Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1207-656/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-01-06Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-10-07Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-06
Bylos Nr.
2A-1207-656/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16970-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas (pran.), Zita Smirnovienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybei
Ieškovas
O. I., B. J.
Kategorijos
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Bylos Nr. 2A-1207-656/2015 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16970-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6.; 30.2.; 121.21.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. sausio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. I. ir B. J. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo parduoti ieškovams jų nuomojamą butą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos lygiomis dalimis parduoti ieškovams O. I. ir B. J. jų nuomojamą ir savivaldybei priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Valstybės paramos būstui įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, laikantis sąlygos, kad pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją kaip nuomininkams, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Ieškovai nurodė, kad 1991 m. gruodžio 4 d. T. I. bei B. J. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau buto privatizavimo procedūra dėl Vilniaus miesto valdybos kaltės nebuvo baigta. 1998 m. birželio 1 d. Valstybinės komisijos, sudarytos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118 „Dėl gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti“ posėdžio protokolu Nr. 29 (215) buvo nutarta leisti B. J. ir T. I. privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias ir kitas patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo butas), tačiau Vilniaus miesto administracija delsusi tvarkyti privatizavimo dokumentus. 2007 m. lapkričio 29 d. T. I. mirė, jos turtą ir teises paveldėjo sūnus O. I.. Ieškovai gyvena Ginčo bute ir yra šio buto nuomininkai. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu privatizuoti nuomojamą butą. 2014 m. sausio 29 d. ieškovai notariškai patvirtintu susitarimu susitarė tarpusavyje pirkti butą. 2014 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nusprendė siūlyti pritarti prašymui privatizuoti Ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bei pavesti Ekonomikos ir investicijų departamentui rengti dokumentus dėl leidimo privatizuoti minėtas gyvenamąsias patalpas, taip pat siūlyta pritarti paskaičiuotai buto pardavimo kainai (1277,72 Lt). Ieškovai su buto įkainojimo aktu sutiko. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba 2014 m. balandžio 2 d. posėdyje nepritarė sprendimo projektui, t.y. Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parduoti ieškovams nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, o senaties nepritaikius – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovai nenurodė jokių 2014 m. balandžio 2 d. vykusiame Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos posėdyje priimto sprendimo, kuriuo nepritarta Tarybos sprendimo projektui privatizuoti Ginčo butą negaliojimo pagrindų. Valstybės paramos būstui įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato teisę leisti privatizuoti butą tačiau ne imperatyvią pareigą, dėl kurios nuomininkams, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą turėtų būti leista privatizuoti butą. Buto privatizavimo klausimas buvo apsvarstytas teisės aktų nustatyta tvarka ir buvo priimtas teisėtas sprendimas. Savivaldybės tarybos nariai yra laisvi apsisprendžiant dėl balsavimo ir negali būti įtakojami, tad ir balsuodami 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto Tarybos posėdyje Nr. 53 Tarybos nariai priėmė savarankišką sprendimą, atsižvelgdami į savivaldybės tarybos nario mandato turinį. Abu ieškovai nėra tinkami privatizavimo subjektai, nes 1991 m. gruodžio 5 d. tarp ieškovo B. J. ir T. I. buvo sudarytas susitarimas, kad Ginčo butas bus privatizuojamas T. I. vardu, taigi ieškovas B. J. neturi teisės privatizuoti minėto buto, nes buvo susitaręs, kad butas bus privatizuotas T. I. vardu. Ieškovas O. I. taip pat neįgijo teisės privatizuoti buto, nes Valstybinės komisijos nutarimu tokia teisė suteikta tik T. I. kaip asmeninė teisė, o iš 2011 m. balandžio 21 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo matyti, kad O. I. paveldėjo tik T. I. pinigines lėšas banko sąskaitoje, tačiau daugiau jokių teisių į mirusiosios turtą nepaveldėjo. Seimo Valstybinė komisija sprendimą leisti privatizuoti Ginčo butą priėmė 1998 m. birželio 1 d., o atsakovai į Vilniaus miesto savivaldybę dėl šio buto privatizavimo pagal šį leidimą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 23 d., t.y. praėjus daugiau nei 14 metų po šio sprendimo priėmimo, o šiuo metu galiojantis LR Civilinis kodeksas numato 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris turėtų būti pasibaigęs 2011 m. gegužės 31 d.

II. Teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nusprendė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovais B. J. ir O. I. buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo lygiomis dalimis sutartį pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kitoje dalyje ieškinį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškinys atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atžvilgiu atmestinas kaip pareikštas netinkamam atsakovui, toliau teismas pasisako dėl ieškovo reikalavimų kitam atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei pagrįstumo. 1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją tuo atveju, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Sprendžiant ar ieškovai įgijo subjektines teises privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą ir jų teisės gali būti ginamos Valstybės paramos būstus įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu būtina nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme nustatytas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovai yra subjektai, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovai, kaip subjektai, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdami veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, jog teisę privatizuoti ginčo butą įgijo T. I., tokia teisė yra asmeninio pobūdžio, todėl nei ieškovas B. J., nei O. I., nėra tinkami subjektai ginčo butui privatizuoti. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutiko. Subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Teismas konstatavo, kad abu ieškovai yra tinkami ginčo buto privatizavimo subjektai, nes ieškovas B. J. subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą įgijo įstatymo nustatytais pagrindais kaip buto nuomininkas, o ieškovas O. I. tokią teisę paveldėjo iš savo motinos T. I..

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį nepagrįstas. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Byloje nustatyta, kad dėl ginčo buto privatizavimo T. I. ir B. J. kreipėsi dar 1991 metais, tačiau procedūra nebuvo baigta ne dėl pastarųjų asmenų kaltės. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija priėmė sprendimą leisti T. I. ir B. J. ginčo butą ir tokiu būdu buvo sudarytos prielaidos privatizavimo procedūrai pabaigti, tačiau iki pakartotino ieškovų atstovo kreipimosi į atsakovą dėl buto privatizavimo 2013 metais, jokie veiksmai iš atsakovo pusės nebuvo atlikti. Po ieškovų atstovo kreipimosi atlikti veiksmai, jų tarpe ginčo buto įkainojimas ir susipažindinimas ieškovų su paskaičiuota kaina, sudarė ieškovams pagrįstus lūkesčius, kad jų teisės į buto privatizavimą bus įgyvendintos. Tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybai nepritarus ginčo buto pardavimui, ieškovai kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes laikytina, kad ieškovai nepraleido įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino kreiptis į teismą, nes iki 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo turėjo pagrįstą lūkestį, jog jų teisės į ginčo buto privatizavimą bus realizuotos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino B. J. tinkamu ieškovu, kuris turi teisę privatizuoti ginčo butą. LR Butų privatizavimo įstatymo 5 str. imperatyviai numatė, kad buto nuomininkais ir jo šeimos nariai turėjo susitarti, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad 1991-12-05 tarp B. J. it T. I. susitarimas, kad ginčo butas bus privatizuojamas T. I. vardu.

2.Seimo sudarytos Valstybinės komisijos sprendimas dėl ginčo buto privatizavimo buvo priimtas 1998-06-01, tačiau ieškovai į Vilniaus miesto savivaldybę dėl ginčo buto privatizavimo kreipėsi tik 2013 metais, t.y. praėjus 15 metų. Po 1998-06-01 ieškovai nesiėmė jokių veiksmų siekdami pasidomėti buto privatizavimo eiga ar ginčyti galimai pažeistų teisių. Aplinkybė, jog tai buvo padaryta po 15 metų nėra laikytina protingu terminu turėti „pagrįstų lūkesčių“, jog butas bus privatizuotas. Svarbi aplinkybė, kad 2001-05-31 T. I. ir B. J. su atsakovu pasirašė ginčo buto nuomos sutartį. Tai rodo, kad ieškovas ir T. I. suprato, kad ginčo butas nėra privatizuotas ir nesiekė ginti galimai pažeistų savo teisių į buto privatizavimą. 10 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2011-05-31. Ieškovai neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią laikė 2014-04-02 ir konstatavo, kad ieškovai iki šios datos turėjo pagrįstą lūkestį, kad jų teisės į ginčo buto privatizavimą bus realizuotos.

3.Ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Savivaldybės taryba turtu disponuoja LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. 8¹ str. nustatė, kad turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014-04-02 priėmė sprendimą nepritarti sprendimo dėl ginčo buto privatizavimo projektui, tačiau šis sprendimas nenuginčytas, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali vykdyti ginčo buto pardavimo, nes pažeistų imperatyvias įstatymo nuostatas.

Atsiliepimas

Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti ir atsiliepimą grindė šiais argumentais:

1.Valstybinė komisija padarė galutinę išvadą, kad B. J. ir T. I. turi teisę privatizuoti ginčo butą. Pretendentai buvo pasirašę notariškai patvirtintą susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo. Valstybinės komisijos sprendimas yra galiojantis ir vykdytinas. 2014-01-29 susitarimas privatizuoti ginčo butą buvo sudarytas žodiniu atsakovo darbuotojo nurodymu, nors nebuvo būtinas. Ieškovai tokį susitarimą sudarė, nenorėdami ginčų.

2.Astsakovui neįgyvendinus ieškovų teisės privatizuoti ginčo butą, ieškovų atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 str. 5 d.).

3. Butų privatizavimo įstatymas yra specialus įstatymas LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo atžvilgiu, todėl taikytinas specialusis įstatymas.

4. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014-04-02 sprendimas nepritarti sprendimo dėl ginčo buto privatizavimo projektui yra niekinis nes atsisakyta vykdyti imperatyvų įstatymo reikalavimą. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 1 p. imperatyviai nustatyta, kad Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos, kurioms įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta, todėl apeliacinis teismas nagrinėja bylą tik apeliaciniame skunde išdėstytais pagrindais.

Dėl tinkamo ieškovo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartyje Civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012 kasacinis teismas išaiškino: „Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentas, kad teisė reikalauti pripažinti teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ginčo butą yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su R. V. asmeniu, laikytinas nepagrįstu. Paveldimų teisių sąrašas apibrėžtas CK 5.1 straipsnyje: paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima.Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymu) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-342/2004;2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-694/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-254/2008). Atsižvelgiant į tai, kad R. V. galiojant Butų privatizavimo įstatymui įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau šios teisės neįgyvendino, jo įpėdinis, neprivatizavęs kitos gyvenamosios patalpos, gali įgyvendinti iš R. V. paveldėtą reikalavimo teisę įsigyti butą lengvatine tvarka.“

Nqagrinėjamoje byloje turtinė teisė privatizuoti Ginčo butą atsirado T. I. bei B. J. 1991 m. gruodžio 4 d. kreipimosi į Vilniaus miesto valdybą dėl ginčo buto privatizavimo pagrindu. Ieškovas O. I. yra T. I. sūnus, todėl kaip įstatyminis pirmos eilės įpėdinis paveldėjo T. I. turtą, įskaitant turtinę teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.). Ieškovų atitikimą Butų privatizavimo įstatymo reikalavimams įvertino Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija, kuri 2014-02-12 posėdžio protokoliniu sprendimu Vilniaus miesto savivaldyb4s tarybai (Nr.A16-110/14(2.1.28-AD4) siūlė pritarti prašymui privatizuoti ginčo butą.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis, jei ji ir būtų suėjusi, neturėtų būti šioje byloje argumentu ieškiniui atmesti – ieškinio senatis nepaneigia ieškovės teisės, kuri jai buvo suteikta įstatymu, įgyvendinimo, nes šios teisės įgyvendinimui pareiga įstatymu buvo uždėta ne tik ieškovei, tačiau ir institucijoms, kurių balanse buvo butai (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 2 d.). 1998 m. birželio 1 d. Valstybinei komisijai davus leidimą nuomininkams B. J. ir T. I. baigti įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus, atsakovas privalėjo ne vėliau kaip per dvi savaites įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus. Tokia atsakovo pareiga buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ 4 punkte, pagal kurį ministerijos, kitos valstybės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos, gavusios teigiamą valstybinės komisijos išvadą, privalo ne vėliau kaip per dvi savaites įforminti gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs valstybinės komisijos teigiamą išvadą, per dvi savaites neįformino gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininke T. I., nors pagal nurodyto Vyriausybės potvarkio Nr. 290p 4 punktą privalėjo tai padaryti.

2000 m. Civilinio kodekso 1.127 str. 5 d. nustato: „Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo T. I. bei ieškovų aktyvumo įgyvendinant savo subjektinę teisę, atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytos imperatyvios pareigos paruošti dokumentus Ginčo buto privatizavimui, todėl, esant tęstiniam ieškovų teisių pažeidimui, ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos diskrecijos teisės

Teismų praktikoje pripažįstama, kad Butų privatizavimo santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio santykiai nepriklausomai nuo, kad privatizavimo santykiuose dalyvaujančios viešojo administravimo institucijos priima individualius viešojo administravimo aktus. Byloje nustatyta, kad ieškovai civilinę subjektinę teisę privatizuoti Ginčo butą įgijo T. I. bei B. J. 1991 m. gruodžio 4 d. kreipimosi į Vilniaus miesto valdybą dėl ginčo buto privatizavimo pagrindu bei Valstybinės komisijos, sudarytos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118 „Dėl gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti“ 1998 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo Nr. 29 (215) sprendimu leisti B. J. ir T. I. privatizuoti nuomojamą Ginčo butą. Ieškovų įgyta civilinė subjektinė teisė privatizuoti Ginčo butą įgyvendintina nepriklausomai nuo atsakovo valdymo organų sprendimų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas nepritarti Ginčo buto įkainojimo akto tvirtinimo ir šių patalpų pardavimui teisinės reikšmės neturi ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo atskirai ginčyti nėra pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai įgyvendindami mandato suteiktą diskrecijos teisę turi laikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Butų privatizavimo įstatymas yra specialus įstatymas LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo atžvilgiu, todėl taikytinas specialusis įstatymas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentu, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014-04-02 sprendimas nepritarti sprendimo dėl ginčo buto privatizavimo projektui yra niekinis nes atsisakyta vykdyti imperatyvų įstatymo reikalavimą. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 1 p. imperatyviai nustatyta, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos, kurioms įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasZita SmirnovienėAsta Radzevičienė