Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui A. D. dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-10-03 sprendimo darbo byloje Nr. DGKS-5077 panaikinimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Civilinė byla nagrinėtina nedalyvaujant uždarosios akcinės bendrovės ,,Gretoma‘‘ transportas atstovei advokatei R. A. (CPK 155 str., 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo darbo byloje Nr. DGKS-5077, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad ieškovas(duomenys neskelbtini), atstovaujamas direktoriaus S. M. ir atsakovas A. D. 2017 m. kovo 3 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su Nr. 37, kurios pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose. Sutartimi nustatytas maksimalus išbandymo laikotarpis - 3 mėnesiai. Iš Sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog atsakovui bus mokamas darbo užmokestis Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, padauginta iš 1,35 koeficiento, t. y. 380,00 Eur x 1,35= 513 Eur/ mėn. Be to, Sutartyje numatyta, kad atsakovui dėl užsienio komandiruočių mokami dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 proc. Konkreti dienpinigių norma nustatoma išvykimo į komandiruotę įsakyme. Su minėta darbo sutartimi atsakovas supažindintas pasirašytinai.

Teismas pažymi, jog vairuotojai – ekspeditoriai, kurių darbo pobūdis susijęs su krovinių gabenimu tarptautiniais maršrutais, yra specifiniai darbo santykių subjektai, kadangi faktiškai jų darbas yra mobilaus pobūdžio ir darbo funkcijų atlikimas kasdiena kintantis, todėl atlyginimas už darbo funkcijų atlikimą taip pat yra specifinis. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad atsakovas A. D. buvo tinkami supažindintas su įmonės tvarkomaisiais dokumentais, tai yra, aktu dėl nekokybiškai atlikto darbo bei direktoriaus įsakymu dėl dienpinigių sumažinimo. Tačiau ieškovė minėtų aplinkybių neįrodė.

Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išaiškino, kad teismų praktikoje suformuluotos įrodinėjimo taisyklės: įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis; teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas pas ieškovą dirbo nuo 2017 m. kovo 4 d. iki 2017 m. liepos 9 d. vairuotoju – ekspeditoriumi. Iš 2017 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 2017/0303 ,,Dėl komandiruotės‘‘ matyti, kad atsakovą ieškovas komandiravo nuo 2017 m. kovo 5 d. iki balandžio 14 d. darbo reikalais į Vokietijos Respubliką -11 dienų, į Belgijos Respubliką - 17 dienų; į Prancūzijos Respubliką - 10 dienų; į N. K. - 4 dienoms. Be to, įsakyme numatyta, jog nekokybiškai atlikto darbo dienpinigiai mažinami 43 procentais, t.y. iki 1365, 00 Eur.

Iš 2017 m. balandžio 20 d. akto ,,Dėl A. D. nekokybiškai atlikto darbo‘‘ matyti, kad A. D. komandiruotės nuo 2017-03-05 iki 2017-04-14 metu vėlavo pristatyti krovinius, vilkiką perdavė kitam vairuotojui nesutvarkytą, grįžęs iš komandiruotės pristatė ne visus CMR dokumentus. Kadangi darbus atliko nekokybiškai, siūloma dienpinigius mažinti 43 procentais.

Iš 2017 m. balandžio 21 d. įsakymo ,,Dėl komandiruotės‘‘ matyti, kad 2017 m. balandžio 20 d. akto pagrindu A. D. už nekokybiškai atliktą darbą dienpinigiai sumažinami 43 proc. Išmokama dienpinigių suma 1365 Eur.

Iš 2017 m. balandžio 18 d. lėšų pervedimo nurodymo Nr. 3169 matyti, kad A. D. už 2017 m. kovo mėn. pervesta 340,05 Eur darbo užmokesčio; iš 2017 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymo Nr. 3180 matyti, kad už komandiruotės laikotarpį nuo 2017-03-04 iki 2017-04-14 išmokėta 1300 Eur.

Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 16 d. dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo iš ieškovės kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri ir priėmė skundžiamą sprendimą.

Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Kadangi skundo padavimo dieną, tai yra, 2017 m. rugpjūčio 16 d., galiojo 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, įsigaliojęs nuo 2017 m. liepos 1 d., todėl ir individualaus darbo ginčo teisinis reglamentavimas šioje byloje nagrinėjamas pagal naujojo darbo kodekso normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Toks pats teisinis reglamentavimas nustatytas ir 2017 m. liepos 1 d. galiojančio darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalyje. Minėto straipsnio 2 bei 3 dalyse numatyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų bei savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys dėl dienpinigių mažinimo iki 50 proc. susitarė darbo sutartimi. Taip pat sutarė, kad konkretus mokėtinų dienpinigių dydis bus nustatytas tvarkomajame dokumente - įsakyme dėl tarnybines komandiruotės. Todėl, sprendžiant, ar pagrįstai sumažintas atsakovui priklausančių dienpinigių dydis, yra aktualus įmonės vadovo 2017-03-03 įsakymas Nr. 2017/0303, kuriuo ieškovas komandiruojamas į atitinkamas užsienio šalis, bei nurodymas, jog A. D. dienpinigiai mažinami 43 proc. dėl to, kad jis savo darbą atliko nekokybiškai. Nors ieškovė nurodė, jog atsakovas buvo supažindintas su 2017-03-03 įsakymu Nr. Nr.2017/0303 arba turėjo žinoti, tačiau tokių aplinkybių teisme atsakovas nepatvirtino. Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teisme nurodė, jog su minėtu įsakymu supažindintas nebuvo, visą kelionės maršrutą derino žodžiu telefoninio pokalbio metu, ir apie sumažintus dienpinigius nieko nežinojo iki paskutinės atsiskaitymo dienos, tai yra iki 2017 m. liepos 24 d. Pažymėtina, kad darbuotojas su tokiu dokumentu turi būti supažindintas pasirašytinai. Nors ieškovas ieškinyje nurodo, kad ateityje dėl atsakovo netinkamai atlikto darbo galimai patirs žalą, ko pagrindu pateikė galimai užsakovų AB ,,E. G.‘‘ patvirtinimą dėl A. D. nekokybiško darbo, tačiau teismui nepateikė į bylą jokių argumentų dėl žalos atsiradimo patvirtinančių įrodymų. Spręsti, jog ieškovė dėl atsakovo akte nurodytų veiksmų patyrė papildomą žalą, ko pasekoje buvo būtina mažinti dienpinigius, o ne taikyti drausminės nuobaudos institutą, nėra pagrindo. Nurodytos aplinkybės pripažintinos pagrindu reikalavimo dėl ieškovui galimai ateityje atsiradusios žalos atmesti.

Darbo kodekse, įsigaliojusiame nuo 2017 m. liepos 1 d., darbuotojų komandiruotės darbo teisinių santykių ypatumai, numatyti 107 straipsnyje, atitiko ir Darbo kodekso, galiojusio iki 2017-07-01, 220 straipsnyje nustatytus ypatumus. DK 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje vietoje, negu jo nuolatinė darbo vieta. Pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekamas ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. T. D. kodeksas garantuoja komandiruotam darbuotojui nenumatytų išlaidų komandiruotės metu kompensavimą. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Pirmiau nurodytoje Darbo kodekso normoje nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo esmė atskleidžiama ir poįstatyminių teisės aktų normose, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11–396) patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (2008 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1K-123 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.

Mažesni dienpinigiai nei nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2010 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 440 redakcija) 6 punkte nustatytais atvejais, t.y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos. Atsakovo komandiruotės metu galiojęs Darbo kodekso 220 straipsnis numatė, jog darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems privalo būti mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (toliau - Nutarimas) 5 punkte numatyta, jog grįžęs iš komandiruotės, darbuotojas per 3 darbo dienas pateikia darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pagal vidaus darbo tvarką nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas, o jeigu išmokėtas avansas, grąžina nepanaudotą avanso likutį. Tačiau atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog visus su komandiruote susijusius dokumentus pristatė laiku. G. V. savaitgalio metu, pas darbdavį atvyko kelios dienos po velykinių švenčių, grąžino visus su komandiruote susijusius dokumentus, CMR, jam darbdavys jokių pretenzijų nereiškė, su jokiu įsakymu supažindintas nebuvo. Tokias aplinkybes savo sprendime Nr. DKS – 5077 nustatė ir darbo ginčų komisija. Laikytina, jog atsakovas tinkamai atliko darbdavio pavestas užduotis. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais bei DGK nustatytais faktais. Akivaizdu, kad būtų nelogiška atsakovui siūlyti sugrįžti į tokias pačias pareigas, jeigu darbuotojas jas atlieka netinkamai. Iš 2017 m. kovo 3 d. įsakyme dėl komandiruotės matyti, kad darbdavys dar ir neatlikus atsakovui numatytos užduoties, nežinant darbų atlikimo kokybės, įsakymu mažina dienpinigių dydį. Tokia darbdavio pozicija prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo, bei teisingo apmokėjimo už darbą principams.

Pažymėtina, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas - padengti padidėjusias darbuotojų išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laidui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Dienpinigių paskirtis yra kompensuoti darbuotojui nepatogumus, susijusius su tuo, kad jis negali laisvu laiku būti namie. Dienpinigiai nėra ir negali būti darbuotojų skatinimo, drausminimo ar darbdavio patirtos žalos atlyginimo priemonė.

Teismas sutinka su darbo ginčų komisijos vertinimu, jog atsakovui mokėtinų dienpinigių dydis sumažintas nepagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad dienpinigių dydžio sumažinimas 43 proc. taikytas kaip drausminė - turtinė sankcija atsakovui už vėlavimą pristatyti krovinius ir nepateiktus CMR dokumentų, tuo paneigiant dienpinigių paskirtį bei jų kompensacinį pobūdį.

Dėl termino kreiptis į DGK individualaus darbo ginčo nagrinėjimui

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 220 straipsnis numato, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, –per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Bylos medžiaga nustatyta, jog atsakovas 2017 m. rugpjūčio 16 d. dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo iš ieškovės kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri ir priėmė skundžiamą sprendimą. Kaip matyti iš darbuotojo kortelės už 2017 metus, ieškinio turinio, su atsakovu ieškovas galutinai atsiskaitė 2017 m. liepos 21 d. – išmokėta darbo užmokestis kompensacija už nepanaudotas atostogas bei 65 Eur dienpinigių likutis už komandiruotę nuo 2017-03-04 iki 2017-04-14.

Iš Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos byloje Nr. APS-7-1563 esančios atsakovo A. D. SEB banko sąskaitos išrašo bei ieškovo lėšų pervedimo nurodymų Nr. 3285 bei Nr. 3284 matyti, kad paskutiniai atsiskaitymai ieškovo su atsakovu įvykdyti 2017 m. liepos 21 d. Į atsakovo sąskaitą, esančią SEB banke pervesta 65 Eur dienpinigių bei 238,40 Eur darbo užmokesčio bei galutinai ai atsiskaityta. Teismo nustatyta, jog atsakovas nepraleido termino skųsti darbdavio veiksmus dėl dienpinigių sumažinimo, todėl DGK nebuvo pagrindo atsisakyti priimti A. D. skundo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2013 išaiškino, jog pirma, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. birželio 30 d. ir kt. nutarimai). Formalus ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos traktavimas sudarytų papildomų kliūčių darbuotojui ginti savo pažeistas teises, paneigtų ikiteisminei darbo ginčų sprendimo procedūrai keliamus tikslus. Tai reiškia, jog ieškovo argumentas, kad vien tai, jog atsakovas A. D. praleido terminą kreiptis į DGK, todėl DGK sprendimas turi būti panaikintas, neatitinka įstatymo nuostatų. Procedūrinio termino praleidimas nereiškia, kad atsakovas prarado teisę į neišmokėtą delspinigius, kuriuos jis turėjo teisė reikalauti, kreipdamasis į DGK per tris mėnesius.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui nustatyta, jog 2017 m. lapkričio 29 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. 2.3.-(NTP-2)-17-T-2436-22646 A. D. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 16 d. pažymos Nr. NTP -7-66 nustatyta, kad A. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas sudaro 87,75 Eur užmokestis už advokato pagalbą. Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų nėra atleistas. Kadangi ieškovo ieškinys atmestinas, išlaidos už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteistinos iš ieškovo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės(duomenys neskelbtini) eškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės(duomenys neskelbtini) valstybei 87,75 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (išlaidas sumokant į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 - AB „Swedbank“ banke, LT78 7290 0000 0013 0151 - AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 - AB DNB banke, LT05 7044 0600 0788 7175 - AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 - AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 - Danske banke, LT12 2140 0300 0268 0220 - Nordea banke, LT42 7230 0000 0012 0025 - UAB Medicinos banke, nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, įmokos kodą - 5630, mokėjimo paskirtį - įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.