- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- PK-560-295/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00270-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Bugelevičius
- Nukentėjusysis
- O. J.
- Kaltinamasis
- I. K.
- Advokatai
- Sergejus Pelšas, Vita Neverauskaitė
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pradėtą privataus kaltinimo tvarka, kurioje
I. K. (I. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, aukštojo išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),
kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Nukentėjusiosios O. J. (O. Y.) privataus kaltinimo skundu I. K. (I. K.) buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2013 m. liepos 25 d., apie 12 val., nukentėjusiajai O. J. su nepilnamete dukra būnant automobilyje, be jokios priežasties, sudavė nukentėjusiajai tris kartus ranka per galvą, vėliau, atėmė iš nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną ir sustabdęs automobilį šalikelėje, griebė už plaukų ir ištraukęs iš automobilio, ranka sudavė dar du smūgius per veidą, nuo kurių nukentėjusioji nukrito ant žemės, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios O. J. sveikatą, ir šiais savo veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.
Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis I. K. turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis I. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės nepripažino ir teigė, kad nukentėjusiosios O. J. jis nemušė ir nenaudojo jos atžvilgiu kitokio smurto, o visa tai, ką nukentėjusioji rašo savo privataus kaltinimo skunde, yra išsigalvota, siekiant atgauti dukters auklėjimo teises, kadangi teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu, t.y. kaltinamuoju I. K.. Kaltinamasis I. K. duodamas parodymus teisme, pripažino, kad 2013 m. liepos 25 d., apie 12:00 val., tarp jo ir nukentėjusiosios kilo konfliktas, tačiau kaltinamojo teigimu, konfliktas buvo tik žodinis, kuris neperaugo į smurto panaudojimą ir kaltinamasis I. K. nukentėjusiosios O. J. nestumdė, nemušė ir už plaukų netampė, o suėmęs už nukentėjusiosios rankų, tik laikė jas, kad nukentėjusioji pati negalėtų suduoti smūgių, nes ji pati puolė kaltinamąjį. Be to, kaltinamojo teigimu, jis norėjo nuraminti įsiaudrinusią nukentėjusiąją, kuri turi psichikos sveikatos problemų ir yra linkusi į agresiją. Taip pat kaltinamasis I. K. teismo posėdyje pripažino, kad konflikto priežastimi tapo jo veiksmai vairuojant automobilį, kai jis, norėdamas atimti iš dukros plėšomus svarbius dokumentus, netyčia kontaktavo su nukentėjusiąja O. J..
Kaltinimas nežymiu nukentėjusiosios O. J. sveikatos sutrikdymu kaltinamajam I. K. iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios O. J. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo pobūdžio ir masto.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji O. J. teigė, kad jos ir kaltinamojo I. K. dukrai buvo padaryta širdies operacija, po kurios kaltinamojo vairuojamu automobiliu jie važiavo namo. Jai ir dukrai sėdint ant galinės automobilio sėdynės, dukra pradėjo plėšyti kažkokius automobilyje buvusius dokumentus, dėl ko kaltinamasis I. K. labai supyko ir atsisukęs į nukentėjusiąją sudavė jai du ar tris smūgius ranka į galvą, po to, tarp jos ir kaltinamojo prasidėjo žodinis konfliktas, kuris tęsėsi pakankamai ilgą laiką, kol kaltinamasis nusivežė ją į nuošalią vietą, ir ištraukęs ją iš automobilio, pradėjo smaugti ir tampyti už plaukų, vėliau spardė kojomis į įvairias kūno vietas ir mušė rankomis, be to, sudaužė telefoną ir suplėšė nukentėjusiosios rankinę. Nukentėjusiosios O. J. teigimu, vėliau kaltinamasis I. K. nusiramino, todėl jie atsisėdo į automobilį ir kaltinamasis ją su dukra nuvežė namo. Kaltinamasis I. K. apie porą valandų buvo kartu su nukentėjusiąja jos bute, o vėliau jis išvažiavo. Tuo metu, kai kaltinamasis buvo nukentėjusiosios bute, ji užsiėmė buitiniais reikalais, o kaltinamajam išvažiavus nusprendė kreiptis į policiją, tačiau tą dieną policijos nuovadoje jos nepriėmė, nurodė kreiptis į kriminalinės policijos biurą, tačiau apie 16 val. jai nuvykus į Viršuliškių mikrorajone esančią policijos įstaigą, jos darbuotojai pasakė, kad darbo laikas yra pasibaigęs ir nėra tyrėjo, todėl į policijos pareigūnus ji kreipėsi tik kitą dieną, o pas teismo medicinos ekspertus nuvyko tik praėjus savaitės laiko po įvykio. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji O. J. patvirtino, kad teismo sprendimu dukros gyvenamoji vieta yra nustatyta su kaltinamuoju I. K. ir dėl to tarp jų yra kilęs teisinis ginčas, taip pat ji patvirtino, kad yra turėjusi psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau teigė, kad tų sutrikimų priežastimi ir tapo nesutarimai su kaltinamuoju I. K..
Teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė, 2013 m. liepos 29 d. ištyrusi nukentėjusiąją ir jos medicininius dokumentus, pateikė išvadą, kad O. J. (O. Y.) padaryta poodinės kraujosruvos kaktoje, žastuose, krūtinės kairėje, kairėje blauzdoje, poodinė kraujosruva su paviršine odos žaizda smakre, nuo trauminių poveikių kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2013-07-25. Žastuose šašų ar randų likusių sugijus muštinėms žaizdoms, kurios yra diagnozuotos medicininiuose dokumentuose, nėra. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, visi sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius ir sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi.
Teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis, susipažinęs su teismo medicinos ekspertės Rasos Gaidienės pateikta išvada, 2014-07-03 pateikė papildomą specialisto išvadą, kurioje konstatavo, kad O. J. (O. Y.) padaryti ir teismo medicinos specialistės Rasos Gaidienės 2013-07-29 nustatyti kūno sužalojimai: nedidelės poodinės kraujosruvos, lokalizuotos kaktos vidurinėje dalyje ir smakro dešinėje su paviršine 1 cm ilgio žaizda, krūtinės kairėje ties antru šonkauliu, dešinio žasto vidurinio trečdalio priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose bei kairio žasto vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje (didžiausia 9x6 cm iš visų kraujosruvų) bei dešinės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje - pagal savo pobūdį, dydį ir lokalizaciją kūne, būdingos trauminiams poveikiams kietais bukais riboto paviršiaus daiktais iš šalies. Kraujosruvų kaktoje, smakre, ir dešinėje blauzdoje atsiradimo galimybės parkrentant ar kitaip nurodytomis kūno dalimis atsimušant į kietus bukus riboto paviršiaus daiktus pilnai atmesti negalima. Tuo tarpu kraujosruvos rankų žastuose ir krūtinėje dėl savo lokalizacijos tikėtina buvo padarytos smūgiuojant kumščiais, spaudžiant rankų pirštais iš šalies. O. J. kūno sužalojimai pagal savo pobūdį ir lokalizaciją nebūdingi sužalojimams, padaromiems puolant kitą asmenį ir pastarajam ginantis nuo puolančiojo. Tokiais atvejais paprastai sužalojama rankų plaštakos ir dilbiai, o šiuo atveju nei dilbiai, nei plaštakos nesužalota.
Be to, teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis dalyvavo 2015-03-23 ir 2015-03-26 atliekant eksperimentus šioje baudžiamojoje byloje, kurių metu jis konstatavo, kad kaltinamasis I. K. smūgius rankomis nukentėjusiajai galėjo suduoti tik smarkiai palinkęs link galinės sėdynės ir prisitraukęs prie nukentėjusiosios veido, kadangi jo ranka nesiekia nukentėjusiosios galvos apie 15 cm atstumu, be to, teismo medicinos eksperto teigimu, „nukentėjusiajai padaryti sužalojimai veide, kaktos vidurinėje dalyje ir smakro dešinėje su paviršine 1 cm ilgio žaizda negalėjo būti padaryti tokiu būdu, t.y. įtariamajam I. K. netyčia užkabinus (advokato Sergej Pelš prierašas – „rankos plaštaka sudavus smūgį“) į nukentėjusiosios veidą. Sužalojimų abejose vietose įtariamasis padaryti negalėjo <...>“.
Savo duotas išvadas teismo medicinos ekspertai Rasa Gaidienė ir Jonas Mindaugas Paliulis patvirtino ir duodami paaiškinimus teisiamajame posėdyje.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, jeigu tokia buvo padaryta, todėl vertinant nukentėjusiosios O. J. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl šių įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Tačiau nukentėjusiosios O. J. parodymai apie įvykio aplinkybes kelia pagrįstų abejonių duomenų patikimumu, nes yra nenuoseklūs ir prieštaringi bei nepatvirtinti kitomis faktinėmis tiriamo įvykio aplinkybėmis, o kilusių abejonių teisiamojo posėdžio metu nėra galimybės. Teismas neabejoja teismo medicinos ekspertų išvadomis apie nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų pobūdį ir jų lokalizaciją, tačiau konstatuodami O. J. padarytų kūno sužalojimų mechanizmą, teismo medicinos ekspertai padarė tik prielaidomis grįstą išvadą, kad sužalojimai „galėjo būti padaryti suduodant smūgius ir sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi <...>“, tuo pačiu konstatuodami, jog „kraujosruvų kaktoje, smakre, ir dešinėje blauzdoje atsiradimo galimybės parkrentant ar kitaip nurodytomis kūno dalimis atsimušant į kietus bukus riboto paviršiaus daiktus pilnai atmesti negalima. Tuo tarpu kraujosruvos rankų žastuose ir krūtinėje dėl savo lokalizacijos tikėtina buvo padarytos smūgiuojant kumščiais, spaudžiant rankų pirštais iš šalies <...>“. Taigi, teismo medicinos ekspertai, konstatuodami nukentėjusiajai O. J. padarytų kūno sužalojimų pobūdį, lokalizaciją ir mechanizmą, iš esmės rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotyje teismo medicinos ekspertams nurodytomis aplinkybėmis, t.y. tomis aplinkybėmis, kurias jiems nurodė nukentėjusioji O. J., nurodydama įvykio laiką, kaltinamojo I. K. panaudoto smurto pobūdį ir pan., kurių pagrindu specialistai padarė išvadą, kad „sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis <...>“. Tačiau nukentėjusioji O. J. su pareiškimu dėl jai padarytų kūno sužalojimų į policijos pareigūnus kreipėsi praėjus daugiau kaip parai laiko po įvykio ir pareiškime nurodė, kad jai kaltinamasis I. K. sudavė tik du smūgius delnu per veidą ir tampė už plaukų bei stumdė, tuo tarpu 2013-07-29, t.y. praėjus keturioms paroms po įvykio, dėl kurio nukentėjusioji O. J. kreipėsi į policijos pareigūnus, teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė, konstatavo daugybines kraujosruvas įvairiose nukentėjusiosios kūno vietose ir padarė išvadą, kad visi sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius, o teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis, po beveik metų laiko, t.y. 2014-07-03, šią išvadą dar ir patikslino, teigdamas, jog kraujosruvos galėjo būti (tikėtina) padarytos smūgiuojant kumščiais ir spaudžiant rankų pirštais iš šalies. Taigi, teismo medicinos specialistų išvados neatitiko nukentėjusiosios O. J. pirminiame pareiškime nurodyto kaltinamojo I. K. panaudoto smurto pobūdžio ir mechanizmo. Be to, vėliau, duodama paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nukentėjusioji ne kartą tikslino, tiek juos papildydama, tiek iš dalies pakeisdama, savo parodymus dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto pobūdžio ir mechanizmo, o duodama parodymus teisme jau teigė, kad kaltinamasis I. K. nukentėjusiajai ir jų dukrai sėdint ant galinės automobilio sėdynės, sudavė O. J. du ar tris smūgius ranka į galvą, o po to, automobiliui sustojus nuošalioje vietoje, nukentėjusiąją kaltinamasis dar spardė kojomis į įvairias kūno vietas ir mušė rankomis, be to, smaugė ir tampė už plaukų. Tačiau šios nukentėjusiosios O. J. nurodytos smurto panaudojimo aplinkybės nepatvirtintos teismo medicinos ekspertų išvadomis. Be to, teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis eksperimento metu kategoriškai pareiškė, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai veide, kaktos vidurinėje dalyje ir smakro dešinėje su paviršine 1 cm ilgio žaizda negalėjo būti padaryti nei kaltinamajam I. K. netyčia „užkabinus“ nukentėjusiosios veidą, nei rankos plaštaka sudavus smūgius. Šios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą teigti, kad nukentėjusios O. J. nurodomos įvykio aplinkybės, dėl kurių ji privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą, kelia pagrįstas abejones. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusioji O. J. ne kartą kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, pranešdama apie netinkamą kaltinamojo I. K. elgesį, tačiau jos nurodomi faktai nebuvo patvirtinti objektyviais duomenimis, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad tarp kaltinamojo I. K. ir nukentėjusiosios O. J. vyksta civilinis teisinis ginčas dėl jų dukters gyvenamosios vietos nustatymo ir auklėjimo teisių, teismas konstatuoja, kad nukentėjusiosios O. J. parodymai apie įvykio aplinkybes kelia pagrįstų abejonių duomenų patikimumu, nes yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitomis faktinėmis tiriamo įvykio aplinkybėmis, o kilusių abejonių teisiamojo posėdžio metu nėra galimybės pašalinti, todėl nukentėjusiosios O. J. parodymus teismas laiko nepatikimais, ir mano, kad jie negali būti tinkamu įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, o vien nukentėjusiosios parodymais negalima pagrįsti apkaltinamojo teismo nuosprendžio kaltinamojo I. K. atžvilgiu. Neigiamai vertindamas nukentėjusiosios O. J. parodymus apie įvykio aplinkybes, teismas pripažįsta, kad kaltinamojo I. K. parodymai apie tai, kad jis, vairuodamas automobilį, netyčia kontaktavo su ant galinės automobilio sėdynės sėdinčia nukentėjusiąja O. J. („užkabindamas“ ranka jos veidą), taip pat neįtikinami, kadangi jie prieštarauja teismo medicinos eksperto Jono Mindaugo Paliulio išvadai, ir teismo nuomone, yra nelogiški, todėl atsižvelgdamas į šios bylos nagrinėjimo metu nustatytas objektyvias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad įvykio, dėl kurio yra paduotas nukentėjusiosios privataus kaltinimo skundas, aplinkybės yra neaiškios ir šie neaiškumai negali būti pašalinti teisme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis I. K. mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai O. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, o teismas išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, tačiau šių abejonių pašalinti nepavyko, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo kaltinamasis I. K. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Nukentėjusioji O. J. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti iš kaltinamojo I. K. jos naudai 31 € dydžio turtinės žalos ir 10 000 € dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi kaltinamasis I. K. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios O. J. civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Baigiamųjų kalbų metu tiek kaltinamojo I. K. gynėja advokatė Vita Neverauskaitė, tiek nukentėjusiosios O. J. (O. Y.) atstovas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurias turėjo kaltinamasis ir nukentėjusioji.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi, įstatymo leidėjas numatė, kad iš kaltinamojo galima išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti tik tuo atveju, jeigu teismas, priima apkaltinamąjį nuosprendį. Kadangi kaltinamasis I. K. turi būti išteisintas, išieškoti iš jo nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, nėra pagrindo.
Nėra pagrindo svarstyti ir kaltinamojo I. K. gynėjos prašymo išieškoti iš nukentėjusiosios O. J. kaltinamojo I. K. išlaidas, turėtas gynėjo paslaugoms apmokėti, kadangi tokios išieškojimo galimybės baudžiamojo proceso įstatymai nenumato nei teismui priimant apkaltinamąjį, nei išteisinamąjį nuosprendį, todėl prašymas išieškoti kaltinamojo turėtas išlaidas gynėjos paslaugoms apmokėti negali būti nagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,
nusprendžia:
I. K. (I. K.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajai O. J. (O. Y.), išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios O. J. (O. Y.) pareikštą civilinį ieškinį dėl 31 € dydžio turtinės žalos ir 10 000 € dydžio neturtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtą.
Prašymus išieškoti iš I. K. 700 € dydžio išlaidas, nukentėjusiosios turėtas advokato paslaugoms apmokėti, o iš nukentėjusiosios O. J. išieškoti 465 € dydžio išlaidas kaltinamojo turėtas gynėjo paslaugoms apmokėti, atmesti kaip nepagrįstus.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.