Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Olego Šibkovo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 213 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 40 (keturiasdešimt) parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.

M. M. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).

Du 50 eurų banknotus, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su A. R., siekdamas realizuoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens ir nenustatytomis aplinkybėmis jo įgytus, jam žinomai netikrus Lietuvos Respublikos apyvartoje uždraustus netikrus du 50 eurų vertės nominalo banknotus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) , laikė juos su savimi, kol 2015 m. sausio 2 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, perdavė realizavimui A. R., kuris 2015 m. sausio 2 d., juos realizavo, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini) “, esančioje (duomenys neskelbtini) , paduodamas pardavėjai, atsiskaitydamas už prekes, kaip tikrą vieną 50 eurų vertės nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini) ir gavęs grąžą atidavė jam;Taip pat jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, pakartotinai siekdamas realizuoti kitą jo turimą netikrą 50 nominalo eurų banknotą, 2015 m. sausio 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, padavė A. R. 50 eurų vertės nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris nuvykęs į parduotuvę „(duomenys neskelbtini) “ esančią, adresu (duomenys neskelbtini) , pardavėjai pateikė kaip tikrą ir pardavėjai iškvietus policiją buvo sulaikytas. A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. sausio 2 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įgijo jam žinomai netikrus Lietuvos Respublikos apyvartoje uždraustus du 50 eurų vertės nominalo banknotus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną, juos realizavo, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini) “, esančioje (duomenys neskelbtini) , paduodamas pardavėjai, atsiskaitymui už prekes, kaip tikrą vieną 50 eurų vertės nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini).Taip pat, jis tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. sausio 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, įgijo netikrą 50 eurų vertės nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuvykęs į parduotuvę „(duomenys neskelbtini) “ esančią, adresu (duomenys neskelbtini) , pardavėjai pateikė jį atsiskaitymui už prekes kaip tikrą pinigą, tačiau pardavėjai iškvietus policiją buvo sulaikytas.Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas M. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nebuvo nustatyta objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad M. M. įgijo, laikė ir perdavė realizavimui žinomai suklastotus banknotus, t. y. dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Įvertinus šią aplinkybę, kaltinimas kitam kaltinamajam – A. R., buvo patikslintas, iš jo pašalinus aplinkybę dėl bendrininkavimo su M. M.. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti M. M. kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, ir paskirti bausmę septyniasdešimt parų arešto. Taikyti BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindus ir solidariai iš A. R. ir M. M. konfiskuoti gautas pajamas iš nusikalstamos veikos, realizavus vieną netikrą 50 eurų banknotą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir nuteistojo gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių prašymus ir nuomones, bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad prokuroro skundo argumentai dėl nepagrįsto M. M. išteisinimo, nepilnai ir išsamiai išanalizuotų ir įvertinų įrodymų bei nepagrįstai naujai suformuoto kaltinimo yra atmestini kaip nepagrįsti, nes apylinkės teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertino, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Tačiau kolegija konstatuoja, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 72 straipsnio nuostatų, todėl skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikymo baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 str. 1 p.) ir dėl šios priežasties prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.Nepagrįstas ir formalus laikomas skundo argumentas, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas, ne pašalindamas iš kaltinimo teismo požiūriu neįrodytą aplinkybę dėl bendrininkavimo, o suformuluodamas iš esmės naują kaltinimą.

9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-114/2012, 2K-295/2012).

9.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nesant pakankamai įrodymų, leidžiančių M. M. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jį išteisinęs, kartu nustatė, jog A. R. pareikštas kaltinimas pasitvirtino. Teismas įvertino visas reikšmingas BK 213 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai aplinkybes, ir konstatavo, kad jos atskleidžia nuteistojo A. R. veiksmuose esant visus disponavimo netikrais pinigais sudėties požymius, tačiau šis, atlikdamas neteisėtus veiksmus, veikė vienas, o ne bendrininkų grupėje. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad teismo išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės pateiktas kaltinimas iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių, išskyrus aplinkybę, kurią teismas pripažino neįrodyta – kad A. R. netikrus pinigus įgijo iš M. M., t. y., kad jis veikė bendrininkų grupėje su kitu asmeniu. Iš dalies sutiktina su prokuroro skundu, kad teismas nuosprendyje turėjo nurodyti, kad ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo, tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ir motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų ir motyvų akivaizdžiai matyti, kad faktiškai ji ir buvo iš kaltinimo pašalinta, priešingai nei teigiama skunde, neformuojant iš esmės kito kaltinimo. Veikos kvalifikavimas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nekeistas, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. R. įgijo ir realizavo netikrus 50 eurų vertės nominalo banknotus. Šiuo atveju A. R. nebuvo nuteistas pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, o faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, taigi nagrinėjimo teisme ribos nebuvo pažeistos.

Kolegija nesutinka su prokuroro skundo teiginiu dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad ši skundo dalis grindžiama formaliai ir lakoniškais teiginiais, jog teismas paviršutiniškai vertino M. M. kaltinančius įrodymus, kad privalėjo įvertinti ne tik įrodymų visumą, bet ir kiekvieno jų patikimumą atskirai, nenurodant, jokių konkrečių teismo klaidų, kokių konkrečiai įrodymų jis nevertino.

10.1. Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti M. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Kaltinamasis M. M. savo kaltę nuosekliai neigė. A. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad netikras 50 Eur kupiūras jis gavo iš M. M., tačiau jo parodymai visose apklausose nebuvo nuoseklūs. Kaltinimas M. M. kaltę grindė kaltinamojo A. R. parodymais, o kaip jo versiją patvirtinančiais įrodymais laikė liudytojų D. Z. ir V. Z. parodymus. Tačiau teismas pagrįstai laikė, kad šių liudytojų parodymais M. M. kaltės grįsti negalima. D. Z. apie M. M. nusikalstamą veiką, žinojo tik iš A. R. pasakojimo, be to, šis savo bendrininką įvardijo tik vardu Marius, kas negali neabejotinai patvirtini, kad jis kalbėjo apie M. M.. Liudytoja V. Z. teisme nurodė, kad apie netikrus pinigus girdėjusi tik iš kaltinamojo A. R., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo nieko patvirtinti apie M. M. ir netikrų pinigų realizavimą. Taigi, byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti matę M. M. darant jam inkrinimuotus veiksmus. Taigi, šiuo atveju neginčijamai akivaizdu, kad ištyrus įrodymų visetą nustatyta, jog kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas tik vieninteliu įrodymu – kito kaltinamojo A. R. parodymais. Kolegija nenustatė, kad byloje esantys duomenys būtų vertinami neobjektyviai, paviršutiniškai.

10.2. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (LAT byla Nr. 2K-24/2014). Teismas nenustatė objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad M. M. įgijo, laikė ir perdavė realizavimui žinomai suklastotus banknotus, t.y. dalyvavo padarant šį nusikaltimą, todėl jis išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)

Aukščiau aptartos aplinkybės neduoda pagrindo abejoti A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimu. Teismas kaltinamojo A. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaip jau minėta aukščiau, apylinkės teismui nustačius, kad M. M. nepadarė jam inkriminuotos veikos, iš kaltinimo A. R. buvo pašalinta tik aplinkybė, jog jis veiką padarė bendrininkų grupėje, tačiau kaltinimas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išliko. Kaip matyti iš A. R. parodymų, jis nuo pat bylos tyrimo pradžios, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė jos padarymo aplinkybes, teigė, kad gailisi dėl padaryto. Sutiktina su nuosprendyje padaryta išvada, jog tokios aplinkybės reiškia, kad kaltininkas prisipažįsta esąs kaltas dėl jo paties padarytos nusikalstamos veikos ir neigiamai vertina savo poelgį, todėl visiškai pagrįstai toks prisipažinimas ir gailėjimasis laikomas kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo.

12.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

12.2. Iš bylos duomenų neginčijamai nustatyta, kad A. R. kaltinime nustatytu laiku ir aplinkybėmis, parduotuvėje padavė pardavėjai netikrą 50 eurų nominalo kupiūrą, siekdamas atsiskaityti už prekes, už ką gavo prekių: cigarečių ir alaus bei grąžą. Tokiu būdu A. R. realizavęs netikrus pinigus, gavo iš to turtinės naudos – prekių ir grąžą tikrais, nepadirbtais eurais, todėl BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalies pagrindu, iš jo konfiskuotini 50 eurų, kaip gauti iš nusikalstamos veikos.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. R. turėtas išlaidas, kurias sudaro 34,74 euro dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. R. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis iš A. R. konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą – 50 eurų, valstybės naudai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.