Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-25 · Administracinė byla Nr. I-3717-281/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-25
Bylos Nr.
I-3717-281/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03708-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3717-281/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03708-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1; 3.21
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui S. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. G. 2015-07-15 teismui padavė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2015-05-06 sprendimą Nr. 11SP-6923; 2) panaikinti VRM 2015-06-18 raštą Nr. 1D-5534(11); 3) įpareigoti VRM skirti pareiškėjui priklausančią pensiją (b. l. 1-2).

Pareiškėjas nesutinka su atsisakymu skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, motyvuojant tuo, jog pareiškėjas nepateikė reikalingų dokumentų. Pareiškėjo teigimu, jo atleidimą iš VRM patvirtina vidaus reikalų ministro 1991-06-28 įsakymas Nr. 30a/s, todėl jam priklauso valstybinė pensija už tarnybą nuo 1986 m. iki 1991-07-01.

Per teismo posėdį pareiškėjas skundą prašė tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VRM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-16).

Nurodė, kad pareiškėjas 1991-07-01 atleistas iš milicininko pareigų ir nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d., asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, valstybinės pensijos neskiriamos.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas vidaus tarnybos sistemoje pradėjo dirbti 1986-01-23 ir buvo paskirtas iki 1991-07-01 KSNG operatyviniu įgaliotiniu. Ukmergės rajono policijos komisaro 1991-06-28 įsakymu Nr. 30a/s pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 1991-07-01 (b. l. 28).

2015-05-06 VRM sprendimu Nr. 11SP-6923, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d., pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą neskirta (b. l. 18-19).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2015-05-22 pateikė skundą vidaus reikalų ministrui (b. l. 22-23).

2015-06-18 VRM raštu Nr. 1D-5534(11) informavo pareiškėją, kad teisinio pagrindo skirti jam valstybinę pensiją nėra, nes nenustatyta, jog pareiškėjas stojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemas, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Kalėjimų departamentą ar jam pavaldžias įstaigas ir tapo pareigūnu (b. l. 20-21).

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisėtumo.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir Vyriausybinių ryšių centro prie Krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie: 1) būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos kadrų, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose; 2) būdami įtraukti į Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos žvalgybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, taip pat užsiima kita teisėta veikla ir vykdo atskiras žvalgybos institucijų tarnybines užduotis (1 str. 2 d.). Be to, teisę gauti pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensijas turi privalomosios karo tarnybos kariai, tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu. Šiems asmenims žuvus tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu, teisę gauti pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijas turi jų sutuoktiniai ir vaikai (1 str. 3 d.).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d. nustatyta, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos.

Pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją atsisakyta skirti, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d., nesant duomenų, jog jis tarnavo ar buvo priimtas į atitinkamą tarnybą. Pareiškėjo teigimu, jis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje dirbo nuo 1990-03-11 iki 1991-07-01, todėl pripažintina, kad jis atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. nuostatas.

Nustatyta, kad iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas ėjo Ukmergės m. Vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos kovos su valstybinio turto grobstymu poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas, jam buvo suteiktas milicijos leitenanto laipsnis.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ (toliau – Nutarimas) 2 p. buvo nustatyta, kad nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990 m. gruodžio 21 d.) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas prašymą atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje padavė nepasibaigus milicijos struktūrų reorganizavimui, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą, ir buvo atleistas TSRS Ministrų Tarybos 1960-02-17 nutarimo Nr. 168 pagrindu.

Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusio Policijos įstatymo 25 str. 1 ir 2 d. buvo nustatyta, kad į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. Priimamieji tarnybon policijoje duoda priesaiką Lietuvos valstybei. To paties įstatymo 26 str. 1 d. buvo nurodyta, kad policijos pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei. Nutarimo 3 p. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įpareigotas iki 1990 m. gruodžio 24 d. paruošti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 1991 m. sausio 1 d. – patvirtinti priėmimo į Lietuvos Respublikos policiją ir priesaikos priėmimo tvarkos taisykles kaip sudėtinę Tarnybos policijoje statuto, atitinkančio SNO Generalinės Asamblėjos 1979 m. gruodžio 17 d. rezoliucija patvirtintą Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą, dalį. Lietuvos Respublikos milicijos darbuotojų priėmimą į Lietuvos Respublikos policiją pradėti nuo 1991 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės ir valstybinės kalbos įstatymais ir vykdyti viešai, atsižvelgiant į šio nutarimo 1 punktą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-01-30 nutarimu Nr. 44 patvirtino Laikinąsias priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir atleidimo iš jos taisykles, Laikinąsias priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisykles ir Laikinąją Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarką. Laikinojoje policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarkoje nurodyta, kad priesaiką duoda kiekvienas Lietuvos Respublikos policijos pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų (1 p.). Priesaika duodama individualiai, ne vėliau kaip per mėnesį po paskyrimo į atitinkamas pareigas policijoje (2 p.). Priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant asmeninei policijos padalinio sudėčiai ir vadovybei (3 p.). Pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi policijos pareigūnų tarnybos asmens bylose (10 p.). Laikinosiose priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisyklėse buvo nustatyta, kad pareigūnas rašo raportą dėl priėmimo į tarnybą policijoje (1 p.). Šiose taisyklėse taip pat nustatyta, kad nepriimtiems po milicijos reorganizavimo tarnauti policijoje ir neperėjusiems į kitas vidaus reikalų sistemos tarnybas iki 1991 m. liepos 1 d. galioja esami Tarnybos vidaus reikalų organuose nuostatai, socialinio ir pensinio aprūpinimo garantijos. Nuo 1991 m. liepos 1 d. jie bus atleidžiami iš darbo nustatytąja tvarka (6 p.).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad tam, jog būtų įgytas policijos pareigūno statusas, asmuo (taip pat ir pareigūnas, iki 1990-03-11 tarnavęs milicijos struktūrose) turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir įvykdyti tam tikras sąlygas, o būtent – prisiekti Lietuvos valstybei. Priesaika Lietuvos valstybei duodama nustatyta tvarka iškilmingos ceremonijos metu.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą policijoje bei davęs priesaiką Lietuvos valstybei, nėra. Pareiškėjas, paduodamas prašymą atleisti jį iš tarnybos, ėjo milicijos pareigūno pareigas. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas pagal galiojusią tvarką tarnauti į Lietuvos Respublikos policiją nestojo. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-8447-484/2014, taip pat laikomasi pozicijos, jog asmuo, nors ir tęsė tarnybą vidaus reikalų sistemoje po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, tačiau neprisiekęs Lietuvos valstybei, neturi teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Kaip minėta, milicijos reorganizavimas turėjo būti baigtas iki 1991-07-01. Pareiškėjui nepareiškus valios priimti jį į policiją ir neprisiekus Lietuvos Respublikai, jis turėjo būti atleistas nuo 1991-07-01, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisyklių 6 p. Pažymėtina, kad pareiškėjui teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją nekilo ir negalėjo kilti, nes jis, nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VRM kanclerio sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra teisėtas ir pagrįstas. Vidaus reikalų ministras tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėJolita RasiukevičienėHenrikas Sadauskas