Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui S. L. dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas 2008-08-08 ir 2008-08-22 išdavė atsakovui paprastuosius neprotestuotinus vekselius atitinkamai 30.290 Eur ir 30.000 Eur sumoms, įsipareigodamas vekselius apmokėti iki 2009-12-31 (e.b.l. 7-8). Byloje duomenų, jog atsakovas suėjus vekselių apmokėjimo terminams, būtų kreipęsis dėl vykdomojo įrašo išdavimo, nėra.

Taip pat byloje nustatyta, jog ieškovas 2010-2011 metų laikotarpiu buvo išdavęs atsakovui eilę paprastųjų neprotestuotinų vekselių (e.b.l. 12-41). Be to, atsakovui buvo išduoti šie vykdomieji įrašai dėl skolos išieškojimo iš ieškovo: 2012-06-06 vykd. įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 93.083,78 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo, 2012-03-29 vykd. įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 31.296,95 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo ir 2012-03-29 vykd. įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 15.651,99 Lt skolos ir palūkanų išieškojimo, dėl kurių vykdymo 2012-09-20 buvo priimti antstolio patvarkymai (e.b.l. 9-11).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovas ginčija 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselius, teigdamas, jog piniginės lėšos nebuvo perduotos pagal juos, todėl paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė tarp šalių. Be to, atsakovas neturėjo galimybės suteikti nurodytų sumų, nes jo finansinė padėtis buvo sunki.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z I. v. D. O., bylos Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-23-248/2015). Taigi, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos seka, jog kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Tokiu būdu nagrinėjamojoje byloje ieškovas (vekselio davėjas) turi teisę ginčyti pagrindą, iš kurio atsirado prievolė mokėti pagal vekselį, tačiau jam tenka pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas - paskolos teisiniai santykiai - iš esmės neegzistavo.

Pasak ieškovo, piniginės lėšos pagal 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselius nebuvo perduotos, kadangi jis buvo pasirašęs daug vekselių atsakovo naudai, tarp jų ir ginčo vekselius; šių vekselių pasirašymas reiškė ne piniginių lėšų perdavimą, o tik palūkanų sumokėjimą ir/arba grąžinimą seniau suteiktos paskolos dalies atsakovui, kuris pareikalaudavo išrašyti naują vekselį likusiai skolos daliai. Ieškovo teigimu, atsakovas neturėjo tokių piniginių lėšų, nes jis gauna tik 192,45 Eur pensiją.

Sprendžiant dėl šių teiginių pagrįstumo, svarbu išanalizuoti ir įvertinti šias byloje nustatytas faktines aplinkybes: 1) tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino, jog tarp jų buvo susiklostę ilgalaikiai santykiai, pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, jog jis ilgą laiką vystė verslą (užsiėmė pardavimais), ieškovą pažinojo daugiau kaip 20 metų. Paaiškino, jog skolindavo ieškovui pinigines sumas, kurias pastarasis grąžindavo, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo, nes ieškovas pripažino, jog šalis siejo ilgalaikiai santykiai ir ieškovas skolindavosi lėšas iš atsakovo bei išrašydavo vekselius; 2) byloje esantys vekseliai, išrašyti 2010-2011 metų laikotarpiu (e.b.l. 12-41) bei atsakovui išduoti vykdomieji įrašai dėl skolos išieškojimo iš ieškovo (e.b.l. 9-11), paneigia ieškovo teiginius, jog atsakovas nebuvo finansiškai pajėgus skolinti jam lėšas; juolab, kad kitų vekselių ieškovas neginčijo; 3) 2005-07-07 atsakovo turto deklaracija patvirtina, jog pastarasis ginčo vekselių sudarymo metu turėjo ir nekilnojamojo turto, ir piniginių lėšų (276.600,00 Lt) (e.b.l. 139-142); 4) 2007-10-15 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog atsakovas pardavė nekilnojamąjį turtą (butą) ir sutarties sudarymo dieną gavo 180.000,00 Lt (e.b.l. 143-147).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Taigi nagrinėjamojoje byloje ieškovas, teigdamas, jog negavo piniginių lėšų pagal 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselius, privalo šią aplinkybę įrodyti. Pažymėtina, kad įrodymais CPK 177 str. prasme yra tik žinios apie faktus, tuo tarpu spėlionės, samprotavimai ir prielaidos, nėra laikomi įrodymais. Tuo tarpu ieškovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių, jog jis negavo piniginių lėšų pagal ginčo vekselius (CPK 177 str., 178 str.). Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovas nesunaikindavo vekselių pagal kuriuos ieškovas padengdavo skolą, savaime nepaneigia fakto, jog jis pinigines lėšas gavo iš atsakovo.

Bylos faktiniai duomenys liudija, jog atsakovas ginčo vekselių išrašymo laikotarpiu turėjo piniginių lėšų, juolab, kad ir pats ieškovas pripažino, jog pinigus skolindavosi iš atsakovo. Ieškovo teiginiai apie tai, jog jis negavo piniginių lėšų iš atsakovo pagal ginčo vekselius, neįtikino teismo, juolab, kad pastarasis dešimt metų neginčijo paskolinių teisinių santykių fakto. Byloje konstatuota, jog ieškovas yra verslininkas, taigi jis, pasirašydamas ginčo vekselius suvokė, kad skolą turės grąžinti atsakovui iki vekselyje nurodytos datos. Taigi, ieškovas suvokė sudaromo sandorio pasekmes. Ieškovo teiginiai apie tai, kad ginčo vekselių pasirašymas reiškė ne piniginių lėšų perdavimą, o tik palūkanų sumokėjimą ir/arba grąžinimą seniau suteiktos paskolos dalies atsakovui, kuris pareikalaudavo išrašyti naują vekselį likusiai skolos daliai, nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis (CPK 178 str.). Išanalizavus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, ieškovo teiginiai, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ginčo vekselių pagrindu, vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės. CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas protingumo imperatyvas reikalauja iš civilinių teisinių santykių subjektų elgtis apdairiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir pasirašydamas vekselius, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Juolab, kad ieškovas yra verslininkas, jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

Atsakovas, įrodinėdamas piniginių lėšų pagal ginčo vekselius paskolinimo faktą, pateikė 2018-10-11 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (e.b.l. 125-138), kuriame užfiksuoti šalių telefoninis pokalbis ir mobiliajame telefone esančios sms žinutės, kurios patvirtina, jog ieškovas buvo skolingas atsakovui, juolab, yra minima skola, susidariusi prieš dešimt metų (e.b.l. 131).

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 str.), teismas konstatuoja, jog tarp šalių 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselių pagrindu susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai (CK 6.38, 6.873 str.).

EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti; šią teisę gali riboti ieškinio senaties terminas, tačiau visuomet svarbu užtikrinti, jog senaties taikymas nepaneigtų iš esmės pačios teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.) (Freitag v. Germany, no. 71440/01, 19 July 2007, § 35).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti, remiantis CK 1.124 str. ir 1.125 str. 1 d. nuostatomis, nustatytas tikslu užtikrinti teisingumo vykdymą ir teisinį apibrėžtumą. Ieškovas ginčija 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselius, tuo tarpu ieškinį jis dėl jų pripažinimo negaliojančiais pateikė teismui tik 2018-09-11. Pažymėtina, jog atsakovas 2018-02-13 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovo ginčijamų vekselių pagrindu; 2018-03-08 atsakovas buvo informuotas apie ieškovo pateiktus prieštaravimus; 2018-03-14 atsakovas pareiškė ieškinį ieškovui; 2018-07-24 ieškovas pareiškė priešieškinį atsakovui, prašydamas pripažinti ginčo vekselius negaliojančiais, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018-07-30 nutartimi priešieškinį atsisakė priimti (Liteko duomenys). Taigi, ieškinio senaties terminas dėl 2008-08-08 vekselio pasibaigė 2018-08-09, o dėl 2008-08-20 – 2018-08-21. Tuo tarpu ieškinys teisme gautas 2018-09-11, t.y. jau suėjus ieškinio senaties terminui. Liteko duomenimis nustatyta, jog ieškovas naudojosi advokato paslaugomis. Nors Vilniaus apygardos teismas atsisakė 2018-07-30 priimti ieškovo priešieškinį, pastarasis, naudodamasis advokato paslaugomis, turėjo dar pakankamai laiko kreiptis į teismą dėl ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais. Taigi, atsižvelgiant į byloje konstatuotas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovas, pateikdamas 2018-03-08 prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir 2018-04-05 gavęs Vilniaus apygardos teismo pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį dėl skolos priteisimo pateikimo, būdamas atstovaujamas advokato, ne tik galėjo numatyti, bet ir privalėjo žinoti, jog vėlesnis vekselių ginčijimas gali būti pagrindu taikyti ieškinio senatį. Taigi, ta aplinkybė, jog ieškovas praleido ieškinį senaties terminą yra priskirtina jo elgesiui. Juolab, kad ieškinio senaties terminas buvo dešimt metų. Nors ieškovas teigė, jog praleido senaties terminą dėl svarbios priežasties, t.y. jog pateikus priešieškinį Vilniaus apygardos teismas jį atsisakė priimti, teismas pažymi, jog ieškovas visgi turėjo pakankamą laiko tarpą ieškiniui pareikšti, kadangi teismas priešieškinio priėmimo klausimą išsprendė pakankamai operatyviai; taigi ieškovas teise reikšti ieškinį nepasinaudojo. Tokiu būdu, siekiant užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp teisinio apibrėžtumo ir ieškovo intereso apginti jo galimai pažeistą teisę, teismas nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste sprendžia, jog ieškovas neįrodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Taigi, tik pats ieškovas yra objektyviai atsakingas, jog praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą nagrinėjamojoje byloje; juolab, kad šis termino praleidimas nėra pateisintas ypatingomis aplinkybėmis dėl kurių ieškovas negalėtų būti laikomas atsakingu ar, kad ieškovas nežinojo apie senaties terminą per kurį galėtų apginti galimai pažeistą teisę (Bąkowska v. Poland, no. 33539/02, § 53, 12 January 2010).

Be to, svarbu pažymėti, jog EŽTT savo praktikoje yra pabrėžęs, kad tuo atveju, kai asmuo yra atstovaujamas advokato ar jo padėjėjo, svarbu nustatyti, ar tiek asmuo, ar tiek jo atstovas parodė būtiną rūpestingumą, atlikdami aktualius procesinius veiksmus. Iš tiesų, procesinės teisės paprastai yra susijusios su procedūrinėmis pareigomis. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, jog šalys privalo būti rūpestingos, vykdydamos procedūrinius reikalavimus savo bylose (Zubac v. Croatia, no. 40160/12, 5 April 2018, § 93).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas neparodė reikiamo rūpestingumo savo procesinių teisių atžvilgiu, kokio yra normaliai tikimasi iš civilinio proceso šalių (Bąkowska v. Poland, no. 33539/02, § 54, 12 January 2010). Taigi, ieškinio senaties termino praleidimas nagrinėjamojoje byloje taip pat sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas ieškovo ieškinį atmetė, todėl iš ieškovo priteistinos atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 350 Eur atstovavimo ir 433 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą bei vertimo išlaidos, iš viso – 783 Eur (bylos priedas, b.l. 12-18) (CPK 98 str. 2 d.). Teismo vertinimu nurodytos išlaidos yra pagrįstos ir protingos, todėl priteistinos (CK 1.5 str.).

Taip pat remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 3,52 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 263-270 str. str., 279 str., 301 str., 307 str.,

nusprendžia:

ieškovo D. J. ieškinį atsakovui S. L. dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir vekselių pripažinimo negaliojančiais atmesti.

Priteisti iš ieškovo D. J., a.k.: (duomenys neskelbtini) atsakovo S. L., a.k.: (duomenys neskelbtini) naudai 783 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt tris Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo D. J., a.k.: (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3,52 Eur (tris Eur ir 52 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.