- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-31
- Bylos Nr.
- 2-2493/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Ieškovas
- L. V., E. V., D. V., A. A.
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovų L. V., E. V., D. V. ir A. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Vitanda“, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1274-112/2013,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai L. V., D. V., E. V. bei A. A. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vitanda“, kuriuo prašė atsakovui iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti Vyriausybės įgaliotos institucijos pasiūlytą asmenį.
Ieškinyje nurodė, kad su UAB „Vitanda“, atstovaujama M. U., buvo sudarę darbo sutartis ir papildomus susitarimus dėl papildomai atliekamų darbų ir užmokesčio už juos. Ieškovai teigė, kad iš viso už atliktus papildomus darbus atsakovas jiems skolingas 11 714,66 Lt. Atsakovui laiku neatsiskaičius su jais, kaip įmonės darbuotojais, ieškovų teigimu, tai yra pakankamas pagrindas įmonei iškelti bankroto bylą. Ieškovai taip pat teigė, kad bankroto bylos iškėlimui pakanka nustatyti, jog atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas ir tokiu atveju atsakovo nemokumo nustatyti nėra būtina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Vitanda“.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad atsakovas UAB „Vitanda“ su 2012 m. rugpjūčio 1 d. A. A. ir D. V. sudarė darbo sutartis, kuriose nustatytas mėnesinis darbo užmokestis 425 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad šiems ieškovams (A. A. ir D. V.) darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis yra sumokėtas, t. y. su jais atsakovas pagal darbo sutartis yra visiškai atsikaitęs. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta darbo sutarčių, sudarytų su ieškovais E. V. ir L. V., tačiau atsakovas neginčija, jog jie dirbo įmonėje ir nurodė, kad darbo sutartys nebuvo pasirašytos su šiais darbuotojais dėl jų pačių kaltės, nes jie neatvyko jų pasirašyti, tačiau apie darbuotojų įdarbinimą atitinkamoms institucijoms buvo pranešta laiku. Teismas taip pat nustatė, kad ir su ieškovais E. V. bei L. V. yra atsiskaityta.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pateiktose darbo sutartyse nėra padaryti ir aptarti jokie pakeitimai, iš jų ir apmokėjimas už papildomus darbus, pateikto raštelio-susitarimo vienoje pusėje yra tik kažkokie skaičiavimai, o ant kitos pusės atšviestas susitarimas yra kopijuotas, originalo nėra, atsakovas tokio susitarimo neturi ir jį ginčija. Teismas, remdamasis LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus sprendimu, kuriame pažymėta, kad iš dalies darbas buvo nelegalus, sprendė, jog iš neteisės teisė kilti negali. Teismas nurodė, jog dėl papildomų susitarimų apmokėti papildomus darbus tarp šalių yra ginčas, kuris nėra išspręstas, tačiau bankroto bylos iškėlimo stadijoje ginčai dėl darbo užmokesčio ar rangos santykių nėra sprendžiami. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad teigti, jog atsakovas yra su darbuotojais neatsiskaitęs ir todėl jam gali būti keliama bankroto byla, negalima.
Byloje pateiktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra moki įmonė ir šios išvados pagrindu taip pat atsisakė iškelti bankroto bylą. Atsakovo balanso už 2013 metų penkis mėnesius pagrindu nustatė, kad turto įmonė turi už 88 704 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 52 991 Lt. Iš atsakovo teismui pateiktų papildomų duomenų apie įmonės finansinę padėtį teismas taip pat nustatė, kad ne visų skolų ir įsipareigojimų mokėjimo terminai yra pasibaigę ir tai sudaro 29 217,59 Lt sumą, o pradelstos skolos sudaro 23 276,17 Lt. Atsižvelgęs į visus byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovo įmonės įsipareigojimai neviršija pusėsį jos balansą įrašyto turto vertės ir įmonė yra moki.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai L. V., D. V., E. V. bei A. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad atsakovas ginčija ieškovų reikalavimus, dėl to ginčas turėtų būti išspręstas individualioje byloje. Anot apeliantų, kadangi reikalavimai reiškiami tuo pagrindu, kad įmonė neatsiskaito su darbuotojais, nagrinėdamas bylą iš esmės, teismas privalėjo nustatyti aplinkybę, ar įmonė yra atsiskaičiusi arba neatsiskaičiusi su ieškovais.
2. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų vertinimas buvo vienpusiškas, paviršutiniškas – teismas atmetė ieškovų pateiktus teisės aktų reikalavimus atitinkančius papildomus susitarimus: 2012 m. rugpjūčio 1 d. susitarimą dėl papildomo uždarbio už jų atliktus darbus Palangos oro uoste esančiuose objektuose bei 2012 m. rugsėjo 14 d. susitarimą dėl darbų statybos objekte, esančiame Ateities takas 16, Tauragėje. Anot apeliantų, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog ant kopijuoto susitarimo yra prierašas „kopija tikra“, kurį patvirtina parašas, identiškas atsakovo direktoriaus parašui, kurio tikrumas nebuvo nuginčytas, taip pat į tai, jog kitoje lapo pusėje esantis susitarimas yra originalus, po paskaičiavimais pasirašė M. U. (atsakovo vadovas). Apeliantų teigimu, kadangi 2012 m. rugsėjo 14 d. susitarimas sudarytas ant kitos 2012 m. rugpjūčio 1 d. susitarimo lapo kopijos pusės, logiška būtų laikyti, kad šis susitarimas yra ankstesnio susitarimo papildymas, juo susitarta dėl papildomų darbų kitame objekte atsiskaitymo ir šie susitarimai dėl papildomų darbų ir papildomo apmokėjimo turėtų būti vertinami kaip darbo sąlygų papildymas.
3. Teismas taip pat paviršutiniškai įvertino LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus sprendimo teiginį, jog iš dalies darbas buvo nelegalus – šiame sprendime pasisakyta tik dėl vieno iš šios bylos ieškovo E. V., taigi teismas negalėjo pritaikyti teisės principo, kad teisė iš neteisės kilti negali visų ieškovų atžvilgiu. Apeliantų teigimu, teismo nutarties motyvai, kad ieškovų reikalavimai yra nepagrįsti, nes jų darbas buvo iš dalies nelegalus, yra neteisingi ir nepagrįsti – visų ieškovų darbo sutartys su atsakovu buvo registruotos, todėl darbas buvo legalus, taigi ir ieškovų reikalavimai sumokėti jiems priklausantį darbo užmokestį už atliktą darbą yra teisėti.
4. Vertinant atsakovo mokumą patvirtinančius dokumentus, nebuvo atsižvelgta į reikšmingas aplinkybes – atsakovas nepateikė praėjusių metų, finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinio, pateikė tik ataskaitinių metų balansą už 5 šių metų mėnesius. Anot apeliantų, finansinio laikotarpio sutrumpinimas galėtų turėti įtakos pradelstų įsipareigojimų dydžiui.
5. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą tam, kad bankroto byla būtų iškelta atsakovui, nemokančiam darbo užmokesčio, pakanka nustatyti, jog atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas – tokiu atveju atsakovo nemokumo nustatyti nėra būtina, tačiau nustačius jo nemokumą, taip pat būtų pagrindas iškelti bankroto bylą, todėl tinkamas finansinių duomenų vertinimas yra svarbus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Vitanda“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovų atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei Civilinio proceso kodekso normos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų tikslų – ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), o taip pat ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.
Pagrindai bankroto bylai iškelti yra numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje, pagal kurios nuostatas bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str.).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatą, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Pagal byloje pateiktą 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Vitanda“ balansą įmonė turėjo turto už 94 252 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 72 009 Lt (36-37 b.l.). Byloje pateikto atsakovo balanso už 2013 metų penkis mėnesius pagrindu nustatyta, kad turto įmonė turi už 88 704 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 52 991 Lt (56-57 b. l.). Pažymėtina, kad į įmonės balansą įrašyta per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma nebūtinai atspindi pradelstų įsipareigojimų sumą, nes per vienerius metus mokėtinų sumų (ar jų dalies) mokėjimo terminai gali būti ir nepasibaigę. Taigi, aplinkybė, kad byloje pateiktuose atsakovo balansuose per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, įmonės nemokumo būsenos neįrodo. Į bylą taip pat yra pateikti UAB „Vitanda“ debitorių ir kreditorių sąrašai, kuriuose nurodyta, kad atsakovo kreditoriniai įsiskolinimai 2013 m. rugpjūčio 28 d. sudarė 52 493,76 Lt, tačiau ne visų skolų ir įsipareigojimų mokėjimo terminai buvo pasibaigę ir tai sudarė 29 217,59 Lt sumą, pradelstos skolos sudarė 23 276,17 Lt (100 b. l.), o debitoriniai įsiskolinimai - 34 790,47 Lt (101 b.l.). Pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktų minėtų debitorių ir kreditorių sąrašų duomenis šių kreditorių pradelstų reikalavimų suma nesudaro pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi, nėra pagrindo sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismui vertinant atsakovo mokumą patvirtinančius dokumentus, nebuvo atsižvelgta į reikšmingas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsižvelgęs į visus byloje esančius duomenis, ne tik į UAB „Vitanda“ balanso, sudaryto 2013 m. gegužės 31 dienai duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įmonės įsipareigojimai neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės bei įmonė yra moki ir šios teismo išvados paneigti nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovai, kaip savarankišką reikalavimą iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Vitanda“ nurodė, jog su jais nėra atsiskaityta ir jų reikalavimas yra susijęs su darbo santykiais.
Taigi, nenustačius objektyvių duomenų konstatuoti įmonės nemokumą, kaip pagrindą iškelti atsakovui bankroto bylą, sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui nebuvo iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar skundžiamos nutarties priėmimo metu egzistavo kitas savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas - aplinkybė, kad įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį.
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų vertinimas buvo vienpusiškas, paviršutiniškas. Anot apeliantų, teismas atmetė ieškovų pateiktus teisės aktų reikalavimus atitinkančius papildomus susitarimus: 2012 m. rugpjūčio 1 d. susitarimą dėl papildomo uždarbio už jų atliktus darbus Palangos oro uoste esančiuose objektuose bei 2012 m. rugsėjo 14 d. susitarimą dėl darbų statybos objekte, esančiame Ateities takas 16, Tauragėje.
Su šiais apeliantų teiginiais sutikti nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad su A. A. ir D. V. 2012 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas UAB „Vitanda“ sudarė darbo sutartis, kuriose nustatytas mėnesinis darbo užmokestis 425 Lt (4-7 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad šiems ieškovams (A. A. ir D. V.) darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis yra sumokėtas, t. y. su jais atsakovas pagal darbo sutartis yra visiškai atsikaitęs (64-65, 68-69 b. l.). Byloje nėra pateikta darbo sutarčių, sudarytų su ieškovais E. V. ir L. V., tačiau ginčo, kad jie dirbo UAB „Vitanda“, byloje nėra. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ir su ieškovais E. V. bei L. V. yra taip pat atsiskaityta (66-67 b. l.).
Ieškovai, reikalaudami iškelti atsakovui bankroto bylą tuo pagrindu, kad su jais, kaip atsakovo darbuotojais, neatsiskaityta, ieškinį grindė papildomais susitarimais - 2012 m. rugpjūčio 1 d. susitarimu dėl papildomo uždarbio už jų atliktus darbus Palangos oro uoste esančiuose objektuose, bei 2012 m. rugsėjo 14 d. susitarimu dėl darbų statybos objekte, esančiame Ateities takas 16, Tauragėje. Tačiau byloje esanti 2012 rugpjūčio 1 d. susitarimo kopija bei ant kitos lapo pusės esantys paskaičiavimai, įvardinti susitarimu (84 b. l.) nesudaro pagrindo daryti išvados, kad šie ieškovų pateikti neva papildomi susitarimai atitinka teisės aktų reikalavimus. Aplinkybė, jog ant kopijuoto susitarimo yra prierašas „kopija tikra“, kurį, kaip teigia apeliantai, patvirtina parašas, identiškas atsakovo direktoriaus parašui, kurio tikrumas nebuvo nuginčytas, taip pat tai, jog kitoje lapo pusėje esantis susitarimas yra originalus, po paskaičiavimais pasirašė M. U. (atsakovo vadovas), nepatvirtina apeliantų teiginio, jog kadangi 2012 m. rugsėjo 14 d. susitarimas sudarytas ant kitos 2012 m. rugpjūčio 1 d. susitarimo lapo kopijos pusės, logiška būtų laikyti, kad šis susitarimas yra ankstesnio susitarimo papildymas ir juo susitarta dėl papildomų darbų kitame objekte atsiskaitymo ir šie susitarimai dėl papildomų darbų ir papildomo apmokėjimo turėtų būti vertinami kaip darbo sąlygų papildymas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pateiktose darbo sutartyse nėra padaryti ir aptarti jokie pakeitimai, iš jų ir apmokėjimas už papildomus darbus. Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas su ieškovais, kaip darbuotojais, nėra atsiskaitęs, kaip ir nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neišsprendus šalių ginčo dėl papildomų susitarimų apmokėti už papildomus darbus, toks ginčas bankroto bylos iškėlimo stadijoje nėra sprendžiamas.
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui jie taip pat neturi.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Vitanda“ klausimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis apie atsakovo finansinę būklę, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, reikšmingas klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui, ir padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas. Pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį nepakeistą.