Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-649-881/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-28
Bylos Nr.: 2A-649-881/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-23507-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
Ieškovas: L. M.
Atsakovas: ERGO Insurance SE

Kategorijos

2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas

Civilinė byla Nr. 2A-649-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23507-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.5.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14-819/2016 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl neišmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE 3 422,19 Eur draudimo išmokos, 579,24 Eur išlaidų už transporto priemonės žalos apskaičiavimą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarė transporto priemonių Kasko draudimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. sausio 19 d. apdraudė lengvąjį automobilį Maserati Quattroporte, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 23 d. Balbieriškių kaime, kelyje Kaunas-Alytus įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis buvo apgadintas. Dėl įvykio metu patirtos žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi į atsakovą. Įvertinęs apgadinimus atsakovas 2013 m. rugsėjo 23 d. pranešė, kad apskaičiuota nuostolių suma už automobilio sugadinimą, atėmus 500 Lt frančizę, yra 46 849 Lt. Ieškovei atsakovas išmokėjo 43 586 Lt draudimo išmoką. Kadangi atsakovo apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka neatitiko realios ieškovei padarytos žalos dydžio, ieškovė kreipėsi į nepriklausomus ekspertus UAB „Darsna“. UAB „Darsna“ surašė transporto priemonės Maserati Quattroporte, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimą, kuriame nurodė, kad šio automobilio vertė prieš apgadinimą 2013 m. liepos 23 d. buvo 108 700 Lt, o transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai – 74 391,96 Lt (be PVM). Remdamasi šiuo vertinimu, ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos perskaičiavimo, po ko atsakovas iš dalies sutiko su pareikšta pretenzija ir papildomai išmokėjo ieškovei 18 489,82 Lt. Likusią sumą – 12 316,14 Lt, atsakovas mokėti atsisakė. Tokį atsisakymą atsakovas motyvavo tuo, kad UAB „Darsna“ ekspertizės akte nepagrįstai pritaikyta 17 procentų dalių nuvertėjimo norma, nepagrįstai kėbulo karkaso deformacijos šalinimui skiriama 25 valandos darbo. Ieškovė mano, kad šie atsakovo argumentai nepagrįsti. Ekspertizę atlikęs į teismo ekspertų sąrašą įtrauktas V. G. kėbulo karkaso deformacijos šalinimui skyrė daugiau darbo valandų, nes šis automobilis labai retas Lietuvoje, o autoservisų pasiruošimas tokiems darbams atlikti yra minimalus arba jo apskritai nėra. 17 procentų automobilio dalių nuvertėjimo normą ekspertas nustatė remdamasis Turto ir verslo vertinimo metodika, įvertinęs automobilio stovį prieš eismo įvykį. Todėl ieškovė mano, kad atsakovas liko skolingas jai 11 816,14 Lt (74 391,96 Lt - 43 586 Lt - 18 489,82 Lt - 500 Lt), kuriuos ieškovė prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio pagrindu. Ieškinyje ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas, po įvykio įvertinęs automobilio apgadinimus, 2013 m. rugsėjo 23 d. pranešė ieškovei, jog paskaičiuota nuostolių suma yra tik 46 849 Lt, o papildomai 18 489,82 Lt išmokėjo tik ieškovei pačiai pateikus UAB „Darsna“ surašytą transporto priemonės Maserati Quattroporte, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimą. Tuo atsakovas pripažino, jog išmokėjo nepagrįstai mažą draudimo išmoką. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė patyrė papildomų išlaidų, kurias atsakovas turi atlyginti ieškovei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto pagrindu.Atsakovas ERGO Insurance SE su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės pateiktame vertinimo akte vertintojas detalių nusidėvėjimui pritaikė 17 procentų normą pažeisdamas draudimo taisyklių 14.1.8 punktą, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 65 punktą. Pagal draudimo taisyklių 14.1.8 punktą, 9 metų senumo ginčo automobilio originaliomis keičiamoms detalėms turi būti taikomas 37 procentų nusidėvėjimas, kuris pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 65 punktą priklausomai nuo dalies būklės prieš apgadinimą, gamybos technologijos ypatumų bei transporto priemonės klasės gali būti koreguojamas iki 20 procentų. Kadangi transporto priemonė iki įvykio buvo ypač geros būklės, minimalus transporto priemonės detalių nuvertinimas galėjo būti 29,6 proc., tačiau ne 17 proc., dėl ko atsakovas vertinimo akte nurodytą remonto kainą sumažino 9 512,14 Lt suma. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad po eismo įvykio keistinos transporto priemonės detalės buvo geresnės nei natūraliai nusidėvėjusios dėl atlikto jų remonto ar keitimo, todėl nustatyti nuvertinimo normatyvą pats transporto priemonių vertintojas pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 65 punktą neturėjo pagrindo. Taip pat atsakovas, nesutikdamas su vertintojo nustatytomis 25 valandomis kėbulo deformacijos remonto darbams, nurodė, kad kėbulo geometrijos atstatymo darbus pats vertintojas įvertino BD2 sudėtingumo darbais. Pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 41 punktą, tokio sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijai pašalinti skiriama nuo 6 iki 9 valandų darbo laiko. Vertintojo argumentacija, kad aptariamo modelio automobilis labai retas Lietuvoje ir autoservisų pasiruošimas tokiems darbams atlikti yra minimalus arba jo visiškai nėra, yra deklaratyvi. Todėl atsakovas, sumažinęs laiką, skirtą kėbulo karkaso deformacijai šalinti, iki 9 valandų, atsisakė išmokėti ieškovei 2 304 Lt sumą. Taip pat atsakovas nesutinka su reikalavimu atlyginti ieškovės patirtas išlaidas už transporto priemonės vertinimą, nes draudimo taisyklių 14.1.4 punktu šalys sulygo, kad draudėjui atsisakant remontuoti savo transporto priemonę ir nesutinkant su draudiko apskaičiuotomis būtinomis remonto išlaidomis, draudėjas turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė mokėti ieškovei 9 512,14 Lt sumą, nes turto vertintojas V. G. dėl draudžiamojo įvykio keičiamoms Automobilio detalėms nepagrįstai taikė 17, o ne 29,6 procentų dalių nuvertėjimo normą. Teismas šį atsakovo argumentą pripažino pagrįstu. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos (toliau ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija) 65 punkto pirmąjį sakinį, priklausomai nuo dalies būklės prieš apgadinimą, gamybos technologijos ypatumų bei transporto priemonės klasės vidutinė dalių nuvertinimo norma gali būti padidinta ar sumažinta iki 20 procentų. Todėl sutiktina su atsakovu, kad šiuo atveju, įvertinus Automobilio gerą būklę, Automobilio detalių nuvertėjimo norma gali būti maksimaliai mažinama tik iki 29,6 procentų (37-(37x20/100)), o ne 17 procentų, kas nurodoma turto vertintojo V. G. surašytame Vertinimo akte.Teismas nurodė neturintis pagrindo sutikti su ieškovės atstovo argumentu, kad teisę nustatyti Automobilio dalių nuvertėjimo normą didesnėse nei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 65 punkto pirmame sakinyje nustatytose ribose V. G. suteikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka) 5, 15 punktai. Anot teismo, vien ta aplinkybė, kad pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką transporto priemonės vertinimą pavesta atlikti nepriekaištingos reputacijos fiziniam asmeniui, turinčiam atitinkamą išsimokslinimą oficialiai pripažintoje mokymo institucijoje, kvalifikacinį kilnojamojo turto vertintojo pažymėjimą ir pakankamai patirties bei kompetencijos, kad galėtų įvertinti transporto priemones, nesuteikia teisės šiems asmenims nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime, Kelių transporto priemonės vertinimo instrukcijos reikalavimai yra privalomi transporto priemonių vertintojams (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2, 14.1, 14.7 p., Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 2 p.), todėl nukrypti nuo tų reikalavimų, kurie įsakmiai nurodyti šioje instrukcijoje, kelių transporto priemonės vertintojas negali, nepaisant to, kad jis su šiais reikalavimais nesutinka.Taip pat teismas nesutiko, kad mažinti Automobilio dalių nusidėvėjimo normą V. G. turėjo teisę pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 65 punkto antro sakinio nuostatą, nustatančią, kad kai kuriais atvejais, kai dalies būklė prieš apgadinimą blogesnė ne dėl natūralaus nusidėvėjimo (nekokybiškai suremontuota, apgadinta ir kt.) arba geresnė dėl atlikto remonto ar keitimo, jos nuvertinimo normatyvą nustato transporto priemonių vertintojas. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu UAB „Darsna“ vardu Automobilio vertinimą atlikęs V. G. paaiškino, kad jam atliekant Automobilio vertinimą nebuvo pateikta informacija apie tai, kad keistinos Automobilio dalys buvo geresnės dėl atlikto remonto ar keitimo. Tokio fakto bylos nagrinėjimo teisme metu nepatvirtino ir sutartį su UAB „Darsna“ pasirašęs ieškovės sutuoktinis K. M., apklaustas byloje liudytoju. Todėl sutiktina su atsakovu, kad remtis šia Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostata V. G., atlikdamas Automobilio vertinimą, neturėjo faktinio pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį, kad apskritai paaiškinti, kokiais objektyviais duomenimis remiantis buvo nustatyta būtent 17 procentų Automobilio dalių nuvertėjimo norma (ne 15, kurią paskaičiavo pats V. G. kaip proporciją nuo vidutinės jo parinktų tokio paties tipo automobilių faktinės ridos, ar kitokia), V. G. bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo. Teismas pabrėžė, kad Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija nenumato galimybės keičiamų detalių nuvertėjimo normą turto vertintojui skaičiuoti kaip proporciją nuo vidutinės turto vertintojo parinktų tokio paties tipo automobilių faktinės ridos, darant prielaidą, kad šių automobilių dalių nusidėvėjimas, nepaisant jų taip pat mažesnės ridos nei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje numatyta statistinė, yra 37 procentai. Tokio skaičiavimo pagrįstumo V. G. nepagrindė ir savo kaip turto vertintojo patirtimi, moksliniais ar kitais objektyviais duomenimis (CPK 178 str.). Taigi įvertinęs tai, kad Automobilio keičiamos detalės, kurioms taikoma nuvertėjimo norma, V. G. surašytame Vertinimo akte buvo įvertintos 75 493,19 Lt suma, dėl ko ginčo tarp šalių nekilo, teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovei dėl nurodytos priežasties 9 512,14 Lt (75 493,19 x 29,6/100 – 12 833,84 Lt). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas atsisakė mokėti ieškovei 2 304 Lt sumą, nes V. G. nepagrįstai BD2 sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijos šalinimui skaičiavo 25, o ne 9 val. Teismas nurodė, kad pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 41 p., tokio sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijai pašalinti skiriama nuo 6 iki 9 val. darbo laiko. Paaiškindamas, kodėl jis skyrė BD2 darbams daugiau valandų, nei numatyta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 41 p., V. G. raštu ieškovei nurodė, kad šiems darbams valandų buvo skirta daugiau, nes Automobilis retas Lietuvoje, o autoservisų pasiruošimas tokiems darbams atlikti yra minimalus arba jo visiškai nėra, norint Automobilį remontuoti reikalinga techniškai prisitaikyti su turima įranga ir įrankiais, kam reikalingas papildomas laikas. Iš esmės analogiškus paaiškinimus V. G. pateikė teismui ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Tačiau teismas nurodė negalintis tokių paaiškinimų pripažinti pakankamais pagrįsti aplinkybę, kad būtent Automobilio kėbulo karkaso deformacijos šalinimui (ne kitiems, pvz., papildomiems darbams) buvo reikalingas papildomas 16 valandų laikas. Nors V. G. bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad šias valandas jis įrašė apklausęs autoservisus, nei akte, nei bylos nagrinėjimo teisme metu jis negalėjo paaiškinti, kuriuose autoservisuose jis tokios informacijos teiravosi ir kas ją konkrečiai jam pateikė. Teismas pažymėjo, kad Vertinimo akte V. G. nurodė tik tai, kad dėl remonto darbų kainos buvo konsultuotasi su UAB „Krasta Auto Vilnius“ autoservisu ir gautas atsakymas, kad tokio remonto darbų kaina jų įmonėje būtų nuo 11 000 Lt iki 15 000 Lt. Vertinimo akte V. G. nedetalizavo, kokio remonto kainų buvo klausta UAB „Krasta Auto Vilnius“, ir kaip ši kaina autoserviso buvo pagrįsta (kurie remonto darbai kokia kaina buvo įvertinti). Todėl teigti, kad 25 valandas būtent BD2 sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijos šalinimui V. G. priskyrė pagrįstai, teismas neturi pakankamo pagrindo (CPK 178, 185 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad V. G. visų Automobilio remonto darbų vertę, įvertinęs tas pačias aplinkybes, padidino 20 procentų, dėl ko ginčo atsakovas byloje taip pat nekėlė.Taigi įvertinęs tai, kad BD2 sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijos šalinimo darbų valanda V. G. buvo įvertinta 144 Lt (120 Lt + 120x20/100), dėl ko ginčo tarp šalių nekilo, teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovei dėl nurodytos priežasties 2 304 Lt už papildomas 16 (25-9) valandų (16 x 144).Teismas nurodė, kad byloje atsakovo prašymu taip pat buvo skirta kilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurią atlikti buvo pavesta teismo ekspertui A. P.. Teismas sutiko, kad pastarojo surašytame Ekspertizės akte yra ydų, tačiau sprendė, kad jos nekliudo aktą vertinti kaip įrodymą bylai reikšmingoms aplinkybėms, reikalingoms specialių žinių, nustatyti (CPK 185 str.).Teismo vertinimu, atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu pagrįstai pastebėjo, kad atsakovo paskaičiuota ieškovės patirta žala dėl 2013 m. liepos 23 d. eismo įvykio – 19 067,37 Eur (65 835,82 Lt), kuri buvo atsakovo mažinta dėl šalių sulygtos išskaitos ir ieškovės nesumokėtos draudimo įmokos dalies, viršija Ekspertizės akte nurodytą 18 418,64 Eur būtinųjų remonto išlaidų sumą, todėl teigti, kad atsakovas nepagrįstai atsisako mokėti jai dar papildomai 3 422,19 Eur, teismas ir šiuo aspektu neturi jokio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas nenurodė jokių Ekspertizės akto ydų, kurios būtų susiję su būtinų remonto išlaidų apskaičiavimu. Vertinant Ekspertizės aktą ir Vertinimo aktą tarpusavyje konstatuotina, kad šiuose aktuose iš esmės yra skirtingai skaičiuojamos būtinos remonto išlaidos (pvz., V. G. taiko bendrą darbų pabrangimą 20 procentu, A. P. Audatex sistemos pagalba įveda papildomą laiką konkretiems darbams (ne BD2 darbams) atlikti), tačiau tai esminės reikšmės šiam ginčui išspręsti neturi. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė pati ieškovė ieškiniu, prašomą priteisti draudimo išmoką siedama su atsakovo Automobilio keičiamoms dalims taikomu nuvertėjimu ir BD2 kėbulo deformacijos šalinimo darbams atlikti reikalingu laiku. Teismo ekspertas Ekspertizės akte keičiamoms Automobilio dalims taiko didesnį nuvertėjimo laipsnį – 31 proc., nei atsakovas sutinka jį sumažinti, o BD2 kėbulo deformacijos šalinimo darbams skaičiuoja 9, o ne 25 val., ką ir nurodo atsakovas.Teismas pabrėžė, kad šioje byloje ginčas kilo iš savanoriškojo transporto priemonių draudimo sutarties, kurios sąlygos šalių sutarimu buvo nustatytos Taisyklėse. Byloje nekilo ginčo, kad šios sąlygos ieškovei buvo žinomos, ji buvo su jomis supažindinta, su jomis sutiko (CK 6.156 str., 6.987 str. 1 d., 6.992 str. 1 d., 6.185 str. 2 d.). Taisyklės įtvirtino draudiko pareigą atsitikus draudžiamajam įvykiui, Taisyklėse nustatytais terminais mokėti draudimo išmoką (11.1 p.), bei numatė, kad išlaidas, reikalingas transporto priemonės arba jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti nustato draudiko paskirtas asmuo (13.1.4 p.). Draudiko paskirto asmens išvados draudikui pagal Taisykles privalomos, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties (13.1.5). Paneigti šias išvadas Taisyklės suteikė teisę draudėjui, kuris savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai gali kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo (14.1.4 p.). Taisyklėse labai aiškiai numatė, kad šių išlaidų draudikas draudėjui neapmoka, draudikas apmoka tik jo paskirtos apimties ekspertizės išlaidas (13.1.6 p.). Byloje pati ieškovė neneigė faktinės aplinkybės, kad pagal atsakovo paskirto asmens išvadą, kuri atsakovui buvo privaloma, atsakovas išmokėjo jai draudimo išmoką, o papildomą draudimo išmoką atsakovas ieškovei išmokėjo pačiai ieškovei pasinaudojus Taisyklių 14.1.4 p. nustatyta teise kreiptis į nepriklausomus ekspertus. Todėl teigti, kad atsakovas pažeidė kokią nors sutartinę pareigą ar bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ir rūpestingai, teismo vertinimu, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 4 d. 2 p. įvardintos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, yra nuostoliai. Turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius, atsiranda tik neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 1, 6.246 str.). Draudimo sutartyje įtvirtintos teisės ginčyti sutartyje nustatyta tvarka atsakovo paskaičiuotą draudimo išmoką, patiriant dėl to papildomas išlaidas, įgyvendinimas savaime nėra pagrindu konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal sutartį ar įstatymą jis buvo įpareigotas veikti (CPK 178 str., 185 str.). Todėl teismas konstatavo, kad ir ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 579,24 Eur, kuriuos ji sumokėjo UAB „Darsna“ už Vertinimo aktą, atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo argumentai, užkertantys kelią ieškovei ginti savo kaip vartotojos teises kreiptis savo lėšomis į specialiųjų žinių turinčius specialistus dėl išvados gavimo ir tikintis iš kaltosios šalies gauti tų išlaidų kompensaciją, yra nepagrįsti ir aiškiai neteisėti bei vienareikšmiškai ribojantys vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų gynybą. Atsakovo primestų Taisyklių netobulumas arba jų nesąžiningumas, ribojant vartotojo teisę gauti turėtų išlaidų už specialistų išvadas kompensaciją, turi būti teismo pripažįstamas kaip nesąžiningas vartotojo atžvilgiu. Todėl laikytina, kad teismas buvo šališkas ieškovės atžvilgiu. Be to, teismas neteisingai įvertino tą aplinkybę, kad atsakovas, nors iš dalies sutiko su ieškovės pateiktu ekspertizės aktu, tačiau atsisakė atlyginti ieškovės patirtas išlaidas už žalos apskaičiavimą. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo neginti ieškovės, kaip vartotojos, teisės į išlaidų, susijusių su jos interesų gynimu, atgavimą.Dėl pritaikytos 17 proc. dalių nuvertėjimo normos ekspertas V. G. nurodė, kad nustatydamas transporto priemonės dalių nuvertėjimą rėmėsi ne tik Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, bet ir Turto ir verslo vertinimo metodika bei įvertinęs automobilio stovį prieš autoįvykį keičiamoms detalėms taikė 17 proc. nuvertinimą. Vertintojas pats yra šios srities specialistas, konsultavosi su kitais specialistais, pats gerai apmąstęs, pasiskaičiavęs kitu paprastu sąmatų sudarymo (ne Audatex sistemos) būdu, viso automobilio remonto kaštus įvertino apie 12 000 Lt ir savo nuomonės ribose priėmė tvirtą sprendimą bei visų darbų bendrą kainą padidino 20 proc. Pridėtas 20 proc. priedas yra 11 421,54 Lt suma už remonto darbus, įvertinant automobilio konstrukcinius remonto ypatumus ir prisiderinant prie rinkos, kad iš tikrųjų būtų galima suremontuoti automobilį remonto įstaigoje. Tai visiškai neatitinka teismo teiginių, kad vertintojas nieko neskaičiavo, viską nustatė savo darbo patirtimi ir kvalifikacija.25 val. skaičius vertinimo akte nurodytas kaip sudėtinis, viena jo dalis pagrindinė – kėbulo karkaso deformacijos pašalinimas, antra dalis – papildomi darbai, kuriuos būtina atlikti tam, kad galima būtų atlikti pagrindinius kėbulo karkaso deformacijos šalinimo darbus. Tai yra paruošiamieji papildomi darbai, kuriems reikalingas papildomas laikas. Ekspertas A. P. savo ekspertizės akte nurodo 27 val. Vertintojas turi teisę papildomų darbų laiko normas nustatyti savo nuomonės ribose (Instrukcijos 57 punktas, Vertės nustatymo tvarkos 7 punktas), taip pat atlikti skaičiavimus Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 8 punkto, 5 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu. Šie įstatymo straipsniai vertintojo nevaržo. Klausimas V. G. dėl 9 val. buvo ištrauktas iš konteksto.Vadovaujantis logika ir protingumo kriterijais, laikantis teisingumo, tikslinga koreguoti dalių nusidėvėjimą kuo arčiau realiai sampratai, esant išskirtinėms aplinkybėms. Dalių būklė buvo geresnė, nes nebuvo 152 000 km ridos. Tuo metu, kai buvo parengta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, automobilio Maserati Quattroporte net nebuvo. Instrukcijoje yra daug spragų, dėl kurių joje ir numatytas punktas, kad vertinimas atliekamas ne vien instrukcijos pagrindu, o sujungiama su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Taigi vertintojas turi teisę skaičiuoti ir atlikti įvairius manevrinius skaičiavimo būdus, ir šiuo atveju dalių nusidėvėjimo nustatymas mažinant nusidėvėjimo procentą yra logiškas, pagrįstas skaičiavimais ir protingumo kriterijais. Tuo tarpu atsakovas šio reikalavimo nevykdė, savo taisyklėmis ignoruoja Instrukcijos 3 punktą, nes nepaskyrė ir nesamdė turto vertintojo.A. P. atliktas Ekspertizės aktas yra ypatingai ydingas. Esant esminiams prieštaravimams tarp skirtingų įrodymų šaltinių, teismas privalėjo juo pašalinti, o ne tyčia sąmoningai šališkai juos vertinti ieškovės nenaudai. Be to, teismas neturėjo teisės selektyviai vertinti A. P. teiktos išvados – konstatuoti jos ydingumo, dalyje nesivadovauti, o dalyje ja remtis savo sprendime. Tokie padaryti procesiniai sprendimai yra esminiai pažeidimai, sutrukdę teismui priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas ERGO Insurance SE prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Byloje yra kilęs ginčas dėl draudimo išmokos dydžio. Ieškiniu nėra reiškiami reikalavimai dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, byloje nėra ginčo dėl supažindinimo su draudimo sutarties sąlygomis, įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir pan.Apeliantės argumentai dėl A. P. ekspertizės akto ydingumo yra nepagrįsti, dalis jų neaktualūs.Sutiktina su teismo išvada, kad UAB „Darsna“ vertinimo akte keičiamoms automobilio dalims nepagrįstai pritaikytas tik 17 proc. dydžio nusidėvėjimas.Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, UAB „Darsna“ vertintojas automobilio kėbulo deformacijos šalinimui maksimaliai galėjo taikyti 9 valandas. Net pačiam sudėtingiausiam kėbulo deformacijos šalinimui pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją daugiausiai yra skiriama 18 valandų. UAB „Darsna“ vertintojui priėmus sprendimą skirti šiam darbui 25 val., natūraliai kyla klausimas, kodėl ir kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu būtent 25, o ne 20 arba 30 valandų vertintojas skyrė šio darbo atlikimui.Jeigu UAB „Darsna“ raštu pasiteiravo automobilio gamintojo atstovo, kokia yra sugadintų detalių kaina, kodėl raštu to paties atstovo nebuvo pasiteirauta, kokia būtų remonto darbų kaina remontuojant automobilį jų servise, ir, ar šiame servise remontuojant automobilį, kėbulo deformacijos šalinimui prireiktų daugiau valandų, nei numatyta teisės aktais patvirtintuose remonto trukmės normatyvuose. Dėl pritaikyto 20 proc. priedo automobilio remonto darbams taip pat kyla klausimas, kodėl priedas yra būtent toks, kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jis yra nustatytas.Ieškovės vyras teisme patvirtino, kad jau ne pirmą kartą kreipėsi į vertintoją V. G. dėl eismo įvykiuose apgadintiems automobiliams padarytos žalos įvertinimo.Turto vertinimo veikla yra teisės reguliuojama sritis, o šio teisinio reguliavimo tikslas – nustatyti vieningą žalos įvertinimo teisinį standartą. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 1 punkte numatyta, kad ši instrukcija nustato kelių transporto priemonių vertinimo metodų ir duomenų parinkimo bei taikymo reikalavimus, o jos 2 punktas nustato, kad šios instrukcijos reikalavimai yra privalomi transporto priemonių vertintojams.Ieškovė turėjo galimybę prašyti teismo apklausti teismo ekspertą A. P. ar, esant pagrindui, teikti teismui prašymą skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, tačiau tokių prašymų, nagrinėjant bylą teisme, nepareiškė.Teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei išlaidų vertintojo paslaugoms. Ieškiniu nebuvo prašoma pripažinti draudimo sutarties sąlygų negaliojančiomis, todėl teismas pagrįstai vadovavosi šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygomis. Be to, ieškovės reikalavimas priteisti UAB „Darsna“ už automobilio vertinimą sumokėtą pinigų sumą neturi būti tenkinamas, nes jos surašytas vertinimo aktas nėra teisiškai pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudėjo patirtų išlaidų, savo iniciatyva nustatant padarytos žalos dydį, atlyginimo ir draudiko išmokėtos draudimo išmokos dydžio pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad nesutikdama su draudiko nustatytu automobiliui padarytos žalos dydžiu, apeliantė (draudėja) dėl padarytos žalos dydžio nustatymo kreipėsi į nepriklausomus ekspertus. Gavusi jų parengtą vertinimo aktą, apeliantė kreipėsi į atsakovą (draudiką) su pretenzija, prašydama perskaičiuoti draudimo išmoką. Atsakovas su apeliantės pretenzija sutiko iš dalies ir išmokėjo apeliantei dar 18 489,82 Lt draudimo išmokos.Apeliantė pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 579,24 Eur išlaidų, patirtų dėl žalos dydžio įvertinimo. Atsakovas, remdamasis draudimo taisyklių 14.1.4. punktu, su šiuo apeliantės reikalavimu nesutiko. Šalių sudarytos draudimo sutarties taisyklių 13.1.6. punkte numatyta, kad draudikas apmoka jo paskirtos apimties ekspertizės išlaidas. Išlaidas už ekspertų paslaugas, viršijančias draudiko paskirtas, apmoka draudėjas. Remiantis taisyklių 14.1.4. punktu, jei draudėjas atsisako remontuoti savo transporto priemonę ir nesutinka su draudiko apskaičiuotomis būtinomis remonto išlaidomis, tokiu atveju draudėjas turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.Apeliantės teigimu, minėtos taisyklių nuostatos, apribojančios draudėjo teisę gauti iš draudiko draudėjo iniciatyva atlikto žalos dydžio įvertinimo išlaidų atlyginimą, pažeidžia jos, kaip vartotojos teises, ir yra nesąžiningos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka.Draudimo teisiniuose santykiuose taikoma žalos dydžio nustatymo taisyklė, pagal kurią turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų išvadomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Pagal šalių sutarčiai taikomų taisyklių 13.1.5. punktą, draudiko paskirto asmens išvados yra privalomos draudėjui, jei nėra įrodoma, kad jos neatitinka tikrosios padėties.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gavęs apeliantės iniciatyva atlikto vertinimo išvadą, atsakovas persvarstė nustatytą draudimo išmoką ir iš dalies sutikęs su apeliantės pretenzija, padidino apeliantei skirtos draudimo išmokos dydį 18 489,82 Lt suma, tokiais savo veiksmais faktiškai pripažindamas savo pirminio draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo neteisingumą.Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad minėtos taisyklių nuostatos (13.1.6., 14.1.4. p.), ta apimtimi, kuria jose nenumatyta draudėjo teisė į žalos įvertinimo išlaidų kompensavimą ir tais atvejais, kai draudėjo iniciatyva atliktu žalos įvertinimu įrodomas draudiko atlikto žalos apskaičiavimo neteisingumas, yra nesąžiningos ir pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą draudėjų-vartotojų nenaudai (CK 6.228⁴ str. 2 d. 2 d. 2 p.). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pabrėžia, kad ieškinyje nebuvo reiškiami reikalavimai dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutarties sąlygų atitikimo sąžiningumo kriterijams kontrolę teismas turi teisę (ir privalo) atlikti ir savo iniciatyva, taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CK 6.228⁴ str. 9 d.).Remdamasis apeliantės pateikta vertinimo išvada, atsakovas, kaip minėta, papildomai išmokėjo apeliantei 18 489,82 Lt sumą, o atsisakė mokėti – 12 316,14 Lt. Todėl teismas sprendžia, kad proporcingai patenkintų apeliantės reikalavimų daliai, atsakovas privalo atlyginti apeliantei 347,54 Eur žalos vertinimo išlaidų (579,24 Eur x 60 proc. / 100 proc. = 347,54 Eur).Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jos reikalavimo priteisti iš atsakovo 3 422,19 Eur draudimo išmokos. Tokį sprendimą teismas grindė dviem pagrindiniais motyvais: apeliantės pasamdytas ekspertas, nustatydamas žalos dydį, keičiamoms detalėms nepagrįstai taikė 17 proc. dalių nuvertėjimo normą, taip pat BD2 sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijos šalinimui nepagrįstai skaičiavo 25 val.Apeliantės teigimu, dėl pritaikytos 17 proc. dalių nuvertėjimo normos ekspertas V. G. nurodė, kad nustatydamas transporto priemonės dalių nuvertėjimą rėmėsi ne tik Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, bet ir Turto ir verslo vertinimo metodika bei įvertinęs automobilio būklę prieš autoįvykį keičiamoms detalėms taikė 17 proc. nuvertinimą.Byloje nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatas (65 punkto pirmąjį sakinį), automobilio detalių nuvertėjimo norma nagrinėjamu atveju maksimaliai galėjo būti sumažinta tik iki 29,6 proc., o ne 17 proc., ką nurodė turto vertintojas V. G.. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad Kelių transporto priemonės vertinimo instrukcijos reikalavimai yra privalomi transporto priemonių vertintojams, todėl nukrypti nuo įsakmių jos nuostatų (jas ignoruoti) turto vertintojas negali, o bet koks nukrypimas nuo jų yra laikomas neteisėtu.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas atkreipė dėmesį, kad tomis galimybėmis, kurias Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija turto vertintojui suteikia, V. G. nagrinėjamu atveju pasinaudojo: vertindamas automobilio rinkos vertę, taikė vertę didinantį 1,1 koeficientą dėl automobilio itin geros būklės; vertindamas automobilio remonto išlaidas, visų darbų vertę didino 20 proc. dėl automobilio remonto ypatumų, dėl ko ginčo atsakovas nei žalos administravimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nekėlė.Byloje taip pat nustatyta, kad pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 41 punktą, BD2 sudėtingumo kėbulo karkaso deformacijos šalinimui skiriama nuo 6 iki 9 val. darbo laiko. Apeliantės pasamdytas ekspertas šiems darbams atlikti paskaičiavo 25 val. Nors apeliantė tvirtina, kad eksperto sudarytoje vertinimo išvadoje nurodytas 25 valandų skaičius yra sudėtinis, t. y. apima ne tik kėbulo karkaso deformacijos pašalinimo darbus, bet ir papildomus paruošiamuosius darbus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti ir (ar) spręsti, kad tai pateisina nurodytą valandų skaičių, nes nei tokių papildomų darbų apimtis, nei papildomų valandų skyrimo būtinumas nustatant remonto išlaidų dydį (atsižvelgiant į tai, kad V. G., įvertinęs automobilio technologinius ypatumus, ir taip automobilio remonto darbų vertę padidino 20 proc.) byloje nebuvo pagrįstas tinkamais įrodymais, į ką skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad BD2 kėbulo deformacijos šalinimo darbams ekspertas A. P., priešingai nei teigia apeliantė, skaičiavo 9 val., o papildomą laiką įvedė ne BD2 darbams atlikti.Dėl apeliantės argumentų, kad vertintojas turi teisę taikyti įvairius manevrinius skaičiavimo būdus, teismas pažymi, kad tokią teisę turto vertintojas turi tik teisės aktuose jam suteiktos veikimo ar nuožiūros laisvės ribose; tais atvejais, kai tam tikrus klausimus imperatyviai reglamentuoja teisės aktų nuostatos, spręsti šiuos klausimus savo nuožiūra turto vertintojas neturi teisės, priešingu atveju, kaip minėta, toks turto vertinimas būtų laikomas neteisėtu.Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat dėsto argumentus, kuriais ginčija eksperto A. P. ekspertizės aktą, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pastaruoju pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik kaip papildomu argumentu, vertindamas nustatytą automobilio remonto išlaidų dydį; lemiamos įtakos atmetant apeliantės ieškinį, pagal skundžiamo teismo sprendimo motyvaciją, šis ekspertizės aktas neturėjo, todėl dėl trūkumų, kuriuos, apeliantės teigimu, šis aktas turi, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Tačiau dėl anksčiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės ieškinio reikalavimą dėl žalos vertinimo išlaidų priteisimo teismas visa apimtimi atmetė nepagrįstai, todėl skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant apeliantei iš atsakovo 347,54 Eur žalos vertinimo išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).Apeliantės ieškinys patenkintas 8,69 proc., todėl proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai apeliantei iš atsakovo priteisiama 25,17 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos sumažinamos iki 798,96 Eur (CPK 93 str. 2 d.).Iš apeliantės valstybės naudai priteistos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai sumažinamos iki 12,35 Eur (CPK 96 str. 3 d.). Iš atsakovo šios išlaidos nepriteisiamos, nes atsakovui tenkanti jų dalis yra mažesnė už teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 1R-261/1K-335 įsakymu, pakeistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, nustatytą minimalią valstybei priteisintą bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur).Apeliacinės instancijos teisme apeliantei iš atsakovo priteisiama 10,43 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (120 Eur x 8,69 proc./ 100 proc.), o atsakovui iš apeliantės – 410,90 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (450 Eur x 91,31 proc./ 100 proc.) (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnis). Įskaičius abiem šalims priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas, galutinai atsakovui iš ieškovės priteisiama 400,47 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288), 347,54 Eur žalos vertinimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 347,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. liepos 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 25,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (kodas 302912288), 347,54 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus, 54 ct) žalos vertinimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 347,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. liepos 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 25,17 Eur (dvidešimt penkis eurus, 17 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) jos sumokėtą 119,90 Eur (vieno šimto devyniolikos eurų, 90 ct) žyminį mokestį. Išaiškinti, kad žyminį mokestį gražina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Priteisti iš ieškovės L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kodas 302912288, naudai 798,96 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 12,35 Eur (dvylika eurų, 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, arba surenkamąją sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos mokesčio kodas 5660“.

Priteisti iš ieškovės L. M. atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 400,47 Eur (keturis šimtus eurus, 47 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rūta BurdulienėVilija MikuckienėVaclovas Paulikas