Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-15 · Administracinė byla Nr. I-8447-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-15
Bylos Nr.
I-8447-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02893-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Jolita Rasiukevičienė, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8447-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-02893-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1;74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.), vertėjai Ingridai Kisieliūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2014-05-12 sprendimą Nr. 1D-3630(3) ir įpareigoti atsakovę VRM skirti jam priklausančią pareigūnų pensiją (b. l. 1-6).

Skunde nurodė, kad 1985-08-05 buvo priimtas tarnauti VRM sistemoje Vilniaus miesto VRV apylinkės inspektoriaus pareigose. Tuo metu buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas pensijai gauti. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir turint bendrą darbo stažą 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Atkūrus 1990-03-11 Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame išreiškė raginimą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turinčiam šio darbo patirties, pasirengusiam prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, likti tolimesnei tarnybai VRM sistemoje. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo kreipimesi užtikrino, jog bus išsaugotos visos socialinės garantijos. Prisiekęs Lietuvos Respublikai, toliau liko tarnauti tose pačiose pareigose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-29 nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkte buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų. Kadangi minimalus tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažas ir 2 metų tarnyba kitų valstybių ginkluotose pajėgose, kuri įskaitoma į vidaus tarnybos stažą, jam garantavo pareigūno pensijos gavimą, sulaukęs 50 metų amžiaus paliko tarnybą dėl šeiminių aplinkybių.

Įgijęs būtiną tarnybos stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti (5 m. 10 mėn. 26 d. + 2 m. tarnybos kitos valstybės ginkluotose pajėgose) ir sulaukęs nustatyto amžiaus, remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d., 3 str. 1 d. 5 p., 16 str. 3 d. 1 p., Vidaus reikalų ministrui 2013-07-15 pateikė prašymą skirti jam priklausančią pareigūno pensiją. Tačiau VRM padarė išvadą, kad nutraukdamas tarnybą jis nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą ir, remdamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d., 2014-03-25 sprendimu Nr. 11SP-1126 atsisakė skirti pensiją. Nurodė, kad šį sprendimą apskundė Vidaus reikalų ministrui, tačiau ir jis 2014-05-12 sprendimu atsisakė skirti pareigūno pensiją.

Atkreipė dėmesį, kad jis nėra atsakingas už tarnybinių dokumentų, esančių jo tarnybos byloje, išsaugojimą, todėl ministro sprendime nurodytas motyvas, kad byloje nerastas priesaikos tekstas, savaime nereiškia, kad jis netarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo manymu, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo atkurta 1990-03-11 ir, pasilikdamas tarnauti VRM sistemoje iki atleidimo iš tarnybos, jis faktiškai tarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Be to, iš tarnybos jis buvo atleistas 1991-07-03 Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato įsakymu, o ne LTSR VRM Vilniaus m. VRV įsakymu, todėl, jo manymu, tiek VRM kanclerė, tiek Vidaus reikalų ministras nepagrįstai vadovavosi TSRS Ministrų Tarybos priimtais teisės aktais, nes tuo laikotarpiu Lietuvos Respublika jau 1 metus ir 4 mėnesius buvo nepriklausoma valstybė, kurioje jis tarnavo policijos pareigūnu. Pareiškėjo tvirtinimu, vidaus reikalų ministras, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir į tai, kad Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato 1991-07-03 įsakymas Nr. 43 AS, kuriuo jis atleistas iš tarnybos nuo 1991-07-01, motyvuojamas TSRS Ministrų Tarybos 1960-02-17 nutarimo Nr. 168 67 straipsnio „E“ punktu, kuris jo priėmimo metu jau nebegaliojo. Be to, akcentavo, kad minėtu įsakymu jis negalėjo būti atleistas atgaline data. Kadangi jo atleidimas iš tarnybos buvo sprendžiamas 1991-07-03, laiko, kad 1991-07-01, kuomet buvo baigta milicijos reorganizacija, jis dar tarnavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.

Remdamasis Konstitucinio Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, kad teisinis reguliavimas turi būti stabilus, o teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, išskyrus atvejus, kuomet teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis, mano, kad jam turi būti taikomos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d., 3 str. 1 d. 5 p., 16 str. 3 d. 1 p. nuostatos, kurios sušvelnina jo teisinę padėtį.

Kadangi Vidaus reikalų ministras neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, bei pažeidė konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pagal kurį turi būti garantuojamos ir ginamos jo teisėtai įgytos subjektinės teisės gauti priklausančią pareigūno pensiją už ištarnautą laiką, mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas ir atsakovė įpareigotina skirti pareigūno valstybinę pensiją.

Atsiliepimas

Atsakovas VRM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas išėjimą iš tarnybos grindžia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, tačiau atkreipė dėmesį, kad tarnyba nutraukta 1991 metais, o šis įstatymas (pirma redakcija) priimtas tik 1994 metais. Nurodė ir tai, kad pareiškėjas atleistas TSRS teisės akto (o ne jau galiojusio Policijos įstatymo 29 str.) pagrindu ne iš policininko, bet iš milicininko pareigų. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“ 3 p. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Paaiškino ir tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ 2 punktu buvo nustatyta, jog nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990-12-21) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991-07-01. Paskutinės pareiškėjo eitos pareigūno pareigos buvo Vilniaus m. 2-ojo vidaus reikalų skyriaus apylinkės inspektorius. Pareiškėjas 1991-06-15 kreipėsi dėl atleidimo iš tarnybos, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą, ir buvo atleistas iš tarnybos nuo 1991-07-01. Be to, jis neprisiekė Lietuvos valstybei, nes tarnybos byloje yra tik 1985 m. priesaika. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, bei Policijos įstatymo 25 str. 2 d. ir 26 str. 1 d. nuostatas atsakovas padarė išvadą, kad nutraukdamas tarnybą milicijos reorganizavimo į policiją metu ir neprisiekęs Lietuvos valstybei, pareiškėjas nestojo tarnauti (nebuvo priimtas) į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą (konkrečiai - į policiją), todėl remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 1 d. neturi teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Atsakovo įsitikinimu, atleidimo momentu pareiškėjas negalėjo turėti jokių lūkesčių gauti pensiją, nes to nesuteikė nei TSRS, nei Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ (4, 8 p.), nei tuo metu įsigalioję teisės aktai (Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 281). Todėl to negarantavo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis „Į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus“ (b. l. 21-22).

Per teismo posėdį pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde teismui. Papildomai atkreipė teismo dėmesį, kad jis buvo atleistas vyriausiojo komisaro įsakymu atgaline data. Mano, kad jo paskutinė tarnybos vidaus reikalų sistemoje diena buvo 1991-07-03, t. y. įsakymo atleisti iš tarnybos priėmimo diena. Priesaiką Lietuvos Respublikai davė pasirašydamas bendrame sąraše, iškilmingos ceremonijos nebuvo. Iš tarnybos išėjo dėl sveikatos, gulėjo ligoninėje.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad iki 1991-07-01 pareiškėjas ėjo Vilniaus miesto Antrojo vidaus reikalų skyriaus Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektoriaus pareigas (b. l. 34-35).

Pareiškėjas 1991-06-15 pateikė prašymą atleisti jį iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dėl išėjimo į kitą darbą (b. l. 24).

Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato komisaro inspektoriaus 1991-07-03 įsakymu Nr. 43 a/s milicijos leitenantas J. S. (pareiškėjas) atleistas iš Vilniaus miesto Antrojo vidaus reikalų skyriaus Profilaktikos poskyrio apylinkės inspektoriaus pareigų pagal TSRS Ministrų Tarybos 1960-02-17 nutarimo Nr. 168 67 straipsnio „E“ punktą (dėl išėjimo dirbti į kitas ministerijas ir žinybas; b. l. 25).

Pareiškėjas 2013-07-15 kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą su prašymu dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 28-30).

VRM pareiškėjo 2013-07-15 prašymą dėl pensijos skyrimo persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (b. l 31).

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013-12-04 raštu Nr. 10-S-20381 Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM persiuntė pareiškėjo medžiagą pensijai gauti (b. l. 33).

Pareiškėjas 2014-02-11 kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą su skundu dėl prašymo skirti pensiją nagrinėjimo ir vilkinimo priimti sprendimą (b. l. 44-45).

VRM kanclerė 2014-03-25 priėmė sprendimą Nr. 11SP-1126 neskirti J. S. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (b. l. 27).

Pareiškėjas 2014-04-07 šį sprendimą ginčijo Vidaus reikalų ministrui, kuris 2014-05-12 sprendimu Nr. 1D-3630(3) pareiškėjo skundo netenkino, palikdamas galioti ministerijos kanclerės 2014-03-25 sprendimą Nr. 11SP-1126 (b. l. 51-52).

Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėjas siekia gauti pareigūno valstybinę pensiją. Teigia, kad jis yra įgijęs reikiamą tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą ir atitinka kitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytus kriterijus pareigūno valstybinei pensijai gauti.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 2014-03-25 priėmė VRM kanclerė. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo Vidaus reikalų ministrui, kuris 2014-05-12 priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Nors pareiškėjas teismui neginčija VRM kanclerės 2014-03-25 sprendimo Nr. 11SP-1126, siekdamas nevilkinti kilusio ginčo išsprendimo teismas iš esmės pasisakys dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1027 redakcija) nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; 2) Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai; 3) profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai valstybės tarnautojai; 4) Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai; 5) prokuratūros pareigūnai; 6) Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai; 7) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie, būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos kadrų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos rezervą, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose (1 straipsnio 2 dalis (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-506 redakcija)). Teisę gauti pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensijas turi privalomosios karo tarnybos kariai bei kariai savanoriai, tapę nedarbingais ar iš dalies darbingais tarnybos ar mokymų metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba ar mokymais (1 straipsnio 3 dalis). Tačiau Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos. Vadovaujantis pastarąja teisės norma pareiškėjui ir buvo atsisakyta skirti pareigūno valstybinę pensiją.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjo eitos pareigos – Vilniaus m. 2-ojo vidaus reikalų skyriaus apylinkės inspektorius. J. S. buvo suteiktas milicijos leitenanto laipsnis.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Įsigaliojimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1-852) 2 punktu buvo nustatyta, kad nuo Policijos įstatymo priėmimo dienos (1990 m. gruodžio 21 d.) prasideda Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos milicijos struktūrų reorganizavimas į Lietuvos Respublikos policijos struktūras, o baigiasi 1991 m. liepos 1 d. Pareiškėjas prašymą atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje padavė 1991-06-15, t. y. nepasibaigus milicijos struktūrų reorganizavimui, motyvuodamas perėjimu į kitą darbą, ir buvo atleistas TSRS Ministrų Tarybos 1960-02-17 nutarimo Nr. 168 pagrindu. Pareiškėjas teigia, kad po 1990-03-11 apsisprendė likti lojalus Lietuvos Respublikai ir toliau tęsė tarnybą vidaus reikalų sistemoje.

Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusio Policijos įstatymo (Valstybės žinios, 1991-01-20, Nr. 2-22) 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, kad į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. Priimamieji tarnybon policijoje duoda priesaiką Lietuvos valstybei. To paties įstatymo 26 straipsnyje 1 dalyje buvo nurodyta, kad policijos pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei. Minėto Nutarimo Nr. 1-852 3 punktu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įpareigotas iki 1990 m. gruodžio 24 d. paruošti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 1991 m. sausio 1 d. – patvirtinti priėmimo į Lietuvos Respublikos policiją ir priesaikos priėmimo tvarkos taisykles kaip sudėtinę Tarnybos policijoje statuto, atitinkančio SNO Generalinės Asamblėjos 1979 m. gruodžio 17 d. rezoliucija patvirtintą Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą, dalį. Lietuvos Respublikos milicijos darbuotojų priėmimą į Lietuvos Respublikos policiją pradėti nuo 1991 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės ir valstybinės kalbos įstatymais ir vykdyti viešai, atsižvelgiant į šio nutarimo 1 punktą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-01-30 nutarimu Nr. 44 patvirtino Laikinąsias priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir atleidimo iš jos taisykles, Laikinąsias priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisykles ir Laikinąją Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarką. Laikinojoje policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarkoje nurodyta, kad priesaiką duoda kiekvienas Lietuvos Respublikos policijos pareigūnas nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų (1 p.). Priesaika duodama individualiai, ne vėliau kaip per mėnesį po paskyrimo į atitinkamas pareigas policijoje (2 p.). Priesaika duodama iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant asmeninei policijos padalinio sudėčiai ir vadovybei (3 p.). Pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi policijos pareigūnų tarnybos asmens bylose (10 p.). Laikinosiose priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisyklėse buvo nustatyta, kad pareigūnas rašo raportą dėl priėmimo į tarnybą policijoje (1 p.). Pastarosiose taisyklėse taip pat nustatyta, kad nepriimtiems po milicijos reorganizavimo tarnauti policijoje ir neperėjusiems į kitas vidaus reikalų sistemos tarnybas iki 1991 m. liepos 1 d. galioja esami Tarnybos vidaus reikalų organuose nuostatai, socialinio ir pensinio aprūpinimo garantijos. Nuo 1991 m. liepos 1 d. jie bus atleidžiami iš darbo nustatytąja tvarka (6 p.).

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad tam, jog būtų įgytas policijos pareigūno statusas, asmuo (taip pat ir pareigūnas, iki 1990-03-11 tarnavęs milicijos struktūrose) turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir įvykdyti tam tikras sąlygas, o būtent – prisiekti Lietuvos valstybei. Priesaika Lietuvos valstybei duodama nustatyta tvarka iškilmingos ceremonijos metu.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų padavęs prašymą dėl priėmimo į tarnybą policijoje, nėra. Pareiškėjas, paduodamas prašymą atleisti jį iš tarnybos, ėjo milicijos pareigūno pareigas. Pareiškėjo paaiškinimai, kad ištikimybę Lietuvos Respublikai prisiekė pasirašydamas bendrame sąraše, nedalyvaujant jokioje iškilmingoje ceremonijoje, prieštarauja Laikinajai policijos pareigūnų priesaikos priėmimo tvarkai. Pareiškėjo pasirašyto lapo su priesaikos tekstu tarnybos byloje nėra. Joje išlikusi tik 1985 m. priesaika. Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas nestojo tarnauti į Lietuvos Respublikos policiją.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad 1991-07-03 įsakyme dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nurodytas netinkamas teisinis pagrindas, neleidžia kitaip vertinti aptariamos situacijos. Pažymėtina, kad pareiškėjas šio įsakymo pagrindo neginčijo. Minėta, kad jis buvo atleistas iš milicijos pareigūno pareigų. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“ 3 p. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Atmestinas ir pareiškėjo skundo argumentas dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, priėmimo datos ir aplinkybės, kad 1991-07-03 jis dar dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Kaip minėta, milicijos reorganizavimas turėjo būti baigtas iki 1991-07-01. Pareiškėjui nepareiškus valios priimti jį į policiją ir neprisiekus Lietuvos Respublikai, jis turėjo būti atleistas nuo 1991-07-01, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos policijoje iš tarnybos vidaus reikalų organuose (milicijoje) taisyklių 6 p. Be to, 1991-07-03 įsakymas nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, jo teisėtumas nėra paneigtas.

Nutarimo Nr. 1-852 6 p. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos darbuotojams, gaunantiems pensijas, ir pareigūnams, išeinantiems į pensiją milicijos reorganizavimo laikotarpiu, užtikrinamas pensijos dydis, ne mažesnis negu tas, kuris pagal vidaus reikalų sistemoje dabar galiojančią tvarką yra numatytas nuo 1991 m. sausio 1 d. Akcentuotina, kad pareiškėjas 1991-07-01 išėjo ne į pensiją, o į kitą žinybą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes nestojęs tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemą, pareiškėjas neįgijo teisės į valstybinę pareigūno pensiją.

Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 281 1.1 punktu, pensijos skiriamos darbuotojams, pareigūnams ir kariams, turintiems 25 metų bendrą darbo stažą, iš kurių ne mažiau kaip 12,5 metų dirbta prokuratūroje ar tarnauta vidaus reikalų sistemoje. Bylos duomenys rodo, kad vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas tarnavo 7 metus 10 mėnesių ir 25 dienas (b. l. 34-35). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, jog jis yra įgijęs minimalų stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, taip pat yra nepagrįstas.

Taigi, darytina išvada, kad ginčijamu 2014-05-12 sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d., 3 str. 1 d. 5 p., 12 str., 16 str. 3 d. 1 p., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-21 kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, Vidaus reikalų ministras pagrįstai konstatavo, jog 2014-03-25 VRM kanclerės sprendimas Nr. 11SP-1126 yra priimtas teisėtai ir pagrįstai, ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūno pensiją. Todėl panaikinti ginčijamą Vidaus reikalų ministro sprendimą ir įpareigoti atsakovę VRM skirti jam priklausančią pareigūnų pensiją nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas VRM kanclerės 2014-03-25 sprendimo Nr. 11SP-1126 neginčijo. Bylos duomenys rodo, jog VRM kanclerės 2014-03-25 sprendimas Nr. 11SP-1126 ir Vidaus reikalų ministro 2014-05-12 sprendimas Nr. 1D-3630(3), kuriuo paliktas galioti VRM kanclerės 2014-03-25 sprendimas Nr. 11SP-1126, priimtas tuo pačiu pagrindu ir tais pačiais motyvais. Teismui atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministro 2014-05-12 sprendimo Nr. 1D-3630(3) panaikinimo ir įpareigojimo skirti pensiją, skundo tikslinimas ir reikalavimo reiškimas dėl VRM kanclerės 2014-03-25 sprendimo Nr. 11SP-1126 panaikinimo, nagrinėjamu atveju tampa nereikšmingu.

Remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėMarius BajorasJolita Rasiukevičienė