Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-55-613/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-19
Bylos Nr.: e2A-55-613/2023
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: M. U.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Sigmetalis“

Kategorijos

1.3.2.9.14Kiti klausimai, susiję su darbo sutarties pasibaigimu (nutraukimu)
3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-55-613/2023 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00176-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.14; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. U. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sigmetalis“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo M. U. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sigmetalis“ dėl pažeistų darbuotojo teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą ir patikslinęs ieškinį prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sigmetalis“ 8 972,75 Eur neišmokėtą darbo užmokestį; 2 747,06 Eur skolą pagal ieškovo avanso apyskaitą; vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

2. Patikslintame ieškinyje nurodo, kad į atsakovės pateiktą avanso apyskaitą už 2017–2019 metus nėra įtrauktos ieškovo komandiruotės bei dienpinigiai už šias komandiruotes, konkrečiai: 2017 m. rugsėjo 11 d. komandiruotė į Latviją; 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotė į Latviją, 2018 sausio mėn. pradžioje 1 arba 2 dienų (priklausomai nuo pasirinkto skrydžio) komandiruotė į Belgiją, 2019 m. gegužės 1 d.– 2019 m. gegužės 5 d. komandiruotė į Švediją; 2019 m. gegužės 16 d.–2019 m. gegužės 17 d. komandiruotė į Belgiją; 2019 m. birželio 4 d.–2019 m. birželio 5 d. komandiruotė į Nyderlandus. Ieškovas dienpinigių dydį apskaičiuoja atsižvelgdamas į dienpinigių dydžius, išmokėtus už ankstesnes komandiruotes. Vienos komandiruotės dienos išlaidos yra lygios 57,00 Eur, išskyrus komandiruotės išlaidas į Švediją, kurios siekia 53,00 Eur. Nurodo, kad iš avansinės apyskaitos be pagrindo buvo nurašyti 595,00 Eur. Nesutinka su atsakove, kad šios piniginės lėšos buvo nuskaičiuotos ieškovo nurodymu. Pažymi, kad piniginės lėšos nurašytos 2019 metų gegužės ir 2019 metų gruodžio mėnesiais, o ieškovas įmonei vadovavo nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., be kita ko, atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog šios sumos buvo išmokėtos ieškovui. Teigia, kad naudojantis įmonės vadovo J. P. (J. P.) bankine kortele paimti 600,00 Eur taip pat nepagrįstai nurašyti nuo ieškovo avansinės apyskaitos, kadangi ši piniginė suma nebuvo išmokėta ieškovui. Nurodo, kad 2018 m. gegužės 4 d. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą pervesti 100,00 Eur nepagrįstai nuskaičiuoti iš avansinės apyskaitos. Nurodyta pinigų suma yra 2018 balandžio mėnesio atlyginimo dalis. 2018 m. balandžio mėnesio atlyginimas ieškovui buvo išmokėtas per tris kartus: 2018 m. balandžio 10 d. pervesta 1 000,00 Eur, 2018 m. balandžio 10 d. pervesta 850,16 Eur, o 2018 m. gegužės 4 d. pervesta 100,00 Eur. Į avansinės apyskaitos debetą įtraukta 205,94 Eur suma, kurios nėra kredite. Atsakovės paaiškinimus, kad jei PVM sąskaitos faktūros nėra pristatytos iš tiekėjų, jos neįtraukiamos į „kreditą“, laiko nepagrįstais, kadangi atsakovės pateiktuose dokumentuose yra dalis sąskaitų, kurios įtrauktos į avansinės apyskaitos debetą. Taip pat į debetą įtraukta 525,12 Eur suma, kurios nėra kredite, nors sąskaitos buvo pateiktos buhalterijai. Be to, nagrinėjant šią bylą, paaiškėjo, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu atsakovė buvo nesumokėjusi viso ieškovui priklausančio darbo užmokesčio. Nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. nustatytas ieškovo darbo užmokestis siekė 2 566,00 Eur atskaičius mokesčius. Per laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. (15 mėnesių) turėjo būti išmokėta 38 490,00 Eur suma, bet buvo išmokėta 29 252,40 Eur. Liko neišmokėta 9 237,60 Eur. Be to, už 2020 balandžio mėnesį ieškovui buvo priskaičiuota 2 317,01 Eur ir išmokėta 1 353,13 Eur, nors pagal darbo sutartį turėjo būti priskaičiuota 3 310,00 Eur ir, atskaičius mokesčius, turėjo būti išmokėta 1 933,04 Eur. Taigi, neišmokėta 579,91 Eur. Už 2020 gegužės mėnesį 1–15 dienas (iki priverstinio darbo sutarties nutraukimo) ieškovui priskaičiuota 1 158,50 Eur ir išmokėta 735,61 Eur, nors pagal darbo sutartį turėjo būti priskaičiuota 1 655,00 Eur ir atskaičius mokesčius išmokėta 1 006,69 Eur. Neišmokėta 271,08 Eur. Iš viso atsakovė neišmokėjo ieškovui 10 088,59 Eur darbo užmokesčio.

Atsiliepimas

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad visi byloje esantys duomenys t. y. pažymos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, avansinės apyskaitos žiniaraščiai, atsiskaitymo lapeliai ir kt. neabejotinai patvirtina, kad su ieškovu buvo laiku, tinkamai ir visiškai atsikaityta. Be to, ieškovas neginčija, kad pažeistos buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklės, o pateikti matematiniai skaičiavimai – suvestinės pačios savaime neturi jokios įrodomosios vertės. Visi duomenys tinkamai deklaruoti ir sutvarkyti, jokių pastabų, reikalavimų ar kt. iš valstybinių institucijų, ikiteisminio tyrimo institucijų ar specializuotos ikiteisminės ginčo institucijos (Darbo ginčų komisijos) nebuvo ir nėra pateikta. Ieškovui yra privaloma pateikti duomenis apie skolos atsiradimą, t. y. atsakovas negali patvirtinti neigiamos aplinkybės, t. y. kad skola neegzistuoja, o remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 3 p. pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, o 4 p. nustatyta, kad pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Todėl darytina išvada, kad jei ieškovas įnešė, pateikė ar kitaip perdavė pinigus atsakovui, jam yra išduotas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, kurį jis gali pateikti teismui (ar kitai institucijai) ir tinkamai apibrėžti (suformuluoti) savo reikalavimą. Nurodo, kad atsakovė pateikė visus buhalterinės apskaitos duomenis, sudarytus pagal įstatymų reikalavimus, ir jiems nuginčyti reikalingos specialios žinios arba tokie dokumentai turi būti nuginčyti. Ieškovas ieškinyje nenurodė ieškinio senaties praleidimo priežasčių apskritai, todėl toks reikalavimas turi būti atmestas. Pažymėjo, kad reikalavimo dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo ieškovas Darbo ginčų komisijoje nereiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. dirbo UAB „Sigmetalis“. Ieškovas 2020 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu išreikalauti iš atsakovės ieškovo avanso apyskaitos dokumentus. Darbo ginčų komisija 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, konstatavusi, jog jis buvo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo atsakovei reiškiamus piniginius reikalavimus galima suskirstyti į dvi materialinių reikalavimų grupes: 1) reikalavimą dėl įsiskolinimo pagal avansinę apyskaitą priteisimo; 2) reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad duomenų apie ieškovo kreipimąsi į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo byloje nėra, todėl, atsižvelgdamas į tai, patikslinto ieškinio dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio paliko nenagrinėtą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 2020 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl pažeistų darbuotojo teisių pagal avansinę apyskaitą gynimo. Teismas, atskaičiavęs trejų metų terminą nuo kreipimosi į darbo ginčų komisiją, nustatė, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus dėl avanso apyskaitos pažeidimų, kurie jam tapo žinomi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. Šiuo atveju ieškovas ginčija finansines operacijas, avansinėje apyskaitoje fiksuotas arba nepagrįstai neužfiksuotas po 2017 m. gruodžio 1 d., išskyrus dėl neišmokėtų dienpinigių už komandiruotes, vykusias 2017 m. rugsėjo 11 d. ir 2017 m. rugsėjo 25 d.

8. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad ieškovas nenurodė jokių objektyvių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, reikalavimus priteisti 57,00 Eur dienpinigius už 2017 m. rugsėjo 11 d. ir 57,00 Eur dienpinigius už 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotę atmetė suėjus ieškinio senačiai.

9. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įrodyta, jog ieškovas darbdavio (atsakovės) buvo išsiųstas: 2018 m. sausio pradžioje į 2 dienų komandiruotę Belgijoje; 2019 m. gegužės 1 d.–2019 m. gegužės 5 d. į 5 dienų komandiruotę Švedijoje, 2019 m. gegužės 16 d.–2019 m. gegužės 17 d. į 2 dienų komandiruotę Belgijoje, 2019 m. birželio 4 d.–2019 m. birželio 5 d. į 2 dienų komandiruotę Nyderlanduose.

10. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė faktiškai 2019 m. gegužės 29 d. išmokėjusi ieškovui 500 Eur, 2019 m. gruodžio 18 d. – 95 Eur, 2019 m. spalio 1 d. – 100 Eur, 2019 m. spalio 30 d. – 100 Eur, 2019 m. lapkričio 3 d. – 100 Eur, 2019 m. lapkričio 4 d. – 300 Eur, todėl patikslinto ieškinio dalį tenkino. Ieškovo naudai iš atsakovės priteisė 1 195 Eur.

11. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė tinkamai atsiskaičiusi su ieškovu pagal 2018 m. gegužės 31 d., 2018 m. liepos 31 d., 2018 m. spalio 31 d., 2019 m. sausio 31 d., 2019 m. birželio 31 d., 2019 m. liepos 31 d., 2020 m. sausio 31 d. ieškovo avanso apyskaitas, todėl ieškovo naudai iš atsakovės priteisė 831,06 Eur įsiskolinimo pagal paminėtas avanso apyskaitas.

12. Teismas, spręsdamas dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos dydžio, vadovavosi DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumo principu kaip bendruoju teisės principu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Ieškovo naudai iš atsakovės priteisė netesybas, kurių dydis lygus trims ieškovo darbo užmokesčiams – 5 828,91 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13. Ieškovas M. U. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti, taikyti atsakovei UAB „Sigmetalis“ 5 000 Eur baudą, pusę šios sumos skiriant ieškovui, nepakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo – atmesti atsakovės UAB „Sigmetalis“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo arba priteistas išlaidas sumažinti ir priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pažymėjo, kad patikslintas ieškinys buvo pateiktas teismui 2022 m. sausio 21 d. ir buvo teismo priimtas, t. y. teismas nenurodė, jog ieškovo reikalavimų dalis (dėl neišmokėto darbo užmokesčio) negali būti nagrinėjama teisme nepasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Darbo ginčų komisijoje. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį priėmė po beveik 8 mėnesių, jei teismas būtų dar ieškinio priėmimo stadijoje atsisakęs priimti dalį reikalavimų, ieškovas būtų pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

13.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nenagrinėta ieškinio dalis dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, yra nepagrįsta.

13.3. Pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija ieškovo prašymo netenkino, tačiau šioje byloje, atsakovei galiausiai pateikus avanso apyskaitos dokumentus, paaiškėjo, kad atsakovė ieškovui yra skolinga, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminą tokiu būdu, kaip tai darė pirmosios instancijos teismas.

13.4. Pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo nagrinėjant šią bylą, todėl reikalavimams dėl 114,00 Eur delspinigių priteisimo už 2017 m. rugsėjo 11 d. komandiruotę ir 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotę Latvijos Respublikoje ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, todėl ši sprendimo dalis taip pat yra nepagrįsta.

13.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo ieškovas prašė skirti atsakovei baudą už bylos vilkinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu sprendime nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl bylos vilkinimo sankcijų atsakovei nepritaikė, prašo tai padaryti apeliacinės instancijos teismo.

13.6. Papildomai pažymėjo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstė įprastine tvarka – proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, tačiau procesinis šalių elgesys taip pat turi įtakos bylinėjimosi išlaidų skirstymui. Atsakovės procesinis elgesys sąlygojo bylos nagrinėjimo užsitęsimą gerokai ilgesniam, nei numato CPK, laikui, atsakovė teikė ieškovui ir teismui klaidinančius dokumentus, kelis kartus gerokai viršijo tiek atsiliepimų, tiek dokumentų pateikimo terminus, dalies dokumentų apskritai nepateikė.

13.7. Taip pat akcentavo, kad atsakovės atstovas pateikė 2021 m. balandžio 7 d. sąskaitą 2 843,50 Eur sumai (sąskaitos Nr. VK 2021/13), tačiau prie to paties prašymo pridedamas 2 000,00 Eur sumos mokėjimo nurodymas, kurio data yra 2021 m. vasario 12 d., o mokėjimo nurodymo paskirtyje įrašyta „Dok.Nr. Dok.data Suma 2020/II-1 2021.02.10 2000.00“. Mokėjimas atliktas iki sąskaitos išrašymo, mokėjimo paskirtis nesutampa su sąskaitos numeriu, be to, skiriasi ir mokama suma. Tai leidžia manyti, kad atsakovė savo atstovui sumokėjo už kitas paslaugas, o ne už atstovavimą šioje byloje, todėl šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

13.8. Kitų dokumentų, patvirtinančių, kad atstovui sumokėjo 2 843,50 Eur už teisines paslaugas šioje byloje, atsakovė nepateikė. Tuo tarpu pervesta 2 000,00 Eur suma, sprendžiant iš mokėjimo nurodymo ir sąskaitos duomenų, nėra pervesta už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei apskritai neturėjo būti priteistos.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į ieškovo M. U. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Sigmetalis“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymo dėl baudos skyrimo nenagrinėti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

14.1. Atsakovė nesutinka su ieškovo reikalavimu tenkinti visus ieškovo pareikštus reikalavimus, kadangi nėra nurodytos ne tik materialinės teisės normos tokiam reikalavimui pagrįsti, tačiau ir šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas tokio sprendimo (priteisti skolą, kylančią iš darbo užmokesčio) dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo palikti ieškinį nenagrinėtą, negali priimti.

14.2. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pats ieškovas sutinka su procesine aplinkybe, kad buvo nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, be to, reikalavimo nagrinėjimo metu net nenurodė tokio nesilaikymo priežasčių.

14.3. Nurodo, kad ieškovas nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kad apie galimai neišmokėtas sumas už 2017 m. rugsėjo 11 d. ir 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotes sužinojo vėliau nei 2017 m. rugsėjo 30 d., kai buvo mokamas darbo užmokestis, arba dar anksčiau, kai buvo išmokamas avansas.

14.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje iki 2022 m. kovo 28 d. posėdžio nebuvo detalizuota, būtent kokius avanso apyskaitos dokumentus reikia pateikti – ar buhalterines sąskaitas, ar suvestines, ar žiniaraščius, ar pirminius dokumentus, ar kitokio pobūdžio informaciją. Tai, kad atsakovas kartu su suvestinėmis pateikė ir pirminius dokumentus, niekaip nesudaro pagrindo tvirtinti, kad byla buvo vilkinama.

14.5. Nesutinka su ieškovo dėstomais argumentais dėl pinigų nurašymo jų neišmokant ir dėl bylos vilkinimo, taip pat dėl neva klaidingos informacijos ir duomenų iš buhalterinės apskaitos teikimo, nes tai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir turi reikšmės sprendžiant tik dėl procesinių teisių galimo pažeidimo ar tarpinių proceso sprendimų pasekmių. Nėra užfiksuotas nė vienas faktas dėl melagingų paaiškinimų teikimo, dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kitų aplinkybių, todėl tokie ieškovo pareiškimai yra nepagrįsti.

14.6. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentu dėl nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kadangi nežinant, kiek kainuos teisinės paslaugos, yra mokamas avansas, o suteikus paslaugas išrašoma sąskaita faktūra ir pateikiama ataskaita. Ieškovo teiginiai, kad bylinėjimosi išlaidos per didelės, yra neadekvatūs, kadangi neįvertintas teismo posėdžių kiekis ir trukmė, reikalaujamų parengti ir pateikti dokumentų apimtis, turinys ir kiti aspektai.

Šalies argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Sigmetalis“ prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį dėl 2 633,06 Eur skolos pagal avanso apyskaitą ir 5 828,91 Eur netesybų priteisimo ieškovo naudai ir klausimą spręsti iš esmės – nurodytą ieškinio dalį atmesti; neatmetus ieškinio sumažinti priteistas netesybas ir priimti papildomus įrodymus, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

15.1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą vadovaudamasis DK 214 straipsnio nuostatomis, kad bylos šalys ginčijosi dėl pačių faktų egzistavimo (pavyzdžiui, komandiruočių fakto, teisinių santykių kvalifikavimo, o ne dėl atsiskaitymo), tačiau teismas priteisė įsiskolinimą, neįrodžius faktų egzistavimo.

15.2. Nurodo, kad įrodinėjimo našta dėl atsiskaitymo su ieškovu tenka darbdaviui. Tačiau darbuotojas (ieškovas) privalo įrodyti faktų egzistavimą, o šiuo konkrečiu atveju: 1) įrodyti, kad buvo išsiųstas komandiruotėn; 2) įrodyti, kad buvo išsiųstas į komandiruotę darbo funkcijoms atlikti (įmonės naudai). Priešingu atveju atsakovė turi įrodinėti aplinkybes ir faktus, kuriuos neigia, tai yra įrodyti, kad komandiruočių nebuvo apskritai.

15.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistos sumos turi būti atmesta, kadangi ieškovas neįrodė komandiruočių egzistavimo faktų – nepateikė direktoriaus ar kito įgalinimus turinčio asmens įsakymo ar sprendimo dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes; kelionės dokumentų; komandiruotės metu patirtų išlaidų, patvirtinančių tokio fakto buvimą; dokumentų, patvirtinančių, kad komandiruotės (kelionės) tikslas buvo susijęs su įmonės veikla ir (ar) darbo funkcijų atlikimu, o pirmosios instancijos teismas savo ruožtu sprendime netinkamai motyvavo įrodinėjimo naštos paskirstymą.

15.4. Pažymi, kad į bylą buvo pateikti visi ieškovo reikalauti buhalterinės apskaitos dokumentai. Pateikus dokumentus buvo nurodyta, kad daugiau dokumentų ar įrodymų nėra. Pateiktos pažymos, registrai ir žiniaraščiai yra su atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų ir (ar) direktoriaus parašais. Iš ginčijamo sprendimo motyvų nėra aišku, dėl kokios priežasties yra atmesti atsakovo pateikti suvestiniai (antriniai) apskaitos dokumentai.

15.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų suformuluotas surinktų įrodymų vertinimo taisykles (pavyzdžiui, procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus ar samprotavimus vertino kaip įrodančius faktą, o buhalterinės apskaitos dokumentų iš viso nevertino).

15.6. Pažymėjo, kad, priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Todėl jeigu ieškovas įnešė, pateikė ar kitaip perdavė pinigus atsakovei, jam yra išduotas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, kurį jis gali pateikti teismui ir tinkamai apibrėžti savo reikalavimą.

15.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl delspinigių priteisimo nėra nurodyta, kodėl juos skaičiuojant taikytas fiksuoto atlyginimo dydis, o ne vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nurodyto poįstatyminio teisės akto nuostatomis, sprendime nepateikta motyvų ir nenurodyta, kodėl nagrinėjamu atveju šioje byloje jie netaikomi.

15.8. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad apeliantė pavėlavo atsiskaityti su ieškovu, teismų praktikoje išaiškinta, kad išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, pernelyg didelį sankcijos neadekvatumą teisės pažeidimui įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes proporcingumo ir teisingumo principų pagrindu.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas M. U. prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, pridėti prie bylos naujus įrodymus, priteisti ieškovui iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

16.1. Nurodo, kad atsakovė nepateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kurių prašė ieškovas (patikslinto ieškinio reikalavimų 4 punktas), taip pat nebuvo pateikti nei komandiruočių laikotarpio žiniaraščiai, nei atsakovės administracijos darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriais ieškovas ketino įrodyti, jog įmonėje nebuvo prastovos, apie kurią savo dokumentuose tvirtino atsakovė.

16.2. Pažymi, kad atsakovė šioje byloje dokumentus teikė ypač vangiai, labai vėluodama, dalies dokumentų iš viso nepateikė, todėl negalima tikėti pačios atsakovės keliama prielaida, jog visi buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su komandiruotėmis, buvo pateikti.

16.3. Atsakovė šiame apeliacinio skundo skyriuje nesiremia savo pačios pateiktais dokumentais ir nenurodo, jog jie tam tikru būdu patvirtina skolos nebuvimą, tačiau apeliuoja į buhalterinę apskaitą tvarkančio subjekto autoritetą, t. y. į aplinkybę, šioje konkrečioje byloje neturinčią jokios reikšmės.

16.4. Pažymi, kad į ieškovo avanso apyskaitą buvo įtraukiamos operacijos, kurias atliko atsakovės vadovas J. P., šias aplinkybes patvirtina sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad operacijos buvo atliktos naudojantis ne ieškovo, o J. P. banko kortele. Šią aplinkybę atsakovė mėgino melagingai neigti, nurodydama, jog abiem banko kortelėmis disponavo ieškovas, tačiau absoliučiai jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius teiginius, nepateikė.

16.5. Pažymi, kad ir pati apeliantė nurodo, kad teismas sumažino maksimalų delspinigių dydį, todėl atmestini atsakovės argumentai dėl jų mažinimo ir tai, kad ieškovas nuo 2019 metų nekėlė pretenzijų dėl skolos.

16.6. Nurodo, kad visiškai nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovas nekėlė pretenzijų dėl atsiskaitymo anksčiau, kadangi atsakovė neteikė ieškovui visiškai jokios informacijos apie avanso apyskaitos dokumentus, vilkino pačios civilinės bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

19. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškovo ieškinį dėl pažeistų darbuotojo teisių gynimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

21. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – buhalterinės programos suvestinę (žiniaraštį) apie atsiskaitymus su M. U.. Atsakovė nurodo, kad panašūs duomenys buvo pateikti kartu su atsiliepimu (sąskaitų aktyvumų ataskaita), šiuo atveju pateikiami duomenys yra tie patys, tik iššifruoti pagal atliktus mokėjimus M. U.. Pažymi, kad tai nėra nauji įrodymai, o tik paaiškinimų (apeliacinio skundo motyvų) tęsinys, jie teikiami siekiant, kad pateikti įrodymai būtų aiškiai įvertinti. Atsakovės įsitikinimu, būtinybė pateikti šiuos papildomus įrodymus iškilo dėl to, kad tik priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą paaiškėjo, kad byloje ieškovui nereikėjo įrodinėti faktų (komandiruočių) buvimo, o iš karto pereita prie atsiskaitymo už komandiruotes įrodinėjimo.

23. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad buhalterinės programos suvestinė (žiniaraštis) apie atsiskaitymus buvo pateikta kartu su atsiliepimu (Sąskaitų aktyvumų ataskaita) pasirengimo bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu, atsakovė teikė atsiliepimus į patikslintus ieškinius, taip pat papildomai teikė dokumentus, kuriuose taip pat dėstė savo argumentus, atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko advokato, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Priešingai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šis įrodymas yra tapatus jau esantiems byloje dokumentams. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą ir jo nevertina.

24. Ieškovo atstovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pridėti naujus įrodymus – Darbo ginčų komisijos sprendimą ir atsakovės atstovo 2022 m. spalio 18 d. elektroninio laiško spaudinį. Ieškovas, prašydamas priimti naują įrodymą – Darbo ginčų komisijos sprendimą, nurodo, kad jis patvirtina, jog ieškovas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka (ginčo dalis dėl darbo užmokesčio) yra pasinaudojęs. Taip pat nurodo, kad pateiktas elektroninis laiškas, ieškovės įsitikinimu, patvirtina, kad tik po bylos išnagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jau einant į pabaigą sprendimo apskundimo terminui atsakovė ėmė analizuoti savo buhalterinės apskaitos dokumentus.

25. Taip pat ieškovo atstovas 2022 m. gruodžio 7 d. pateikė byloje prašymą pridėti papildomus įrodymus – atsakovės pranešimą apie ketinimą inicijuoti nemokumo procedūras neteismine tvarka. Nurodo, kad 2022 m. lapkričio 10 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovą apie ketinimą pradėti juridinio asmens nemokumo procedūras ne teismo tvarka. Akcentuoja, kad atsakovės vykdytas bylos pirmosios instancijos teisme vilkinimas ir buvo sąlygotas siekio neatsiskaityti su ieškovu, todėl mano, kad pateikiami papildomi dokumentai patvirtina atsakovės siekį vilkinti bylą ir turi reikšmės sprendžiant ieškovo reikalavimą skirti atsakovei baudą.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės atstovas prašydamas pridėti naują įrodymą – Darbo ginčų komisijos sprendimą, teikdamas atsiliepimą, jo byloje nepateikė, todėl teisėjų kolegija dėl šio įrodymo plačiau nepasisako ir jo nevertina. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas kelis kartus tikslino ieškinį, teikė papildomus įrodymus, kuriuose taip pat dėstė savo argumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad elektroninio laiško ir pranešimo apie ketinimą inicijuoti nemokumo procedūras pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija atsisako priimti šalių pateiktus naujus įrodymus, kaip neturinčius reikšmės bylos baigčiai.

Dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos

27. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. dirbo UAB „Sigmetalis“. Ieškovas 2020 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu išreikalauti iš atsakovės ieškovo avanso apyskaitos dokumentus. Darbo ginčų komisija 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, konstatavusi, jog jis buvo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą. 2021 m. sausio 11 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės skolą pagal avanso apyskaitą; 2) išreikalauti iš atsakovės bylos nagrinėjimui reikalingus apskaitos dokumentus – ieškovo avanso apyskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2020 m. gegužės 15 d., ir duomenis apie pinigų pagal avanso apyskaitą mokėjimus ieškovui; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2022 m. sausio 22 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame, be kita ko, suformuluoti du nauji materialiniai reikalavimai: 1) priteisti iš atsakovės 8 972,75 Eur neišmokėtą darbo užmokestį; 2) priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 146 straipsnio 2 dalį.

28. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ieškovo reiškiamus piniginius reikalavimus suskirstė į dvi materialinių reikalavimų grupes: 1) reikalavimą dėl įsiskolinimo pagal avansinę apyskaitą priteisimo; 2) reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Nurodė, kad tai, jog ieškovas bandė spręsti neteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka individualų darbo ginčą dėl įsiskolinimo pagal avanso apyskaitą, patvirtina 2020 m. gruodžio 15 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas. Tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, kad duomenų apie ieškovo kreipimąsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo byloje nėra, t. y. ieškovui nepasinaudojus privaloma neteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, patikslinto ieškinio dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio paliko nenagrinėtą.

29. Apeliantas M. U. nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nenagrinėta ieškinio dalis dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, yra nepagrįsta. Patikslintas ieškinys buvo pateiktas teismui 2022 m. sausio 21 d. ir buvo teismo priimtas, t. y. teismas nenurodė, jog ieškovo reikalavimų dalis (dėl neišmokėto darbo užmokesčio) negali būti nagrinėjama teisme nepasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Darbo ginčų komisijoje. Todėl tuo atveju, jeigu teismas būtų dar ieškinio priėmimo stadijoje atsisakęs priimti dalį reikalavimų, ieškovas būtų pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra pasinaudojimas įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka tam tikrų kategorijų bylose. Jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą, tačiau tik tada, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. DK 216 straipsnyje nustatyta, kad individualius darbo ginčus nagrinėjantys organai yra darbo ginčų komisija ir teismas. Darbo ginčų komisija paprastai yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius (DK 220 straipsnio 1 dalis). Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu (DK 220 straipsnio 2 dalis).

32. Atsižvelgiant į tokį darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos reguliavimą, darytina išvada, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nėra nustatyta kita tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarka, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka galioja, tai yra jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis visų pirma turi kreiptis į darbo ginčų komisiją. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančioje DK redakcijoje nurodyta dar ir tai, kad ieškinys dėl darbo ginčo dėl teisės teisme pagal CPK nuostatas gali būti pareiškiamas ir darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su atitinkamu prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės (galiojančio DK 231 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės savo sprendimu jau išsprendžia tiesiogiai teismas.

33. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas kreipėsi į teismą praleidęs terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją. Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas, pareikšdamas savo reikalavimus tiesiogiai teismui, o ne darbo ginčų komisijai, nesilaikė darbo teisės normose nustatytos individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos. Kita vertus, ir pats teismas įvairiose šio ginčo procesinėse stadijose, tai yra priimdamas ieškinį, rengdamas teismo posėdį, ruošėsi ginčo nagrinėjimui.

34. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija vadovaujasi vėliausiais precedentais, tai yra Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-421-464/2019 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1541-852/2019 formuojama praktika dėl aplinkybių, kai bylą nagrinėjant teisme išaiškėja aplinkybės, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį, nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir kad ginčo nagrinėjimas yra pažengęs.

35. Nurodytose (nutarties 34 punktas) teismų nutartyse išaiškinta, kad tuo atveju, jei yra praleistas terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas buvo praleistas dėl ieškovo kaltės, bet ir tai, ar tam turėjo įtakos ir teismo (ne)atlikti procesiniai veiksmai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ieškinį pateikė 2021 m. sausio 11 d., vėliau jį tikslino ir teismas tik 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu nutarė palikti ieškinio dalį nenagrinėtą, paaiškėjus, kad ieškovas nepasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į 34 punkte nurodytą teismų praktiką nėra jokių priežasčių manyti, kad ganėtinai daug praleistas terminas, apeliantei darbo ginčų komisijoje būtų atnaujintas, termino praleidimui įtakos turėjo ir teismo atliekami procesiniai veiksmai. Todėl labiau tikėtina, kad vien dėl aiškiai praleisto termino išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka apeliantas jau nebegalėtų pasinaudoti, darbo ginčų komisijoje ginčas nebūtų išnagrinėtas iš esmės, o apeliantas vėl turėtų iš naujo inicijuoti tapatų ginčą teisme. Tokiam ginčui, teismo įsitikinimu, turėjo būti taikoma privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka, numatyta DK 220 straipsnio 1 dalyje, tai yra darbo ginčų komisijoje. Nepaisant to, šiuo metu proceso dalyviai objektyviai negalėtų pasinaudoti tokia neteismine tvarka, kadangi yra praleistas DK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas. Esant šiai situacijai ir įvertinus tai, jog darbo ginčo neišnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje dėl praleisto procedūrinio kreipimosi į ginčų komisiją termino nekliudo darbo ginčo šalims kreiptis į teismą, šis darbo ginčas turėtų būti išsprendžiamas iš esmės.

36. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-421-464/2019, konstatuojama, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti ieškinį, neįvertino, ar apeliantas yra įvykdęs sąlygą, kuri jam konkrečiu atveju suteikia teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, ir bylą nagrinėjo virš aštuonių mėnesių. Toks procesinis rezultatas, teismo vertinimu, be kita ko, reiškia, kad apeliantui yra užkirsta galimybė apginti savo pažeistas teises, o tai neatitinka pamatinių civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, teisės į teisminę gynybą užtikrinimas yra svarbesnis tikslas nei formalus teisės aktų taikymas ir aiškinimas.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas apelianto ieškinio dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio nenagrinėtą, netinkamai išaiškino procesinės teisės normas, ieškinio priėmimo laikotarpiu tinkamai nekvalifikavęs šalis siejančių teisinių santykių ir ginčo kilmės, todėl netinkamai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, vėliau sąlygojusį apelianto teisės į teisminę gynybą pažeidimą. Tai lemia, kad byla apeliacinės instancijos teisme dėl aptarto neišmokėto darbo užmokesčio negali būti išnagrinėta dėl šių priežasčių, todėl teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir šią bylos dalį grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl reikalavimo priteisti dienpinigių įsiskolinimą

38. Byloje esantys duomenys patvirtina ir byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas darbdavio (atsakovės) direktoriaus įsakymais buvo išsiųstas į šias komandiruotes: 1) 2017 m. birželio 20 d.–2017 m. birželio 21 d. į komandiruotę Suomijoje; 2) 2018 m. sausio 11 d. į komandiruotę Danijoje; 3) 2018 m. sausio 24 d.–2018 m. sausio 26 d. į komandiruotę Šveicarijoje; 4) 2018 m. kovo 27 d. į komandiruotę Belgijoje; 5) 2018 m. kovo 22 d.–2018 m. kovo 23 d. į komandiruotę Prancūzijoje; 6) 2018 m. gruodžio 20 d. į komandiruotę Suomijoje; 7) 2019 m. rugsėjo 6 d.–2019 m. rugsėjo 8 d. į komandiruotę Norvegijoje. Tačiau ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės dienpinigius už 2017 m. rugsėjo 11 d. vykusią komandiruotę Latvijoje, 2017 m. rugsėjo 25 d. vykusią komandiruotę Latvijoje, 2018 m. sausio pradžioje vykusią 2 dienų komandiruotę Belgijoje; 2019 m. gegužės 1 d.–2019 m. gegužės 5 d. vykusią komandiruotę Švedijoje, 2019 m. gegužės 16 d.–2019 m. gegužės 17 d. vykusią komandiruotę Belgijoje, 2019 m. birželio 4 d.–2019 m. birželio 5 d. vykusią komandiruotę Nyderlanduose.

Žemesnės instancijos teismas

39. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovė sprendžiamu klausimu išliko pasyvi ir neteikė į bylą rašytinių duomenų dėl šių konkrečių komandiruočių. Patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl dienpinigių neišmokėjimo yra nenuginčytos. Todėl pripažino, kad įrodyta, jog ieškovas darbdavio (atsakovės) buvo išsiųstas į 2018 m. sausio pradžioje vykusią 2 dienų komandiruotę Belgijoje, 2019 m. gegužės 1 d.–2019 m. gegužės 5 d. į vykusią komandiruotę Švedijoje, 2019 m. gegužės 16 d.–2019 m. gegužės 17 d. į vykusią komandiruotę Belgijoje, 2019 m. birželio 4 d.–2019 m. birželio 5 d. į vykusią komandiruotę Nyderlanduose.

40. Apeliaciniame skunde ieškovas M. U. nurodė, kad intensyviai reikalavo iš atsakovės pateikti avanso apyskaitos dokumentus dar iki kylant darbo ginčui, o atsakovė nepagrįstai atsisakė juos pateikti. Tik jau prasidėjus šiai civilinei bylai ir teismui kelis kartus paraginus, avanso apyskaitos dokumentai, patvirtinantys atsakovės skolą, buvo pateikti. Ieškovas tik nagrinėjant šią bylą sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl reikalavimams dėl 114 Eur dienpinigių priteisimo už 2017 m. rugsėjo 11 d. komandiruotę ir 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotę Latvijos Respublikoje ieškinio senaties terminas nėra suėjęs ir ši dalis sprendimo yra nepagrįsta.

41. DK 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 4 dalis nustato, jog ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

42. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 24 punktas).

43. Ieškovas prašo priteisti dienpinigius už 2017 m. rugsėjo 11 d. komandiruotę ir 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotę Latvijos Respublikoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas 2020 m. gegužės 15 d. Į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl pažeistų darbuotojo teisių ieškovas kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 1 d. Atskaičius trijų metų terminą nuo kreipimosi į darbo ginčų komisiją dienos matyti, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus dėl avanso apyskaitos pažeidimų, kurie jam tapo žinomi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. Kaip minėta, ieškovas į darbo ginčų komisiją su reikalavimu priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei kitas su tuo susijusias išmokas kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 1 d., todėl akivaizdu, jog senaties terminas praleistas net 4 mėnesius. Byloje ne tik kad nėra duomenų, jog ieškovas būtų nurodęs termino praleidimo priežastis, bet ir neprašė praleisto termino atnaujinti. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog ieškovas apie jam neišmokėtus dienpinigius už 2017 m. rugsėjo 11 d. ir 2017 m. rugsėjo 25 d. komandiruotes turėjo sužinoti iki 2017 m. spalio 12 d., kadangi iš pateiktos darbo užmokesčio lentelės matyti, jog ieškovui paprastai atlyginimas buvo išmokamas 10-tą arba 11-tą mėnesio dieną. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.

44. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl priteistos sumos turi būti atmesta, kadangi ieškovas neįrodė komandiruočių egzistavimo faktų – nepateikė direktoriaus ar kito įgalinimus turinčio asmens įsakymo ar sprendimo dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotes, kelionės dokumentų, komandiruotėje patirtų išlaidų, patvirtinančių tokio fakto buvimą, dokumentų, patvirtinančių, kad komandiruotės (kelionės) tikslas buvo susijęs su įmonės veikla ir (ar) darbo funkcijų atlikimu, o pirmosios instancijos teismas savo ruožtu sprendime netinkamai motyvavo įrodinėjimo naštos paskirstymą.

45. Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi ginčo komandiruotės metu) 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

46. Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas buvo išvykęs į komandiruotes, kadangi, jo teigimu, buvusių komandiruočių faktą patvirtina direktoriaus įsakymai.

47. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad buvusių komandiruočių faktą patvirtina apeliantės pateiktos įsakymų dėl komandiruočių kopijos. Tačiau ieškovo nurodomos neapmokėtos komandiruotės nėra pakankamas įrodymas, kad apeliantas faktiškai buvo išvykęs į komandiruotes. Apeliantas M. U. jokių kitų įrodymų, kad buvo išvykęs į užsienio komandiruotes, nepateikė, nors patikslintame ieškinyje nurodė galintis pateikti trumpąsias žinutes, pagrindžiančias komandiruočių buvimo faktą, tačiau į bylą tokių duomenų nepateikė, taip pat byloje nėra pateikta ir kitų duomenų, pagrindžiančių komandiruočių faktą, t. y. lėktuvo skrydžio bilietų ir pan. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė sprendžiamu klausimu išliko pasyvi tuo atžvilgiu, kad nepateikė ieškovo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, atsakovė byloje pateikė turimus įrodymus, susijusius su komandiruotėmis, tačiau neturėjo papildomų dokumentų, įrodančių, kad komandiruotės neegzistavo ir kad už jas tinkamai atskaityta, kadangi komandiruočių buvimo faktą įrodinėja ieškovas, atsakovė byloje negali pateikti duomenų, paneigiančių jų nebuvimo faktą. Faktą apie apelianto buvimą užsienio komandiruotėje turėjo įrodyti jis pats, tačiau apeliantas įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie faktinį išvykimą į komandiruotes, nepateikė. Nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad apeliantas faktiškai buvo išvykęs į komandiruotes, ir priteisė 607 Eur mokėtinų dienpinigių už komandiruotes. Todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl įsiskolinimo pagal avanso apyskaitą

48. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai – bendroji civilinio proceso taisyklė, pagal kurią paskirstyta įrodinėjimo pareiga bylos šalims. Taigi, šalis, kuri teigia, kad yra tam tikros aplinkybės, įvyko tam tikri įvykiai, vienas ar kitas asmuo atliko tam tikrus veiksmus, turi įrodyti savo teiginius, t. y. pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 177 straipsnis).

49. Tuo tarpu teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013 ir kt.).

50. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų yra neteisėti veiksmai. CK 6.246 straipsnis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

51. Pirmosios instancijos teismas remdamasis sąskaitų aktyvumo ataskaita tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė ieškovui 2 026,06 Eur skolą iš atsakovės. Argumentavo, kad atsakovė nepateikė į bylą mokėjimo nurodymų, kitų duomenų, įrodančių tinkamą atsiskaitymą su ieškovu pagal avanso apyskaitas.

52. Apeliantė (atsakovė) nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pateiktos pažymos, registrai ir žiniaraščiai yra su atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų ir (ar) direktoriaus parašais. Be kita ko, apeliantei iš sprendimo motyvų nėra aišku, dėl kokios priežasties yra atmesti atsakovės pateikti suvestiniai (antriniai) apskaitos dokumentai. Nurodo, kad UAB „Sigmetalis“ buhalterinės apskaitos dokumentuose patvirtinta (pagal teisės aktų reikalavimus), kokios sumos turėjo būti išmokėtos ir kokios sumos buvo išmokėtos ieškovui M. U., taip pat yra pateikta pažyma apie skolos nebuvimą. Pažymėjo, kad, priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Todėl jeigu ieškovas įnešė, pateikė ar kitaip perdavė pinigus atsakovei, jam yra išduotas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, kurį jis gali pateikti.

53. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais ir pažymi, kad atsakovė nesutikdama su ieškovo reikalavimais teisminio proceso metu ir atsikirsdama į ieškovo argumentus turėjo teisę teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius pinigų išmokėjimą pagal avanso apyskaitas t. y. teikti pirminius apskaitos dokumentus, kadangi šiuo atveju atsakovės pateikti suvestiniai (antriniai) apskaitos dokumentai neįrodo fakto, kad su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta ir nurodytos sumos buvo išmokėtos. Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad jeigu ieškovas įnešė, pateikė ar kitaip perdavė pinigus atsakovei, jis turi pareigą pateikti kasos pajamų orderio antrą egzempliorių, priešingai, atsakovė tinkamai formindama atsiskaitymo faktą turėjo taip pat išsaugoti kasos išlaidų orderį ir išmokėjus pinigus (atsiskaičius) pagal avanso apyskaitas tai turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, tačiau minėtų duomenų į bylą nėra pateikta. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovė šių aplinkybių nepaneigė ir priešingai neįrodė, todėl apeliantės argumentai dėl nepagrįstai priteistų sumų pagal avanso apyskaitą išmokėjimo atmestini kaip nepagrįsti.

54. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas 2 633,06 Eur skolos pagal avanso apyskaitą į šią sumą įskaičiavo priteistų 607 Eur mokėtinų dienpinigių sumą, tačiau ieškinio reikalavimą šioje dalyje atmetus (nutarties 47 punktas) ieškovui priteistina 2 026,06 Eur skola pagal avanso apyskaitas.

Dėl netesybų priteisimo

55. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

56. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė darbo santykius su ieškovu nutraukė 2020 m. gegužės 5 d., Darbo sutartimi nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovui nustatytas 3 310,00 Eur fiksuotas atlyginimas, atskaičius mokesčius – 1 942,97 Eur, atsakovė iki darbo santykių pabaigos su ieškovu visiškai nebuvo atsiskaičiusi, tenkino ieškovo reikalavimus ir priteisė jam iš atsakovės 5 828,91 Eur netesybų.

57. Apeliaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad, priteisdamas ieškovui 5 828,91 Eur netesybų, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo poįstatyminiu teisės aktu, numatančiu vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kadangi darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį. Atsakovės įsitikinimu, netesybų dydis daugiau nei du kartus viršija skolos sumą, o ieškovas dar ilgą laikotarpį dirbo įmonėje ir jokių pretenzijų nekėlė, dėl to mano, kad savo paties veiksmais prisidėjo prie delspinigių padidėjimo.

58. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus ir skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022 17–20 punktus).

59. Sprendžiant dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia įvertinti, ar yra visos jos taikymo sąlygos, be kita ko, ar uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju dėl darbuotojo kaltės, turi būti sprendžiama dėl tokių aplinkybių ir atitinkamai darbdavio atsakomybės (jos apimties). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė laiku dėl ieškovo kaltės, todėl laikytina, kad ieškovas pagrįstai reikalavo iš atsakovės priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas.

60. Atsakovė UAB „Sigmetalis“ nesutikdama su priteistų netesybų dydžiu taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo netesybų dydį ir dėl šių priežasčių padarė teisės taikymo klaidą, kadangi netesybos nebuvo apskaičiuotos nuo vidutinio darbo užmokesčio.

61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

62. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovui buvo nustatytas 3 310 Eur fiksuotas atlyginimas, atskaičius mokesčius – 1 942,97 Eur. Tačiau atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu darbo užmokesčio dydžiu, šios sumos nepaneigė, kitokių skaičiavimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė. Teisėjų kolegija įvertinusi minėtas aplinkybes daro išvadą, kad šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

63. Apibendrindama teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų tikslą ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovui priteistinų netesybų dydis yra lygus trims ieškovo darbo užmokesčiams – 5 828,91 Eur, jis turi būti nustatytas atsižvelgiant į darbo teisės principus, taip pat proporcingumo principą ir į tai, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo. Todėl apeliantės UAB „Sigmetalis“ apeliacinio skundo argumentai dėl priteistų netesybų dydžio ir jų apskaičiavimo yra atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl baudos skyrimo

64. Apeliantas prašo taikyti atsakovei CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją ir skirti 5 000 Eur baudą, pusę šios sumos skiriant ieškovui. Nurodo, kad atsakovė dar iki darbo ginčo pradžios nepagrįstai atsisakė teikti ieškovui avanso apyskaitos dokumentus, o Darbo ginčų komisija šių dokumentų taip pat neišreikalavo, be to, atsakovė sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

66. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

67. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014).

68. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neatliko procesinių veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė reikalaujamus įrodymus, vėliau juos patikslindama. Be kita ko, atsakovė teikė teismo prašomas buhalterines sąskaitas, suvestines ir kitokio pobūdžio informaciją, ruošėsi bei dalyvavo teismo posėdžiuose. Teismo vertinimu, atsakovė tinkamai įgyvendino savo procesines teises bei pareigas siekdama įgyvendinti proceso operatyvumo principą, todėl skirti baudą atsakovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

69. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovo reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir šią bylos dalį grąžinusi pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantų apeliacinių skundų argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nebeturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisako. Tiek pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos, tiek šiame apeliaciniame procese patirtos išlaidos turės būti (iš naujo) paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį dėl ieškovo M. U. ieškinio reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl šios sprendimo dalies grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „Sigmetalis“ ieškovui M. U. priteista 2 633,06 Eur skola pagal avanso apyskaitą ir 5 828,91 Eur netesybos, ir nurodyti, kad iš atsakovės UAB „Sigmetalis“ ieškovui M. U. priteisiama 2 026,06 Eur skola pagal avanso apyskaitą ir 5 828,91 Eur netesybos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisGiedrė SeselskytėMilda Skersienė