Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį bei 281 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 281 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme visiškai sudedant ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams ir 202,70 Eur bauda. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2017 m. rugsėjo 22 d.) Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. kovo 13 d. iki 2016 m. kovo 15 d., tai yra dvi paros, ir bausmė, atlikta pagal 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį. Kardomoji priemonė D. D. iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeista į suėmimą. Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista jai iš D. D. 1506,55 Eur už nukentėjusiosios V. K. gydymą. Nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš D. D. 1500 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

D. D. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent 2016 m. kovo 13 d. apie 19.30 val. kelyje K. – K., K. kaimo ribose, važiuojant nukentėjusiosios V. K. vairuojamu automobiliu „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sėdėdamas priekinėje keleivio pusės sėdynėje, kilus asmeniniam konfliktui, tyčia trenkė nukentėjusiajai V. K. vieną kartą kumščiu į viršutinę lūpą bei po to, iš automobilio užvedimo spynelės ištraukdamas raktelį, priverstinai sustabdė V. K. vairuojamą automobilį bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką, automobilio salone vieną kartą tyčia trenkė kumščiu nukentėjusiajai į dešinę veido pusę, o po suduoto smūgio nukentėjusiajai išlipus iš automobilio ir ėmus šauktis pagalbos, stabdyti pravažiuojančius automobilius ir bėgti link sustojusio automobilio, jis, pasivijęs nukentėjusiąją, sugriebė ją ir tyčia stūmė taip, kad V. K. dešiniu šonu krito ant asfaltuotos kelio dangos, bei neleisdamas jai atsistoti apie 2-3 kartus tyčia koja spyrė į veidą, dešinės kojos šlaunį, bei kairės kojos kelį ir taip padarė V. K. daugybinius veido srities, rankų, krūtinės, šlaunų sumušimo požymius ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą. Be to, D. D. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti nukentėjusiąją V. K., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent, kad 2016 m. kovo 13 d. apie 19.30 val. kelyje K. – K., K. kaimo ribose, važiuojant nukentėjusiosios V. K. vairuojamu automobiliu „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sėdėdamas priekinėje keleivio pusės sėdynėje, kilus asmeniniam konfliktui, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją ir sakydamas jai: „tau dabar jau viskas, tu mirsi, kol sėdi už vairo, tol kvėpuoji, tuoj nebekvėpuosi“, bei po to, sumušęs V. K. ją įstūmė į automobilio „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivio pusės sėdynę ir pats vairuodamas automobilį, važiuojant link Kelmės miesto, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sakydamas: „apsieisi, išlėksi kaip kulka per priekinį stiklą“ neleido nukentėjusiajai prisisegti saugos diržo ir siekdamas labiau įbauginti nukentėjusiąją, važiuojant Malūno gatve padidino automobilio važiavimo greitį, dėl ko Malūno gatvės gale, ties namu Nr. 33, automobiliui nuvažiavus nuo kelio įvyko eismo įvykis, taip grasino nužudyti V. K. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Be to, D. D. nuteistas už tai, kad pažeidė transporto priemonių eksploatavimo taisykles dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ? būtent, kad 2016 m. kovo 13 d. apie 19.30 val. M. gatvėje, K., vairuodamas kelių transporto priemonę - V. K. priklausantį automobilį „Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija su vėlesniais pakeitimais) 9 p., 14 p., 18 p., 127 p., 128 p. reikalavimus, tai yra nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui bei turtui, būdamas neblaivus (kraujyje nustatyta 1,28 promilių etilo alkoholio) bei neturėdamas teisės vairuoti, gyvenvietės teritorijoje važiuodamas ne mažesniu nei 50 km/val. greičiu vis didino važiavimo greitį ir M. gatvės gale, ties namu Nr. 33, viršydamas didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 km/val. greitį artėjo prie kelio pabaigos, tačiau savalaikiai važiavimo greičio nesulėtino ir nesugebėjo laiku sustabdyti bei suvaldyti automobilio, dėl ko atsitrenkdamas ir nutraukdamas spygliuotos vielos tvorą nuvažiavo nuo kelio į pievą, kur automobiliui atsitrenkus į žemę sustojo, taip padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota automobilio ,,Subaru Legacy“ keleivė V. K., kuriai dėl krūtinkaulio kūno lūžio, stuburo krūtininės dalies XII slankstelio kūno kompresinio lūžio, galvos smegenų sukrėtimo bei muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje, buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. nesutinka su teismo sprendimu, jog yra surinkti jo kaltę patvirtinantys įrodymai, taip pat mano, kad teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo remtis vien nukentėjusiosios V. K. parodymais, o jo kaltės dėl grasinimo nužudyti nėra įmanoma įrodyti, kaip negalima įrodyti, jog jis neleido nukentėjusiajai užsisegti saugos diržo. Teigia, kad nėra liudytojų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji buvo pergriauta ant kelio ir jis jai būtų spardęs į veidą. Teigia, jog jei būtų tą daręs, tai ekspertai tokius smūgius būtų nustatę, tuo tarpu išvadoje yra pažymėta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti autoįvykio metu. Pripažįsta, jog nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį į veidą. Nurodo, kad sužalojimai buvo padaryti 2016 m. kovo 13 d., o vėliau tie patys sužalojimai fiksuoti praėjus pusei metų po įvykio. Nurodo, kad byloje yra nurodytos keturios skirtingos nukentėjusiosios sveikatos tikrinimo datos, tačiau sužalojimai nustatyti tie patys. Mano, kad teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Taip pat nurodo, kad jam teismas skyrė per griežtą bausmę, jis yra sulaikytas nuo 2017 m. balandžio 14 d., tačiau teismas jo sulaikymo neįskaitė į paskirtos bausmės laiką. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. D. ir jo gynėja advokatė Vida Povilaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nukentėjusiosios atstovas advokatas E. J. nuteistojo apeliacinio skundo klausimą paliko spręsti teismui. Prokurorė Laimutė Martinavičienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neigia savo kaltę dėl grasinimo nužudyti, neigia skundžiamu nuosprendžiu nustatytą aplinkybė, kad jis neleido nukentėjusiajai V. K. prisisegti saugos diržo, be to, ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, nurodymas, Nuteistasis taip pat abejoja byloje esančių teismo medicinos specialistų, kurie nustatė nukentėjusiajai padarytų sužalojimų sunkumą ir mechanizmą, išvadų patikimu. Be to, mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, į bausmę neįskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas, o bylos nagrinėjimo metu prašė jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją, daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014 ir kitos).Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos faktines bylos aplinkybes ir nuteistąjį pripažindamas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., E. Ž. Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl grasinimo nužudyti ir nukentėjusiosios sužalojimo padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, vadovavosi vien nukentėjusiosios parodymais, yra nepagrįsti, todėl atmestini.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. D. šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis asmeninio konflikto metu su V. K., naudojo fizinį smurtą prieš ją – sėdėdamas priekinėje keleivio pusės sėdynėje tyčia trenkė nukentėjusiajai V. K. vieną kartą kumščiu į viršutinę lūpą bei po to, priverstinai sustabdęs V. K. vairuojamą automobilį bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką, automobilio salone vieną kartą tyčia trenkė kumščiu nukentėjusiajai į dešinę veido pusę, o po suduoto smūgio nukentėjusiajai išlipus iš automobilio ir ėmus šauktis pagalbos, stabdyti pravažiuojančius automobilius ir bėgti link sustojusio automobilio, jis, pasivijęs nukentėjusiąją, sugriebė ją ir tyčia stūmė taip, kad V. K. dešiniu šonu krito ant asfaltuotos kelio dangos, bei neleisdamas jai atsistoti apie 2-3 kartus tyčia koja spyrė į veidą, dešinės kojos šlaunį, bei kairės kojos kelį ir taip padarė V. K. daugybinius veido srities, rankų, krūtinės, šlaunų sumušimo požymius ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą, dėl ko nuteistojo padaryta veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, jis, šio nuosprendžio 2 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis asmeninio konflikto ir fizinio smurto naudojimo metu prieš V. K., sakydamas jai: „tau dabar jau viskas, tu mirsi, kol sėdi už vairo, tol kvėpuoji, tuoj nebekvėpuosi“, bei po to, sumušęs V. K. ją įstūmė į automobilio keleivio pusės sėdynę ir pats vairuodamas automobilį, važiuojant link Kelmės miesto, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sakydamas: „apsieisi, išlėksi kaip kulka per priekinį stiklą“ neleido nukentėjusiajai prisisegti saugos diržo ir siekdamas labiau įbauginti nukentėjusiąją, važiuojant padidino automobilio važiavimo greitį, dėl ko automobiliui nuvažiavus nuo kelio įvyko eismo įvykis, taip grasino nužudyti V. K. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, dėl ko nuteistojo padaryta veika kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo D. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažino tik iš dalies, o su kaltinimu dėl grasinimo nužudyti (BK 145 straipsnio 1 dalis) iš viso nesutiko tvirtindamas, kad nukentėjusiajai trenkė tik vieną kartą ir jos ant asfalto nespardė ir negrasino nužudyti (3 t., 103-105 b. l.), ką neigia ir apeliaciniu skundu, pateikdamas kitokią nagrinėjamo įvykio versiją, tai yra, kad nukentėjusioji buvo sužalota eismo įvykio metu, o ne jam naudojant smurtą, tačiau abejoti D. D. neteisėtų veiksmų atlikimu V. K. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijose teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.Sprendžiant D. D. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį klausimą, tuo pačiu atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų ir nukentėjusiosios parodymų vertinimo, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais yra rizikinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gręsiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamame konflikte, kurio metu buvo naudojamas smurtas ir grasinama nužudyti dalyvavo tik nukentėjusioji V. K. ir nuteistasis D. D., jokių kitų asmenų, kurie būtų tiesiogiai matę, kaip buvo smūgiuojama ir grasinama nukentėjusiajai, nėra, aptartinos nukentėjusiosios V. K. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Pažymėtina, kad priešingai nei įtariamasis/kaltinamasis, nukentėjusysis yra apklausiamas įspėjant jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl vien tai, kad nukentėjusysis yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi (tokį patį suinteresuotumą sau palankia linkme turi ir kaltinamasis), nesudaro pagrindo jo parodymus atmesti, kaip nepatikimus.Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nukentėjusios teigimu, 2016 m. kovo 13 d. apie 19.30 val. ji su nuteistuoju nuvyko prie ,,Maximos“, kur iš bankomato ji išėmė 10 Eur ir juos padavė nuteistajam, D. D. pareikalavo, kad ji važiuotų, o kur važiuoti konkrečiai nesakė, nuteistojo elgesys ją gąsdina, jis ją vadino įvairiais žodžiais, keikė, buvo įtūžęs, važiuojant iš automobilio spynelės ištraukė užvedimo raktą ir automobilis sustojo, tada jis suspaustu kumščiu trenkė jai į veidą, jai pasipylė kraujas, ji pradarė dureles ir iššoko iš automobilio, turimomis servetėlė bandė sustabdyti kraujavimą, ji stabdė pravažiuojančias mašinas, tačiau išlipęs D. D. jai dar kartą trenkė ir liepė lipti į mašiną, ji nenorėjo, jis ją įgrūdo į automobilį, mašinos viduje nuteistasis vėl trenkė, sakė grasinančius žodžius, ji pagalvojo, kad jis ją griebs ir smaugs, nes taip grasino visą laiką, ji vėl iššoko iš automobilio, paliko praviras dureles, jis iššoko taip pat, pamatė, kad į priekį pavažiavusi mašina sustojo, ji bandė bėgti, tačiau D. D. ją pasivijo, pakėlė ir trenkė į plentą, tada kelis kartus spyrė į veidą, pataikė į akį, jai buvo sumušta akis ir žandas, bėgo kraujas, jis liepė sėsti į mašina, ji pakluso, nes buvo labai išsigandusi ir pasimetusi, jis ją įstūmė į automobilio vairuotojo pusę, liepė perlipti į keleivio pusę, jai lipant jis ją ,,murkdė“, jai visur skaudėjo, su akimi nematė, vaizdas mirguliavo, labai bėgo kraujas. Jai persėdus, D. D. pradėjo važiuoti, per ją persilenkęs uždarė jos pusės automobilio dureles priverdamas saugos diržą, kuris vilkosi asfaltu, važiavo link Kelmės, D. D. sau prisisegė saugos diržą, pasakė, kad prasidės linksmybės, automobilio variklis kaukė, jai labai bėgo kraujas. Kaip važiavo ji nelabai prisiminė, nes buvo strese, visa virpėjo. Matė, kaip D. D. staiga susuko vairą, užvažiavo ant šulinio dangčio, tada automobilis šoko, ji susmuko, kažkurio laiko negali prisiminti, po to ji keturiomis išropojo iš automobilio, D. D. jau buvo išlipęs, pažiūrėjęs į ją iškeikė ir paklausė, ar ji dar gyva, buvo labai išsigandusi, ji išropojo ant kelkraščio, jai buvo sunku kvėpuoti, nes burna buvo pilna krešulių, ją dusino, buvo silpna. Neužilgo atvyko pareigūnai, kurie paklausė, kas vairavo, ji parodė į D. D., pareigūnai ją įsodino į tarnybinį automobilį, šalia įsodino ir D. D., nuvežė ją pas medikus, kur jai buvo suteikta pagalba. Nukentėjusioji teismui nurodė, kad ligoninėje gydėsi dvi savaites, po to ilgiau nei mėnesį buvo reabilitacija. Atsakydama į teisėjos klausimus nukentėjusioji patikslino, kad važiuojant D. D. jai sudavė apie tris smūgius – į veidą ir į petį, kumščiu prakirto lūpą, sakė, kad ,,kol vairuoji, tol kvėpuoji, kai nebevairuosi, tai nebekvėpuosi“, sakė dar ir kitus grasinimus, ji bijojo, nes D. D. buvo naudojęs smurtą jos atžvilgiu ir anksčiau, įvykio metu išsakomi grasinimai buvo labai pykti, tai jai kėlė didelę baimę, kai sustojus jis ją numetė ant kelio, D. D. jai spyrė į kelią, galvą, akį, veidą, nugarą ir petį, teismo posėdžio metu nukentėjusioji negalėjo tiksliai prisiminti, kur jai buvo spirta. D. D. ją visa laiką vadino ,,menkysta, šiukšle, debile“, keikė rusiškais keiksmažodžiais, sakė, kad ,,išlėksi kaip kulka per priekinį stiklą“, nereagavo į jos prašymą leisti užsisegti diržą, važiavo didesniu greičiu, nei leistinas mieste (3 t., 106-110 b. l.). Netikėti šiais nukentėjusiosios V. K. parodymais, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu nukentėjusioji analizuojamo konflikto aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai (1 t., 65-66, 67-68, 73-74, 75-76 b. l.), esminių prieštaravimų jos parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia. Pažymėtina, kad natūralu, jog dėl patirto smurto ir streso tam tikras aplinkybes nukentėjusioji gali nurodyti netiksliai (pvz. dėl suduotų smūgių skaičiaus ar eiliškumo ir kt.), tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų visuma, juolab, kai juos patvirtina visuma kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Nagrinėjamu atveju tai, kad įvykio metu V. K. buvo sumušta, dėl ko jai buvo pagrįstai nustatytas fizinio skausmo sukėlimas, ir, kad jai buvo grasinta nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme tinkamai bei išsamiai ištirti įrodymai.Iš 2016 m. balandžio 1 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 5 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. spalio 24 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2016 m. liepos 8 d. specialisto paaiškinimo matyti, kad po nagrinėjamo įvykio specialistai nustatė šiuos padarytus sužalojimus V. K. – stuburo krūtinės dalies XII slankstelio kūno kompresinį lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, į kuriuos atsižvelgiant buvo nustatytas nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymo mastas (2 t., 16-17, 22-23, 28-29, 38-39 b. l.). O dėl to, kad specialistai negalėjo konkrečiai nurodyti, kokie sužalojimai buvo padaryti iki eismo įvykio, o kokie galėjo būti padaryti eismo įvykio metu, aukščiau nurodyti sužalojimai buvo vertinami kaip padaryti eismo įvykio metu ir įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o D. D. naudotas smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu iki eismo įvykio buvo jam inkriminuotas kaip sukėlęs fizinį skausmą. Ir nors nustatant sveikatos sutrikdymo mastą specialistai neatsižvelgė į Kelmės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai fiksuotus daugybinius veido srities, rankų, krūtinės, šlaunų sumušimus, nes šie sužalojimai kortelėje buvo užfiksuoti labai nekonkrečiai (nenurodytas tikslus sužalojimų skaičius, tiksli jų lokalizacija, kokio jie pobūdžio – kraujosruvos ar nubrozdinimai), tačiau tai patvirtina, kad iškart po įvykio nukentėjusiąją pristačius pas medikus, šie sužalojimai buvo matomi, todėl medikai juos fiksavo, nors ir tinkamai jų neaprašė, tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo. Kelmės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuoti sužalojimai, nurodyta jų lokalizacija (nors ir netiksli), iš esmės atitinka nukentėjusiosios nurodytas kūno sritis, į kurias, pasak jos, D. D. jai smūgiavo. Be to, liudytojais apklausti R. R. ir G. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad tuomet, kai jie pravažiuodami automobiliu pamatė kelyje besiblaškančią nukentėjusiąją, jie matė, jog ji yra sužalota, nes jos veidas buvo kruvinas, ji šaukėsi pagalbos, tarp jos ir vyro (nuteistojo) vyko grumtynės, matė, kaip nuteistasis nukentėjusiąją grūdo į automobilį (1 t., 96-97, 99-100 b. l., 3 t., 112-114 b. l.). Taip pat liudytoju apklaustas policijos tyrėjas M. D. teisme parodė, kad jam nuvykus į ligoninę apklausti nukentėjusiosios, ši nurodė, jog ją sumušė pažįstamas, su kuriuo ji važiavo, nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, įvykio aplinkybes pasakojo nenuosekliai, kalbėjo sunkiai (3 t., 136 b. l.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina nukentėjusiosios teiginius apie tai, kad smurtą D. D. jos atžvilgiu naudojo dar iki eismo įvykio ir, kad dėl jo veiksmų ir grasinimų ji buvo labai išsigandusi, bei paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kad jis automobilyje nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį, jos nespardė ir jai negrasino. Ir nors apeliantui kyla abejones dėl to, kad byloje buvo atliktos trys ekspertizės nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastui ir mechanizmui nustatyti ir buvo gautos kelios ekspertų išvados, pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo siekiama pašalinti prieštaravimus dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmo atsiradimo. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad šiuo atveju ekspertizės buvo atliekamos tiriant V. K. Kelmės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijoje užfiksuotus duomenis, taip pat Respublikinės Šiaulių ligoninės gydymo stacionare ligos istorijoje Nr.XVI-4993 užfiksuotus duomenis, VšĮ Kelmės ligoninės asmens sveikatos istorijoje užfiksuotus duomenis, todėl teigti, kad nukentėjusiajai buvo tikrinama sveikata kas pusmetį ir nustatinėjami tie patys sumušimai kelis kartus, kaip tą nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju anksčiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodyti sužalojimai, padaryti V. K., yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su D. D. inkriminuotais nusikalstamais veiksmais, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog jis nėra kaltas dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, atmestinas kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, vertinant juos kartu su kita nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikta rašytine medžiaga, patvirtina D. D. neteisėtus veiksmus V. K. atžvilgiu, jos nurodytas aplinkybes dėl jos sumušimo ir grasinimo jai, baimės dėl iškilusios realios grėsmės jos gyvybei D. D. vežant ją automobiliu, ir šių įrodymų visuma tuo pačiu leidžia atmesti D. D. parodymus, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją (išskyrus vieną smūgį), jai negrasino, neatliko kitų apeliaciniame skunde nurodytų veiksmų, vertinant juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.Įvertinusi minėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog D. D. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o ne rėmėsi vien tik nukentėjusiosios parodymais, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde.Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, nurodo, kad jam nebuvo įskaitytas į paskirtos bausmės laiką jo sulaikymas nuo 2017 m. balandžio 14 d., apeliacines instancijos teismo posėdyje jis taip pat prašė jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Baudžiamasis įstatymas už fizinio skausmo sukėlimą (BK 140 straipsnio 1 dalis) numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų, už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis) numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, o už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio ir kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 straipsnio 2 dalis) numatytos bausmės - bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skyrė 9 mėnesių, už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą – 1 metų, o už BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą – 2 metų laisvės atėmimo bausmes. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistasis D. D. viena veika tuo pačiu metu padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios numatytos skirtinguose BK straipsniuose: BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, o, be to, padarė dar BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą neatsargų nusikaltimą. Nuteistojo D. D. sukeltas fizinis skausmas (BK 140 straipsnio 1 dalis) yra tyčinis, baigtas nusikaltimas žmogaus sveikatai, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, šio nusikaltimo pasekmės – žmogui sukeltas fizinis skausmas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis) taip pat priskiriamas tyčinių, nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis, grasindamas nužudyti, prieš nukentėjusiąją naudojo intensyvų fizinį smurtą, vartojo necenzūrinius žodžius, tokie veiksmai rodo, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti nuteistojo grasinimų. Nei dėl vienos nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos nėra nustatyta nuteistojo D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 2 dalies 9 punktas), tačiau atsižvelgiant į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio sudaro BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties vieną iš objektyviųjų požymių, todėl apsvaigimas nuo alkoholio negali būti papildomai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe padarius BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistajam inkriminuoto BK 281 straipsnio 2 dalyje nurodytą baudžiamojo įstatymo formuluotę ir padaryto nusikaltimo aplinkybes, laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (60 straipsnio 2 dalies 9 punktas), todėl ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš nuosprendžio.Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į byloje esančią nuteistąjį D. D. charakterizuojančią medžiagą (byloje esančius duomenis apie nuteistojo padarytus administracinės teisės pažeidimus, apie jo įvykdytas nusikalstamas veikas, dėl kurių priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis), kitas aplinkybes (nevedęs, nedirbantis, į psichikos sveikatos centrą ir narkologinę įskaitas neįrašytas), ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. D. už nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei minėtų BK straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai, jas nustatė per griežtas (BK 61 straipsnis). Skiriant nuteistajam bausmę turėjo būti atsižvelgta ir į aplinkybę, kad nukentėjusioji, kreipdamasi į nuteistąjį pagalbos dėl automobilio remonto tuo metu, kai jau vyko ikiteisminis tyrimas dėl ankstesnio nuteistojo fizinio smurto naudojimo jos atžvilgiu, elgėsi neatsakingai. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiosios V. K. elgesys nebuvo toks rizikingas, kad tai būtų galima pripažinti nuteistojo D. D. atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistajam D. D. mažintini už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 281 straipsnio 2 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiai (BPK 328 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Taip pat pažymėta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas dėl bausmių bendrinimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnyje numatytos galutinės bausmės skyrimo esant nusikalstamų veikų daugetui taisyklės. Kelių nusikalstamų veikų padarymas suponuoja prielaidą skirti kaltininkui galutinę bausmę pagal nusikalstamų veikų sutaptį, todėl bylą nagrinėjančiam teismui skiriant bausmę, numatyta teisė paskirtas bausmes už kelias nusikalstamas veikas apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Nors bausmių bendrinimo būdą pasirenka bylą nagrinėjęs ir galutinį procesinį sprendimą priimantis teismas, tačiau minėto straipsnio 5 dalyje numatyti atvejai, kuriems egzistuojant bausmės už kelias nusikalstamas veikas turi būti apimamos. Vienas iš tokių atvejų, numatytų BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, yra ideali nusikalstamų veikų sudėtis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu, nenurodė jokių motyvų. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja atvejų, kuomet nusikalstamos veikos laikomos padarytomis idealiąja sutaptimi. Tačiau teismų praktikoje idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikytini atvejai, kai kaltininkas viena veika padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose baudžiamojo įstatymo straipsniuose ar jų dalyse. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pripažintas kaltu padarę tris nesunkius nusikaltimus – du tyčinius (numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje) ir vieną neatsargų netyčinį nusikaltimą (numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis grasindamas ir smurtaudamas prieš nukentėjusiąją sukėlė jai fizinį skausmą, tai yra šios nusikalstamos veikos padarytos vieninga tyčia ir sudaro idealiąją sutaptį, todėl ir bausmės, paskirtos už jas, turi būti bendrinamos apėmimo būdu, tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 2 dalyje, yra neatsargus nusikaltimas (BK 16 straipsni), todėl ji negali būti vertinama kaip sudaranti nuteistojo vieningą tyčią, todėl už ją paskirta bausmė turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirstomis už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, iš dalies jas sudedant. Jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos (kaip šiuo atveju bausmės, paskirtos už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas), o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos (kaip šiuo atveju bausmė, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, su bausmėmis, paskirtomis už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas), teismas bausmes bendrina bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 6 dalis), todėl nuteistajam D. D. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmė bendrintinos bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu, iš pradžių apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirtas už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o po to prie griežčiausios bausmės, paskirtos už BK 281 straipsnio 2 dalyje nusikalstamą veiką, iš dalies pridedant švelnesnę subendrintą bausmę, paskirtą už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 4 dalis, 5 dalies 1 punktas, 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007).Be to, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę bendrinant su pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendį neatlikta bausme (neišieškota 202,70 Eur dydžio bauda) visiško sudėjimo būdu, buvo suklysta nurodant BK 64 straipsnio dalį (pagal šį straipsnį bausmės visiško sudėjimo būdu bendrinamos antros, o ne trečios dalies pagrindu), todėl ši klaida taip pat ištaisytina.Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis mano, jog pirmosios instancijos teismas į paskirtos bausmės laiką neįskaitė jo sulaikymo laiko nuo 2017 m. balandžio 14 d. Su tokiu skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Bylos duomenys patvirtina, jog D. D. pripažintas kaltu ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu, kuriuo jam paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, buvo atidėtas. Tačiau Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas D. D. buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas atlikti vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ir ši laisvės atėmimo bausmė buvo pradėta vykdyti (2 t., 130 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, subendrinęs D. D. atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, nurodė, kad į paskirtą galutinę bausmę turi būti įskaityta bausmė, atlikta pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį, kas reiškia, jog D. D. pradėtas atlikti laisvės atėmimo bausmės laikas pagal šį nuosprendį nuo 2017 m. balandžio 14 d. yra įskaitytas į bausmės laiką, todėl dar kartą įskaityti šį laiką į atliktos bausmės laiką nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. D. prašė teismo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvėse atėmimo bausmės vykdymą. Kadangi nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu ginčijo jam paskirtos bausmės dydį, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl šio nuteistojo prašymo. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.) nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, kad šiuo atveju pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius prevencinį poveikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012; 2K-62-696/2016; 2K-259-697/2017).BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), tai yra nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. D. D. padarė tris nesunkias nusikalstamas veikas, už kurias pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, todėl šiuo atveju yra visos formaliai būtinos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos. Tačiau, net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo, minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo. D. D. anksčiau teistas ir daug kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės nuteistąjį neigiamai charakterizuoja. D. D. nusikalstamais veiksmais pasikėsino į vieną pagrindinių įstatymų saugomų vertybių – žmogaus sveikatą ir tai padarė tuo metu, kai jo atžvilgiu vyko ikiteisminis tyrimas dėl taip pat smurtinių veiksmų to paties nukentėjusiojo atžvilgiu. Nuteistasis savo kaltę dėl nusikaltimų pripažino tik iš dalies, stengdamasis sumenkinti savo veiksmų neteisėtumą dėl savo nusikalstamų veiksmų iš dalies kaltino ir pačią nukentėjusiąją, bylos proceso metu neigiamai atsiliepė apie ją, bandė sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. D. vieną kartą jau buvo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau nuteistasis D. D. nevykdė teismo paskirtų įpareigojimų bei probacijos sąlygų, dėl ko Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas D. D. buvo panaikintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytas D. D. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jo asmenybę, elgesį iki ir po nusikalstamų veikų padarymo, kitas aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad nuteistojo padaryti nusikaltimai nėra atsitiktinio pobūdžio, todėl bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, nebus pasiekti nuteistajam atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl nuteistojo prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atmestinas.BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktos pažymos dėl valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai V. K. pagal tarnybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-17-p-3819-22149 teikė advokatas E. J. ir užmokestis už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra 65 eurai. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu tenkintas tik iš dalies, todėl iš nuteistojo D. D. priteistinos visos nukentėjusiajai suteiktos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – 65 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies D. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jos jis BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas);

nuteistajam D. D. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 7 (septynių) mėnesių;

nuteistajam D. D. už BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmes, paskirtas už BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 281 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, subendrinti bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu, iš pradžių apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirtas už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o po to prie griežčiausios bausmės, paskirtos už BK 281 straipsnio 2 dalyje nusikalstamą veiką, iš dalies pridedant švelnesnę subendrintą bausmę, paskirtą už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendį neatlikta bausme (neišieškota baudos dalimi) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams 4 (keturiems) mėnesiams ir 202,70 Eur (dviejų šimtų dviejų eurų ir 70 centų) baudą;

kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo D. D. priteisti valstybės naudai 65 Eur (šešiasdešimt penkis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai V. K., jas sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.