Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-09-26 · Administracinė byla Nr. I2-10774-331/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-09-26
Bylos Nr.
I2-10774-331/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07352-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-10774-331/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07352-2023-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 23S86193 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Departamento Sprendimą ir atnaujinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.1. Paaiškina, kad Sprendimas priimtas formaliais pagrindais, prieštarauja pagrindiniams Lietuvos Respublikos įstatymams, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, o pareiškėjo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atnaujintas. Pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas atsižvelgiant į 2023 m. balandžio 12 d. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą Nr. 18-3956 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu, jei užsienietis atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pažymėjo, kad 2023 m. gegužės 4 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai), buvo nurodyta, kad turi atsakyti sąžiningai, todėl pareiškėjas, garbaus amžiaus žmogus, visą gyvenimą gyveno sąžiningai ir dorai, pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Paprašytas paaiškinti savo atsakymą į klausimyno 11 klausimą, pareiškėjas sąžiningai išreiškė savo nuomonę ir raštiškai nurodė, kad 2014 m. vykusiame referendume didesnė dalis Krymo ir Sevastopolio gyventojų pasisakė už įstojimą į Rusijos Federaciją. Šio referendumo pagrindu buvo sudaryta sutartis tarp Rusijos Federacijos ir Krymo Respublikos dėl Krymo Respublikos įstojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Savo poziciją pareiškėjas paaiškino ir 2023 m. birželio 1 d. vykusioje apklausoje Migracijos departamento Šiaulių skyriuje. Pareiškėjo paaiškinimai yra užfiksuoti skundžiamo Sprendimo tekste.

2.2. Migracijos departamentas savo sprendimą grindė VSD Raštu, kuris yra bendro pobūdžio. Pareiškėjas nėra jame įvardintas, kaip asmuo, kuris kelią grėsmę Lietuvos saugumui. Juo labiau, nėra nustatyta jokių objektyvių faktinių aplinkybių, remiantis kuriais galima būtų padaryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba yra išnaudojamas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų. Lietuvoje pareiškėjas gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų, tai yra jau (duomenys neskelbtini) metus. Pareiškėjas yra senyvo amžiaus, jam šiais metais sukaks (duomenys neskelbtini) metai. Per visą savo gyvenimą niekada jokiai Lietuvos institucijai nekilo jokių įtarimų, kad jis galimai kelia grėsmę Lietuvos saugumui ar bendradarbiauja su Rusijos valstybės institucijomis ir (ar) žvalgybos tarnybomis. Pareiškėjas yra išvaromas iš šalies už tai, kad išsakė savo nuomonę, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui. Juo labiau, kad viešai pareiškėjas savo nuomones nereiškia, nieko nekursto ir nebando įtikinti. Savo nuomonę išsakė Migracijos departamentui. Iš savo pusės, nei VSD, nei Migracijos departamentas išsamiai pareiškėjo netikrino, o Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje panaikino formaliais pagrindais. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis tik išsakė savo nuomonę apie esamą politinę situaciją pasaulyje, iš ko Migracijos departamentas padarė neatitinkančią tikrovės išvadą, jog neva pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, nes nenustatyta jokių tai patvirtinančių faktinių aplinkybių.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad 2023 m. gegužės 4 d. užsienietis pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Departamentas 2023 m. balandžio 12 d. gavo VSD Raštą. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 4 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai), pareiškėjas pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

3.1. Paprašytas paaiškinti savo atsakymą į klausimyno 11 klausimą, pareiškėjas raštiškai nurodė, kad 2014 m. vykusiame referendume didesnė dalis Krymo ir Sevastopolio gyventojų pasisakė už įstojimą į Rusijos Federaciją. Šio referendumo pagrindu buvo sudaryta sutartis tarp Rusijos Federacijos ir Krymo Respublikos dėl Krymo Respublikos įstojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Departamento Šiaulių skyriuje 2023 m. birželio 1 d. buvo atlikta užsieniečio apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo (duomenys neskelbtini) m., o lietuvių kalbą moka buitiniame lygyje. Pareiškėjas nuo 1955 iki 1981 m. buvo tarybinės armijos kariškis, todėl tarnavo ir gyveno skirtingose buvusios TSRS vietose. (duomenys neskelbtini) m. jis kartu su sutuoktine atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), nes sutuoktinei visada labai patiko Baltijos šalys. Iki (duomenys neskelbtini) m. užsienietis dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Paklaustas, ar jis palaiko ryšius su savo kolegomis kariškiais iš Rusijos Federacijos, nurodė, kad tokių ryšių nepalaiko. Paklaustas, ar jis lankosi Rusijos Federacijoje, nurodė, kad paskutinį kartą Rusijos Federacijoje jis lankėsi (duomenys neskelbtini) m. pas dukterį, kuri gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Paprašytas pakomentuoti savo atsakymą į klausimyno 11 klausimą, užsienietis nurodė, kad jo nuomone Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir pridūrė, kad jo tėvas yra gimęs (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai Ukrainos valstybės dar nebuvo ir ši teritorija priklausė Rusijos Imperijai. Užsienietis galvoja, kad pagal Rusijos Federacijos įstatymus, Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai. Jam yra žinoma, kad Krymo Autonominė Respublika buvo Ukrainos sudėtyje, o 2014 m. Krymo aukščiausiosios tarybos prezidiumas priėmė deklaraciją dėl Krymo nepriklausomybės. 2014 m. gegužės mėn. įvyko referendumas ir dauguma Krymo gyventojų balsavo už Krymo įstojimą į Rusijos Federacijos sudėtį. Jis galvoja, kad šis referendumas buvo teisėtas, nes dauguma Krymo gyventojų išreiškė tokį norą. Jam yra žinoma, kad Kryme, Sevastopolio mieste pagal sutartį su Ukraina dar iki 2014 m. buvo Rusijos Federacijos karinė bazė. Po šio referendumo Rusijos Federacijos konstitucijoje buvo priimtos pataisos, kuriomis įtvirtinta, kad Krymas yra Rusijos Federacijos subjektas. Paklaustas, ar Rusijos Federacija užpuldama Ukrainą elgėsi teisingai, nurodė, kad 2014 m. Donecko ir Lugansko sričių gyventojai bandė priešintis naujai Ukrainos valdžiai ir jos sprendimams. Pirmas Ukrainos valdžios sprendimas buvo dėl rusų kalbos, t. y. rusų kalba Ukrainos teritorijoje buvo uždrausta. Tam, kad numalšinti pasipriešinimą, Ukrainos aviacija paleido raketas į Luganska, kur žuvo daug taikių gyventojų. Donecko ir Lugansko gyventojai gynėsi, o Ukraina atakavo ir iki šiol atakuoja taikius ten gyvenančius gyventojus. Paklaustas, ar Rusijos Federacija turėjo pretekstą užpulti Ukrainą, nurodė, kad visą laiką nuo 2014 m. iki 2022 m. Ukrainos valdžia apšaudė taikius miestus ir tai buvo pretekstas kariniams Rusijos Federacijos veiksmams. Taip pat užsienietis nurodė, kad Ukrainoje vyrauja „Banderos ukrainiečių – nacionalistų“ ideologija. Jo manymu, tokie nacionalistai po karo Ukrainos kaimuose žudė taikius gyventojus. Užsienietis galvoja, kad Rusijos Federacija į Ukrainos teritoriją atėjo ginti rusų tautybės žmonių ir jis su šiais Rusijos Federacijos veiksmais pilnai sutinka. Paklaustas, ar nebuvo kitų priemonių ir būdų, kaip nutraukti šią situaciją, nurodė, kad Ukraina nesilaikė Minsko susitarimų, kuriais buvo numatyti taikūs problemos sprendimo būdai. Užsienietis nurodė, kad jokios Krymo okupacijos iš Rusijos Federacijos pusės nebuvo, referendumas Kryme buvo teisėtas ir Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai.

3.2. Atsižvelgiant į pareiškėjo klausimyne ir apklausos metu išsakytą nuomonę ir vadovaujantis VSD Raštu, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, jis yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Departamentas 2023 m. balandžio 12 d. gavo VSD Raštą, kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu, jei užsienietis atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Migracijos departamentas ne tik paėmė iš pareiškėjo papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo atsakymo į 11 klausimą, bet ir papildomai apklausė 2023 m. birželio 1 d. Minėtos apklausos metu pareiškėjas paaiškino eilę aplinkybių (kam priklauso Krymas, apie Kryme vykusį referendumą, apie Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, savo tarnybą kariuomenėje), kurias įvertinus buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas puikiai suvokia susidariusią situaciją dėl Krymo ir remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką.

3.3. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jo galimus veiksmus, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tad sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Pareiškėjas neapgrįstai teigia, kad jis yra išvaromas iš Lietuvos Respublikos, nes ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją ir tai, kad jiems būna panaikintas leidimas nuolat gyventi, suteikiama galimybė pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui. Užsienietis turėdamas leidimo nuolat gyventi savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (dalyvauti rinkimuose, leidimai išduodami 5 metams, neatliekama tokių asmenų nuolatinė kontrolė), dėl minėtų priežasčių ir keliami aukštesni reikalavimai. Taigi tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui, nes būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galimai pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes (socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius), gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Departamentas, siekdamas įvertinti galimą pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui, 2023 m. birželio 1 d. apklausė pareiškėją. Pareiškėjas apklausos metu, kaip ir skunde, patvirtino savo poziciją, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjas akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į klausimyno 11 klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Pastebėtina ir tai, kad nepaisant to, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje daugiau kaip (duomenys neskelbtini) metus, ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos Federacijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas nuolat gyventi pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 4 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

6.1. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 4 d. Departamento klausimyno 11-ame klausime „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“, pareiškėjas atsakydamas į šį klausimą pažymėjo galimą pasirinkimo variantą „Rusijos Federacijai“.

6.2. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 4 d. pateiktame Departamentui paaiškinime nurodė, jog į 11-ą klausimą atsakė, jog pareiškėjo nuomone, Krymas priklauso Rusijai teisėtai. Paaiškino, kad 2014 m. referendumo metu didžioji Krymo ir Sevastopolio miesto gyventojų dauguma pasisakė už įėjimą į Rusijos sudėtį. Referendumo pagrindu buvo sudaryta Krymo respublikos įėjimo į Rusijos sudėtį sutartis. Sutartį 2014 m. sudarė Krymo respublika ir Rusijos Federacija.

6.3. VSD Rašte nurodė, jog VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai pries Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

6.4. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į pareiškėjo klausimyne ir apklausos metu išsakytą nuomonę ir vadovaujantis VSD Raštu, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo (duomenys neskelbtini) m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė N. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi. N. S. gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo duktė V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri iki (duomenys neskelbtini) m. turėjo leidimą nuolat gyvent, o (duomenys neskelbtini) m. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus V. S., gim. (duomenys neskelbtini), turi leidimą nuolat gyventi. V. S. gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos.

6.4.1. Atsižvelgęs į žodinės apklausos metu pateiktus užsieniečio paaiškinimus, Migracijos departamentas vertina, kad užsieniečio išreikšta nuomonė dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, nurodant, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai, arba, kad Rusijos Federacija gina rusakalbius žmones Ukrainos teritorijoje, rodo, jog gyvendamas Lietuvoje savo pažiūrų jis nesieja su viešai reiškiama Lietuvos visuomenės pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių bei okupacinių veiksmų Ukrainoje ir ignoruoja Lietuvos visuomenės poziciją, taip pat tai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Migracijos departamento vertinimu, nei pareiškėjo asmeniniai interesai, nei jo pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos.

7.1. Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas.

7.2. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalis – kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

7.3. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

7.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

7.5. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

7.6. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). LVAT yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

8. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas priimtas formaliais pagrindais, prieštarauja pagrindiniams Lietuvos Respublikos įstatymams, nepagrįstas. Pareiškėjas sąžiningai nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai nurodyta ir Sprendime. Pareiškėjas yra senyvo amžiaus, per visą savo gyvenimą niekada jokiai Lietuvos institucijai nekilo jokių įtarimų, kad jis galimai kelia grėsmę Lietuvos saugumui ar bendradarbiauja su Rusijos valstybės institucijomis ir (ar) žvalgybos tarnybomis. Pasak pareiškėjo, jis išvaromas iš šalies už tai, kad išsakė savo nuomonę, kurios viešai nereiškia, nieko nekursto ir nebando įtikinti.

8.1. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, 11-ame klausime (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui 2023 m. gegužės 4 d. pateikus prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi bei tą pačią dieną jam užpildžius klausimyną, tą pačią dieną Departamentas paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą į 11-tą klausimą. Iš pareiškėjo 2023 m. gegužės 4 d. pateikto paaiškinimo matyti, jog jo nuomone, Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai, kadangi 2014 m. referendumo metu didžioji Krymo ir Sevastopolio miesto gyventojų dauguma pasisakė už įėjimą į Rusijos sudėtį bei referendumo pagrindu buvo sudaryta Krymo respublikos įėjimo į Rusijos sudėtį sutartis, kurią 2014 m. sudarė Krymo respublika ir Rusijos Federacija. Taip pat nustatyta, kad Departamento Šiaulių skyriuje 2023 m. birželio 1 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo nuomonę dėl Krymo priklausymo. Šioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad jo nuomone, Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai ir pridūrė, kad jo tėvas yra gimęs (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai Ukrainos valstybės dar nebuvo ir ši teritorija priklausė Rusijos Imperijai. Užsienietis galvoja, kad pagal Rusijos Federacijos įstatymus, Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai. Jam yra žinoma, kad Krymo Autonominė Respublika buvo Ukrainos sudėtyje, o 2014 m. Krymo aukščiausiosios tarybos prezidiumas priėmė deklaraciją dėl Krymo nepriklausomybės. 2014 m. gegužės mėn. įvyko referendumas ir dauguma Krymo gyventojų balsavo už Krymo įstojimą į Rusijos Federacijos sudėtį. Jis galvoja, kad šis referendumas buvo teisėtas, nes dauguma Krymo gyventojų išreiškė tokį norą. Jam yra žinoma, kad Kryme, Sevastopolio mieste pagal sutartį su Ukraina dar iki 2014 m. buvo Rusijos Federacijos karinė bazė. Po šio referendumo Rusijos Federacijos konstitucijoje buvo priimtos pataisos, kuriomis įtvirtinta, kad Krymas yra Rusijos Federacijos subjektas. Paklaustas, ar Rusijos Federacija užpuldama Ukrainą elgėsi teisingai, nurodė, kad 2014 m. Donecko ir Lugansko sričių gyventojai bandė priešintis naujai Ukrainos valdžiai ir jos sprendimams. Pirmas Ukrainos valdžios sprendimas buvo dėl rusų kalbos, t. y. rusų kalba Ukrainos teritorijoje buvo uždrausta. Tam, kad numalšinti pasipriešinimą, Ukrainos aviacija paleido raketas į Luganska, kur žuvo daug taikių gyventojų. Donecko ir Lugansko gyventojai gynėsi, o Ukraina atakavo ir iki šiol atakuoja taikius ten gyvenančius gyventojus. Paklaustas, ar Rusijos Federacija turėjo pretekstą užpulti Ukrainą, nurodė, kad visą laiką nuo 2014 m. iki 2022 m. Ukrainos valdžia apšaudė taikius miestus ir tai buvo pretekstas kariniams Rusijos Federacijos veiksmams. Taip pat užsienietis nurodė, kad Ukrainoje vyrauja „Banderos ukrainiečių – nacionalistų“ ideologija. Jo manymu, tokie nacionalistai po karo Ukrainos kaimuose žudė taikius gyventojus. Užsienietis galvoja, kad Rusijos Federacija į Ukrainos teritoriją atėjo ginti rusų tautybės žmonių ir jis su šiais Rusijos Federacijos veiksmais pilnai sutinka. Paklaustas, ar nebuvo kitų priemonių ir būdų, kaip nutraukti šią situaciją, nurodė, kad Ukraina nesilaikė Minsko susitarimų, kuriais buvo numatyti taikūs problemos sprendimo būdai. Užsienietis nurodė, kad jokios Krymo okupacijos iš Rusijos Federacijos pusės nebuvo, referendumas Kryme buvo teisėtas ir Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai.

8.2. Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

8.3. Departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Rašto tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Raštas, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi. Būtent taip veikti Departamentą įpareigoja Įstatymas, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

8.4. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, jog Departamentas atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nustatė, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas, panaikindamas pareiškėjui leidimą nuolat gyventi neapsiribojo vien tik pareiškėjo klausimyne 11 klausime pažymėtu atsakymu, jog Krymas legitimiai priklauso Rusijos Federacijai, tačiau atliko išsamų tyrimą, siekdamas nustatyti tikrąjį pareiškėjo interesą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui užpildžius klausimyną, jo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, kodėl jo nuomone, Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Taip pat pareiškėjas dalyvavo Departamento apklausoje. Taigi, Departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą, neapsiribojo tik pareiškėjo atsakymu klausimyne. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jo nuomone Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nes Kryme vykusio referendumo metu, asmenys pasisakė priklausymui Rusijos Federacijai. Be to, tos žemės priklausė Rusijos imperijai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tiek pildydamas klausimyną, tiek pateikdamas paaiškinimą, tiek įvykusios apklausos metu, aiškiai išreiškė savo nuomonę dėl Krymo teritorijos priklausymo Rusijos Federacijai. Teismas sutinka su Departamento Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nors byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas aktyviai reiškia savo nuomonę ar ją kursto, tačiau tai nereiškia, kad Departamento atliktas tyrimas buvo neišsamus ar nepakankamas leidimo nuolat gyventi panaikinimui.

8.5. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

8.6. Nustačius, jog pareiškėjas pripažįsta Krymo aneksiją Rusijos Federacijai, darytina išvada, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra laikytina tariama. Nagrinėjamu atveju įvertinus minėtas aplinkybes, surinkti duomenys apie pareiškėją leidžia daryti išvadą, jog jis galėtų kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo keliamos grėsmės realumą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sutinka su Departamento Sprendime padarytomis išvadomis, todėl neturi pagrindo jų panaikinti.

8.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaip ir Departamentas savo atsiliepime nurodė, Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją ir tai, kad jiems būna panaikintas leidimas nuolat gyventi, suteikiama galimybė pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui. Užsienietis turėdamas leidimo nuolat gyventi savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (dalyvauti rinkimuose, leidimai išduodami 5 metams, neatliekama tokių asmenų nuolatinė kontrolė), dėl minėtų priežasčių ir keliami aukštesni reikalavimai. Nurodytų aplinkybių kontekste akcentuotina, jog panaikinus pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis turi teisę kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taigi, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra uždraudžiama gyventi Lietuvoje, tačiau pripažįstama, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl leidimas nuolat gyventi turi būti panaikinamas.

9. Departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

10. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, atliko išsamų pareiškėjo individualų vertinimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Į ginčijamą Sprendimą nebuvo vien tik perkeltas VSD Raštas, tačiau atliktas papildomas pareiškėjo situacijos vertinimas suteikiant galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimą bei atlikus apklausą. Taip pat ginčijamame Sprendime buvo vertintas pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, nustatyta, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo (duomenys neskelbtini) m., laikotarpiu (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) m. dirbo, Sprendime vertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir sūnus turi leidimą nuolat gyventi, dukra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini), bei kitos aplinkybės, reikšmingos ginčijamam Sprendimui priimti. Sprendime neapsiribota VSD Raštu, todėl vertintina, jog Sprendimas priimtas nepažeidžiant proporcingumo principo. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. 23S86193 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas atnaujinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

11. Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas