Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, J. L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria pripažinta, kad J. L. D., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

J. L. D. nuspręsta paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nutarčiai įsiteisėjus panaikinti.

Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 (šešis) mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, J. L. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino ir yra baudžiamas viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausme. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra galima tik už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sužalojimą, konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kitokiu smurtavimu, tačiau dėl to nukentėjęs asmuo turi pajusti skausmą ar kitas fizines kančias.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. D. kaltė būnant nepakaltinamumo būsenoje, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu J. L. D. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Asmens, kurio atžvilgiu pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nutartį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtos nutarties motyvams, jog J. L. D., nepakaltinamumo būsenoje padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokią savo išvadą teismas pagrindė nukentėjusiojo J. D. parodymais, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino apžiūros protokolai, apie smurtavimą nukentėjusiojo atžvilgiu užfiksuota skambučio bendruoju pagalbos telefonu 112 išklotinėje, taip pat 2021 m. balandžio 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

9. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamuoju nuosprendžiu nepagrįstai pripažinta įrodyta padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos aplinkybė, kad asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, trenkė ne mažiau kaip tris kartus savo šeimos nariui – tėvui J. D. į galvos sritį.

10. Nukentėjusysis J. D. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2021 m. kovo 21 d. kilusio konflikto tarp jo ir sūnaus J. L. D. metu, sūnus paėmė metalinį puodelį ir trenkė jam į viršugalvį. Smūgis nebuvo labai stiprus, jautė vidutinį skausmą, kraujas nedaug bėgo. Iš 2021 m. balandžio 2 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. D. nustatyta žaizda galvos plaukuotoje dalyje. Sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu. Sužalojimo pobūdis, lokalizacija, parinkta gydymo taktika ir rekomendacijos rodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis, t. y., jog kilusio konflikto metu, J. L. D. metė metalinį puodelį į tėvą J. D. ir pataikė į galvos sritį. Iš pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų seka, jog apeliantas tik vieną kartą trenkė metaliniu puodeliu nukentėjusiajam į galvą. Nors 2021 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, 2021 m. kovo 27 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-09362-21 bei atitinkamai prokuroro nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, kad J. L. D. ne mažiau kaip tris kartus su metaliniu puodeliu trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ši aplinkybė nustatyta iš esmės remiantis tik 2021 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kurį surašė policijos pareigūnai, tiesiogiai nedalyvavę konflikto metu, todėl vertinant tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek specialisto išvadą, aplinkybė dėl ne mažiau kaip trijų smūgių, laikytina neįrodyta. Taigi, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje įrodyta pripažinta nusikalstamos veikos aplinkybė, kad J. L. D. su metaliniu puodeliu ne mažiau kaip tris kartus trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį keičiama, nurodant, jog J. L. D. 2021 m. kovo 21 d. apie 18.32 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, būdamas blaivus, kilusio konflikto metu, su metaliniu puodeliu vieną kartą trenkė savo šeimos nariui – tėvui J. D. į galvos sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Pagal BPK 392 straipsnio 1 dalį priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019).

13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. L. D. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. liepos 1-23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad J. L. D. konstatuojamas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas (F21). Ekspertų išvadoje konstatuota, jog nusikaltimo padarymo metu J. L. D. negalėjo teisingai suprasti savo atliekamų veiksmų esmės, negalėjo valdyti savo veiksmų. Taip pat nustatyta, jog pagal būklę dabartiniu metu J. L. D. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali būti apklausiamas ir duoti objektyvius parodymus bei dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, dalyvauti teismo posėdžiuose J. L. D. negali duoti objektyvius paaiškinimus, stoti prieš teismą (1 t., b. l. 150–153).

Motyvuojamoji dalis

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę buvo įvertinti tiek J. L. D. medicininiai dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta, jog J. L. D. 2019 m. rugsėjo 16 d. diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, 2020 m. gegužės 27 d. – 2020 m. gegužės 28 d. stacionarizavimo metu diagnozuotas šizotipinis sutrikimas, 2020 m. gruodžio 31 d. – 2021 m. sausio 4 d. diagnozuotas – šizotipinis sutrikimas, tiek tiriamojo J. L. D. gydymo eiga, jo sveikatos būklė, bei ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. L. D. psichikos būklės, pagrįstai vadovavosi minėtame ekspertizės akte pateiktomis specialistės, turinčios patirties tokio pobūdžio specialiuose tyrimuose, išvadomis, grįstomis tiek tiriamojo ligos istorija, tiek asmens tyrimu.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė S. Š. patvirtino ekspertizės akto išvadas. Susipažinus su bylos medžiaga, medicininiais dokumentais, konstatavo J. L. D. šizotipinį sutrikimą. Ekspertė paaiškino, kad jis pasireiškia uždarumu, priešiškumu artimiesiems. Nusikaltimo padarymo metu J. L. D. negalėjo teisingai suprasti savo atliekamų veiksmų esmės bei negalėjo valdyti savo veiksmų. Šiuo metu J. L. D. konstatuojamas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas. J. L. D. praeityje konstatuojamas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas. Nusikaltimo padarymo metu J. L. D. konstatuojamas psichikos sutrikimas – šizotipinis sutrikimas. Pagal būklę dabartiniu metu J. L. D. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali būti apklausiamas ir duoti objektyvius parodymus bei dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, dalyvauti teismo posėdžiuose. J. L. D. negali duoti objektyvių paaiškinimų, stoti prieš teismą. Jam yra kliediminis aplinkos sutrikimas. Aptarti bylos duomenys rodo tai, jog J. L. D. sirgo psichikos ligomis tiek iki įstatymų uždraustų veikų padarymo, tiek jų padarymo momentu, tiek po veikų padarymo.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog J. L. D. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, t. y. dėl diagnozuoto šizotipinio sutrikimo J. L. D. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, dėl ko jam privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę.

17. Spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑87‑697/2021). Byloje neginčytinai nustatyta, jog J. L. D. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmę, kėsindamasis į savo šeimos nario sveikatą. Taip pat nustatyta, jog J. L. D. dėl konstatuoto psichinio sutrikimo negalėjo valdyti savo veiksmų bei negalėjo teisingai suprasti savo atliekamų veiksmų esmės, todėl įvertinus padarytos visuomenei pavojingos veikos pobūdį bei apelianto psichinę būseną J. L. D. buvo rekomenduojamas ambulatorinis stebėjimas PSPC sąlygomis. Ši ekspertų išvada kartu su inkriminuotos smurtinės veikos pobūdžiu yra pakankamas pagrindas taikyti ambulatorinį stebėjimą PSPC sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

J. L. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes, ir nustatyti, kad J. L. D. 2021 m. kovo 21 d. apie 18.32 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, būdamas nepakaltinamu, kilusio konflikto metu, su metaliniu puodeliu vieną kartą trenkė savo šeimos nariui – tėvui J. D. į galvos sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.