Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-27 · Administracinė byla Nr. P-1-525/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-09-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-1-525/2016Nutartis · 2016-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-27
Bylos Nr.
P-1-525/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02378-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
A. O. M., J. V. M.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
valstybės įmonė Registrų centro Kauno filialas
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-1-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02378-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūras Drigotas (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centro Kauno filialas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. V. M. ir A. O. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) įvykdyti Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 52/11965 (toliau – ir Sprendimas) atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre nuosavybės teises J. V. M.

Pareiškėjai nurodė, jog Sprendimu pareiškėjui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Pareiškėjai tvirtino, kad M. M. žemė išlikusi, todėl jokių kliūčių žemę grąžinti nebuvo ir nėra, žemė nebuvo paskirta jokioms mokslo ar mokymo institucijoms, o ūkis, kuris ta žeme naudojosi sovietmečiu, buvo likviduotas. Pareiškėjai pažymėjo, kad nuosavybės teisės į žemę atkurtos vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsniu. Pareiškėjai akcentavo, atsakovas, pažeisdamas pareiškėjų teises, Sprendimo iki šiol neįvykdė – žemės negrąžino. Pareiškėjai pažymėjo, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra, todėl pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teisės į M. M. žemę atkurtos, grąžinant žemę natūra, todėl atsakovas privalo įvykdyti Sprendimą, atkuriant nuosavybės teises ir žemę grąžinant. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimo kitoje lapo pusėje padarytas įrašas dėl atlyginimo pinigais yra niekinis, nes jis prieštarauja nuosavybės teisių į žemę atstatymui (atkūrimui). Pareiškėjai tvirtino, kad M. M. žemės grąžinimui nebuvo jokių kliūčių, ji privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d., nes nebuvo įstatyme nustatytų pagrindų, dėl kurių M. M. žemė galėtų būti valstybės išperkama. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nebuvo nustatyta, kokia konkrečiai žemė paskiriama naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai Lietuvos veterinarijos akademijai galėjo paskirti tik valstybei priklausančią žemę, tačiau valstybės pareigūnai, kaip paaiškėjo vėliau, net neapsvarstę prašymo grąžinti M. M. žemę, 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu M. M. žemę įtraukė į žemės sklypą, skiriamą naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėjai pažymėjo, kad dėl Sprendimo nevykdymo, kreipėsi į teismą, siekdami kitais pagrindais susigrąžinti tėvo žemę arba bent gauti žalos atlyginimą ir atsižvelgus į tai, jog teismai nusprendė, kad J. V. M. Sprendimu yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. išlikusią 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, todėl šis Sprendimas privalo būti įvykdytas – žemė sugrąžinta ir J. V. M. vardu atkurtos nuosavybės teisės įregistruotos VĮ Registrų centre. Pareiškėjai nurodė, kad tarp jų ginčų dėl tėvo žemės nėra, ji priklauso lygiomis dalimis pusiau, nes abu tėvai mirę.

Atsiliepimas

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir pašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M.nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos Sprendimu J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010 padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nė vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą J. V. M. kompensuojant pinigais nebuvo panaikintas ar nuginčytas kaip neteisėtas įstatymuose numatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl žemės grąžinimo natūra yra nepagrįstas. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimu neįsipareigojo grąžinti M. M. žemės natūra, priešingai, 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 ir tos pačios dienos Sprendimu buvo nuspręsta J. V. M. už M. M. nuosavybės teise turėtą žemę atlyginti pinigais. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja A. O. M. neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. nuosavybės teise turėtą žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jiems nuosavybės teisės yra atkurtos suteikiant ir / ar gražinant žemės sklypą, todėl tol, kol nebus priimtas viešojo administravimo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams, kuriuo būtų nuspręsta grąžinti žemės sklypą (-us) turėtoje vietoje ar suteikti kitoje vietoje, tol nebus jokio teisinio pagrindo nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog Sprendimu J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą – išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės – 18 585 Lt. Teismas nustatė, kad žemės vertė apskaičiuota, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. Teismas pažymėjo, kad J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-4237, nei Sprendimo nenuginčijo, šie administraciniai aktai yra galiojantys. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo NŽT priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais ir tokia teismo išvada patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013. Teismas akcentavo, kad minėtuose teismų sprendimuose buvo taip pat konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, todėl iš naujo šių aplinkybių teismas nebesvarstė. Teismas pažymėjo, jog konkrečiu atveju nors pareiškėjų reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, minėtų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Sprendimu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui J. V. M. į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, nes šiuo administraciniu aktu pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o pinigais, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti skunde prašomus veiksmus (grąžinti žemę natūra, ją įregistruoti pareiškėjo vardu viešame registre).

Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 nustatyta, kad J. V. M. Sprendime nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų (dėl nepateikimo nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų). Teismas nurodė, kad ginčo Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys (2014 m. balandžio 30 d. pažyma apie kompensaciją už žemę Nr. 7PAŽ-194, 2014 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 7SD-(14.7.104)-1872) patvirtina, jog pareiškėjas iki minėtų raštų surašymo, NŽT nebuvo nurodęs banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti kompensacijai skirtus pinigus (priskaičiuota 32 362 Lt indeksuotos sumos su palūkanomis, atsižvelgiant į infliaciją).

Teismas nenustatė atsakovo neveikimo, vilkinimo, taip pat nenustatė, jog Sprendimas pagal jo apimtį ir turinį būtų nevykdomas dėl atsakovo kaltės, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo atsakovą įpareigoti jį vykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad anksčiau priimtais teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, jog pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę atkūrimo, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog ji šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

III.

Pareiškėjai J. V. M. ir A. O. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir jų skundą patenkinti.

Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime privalėjo aiškiai ir suprantamai nurodyti, kodėl yra nepagrįstas ir dėl to atmetamas pareiškėjų reikalavimas įvykdyti Sprendimą. Pareiškėjų teigimu, administracinis sprendimas yra galiojantis, nes tai pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose bylose, tačiau neįvykdytas. Pareiškėjai akcentavo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1-1225-142/2009, Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Nr. 1-123-422/2013 teismai patvirtino, kad J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, todėl teismas šioje byloje negali tvirtinti kitaip ir teigti, kad administraciniu sprendimu pareiškėjui neatkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę, o atkurtos nuosavybės teisės į pinigus. Pareiškėjai tvirtino, kad tik kai negalima atkurti nuosavybės teisių į žemę (neįmanoma žemės grąžinti arba suteikti kitą žemės sklypą ekvivalentine natūra), žemę valstybė išperka įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjų teigimu, valstybės pareigūnai privalėjo laikytis įstatymo reikalavimų, ir jeigu nusprendė neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių į M. M. žemę, tai negalėjo Sprendime rašyti, kad pareiškėjui atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Pareiškėjai pažymėjo, kad žemė galėjo būti išperkama tik 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau tokių pagrindų nebuvo, todėl nebuvo pagrindo žemę išpirkti, žemė privalėjo būti grąžinta. Pareiškėjai tvirtino, kad teismas šiurkščiai pažeidė įstatymą, tvirtindamas, kad žemė tapo valstybės nuosavybe, valstybei žemės neišpirkus. Apeliaciniame skunde pareiškėjai kėlė klausimus, kodėl žemė nuo 1991 m. iki 2003 m. nebuvo grąžinta, kas ir kokiu teisės pagrindu tuos dvylika metų valdė ir naudojosi M. M. žeme ir teigė, kad nė vienas teismas, nagrinėjęs pareiškėjų bylas dėl M. M. žemės grąžinimo, šių esminių bylos klausimų neaiškino, o neišaiškinus šių klausimų, neįmanoma teisingai išnagrinėti bylos.

Atsiliepimas

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas įgijo teisę už valstybės išperkamą žemę gauti kompensaciją pinigais, o ne teisę į žemės sklypą, todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti NŽT atlikti skunde prašomus veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nepažeidžiant jokių proceso ar materialiosios teisės normų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Sprendimu, kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (Sprendimo 1 p.) ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais (Sprendimo 1.3 p.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. birželio 9 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Sprendimas gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant Sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjai neginčija Sprendimo teisėtumo, todėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo teisėtumas nėra vertinamas, o tik patikrinama, ar atsakovas tinkamai vykdo minėtą sprendimą. Teismas nurodė, kad Sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į žemę ir nustatytas už tą žemę atlyginimas pinigais ir nėra pripažinta teisė pareiškėjams į nekilnojamąjį daiktą, todėl pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnį Sprendimas negali būti registruojamas nekilnojamo turto registre.

IV.

Pareiškėja A. O. M. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-585-261/2014, kurioje priimtas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį.

Prašyme nurodo, kad procesą šioje administracinėje byloje prašo atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašyme pareiškėja pateikia iš esmės analogiškus argumentus, kurie buvo išdėstyti skunde bei apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad teismas nesivadovavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėja pažymi, kad teismas tvirtina, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę yra atkurtos Sprendimu, nors nustatė, kad šis Sprendimas neįvykdytas. Pareiškėja pažymi, kad teismas nenurodė, kodėl atmetamas pareiškėjų reikalavimas įvykdyti Sprendimą ir kokiu įstatymu remdamasis teismas laiko, kad nereikia vykdyti galiojančio administracinio sprendimo. Pareiškėja tvirtina, kad teismas nepagrįstai sutapatino skirtingus dalykus: nuosavybės teisių į žemę atstatymą (atkūrimą) ir žemės išpirkimą. Pareiškėja pažymi, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nuo 2005 m. birželio 9 d. galiojusiu įstatymu, nes ginčas dėl M. M. žemės grąžinimo kilo 1991 metais ir privalo būti sprendžiamas vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėja akcentuoja, kad ir 2005 m. birželio 9 d. įstatymas nenumato, kad valstybės pareigūnai savavališkai, nesant teisės pagrindo, gali nuspręsti išpirkti žemę, į kurią privalo būti atkurtos nuosavybės teisės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, o vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, Nr. 52854/99; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pareiškėja prašo procesą administracinėje byloje atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) bei 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad teismas nesivadovavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir nepagrįstai taikė nuo 2005 m. birželio 9 d. galiojusį įstatymą. Nustatyta, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo nevykdymo pareiškėjų pageidaujamu būdu – atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M.. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad spręsdamas ginčą vadovaujasi nuo 2005 m. birželio 9 d. galiojančiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ neteko galios nuo 1997 m. liepos 9 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Kaip buvo pažymėta, pareiškėjai ginčą kelia dėl 2006 m. spalio 26 d. priimto Sprendimo nevykdymo. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčą sprendė vadovaudamiesi ginčui aktualiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

Taip pat atmestini pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyti teiginiai, jog teismas nenurodė, kodėl atmetamas pareiškėjų reikalavimas įvykdyti Sprendimą ir kokiu įstatymu remdamasis teismas laiko, kad nereikia vykdyti galiojančio administracinio sprendimo. Pažymėtina, kad šią administracinę bylą nagrinėję teismai konkrečiai nurodė teisės normas, kuriomis vadovaudamiesi priėmė procesinius sprendimus. Pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą nagrinėjanti teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad bylą nagrinėję teismai būtų netinkamai kvalifikavę tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą pareiškėja iš esmės dėsto nesutikimo su priimtais teismo sprendimais argumentus, t. y. iš esmės siekia, kad iš naujo būtų vertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą). Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Be to, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas nenumatytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-100/2014).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo dalykas bei pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas. Pareikšdamas konkrečius reikalavimus, pareiškėjas pasirenka būdą, kaip, jo manymu, turėtų būti apgintos jo galbūt pažeistos teisės. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai prašė teismo įpareigoti NŽT įvykdyti Sprendimą jų pageidaujamu būdu – grąžinant natūra M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę – 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sprendimo įvykdymas pareiškėjų pageidaujamų būdu nėra galimas, nes Sprendimu nuspręsta pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teises į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, atkurti atlyginant pinigais – už 15 ha išmokant 18 585 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios administracinės bylos dalykas buvo tik Sprendimo, kuriuo pareiškėjui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės įvykdymo pareiškėjų skunde nurodytu būdu, klausimas, todėl, kaip pažymėjo ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas, Sprendimo, kuriame ir buvo nustatytas būdas, kuriuo realizuota pareiškėjo J. V. M. teisė atkurti M. M. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, teisėtumo patikrinimas nebuvo šios administracinės bylos dalykas. Tuo tarpu pareiškėja paduotu prašymu atnaujinti procesą šioje byloje siekia, kad būtų pripažinta pareiškėjo J. V. M. teisė nuosavybės teises į M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę atkurti natūra, o šis klausimas, kaip buvo pažymėta, yra ne šios administracinės bylos dalykas ir, kaip jau buvo pažymėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Be to, kaip nurodė ir bylą nagrinėję teismai, nuosavybės teisių į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010. Šis klausimas taip pat buvo nagrinėtas ir dėl jo pasisakyta administracinėse bylose Nr. A525-2132/2012 bei A261-1219/2013.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Įvertinusi pareiškėjos pateikto prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja, apskritai nepateikė argumentų dėl pagrindo atnaujinti administracinę bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą buvimo, todėl spręstina, kad pareiškėja neįrodė, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėja nepateikė argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl šioje byloje pagal pareiškėjos pateiktą prašymą negali būti atnaujintas procesas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. O. M. prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 pagal pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centro Kauno filialas).

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė