Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. L. (I. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja R. B. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamoje vietovėje pilietei E. L.; panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 dėl atsisakymo pareiškėjai parduoti su jai priklausančiu žemės sklypu besiribojantį 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Ginčo sklypas); įpareigoti Tarnybą R. B. parduoti Ginčo sklypą; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,19 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) su pareiškėjai priklausančiu vienbučiu gyvenamuoju namu, kuriame ji gyvena su šeima. Su R. B. priklausančiu žemės sklypu ribojasi Ginčo sklypas, kuriame nėra galimybės suformuoti atskiro, savarankiškai funkcionuojančio racionalių ribų žemės sklypo. Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu ir yra apie 5 m nutolęs nuo R. B. įvažiavimo į gyvenamojo namo garažą. Iš rytų ir pietų pusės šis sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, kuriame negalima jokia ūkinė veikla. Iš šiaurinės pusės Ginčo sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve (keliu), taigi padidinti šio sklypo plotą ir suformuoti savarankišką žemės sklypą objektyviai neįmanoma. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašė leisti pradėti rengti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Ginčo sklypo prijungimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. kovo 16 d. raštu konstatavo, kad Ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, bei pateikė Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą pritarti ir priimti sprendimą dėl Žemės sklypo padidinimo. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. bandžio 18 d. raštu pritarė dėl Žemės sklypo plano rengimo, siekiant padidinti žemės sklypo plotą apie 290 kv. m iš rytinės žemės sklypo pusės (nepažeidžiant valstybinės reikšmės miško ribos) laisvoje valstybinėje žemėje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A30-1398 leido rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant esamą 16 a. Žemės sklypą padidinti iki 1882 kv. m, prie jo prijungiant 0,0282 ha ploto ginčo sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. balandžio 24 d. išdavė R. B. žemės sklypo plano rengimo reikalavimus. Pareiškėja savo lėšomis parengė Žemės sklypo planą. Parengtą planą nustatyta tvarka suderino Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-1938 jį patvirtino. R. B. buvo priversta savo lėšomis atlikti visus privalomus matavimus bei kitus veiksmus, suformuoti ir atitinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypą. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Tarnybą ir prašė leisti įsigyti Ginčo sklypą už jo rinkos kainą. Tarnyba 2013 m. kovo 18 d. pateikė raštą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 dėl atsisakymo parduoti šį žemės sklypą ir nurodė, kad jame pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) bus atkurta nuosavybė. R. B. sužinojo, kad 2013 m. gegužės 8 d. Tarnyba įregistravo nuosavybės teisių atkūrimo faktą, perleisdama ginčo sklypo nuosavybės teisę 1996 m. mirusiai E. L.. Pareiškėjos manymu, skundžiamas Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 negalėjo būti priimtas, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, už kurią paskirtina kompensacija, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl sprendimas naikintinas kaip paremtas neegzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir netinkamai pritaikius teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimo tvarką. Pareiškėja nurodė, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką ir gali būti prijungtas prie jos Žemės sklypo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Ginčo sklypas buvo suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas prijungimui prie Žemės sklypo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad skundžiamo Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 49S-219 neteisėtumą patvirtinta ir aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą buvo atkurtos dar 1996 m. mirusiam asmeniui, o tai neleidžiama vadovaujantis Atkūrimo įstatymo, Civilinio kodekso nuostatomis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės A. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavė buvusios savininkės anūkė E. L., kurios paveldėtojas yra I. L.. 2013 m. vasario 26 d. buvo išnagrinėti I. L. skundai ir priimtas sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-371, kuriuo nuspręsta Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjui vykdyti Ginčo sklypo grąžinimo natūra mirusios E. L. vardu procedūras. Tarnybos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. vasario 28 d. pavedimo Nr. 1PAV-(1.8)-131 2 punktu Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjui pavesta per 10 darbo dienų nuo šio pavedimo gavimo dienos informuoti pareiškėją apie atsisakymą parduoti jai ginčo sklypą. 2013 m. kovo 8 d. parengtas atsisakymas parduoti ginčo sklypą įformintas Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361. Tarnyba 2013 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-219, kuriuo pilietei E. L. atkūrė nuosavybės teises į Ginčo sklypą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nepriskiria valstybės išperkamai žemei įsiterpusių laisvos valstybinės žemės plotų. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos Žemės tvarkymo departamento direktoriui išnagrinėjus pretendentės E. L. paveldėtojo I. L. skundą buvo nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pagrįstai teigti, jog minėta teritorija neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos. Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Ginčo sklypas suformuotas teritorijoje, kurioje galioja Teritorijos prie (duomenys neskelbtini). (buv. pionierių stovyklos) detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, sprendiniai. Ginčo sklypas suformuotas žemės sklypo, detaliajame plane pažymėto Nr. 17, dalyje. Suformuotą 0,0282 ha valstybinės žemės sklypą ir detaliuoju planu nustatytą gatvės raudonąją liniją skiria iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotas. Atsakovas darė išvadą, kad Ginčo sklypas, esantis miesto gyvenamojoje teritorijoje, nebuvo įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų, todėl neatitiko įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos ir negalėjo būti parduodamas be aukciono privataus žemės sklypo savininkui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiga priimti sprendimą ir leisti pareiškėjai įsigyti suformuotą Ginčo sklypą Tarnybai būtų kilusi tik tuo atveju, jeigu minėtas žemės plotas būtų įsiterpęs tarp privataus žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. atsiliepime į skundą paaiškino, kad Ginčo sklypas patenka į A. Z. turėtos žemės, į kurią turi būti atkurtos jo nuosavybės teisės, bei į Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu detaliuoju planu suprojektuoto sklypo Nr. 17 teritoriją. Teismai, nagrinėdami bylą dėl I. L. nuosavybės atkūrimo, konstatavo, kad minėtu detaliuoju planu suprojektuoto žemės sklypo Nr. 17 teritorija, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką, yra jam grąžintina žemė. I. L. pažymėjo, kad jo nuosavybės teisės į žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris taikomas grąžinant žemę natūrą, bet ne 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei 5 straipsnio 3 dalimi, kurios taikomos suteikiant piliečiui neatlygintinai naują žemės sklypą, kai iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta ir dėl to negali būti grąžinama natūra. I. L. manymu, pareiškėja nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 straipsnio 3 dalimi, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus sklypo dydžio, į kurį natūra yra atkuriamos nuosavybės teisės bei nenumato valstybės išperkamų įsiterpusių žemės sklypų sąvokos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundus atmetė.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-15/2012, vadovavosi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punktu ir darė išvadą, kad teisės aktuose yra nustatyti tik minimalūs perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų dydžiai, tačiau šių teisės aktų nuostatos neprivalo būti taikomos vykdant nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Teismas atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nenumato teisinės galimybės išpirkti įsiterpusius sklypus iš buvusių savininkų. Tokia įstatymų leidėjo pozicija, teismo manymu, rodo, jog teisė į nuosavybės teisių atkūrimą vertinama kaip aukštesnio laipsnio visuomeninį interesą ginanti teisė lyginant su teise išsipirkti greta nuosavo sklypo esantį įsiterpusį sklypą. Tuo pačiu valstybei neuždedama našta kompensuoti buvusiems savininkams už turėtą žemę, jeigu ji gali būti sugrąžinama turėtoje vietoje. Teismas darė išvadą, kad E. L. nuosavybės teisės į 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą galėjo būti atkurtos, nes jokių minimalių žemės sklypų dydžių reikalavimų atkuriant nuosavybės teises natūra teisės aktai nenustato, todėl Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 remiantis pareiškėjos nurodytu argumentu negali būti pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Teismas nustatė, kad Ginčo sklypas yra suformuotas teritorijoje, kurioje galioja Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buv. pionierių stovyklos) detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, sprendiniai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005 konstatavo, kad Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų planas dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano eksplikacijos neatitinka valstybinės reikšmės miško teritorijos ribų. Sklypas Nr. 17, atitinkamai jį sumažinus, gali būti grąžintas I. L.. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisės mirusiam asmeniu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, negali būti atkurtos. Teismas nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1991 m. gruodžio 30 d. padavė buvusios savininkės turto paveldėtoja E. L., kurios turto paveldėtojas yra I. L.. Nors E. L. priimant Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo mirusi, nuosavybės teisės pagrįstai buvo atkurtos jos vardu. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialus įstatymas, teismas pažymėjo, kad bendrosios Civilinio kodekso nuostatos dėl civilinio veiksnumo ir teisnumo netaikytinos. Teismas nenustatė, kad I. L. būtų piktnaudžiavęs teise, kadangi jis turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ir atsiradus teisinei galimybei šia teise pasinaudojo. Tai, kad planas buvo parengtas R. B. iniciatyva ir lėšomis, teismo vertinimu, negali užkirsti kelio nuosavybės teisių atkūrimui. Tai, kad pareiškėja, rengdama ginčo sklypo planą, patyrė nuostolių, galėtų būti sprendžiama žalos atlyginimo instituto normomis, bet ne priimant administracinius sprendimus dėl teritorijų planavimo. Teismas negalėjo daryti išvados, kad buvo kokių nors kliūčių ginčo sklypą grąžinti natūra E. L. vardu. Taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jos pageidaujamas įsigyti Ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką ir gali būti prijungtas prie jai priklausančio Žemės sklypo. Teismas rėmėsi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau - ir Nutarimas) 2.15 punktu ir darė išvadą, kad laisvos valstybinės žemės plotai laikomi suformuotais, jei jie yra privatūs žemės sklypai arba išnuomoti valstybinės žemės sklypai, t. y. jei laisvos valstybinės žemės plotas nebus įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, jis nebus laikomas įsiterpusiu Nutarimo 2.15 punkto prasme ir negalės būti parduodamas ne aukciono tvarka. Teismas nustatė, kad Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Suformuotą 0,0282 ha valstybinės žemės sklypą ir detaliuoju planu nustatytą gatvės raudonąją liniją skiria iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotas. Teismas darė išvadą, kad ginčo sklypas, esantis miesto gyvenamojoje teritorijoje, nebuvo įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų, todėl neatitiko Nutarimo 2.15 punkte įtvirtintų sąlygų, o tuo pačiu ir įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, todėl jis negali būti parduodamas be aukciono. Ši aplinkybė nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra buvusio savininko turėtos žemėvaldos ribose. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atkūrė nuosavybės teises E. L., o Tarnybos Vilniaus skyrius, remdamasis šiuo sprendimu, pagrįstai atsisakė parduoti Ginčo sklypą pareiškėjai. Pripažinęs prašomus panaikinti sprendimus teisėtais ir pagrįstais, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą parduoti jai Ginčo sklypą.

III.

Pareiškėja R. B. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pažymėjo, kad įsiterpęs sklypas buvo įgytas privačion nuosavybėn, todėl nuosavybės teisės natūra į jį negalėjo būti atkurtos. Pareiškėja vadovavosi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Nutarimo 2.15 punktu ir darė išvadą, kad egzistavo visos sąlygos pareiškėjai įsigyti įsiterpusį sklypą, nes tai buvo laisvas valstybinės žemės plotas, be to, jame nebuvo galima suformuoti naujo žemės sklypo dėl itin mažo jo ploto. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad valstybinės žemės plotas buvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis turtas bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre vien tik su tikslu jį prijungti prie pareiškėjos turimo žemės sklypo, besiribojančio su įsiterpusiuoju. Pareiškėja pažymėjo, kad įsiterpęs sklypas buvo įsiterpęs tarp privačios žemės ir kelio, kas atitinka Nutarimo 2.15 punkto trečiąjį reikalavimą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad byloje nebuvo reiškiami reikalavimai nei dėl Tarnybos 2012 m. balandžio 18 d. sutikimo dėl įsiterpusio sklypo plano rengimo su tikslu šį sklypą prijungti prie pareiškėjos turimo žemės sklypo, nei dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą pripažinimo negaliojančiais. Pareiškėja darė išvadą, kad šie aktai yra teisėti ir galiojantys, sukuria teisinius padarinius, o teismas nesant materialaus reikalavimo, negalėjo jų pripažinti neteisėtais. Pareiškėjos manymu, minėtais aktais įsiterpęs žemės sklypas buvo perduotas pareiškėjos privačion nuosavybėn, todėl Tarnyba negalėjo tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teisių į šį sklypą. Pareiškėjos teigimu, gavus visus būtinus sutikimus ir atlikus reikalingus veiksmus, ji turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus atliktas ir paskutinis formalus įsiterpusio sklypo prijungimo etapas – teisių įregistravimas. Pareiškėja rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad įsiterpusio sklypo plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, todėl jis negali būti neatlygintinai perduotas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad įsiterpusio sklypo geografinė padėtis ir reljefas atima bet kokią faktinę jo naudojimo galimybę. Pareiškėja pabrėžė, kad įsiterpęs sklypas buvo suformuotas mažesnio už minimalų dydį tik su tikslu prijungti jį prie šalia esančio pareiškėjos žemės sklypo. Įsiterpęs žemės sklypas turi specialią jo naudojimo paskirtį – prijungimas prie pareiškėjos sklypo. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad teisės aktų reikalavimų neatitinkančio sklypo naudojimas kita paskirtimi nėra galimas. Pareiškėja pabrėžė, kad minimaliu žemės sklypo ploto nustatymu siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą ir daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog žemės ploto minimumas neturi būti taikomas ir nuosavybės teises į žemės sklypą atkuriant natūra. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad įsiterpusio sklypo naudojimo pobūdis yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba, o mažesnio ploto sklype šių gyvenamųjų pastatų statyba negalima atsižvelgiant į statybos techninio reglamento Nr. 2.02.09:2009 reikalavimus. Pareiškėjos manymu, I. L. sieks parduoti įsiterpusį sklypą pareiškėjai už ženkliai didesnę nei rinkos kaina ir nesąžiningai praturtėti. Pareiškėja pažymėjo, kad įsiterpusio sklypo planą parengė bei pasiūlymą Tarnybai dėl sklypo įsigijimo pateikė anksčiau nei I. L. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į šį sklypą, todėl darė išvadą, kad I. L. nuosavybės teises atkūrė į šį įsiterpusį žemės sklypą žinodamas apie pareiškėjos ketinimus bei norą jį įsigyti, todėl piktnaudžiavo savo teisėmis. Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-72/2013, pabrėžė, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas yra teisės įsigyti įsiterpusį žemės sklypą įgyvendinimas ir darė išvadą, kad teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-172-432/2014 ir pažymėjo, kad šis sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, nes ginčas vyko dėl analogiškos situacijos, sprendimas priimtas to paties atsakovo ir trečiųjų asmenų atžvilgiu dėl 0,04 ha neviršijančio įsiterpusio žemės sklypo nuosavybės teisių.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Tarnyba rėmėsi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Nutarimo 2.15 punktu ir darė išvadą, kad Ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, nes nėra vienos iš Nutarimo dėl sklypų pardavimo privalomos sąlygos, t. y. sklypas nėra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Ginčo sklypas buvo įgytas privačion nuosavybėn. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintam nuosavybės teisių atkūrimo būdui – grąžinant natūra turėtoje vietoje, netaikytinas minimalaus dydžio apribojimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. I. L. pabrėžė, kad jo nuosavybės teisės atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris taikomas grąžinant žemę natūrą, o ne 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, kurios taikomos suteikiant piliečiui neatlygintinai naują žemės sklypą, kai iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta ir dėl to negali būti grąžinama natūra. I. L. pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus sklypo dydžio, į kurį natūra yra atkuriamos nuosavybės teisės. I. L. atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis įsiterpusių žemės sklypų nepriskiria valstybės išperkamai žemei, todėl darė išvadą, kad aplinkybė, ar sklypas formaliai atitinka įsiterpusio sklypo sąvoką, neturi teisinės reikšmės. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad visi šioje byloje dalyvaujantys asmenys dalyvavo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1947-815/2013, kurioje ginčo dalykas buvo šalia Ginčo sklypo grąžintina žemė, teismas 2013 m. spalio 18 d. sprendimu pripažino, kad iš šiaurinės pusės prie Ginčo sklypo esantis 186 m2 ploto sklypas yra grąžintina žemė. I. L. rėmėsi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106(1) punktu ir darė išvadą, kad sklypo pardavimas privačiam asmeniui tokioje situacijoje būtų akivaizdus ir grubus Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neteisi teigdama, kad Ginčo sklypas buvo įgytas privačios nuosavybės teise, taip pat neteisi teigdama, kad ji Ginčo sklypo planą ir pasiūlymą atsakovui pateikė anksčiau nei I. L. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylos rūšinio teismingumo taisyklių, vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatavo administracinius nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, kurie šiuo atveju lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui. Pažymėjo, kad civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai yra išvestiniai iš nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, nes tik pripažinus, jog nuosavybės teisės į Ginčo sklypą atkurtos nepagrįstai ir neteisėtai, pareiškėja įgytų teisę reikalauti įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, susijusius valstybinės žemės pardavimu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, susiję su rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimu, atmesti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą žemės grąžinimas natūra turi prioritetą ne tik prieš kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, bet ir prieš kitų asmenų teises išsipirkti besiribojančius žemės sklypus. Natūra miestų teritorijose nėra grąžinama tik žemė, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, ir žemė, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Nurodė, kad Ginčo sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus žemės naudojimo atvejus, o pretendentas atkurti nuosavybės teises nagrinėjamu atveju neatsisakė susigrąžinti žemės turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 metų yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekia. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus grąžinamo natūra žemės sklypo dydžio. Konstatavo, kad apeliantės cituojamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 bei Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 nuostatos šioje byloje netaikytinos, nes jose kalbama apie naujų žemės sklypų, kurie perduodami nuosavybėn neatlygintinai, o ne grąžinami natūra, minimalius dydžius. Dėl tos pačios priežasties šioje byloje nesiremta ir apeliaciniame skunde nurodoma administracinių teismų praktika, kuri suformuota miestų teritorijoje perduodamų nuosavybėn neatlygintinai naujų žemės sklypų dydžio klausimais. Teisėjų kolegija akcentavo, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatyti tik du reikalavimai – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei turėti privažiuojamąjį kelią. Teisės aktai nereikalauja, kad žemės sklypas būtų tinkamas naudoti ir pagal naudojimo pobūdį. Pažymėta, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad Ginčo sklypo negalima naudoti pagal paskirtį ir būdą, pvz. pastačius jame tik itin mažo ploto gyvenamąjį būstą, pavėsinę, sandėliuką ar kitokius laikinus statinius. Sklypo naudojimo racionalumas nėra teisiškai reikšmingas nuosavybės teisių atkūrimo kontekste. Nors pareiškėja teigia anksčiau išreiškusi valią įsigyti Ginčo sklypą, tačiau ji tai padarė tik 2012 metais, o nuosavybės teises siekiantis atkurti asmuo to pageidavo nuo 2003 metų. Papildomai pažymėta, kad atsakovas vykdė įsiteisėjusį 2005 vasario 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas suformuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui.

Byloje nustatyta, kad Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotu, o už jo su gatve. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Ginčo sklypas būtų laikomas įsiterpusiu tik tuo atveju, jei jį sudarytų siaura juosta, šlaitai ar griovos. Konstatuota, kad nagrinėjamu atveju taip nėra, todėl Ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos ir negali būti įsigyjamas ne aukciono būdu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog Nacionalinė žemės tarnyba bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 metais padarė klaidą, vertindami Ginčo sklypo ypatumus ir laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti Ginčo sklypą be aukciono. Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į Ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre.

V.

Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 4 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-616/2014; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį ir pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad 2014 m. liepos 2 d. paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-616/2014. Paaiškina, kad LVAT 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-838/2014 nustatė, kad 186 kv. m žemės plotas, su kuriuo ribojasi Ginčo sklypas, priešingai nei nurodyta LVAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje, nėra laisvos valstybinės žemės plotas, kadangi patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 494 patvirtintame detaliajame plane nustatytas (duomenys neskelbtini) g. raudonąsias linijas, kurios žymi žemės juostą, skirtą gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Tai leidžia daryti išvadą, kad Ginčo sklypas laikytinas įsiterpusiu žemės sklypu, kadangi šiaurinėje pusėje jis ribojasi ne su laisvos valstybinės žemės sklypu, o su (duomenys neskelbtini) g. esančiu keliu. Pažymi, kad vienintelis likęs veiksmas, kurį pareiškėja, ketindama nusipirkti įsiterpusį žemės sklypą, turėjo atlikti, buvo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-34/2011 ir pažymi, kad įsiterpęs žemės sklypas yra tik 0,0282 ha dydžio, iš vakarų pusės jis ribojasi su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir yra tik 5 m. atstumu nutolęs nuo įvažiavimo į pareiškėjos sklype esantį garažą. Iš rytų ir pietų pusių, įsiterpęs sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, kuriame negalima jokia ūkinė veikla, o iš šiaurės pusės – su (duomenys neskelbtini) g. esančiu keliu. Taigi, padidinti įsiterpusio žemės sklypo ploto iki 0,04 ha tam, kad jis nebūtų laikomas įsiterpusiu žemės sklypu ir tam, kad jame būtų įmanoma suformuoti savarankišką žemės sklypą yra objektyviai neįmanoma. Atkūrus nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui jis negalės jo naudoti pagal tikslinę paskirtį ir būdą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A552-616/2014, kurioje pareiškėja siekia atnaujinti procesą, buvo užbaigtas 2014 m. balandžio 15 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. rugsėjo 1 d. (paštui įteiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d.). Nauja aplinkybė, su kurios atsiradimu pareiškėja sieja pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje, pareiškėjai paaiškėjo 2014 m. liepos 2 d., t. y. LVAT priėmus nutartį, kurioje konstatuoti faktai, pareiškėjos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pareiškėja įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

LVAT praktikoje naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–131/2009).

Pareiškėja R. B. aplinkybe, kuria grindžia prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-616/2014, nurodo LVAT 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-838/2014 nustatytą faktą, kad 186 kv. m ploto žemės sklypas, besiribojantis su Ginčo sklypu, nelaikytinas laisva žeme, kadangi ši žemė patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintame detaliajame plane nustatytas (duomenys neskelbtini) g. raudonąsias linijas, kurios žymi žemės juostą, skirtą gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui.

Kaip jau minėta, pareiškėja R. B. administracinėje byloje Nr. A552-616/2014 ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamoje vietovėje pilietei E. L., Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 dėl atsisakymo pareiškėjai parduoti su jai priklausančiu žemės sklypu besiribojantį 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) g., Vilnius) bei įpareigoti Tarnybą R. B. parduoti Ginčo sklypą.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje 2 punkte yra įtvirtinta laisvos žemės fondo sąvoka – tai žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus. Minėta teisės norma nustato sąlygas, kurioms esant žemės plotai gali būti priskiriami laisvos žemės fondui – tai gali būti valstybės paimta ir išperkama žemė, arba žemė, kurios natūra nepageidauja susigrąžinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys piliečiai, arba žemės plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į didžiausius įstatyme numatytus plotus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-985/2014).

Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad Ginčo sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus žemės naudojimo atvejus, o pretendentas atkurti nuosavybės teises nagrinėjamu atveju neatsisakė susigrąžinti žemės turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 metų yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekia. Taigi padaryta išvada, kad Ginčo sklypas nėra laisvas.

Nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatytas vienintelis reikalavimas – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. (Tvarkos 106¹ punktas numato). Administracinę bylą Nr. A552-616/2014 nagrinėjusi teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, jog Ginčo sklypo negalima naudoti pagal paskirtį ir būdą, pvz. pastačius jame tik itin mažo ploto gyvenamąjį būstą, pavėsinę, sandėliuką ar kitokius laikinus statinius.

Teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, jog nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriant natūra, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, tokiam tikslui negali būti formuojami mažesni nei 0,04 ha sklypai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti administracinę bylą Nr. A552-616/2014 nagrinėjusios teisėjų kolegijos argumentai yra pakankami padaryti išvadą, kad pareiškėjos apeliacinis skundas buvo nepagrįstas ir jį atmesti. Sprendžiant dėl žemės sklypo atitikimo įsiterpusio žemės sklypo faktiniams ir teisiniams kriterijams akcentuotina, kad toks žemės sklypas remiantis Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 1999 m. birželio 2 d. Nr. 692 Vyriausybės nutarimo Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos 2.15 punktu pirmiausia turi būti laisvas. Administracinę bylą Nr. A552-616/2014 nagrinėjusiai teisėjų kolegijai nustačius, kad Ginčo sklypas nelaikytinas laisvu, šiuo atveju nėra reikšminga pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl su Ginčo sklypu besiribojančio 186 kv. m žemės sklypo, kuris LVAT 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-838/2014 pripažintas valstybės išperkama žeme.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo vertinti, jog aptariamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nes pareiškėjos nurodoma aplinkybė neturi esminės reikšmės bylai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog R. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A552-616/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos R. B. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-616/2014 pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. L. (I. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.