveinė yra Lenkijos Respublikoje, teismingumo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Achempak“ pareiškė ieškinį atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai įmonei Przedsiebiortswo H. B. dėl 121 998,36 Lt skolos priteisimo. Atsakovės atstovas pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriuo prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovės UAB „Achempak“ ieškinį atsakovei Przedsiebiortswo H. B. dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtą, nes sprendė, kad byla teisminga atitinkamam Lenkijos Respublikos teismui.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti tapo aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos Reglamentas (toliau Reglamentas) (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-494/2010).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad rašytinės derybos dėl sutarties sudarymo, sudaro pagrindą sutikti su atsakovės atstovo pozicija, kad šalys susitarė dėl ginčo sprendimo Lenkijoje, ir netgi ne teisme, bet arbitraže. Šalys dėl prekių pristatymo vietos nesitarė, ieškovė neturėjo pareigos pristatyti prekių atsakovui, tačiau šalys neneigia aplinkybės, kad prekės išvežtos į Lenkiją, byloje CMR originalai, kuriais turėtų būti nustatyta tiksli prekių pristatymo vieta, nepateikti. Teismas padarė išvadą, kad ginčas kilo dėl skolos už parduotas prekes, prekių pristatymo vieta yra Lenkija, todėl vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punkto b) papunkčiu, civilinė byla teisminga atitinkamam Lenkijos Respublikos teismui.
Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Minėta, kad atsakovės buveinės vieta yra Lenkijos Respublikoje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys dėl sutarties sąlygų nesusitarė ir sutarties tarpusavyje nepasirašė. Šiuo atveju ginčas yra kilęs atsakovei neatsiskaičius už jai perduotas prekes, t.y. ginčas yra kilęs iš prekių pirkimo - pardavimo teisinių santykių.
Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal Reglamento II skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento 3 str.). Reglamento Nr. 44/2001 2 skirsnis reglamentuoja specialią jurisdikciją, suteikiančią valstybės narės teismui kompetenciją nagrinėti tam tikrų kategorijų bylas, kuriose atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje. Reglamento 5 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta viena iš alternatyvaus teismingumo taisyklių, kuri numato, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose (Reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra – parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo ar turėjo būti pristatytos pagal sutartį (Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktis). Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje daromos nuorodos į vietą, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, aiškinimas yra išplėtotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Teisingumo Teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu byloje C 381/08 C. T. GmbH v. S. S. Srl, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymo, pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (50). Teismas išaiškino, kad nuotolinės prekybos atveju teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar pristatymo vietą galima nustatyti iš sutarties nuostatų (54). Jeigu pristatymo vietą galima nustatyti tokiu būdu, nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise, ši vieta laikoma ta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį Reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasmę (55). Kai sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų, nesiremiant taikytina materialiąja teise, nustatyti šalių valią dėl prekių pristatymo vietos, tokiose situacijose šią vietą reikia nustatyti pagal kitą kriterijų, kuriuo būtų atsižvelgiama Reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą (57). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka Reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (60). Šis kriterijus yra pakankamai nuspėjamas. Jis taip pat atitinka artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų ryšį. Teismas, darydamas šias išvadas, atsižvelgė į tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš principo turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką (61).
Teismas sprendžia, jog ieškovės argumentai dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams nėra pagrįsti. Ieškovė pati pripažįsta, kad tarp jos ir atsakovės jokia sutartis nėra sudaryta. Prie atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė pateikė 2012-10-16, 2012-10-26 ir 2012-10-31 tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), iš kurių matosi, kad gavėjo egzempliorių prekių siuntėja yra UAB „Achempak", esanti Lietuvoje, gavėjas yra Przedsiebiorstwo H. B., esanti (duomenys neskelbtini), prekių pristatymo vieta (vietovė, valstybė) taip pat yra (duomenys neskelbtini), Lenkija. Kaip pirmiau minėta pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a) papunktį byla gali būti teisminga prievolės vykdymo vietos teismuose, pagal b) papunktį – jeigu nesusitariama kitaip, prievolės vykdymo vieta, parduodant prekes, yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos. Kadangi ginčas kilo dėl skolos už parduotas prekes, o pagal byloje esančius CMR važtaraščius (t.2, b.l. 51-56) prekių pristatymo vieta yra Lenkija, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis Reglamento 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punkto b) papunkčiu, nagrinėjamu atveju byla teisminga atitinkamam Lenkijos Respublikos teismui. Jonavos rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį, spręsdamas jurisdikcijos klausimą byloje turinčioje tarptautinį elementą, tinkamai taikė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.