Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos _iškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Balsas.lt leidiniai“ dėl tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimo, tretysis asmuo – E. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. spendimu ieškinio netenkino. Teismas nustatė, kad žinios paskleidimo faktas įrodytas į bylą pateiktu laikraščiu, kuriame išspausdintas straipsnis. Ginčo teiginyje minima ieškovo pavardė, po teiginiu „D. K., uždaroji akcinė bendrovė „Makveža“ – apie 170 mln. litų“ išspausdintas trijų sakinių paaiškinimas, kad ieškovo „šeimai priklauso apie 40 procentų apdailos ir statybinių medžiagų prekybos sistemos „Moki-veži“ akcijų, pernai dešimtmetį atšventusi bendrovė pardavimais baigia pasivyti „Senukus“, šiai prekybos sistemai priklauso 25 prekybos centrai ir parduotuvės“. Teismas konstatavo, kad negalima vienareikšmė išvada, jog paskleistos žinios yra tik apie ieškovą, nes straipsnyje nurodytos vertės turtą valdo ne vienas ieškovas, o jo šeima, be to, valdo apie 40 procentų prekybos sistemos „Moki-veži“ akcijų. Straipsnio preambulėje nurodyta, kad sudarant turtingiausiųjų reitingą buvo remiamasi oficialia valstybės įmonės „Registrų centras“ informacija, įmonių buhalterine, rinkos verte, atlikti verslininkų paskutinių sandorių apskaičiavimai, verslininkai buvo reitinguoti ir skaičiuojant akcijų dalį nuo visos įmonės turto vertės pagal 2009 m. finansinius duomenis, todėl teismas daro išvadą, kad straipsnyje išreikšta ne straipsnio autorės nuomonė, bet pateikta žinia. Ieškovas savitai interpretuoja ginčo teiginį, nes nei pačiame teiginyje, nei po juo esančiame paaiškinime, nei kitose straipsnio dalyse neužsimenama, jog turtingiausiųjų sąrašas sudarytas remiantis asmenų pateiktomis turto deklaracijomis. Teismas, straipsnyje ir prašomame paneigti teiginyje neįžvelgęs jokių užuominų apie ieškovo turto deklaracijų nesąžiningumą, ieškovo melą, įskaitant apie tai, kad ieškovas ir jo šeima turtu disponuotų neteisėtai arba slėptų savo turto kilmę, konstatavo, kad atsakovas, paskleisdamas informaciją apie ieškovo ir jo šeimos valdomą turtą, nesiekė sumenkinti ieškovo garbės ir orumo ar pažeminti jį kitų asmenų akivaizdoje. Kadangi informacijos paskleidimo ieškovas metu ėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministro pareigas, būdamas viešu asmeniu jis, nesinaudodamas tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu, kaip privatus asmuo, turi demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui nepaisant to, kad atsakovas neįrodė paskleistų duomenų atitikimo tikrovei faktą, t.y. atsakovas nepateikė į bylą konkrečių įrodymų, kurių pagrindu padarė išvadą, jog ieškovo šeimai priklausančių apie 40 procentų uždarosios akcinės bendrovės „Makveža“ akcijų vertė yra apie 170 mln. litų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjant apeliacinį skundą nurodytų nuostatų laikomasi ir skundas nagrinėjamas apelianto nurodytose ribose, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį turinys rodo, jog apeliantas prašo patikrinti atsakovo paskleistų ir ieškovo ginčijamų duomenų teisinio įvertinimo jų, kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio ir atitikimo tikrovei klausimų apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išsprendimo teisėtumą ir pagrįstumą motyvuodamas tuo, jog teismas procesinį sprendimą priėmė pažeisdamas procesines įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Pažymėtina, jog teisės doktrinoje garbės ir orumo teisinių kategorijų analizė pradedama nuo etimologinės šių terminų prasmės, vadovaujantis kuriomis asmens garbė siejama su visuomenės pagarba asmeniui už nuopelnus, šlove, geru vardu, o orumas – su pagarba, asmens socialiniu vertingumu. Minėtų vertybių bendras moralinis vertinimo požymis kiekvienos iš jų apibrėžtyje pasireiškia skirtingais aspektais: asmens garbės sampratoje prieš požiūrį į save pirmauja pozityvi viešoji nuomonė apie subjektą, tuo tarpu orumo sampratoje svarbiausias paties savęs vertinimas. Nors orumas negali turėti jokios įtakos asmens garbei (pastaroji gali turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos asmens orumui), šios dvi kategorijos yra glaudžiai susijusios, nes asmens garbė, pasireiškianti teigiamu visuomenės asmens socialiniu vertinimu apie asmens elgesio atitikimą visuotinai priimtoms normoms, esti kriterijumi asmeniui vertinant save patį. Todėl teismų praktikoje asmens teisė į garbę ir orumą aiškinama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama duomenų, atitinkančių jo tikruosius poelgius, pagrindu ir asmens moralinis vertinimas atitiktų tikrovę – tai, kaip jis vykdo įstatymų, moralės ir papročių reikalavimus visuomenėje, kurioje gyvena.

Asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje veika, kuria padaromas teisės pažeidimas, nusakyta sekančiai: „paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės“. Iš to seka, kad CK 2.24 straipsnio saugomų vertybių pažeidimas civilinėje teisėje padaromas duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paskleidimu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir kt.). Taigi, garbės ir orumo gynimo bylose įrodinėjimo dalyką sudaro faktų visetas, bet ne vienas juridinis faktas. Vien ta aplinkybė, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, pati savaime nereiškia, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006 ir kt.).

Lietuvių kalbos žodyne žodžio „žeminti“ reikšmei atskleisti pasitelkiami sinonimai „menkinti“, „niekinti“, „peikti“. Kasacinis teismas, aiškindamas duomenų žeminantį pobūdį konstatavo, kad tai yra tokie duomenys, kurie įstatymo, moralės arba paprotinių normų (pavyzdžiui, bažnytinių kanonų, statutų ir panašiai) laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą ir (arba) gerą vardą visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 straipsnio, 71 straipsnio ir Lietuvos respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Teismų jurisprudencijoje žeminančia garbę ir orumą pripažįstama klaidinga informacija, neturinti nieko bendra su konkrečiu asmeniu ar jo veikla, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų, atspindinčių visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, pažeidimą, netinkamą ar negarbingą poelgį privačiame ar viešajame gyvenime ir, kuri formuoja apie asmenį klaidingą, paties subjekto priimtais sprendimais ir (ar) elgesiu nesumodeliuotą, todėl nepagrįstą ir nepelnytą visuomenės nuomonę dėl tokio asmens.

Nagrinėjamoje byloje teismas visų būtinų kriterijų sprendžiant dėl garbės ir orumo pažeidimo konstatavimo nenustatė, ieškovas nurodo – dėl to, kad netinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalykui reikšmingas faktines aplinkybes, teisiškai tinkamai jas kvalifikavo ir tinkamai pritaikė garbės ir orumo gynimą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, atskleidė bylos esmę ir dėl jos padarė logiškas ir teisingas išvadas, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės grindžiami netinkama teismų praktikos analogiškos kategorijos bylose interpretacija ir pasiūlymais dėl išvadų, darytinų byloje sprendžiamais klausimais vertinant įrodymus. Ieškovo pasiūlymų vertinant įrodymus atmetimas nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, jeigu teismo procesinis sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (CPK 236, 265, 270 straipsniai). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimas šiuos reikalavimus atitinka.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas viso proceso metu nuosekliai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Kaip minėta, faktas, net jeigu toks būtų nustatytas, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, savaime nereiškia ieškovo garbės ir orumo sumenkinimo. Ginčo teiginio „D. K., uždaroji akcinė bendrovė „Makveža“ – apie 170 mln. litų“ konstrukcija, kitų atsakovo teiginių turinys ir kalbinės raiškos priemonės liudija, kad cituojamas teiginys neturi žeminančio atspalvio, o visuomenei perteikiama informacija moralės požiūriu, vidutinio skaitytojo – įprastai protingo ir moralaus žmogaus supratimu nevertintina kaip galinti pažeminti viešą asmenį visuomenės akyse (garbės aspektas) arba sumažinti asmens paties savęs vertinimą (orumo aspektas) ir neduoda pagrindo teigti, kad atsakovas padarė teisės pažeidimą. Fizinio asmens sąsajos su Lietuvos Respublikoje įsteigtu, teisėtai pagal viešąją ir privatinę teisę ūkine – komercine veikla besiverčiančiu dalykinę reputaciją įgijusiu juridiniu asmeniu, priešingai nei interpretuoja ieškovas, negali pažeisti asmens garbės ir orumo, išjuokti jo ar pažeminti, nuteikti priešiškai asmens atžvilgiu visuomenės narius, kurie imtų dėl to blogiau apie jį galvoti, suabejotų jo gebėjimais eiti tam tikras pareigas, arba kitaip jam pakenkti. Nors ieškovas skunde vardijo įvairias atsakovo paskelbtos informacijos neigiamas pasekmes, tačiau šie teiginiai laikytini abstrakčiais ir nekonkrečiais teoriniais samprotavimais, kuriais teisės pažeidimas ir priežastinis ryšys negali būti grindžiami. Konstatavus, jog šiuo atveju ieškovo sąsajos su juridiniu asmeniu, o asmens turimas turtas – apskritai yra visiškai neutralūs fizinio asmens garbės ir orumo požiūriu, atsakovo paskleistų duomenų atitikimo tikrovei tyrimas netenka šios bylos nagrinėjimo uždavinio statuso, todėl nėra atliekamas, o su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini kaip nedarantys įtakos skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantas ginčija teismo motyvus nurodydamas, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo paskleisti duomenys yra ne tik apie ieškovą. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo teismo sprendimo vertinimas lingvistiniu ir loginiu metodais įgalina daryti išvadą, kad apeliantas sprendimą šioje dalyje interpretuoja netinkamai. Teismas konstatavo nustatytą vieną iš būtinų faktų asmens garbei ir orumui ginti, t.y., kad duomenys paskleisti apie artimais giminystės ryšiais susijusią asmenų grupę – apelianto šeimą, dėl ieškovo priklausymo kuriai spręstina, kad duomenys paskleisti apie ieškovą, o aplinkybė, kad duomenys paskleisi ne vien tik apie ieškovą, pirmosios instancijos teismui svarbos turėjo atliekant duomenų atitikimo tikrovei tyrimą, kuris, kaip konstatuojama apeliacinės instancijos teismo, šioje byloje teisinės reikšmės neturi.

Kadangi ginčo teiginys negalėjo pažeisti ieškovo teisių ir teisėtų interesų CK 2.24 straipsnio prasme, byloje nebuvo įrodyta, kad šio straipsnio saugomos ieškovui reikšmingos vertybės buvo sumenkintos ar pažemintos. Nenustačius CK 2.24 straipsnio reikalaujamos faktų visumos, netaikytinas šios teisės normos 2 dalyje įtvirtintas garbės ir orumo gynimo būdas – duomenų paneigimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis neadekvačiu garbės ir orumo suvokimu, svariais ir objektyviais argumentais nepagristo garbės ir orumo pažeidimo fakto konstatavimas paneigtų demokratinei visuomenei ne mažiau svarbią vertybę – saviraiškos laisvę ir pažeistų pliuralizmo bei visuomenės teisės žinoti konstitucinį imperatyvą.

Remdamasi aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byloje kilęs ginčas išspręstas teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. spendimą palikti nepakeistą.