Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. G. ir E. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

V. G. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš E. J. ir V. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 153,35 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. J. ir V. G. nuteisti už tai, kad 2012 m. vasario 12 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiaulių rajone, Kuršėnų mieste, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo viduje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, asmeninio konflikto ir grumtynių metu, tyčia nesunkiai sužalojo E. K., o būtent: V. G. sudavė kumščiu E. K. vieną kartą į galvos sritį, sugriebė ir užlenkė rankas už nugaros, E. J. sudavė kumščiu ne mažiau kaip 6 kartus į veido sritį, E. K. nugriuvus ant grindų, V. G. spyrė E. K. ne mažiau kaip 6 kartus į galvos sritį, po ko, nukentėjusysis neteko sąmonės, taip padarant nukentėjusiajam E. K. nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą kairėje kaktos pusėje, muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas sprande, kairiame smilkinyje, nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose ir kairiame žande, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiojo E. K. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

E. J. išteisintas dėl to, kad 2012 m. vasario 12 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiaulių rajone, Kuršėnų mieste, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo viduje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų, asmeninio konflikto ir grumtynių metu, tyčia nežymiai sutrikdė A. Š. sveikatą, o būtent: V. G. ir jam mušant E. K., A. Š. stojus ginti E. K., jis sudavė kumščiu nukentėjusiajai A. Š. vieną kartą į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. Š. poodinę kraujosruvą dešiniame žande, pereinančią į smakrą ir kaklą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. J. ir jo gynėja prašė tenkinti E. J. apeliacinį skundą ir jį pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti. Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti V. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prokuroras ir nukentėjusysis E. K. prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi visais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, tarp jų kaltinamųjų E. J. ir V. G., nukentėjusiojo E. K. ir mirusios nukentėjusiosios A. Š. parodymais, duotais ikiteisminėje tyrimo stadijoje, ir tuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 str. 1 d. 3 p., 242 str., 301 str. 1 d. nuostatų nepažeidė (3 t., 42–54 b. l.). Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriuos įvertinęs, padarė atitinkamas išvadas, tačiau teisėjų kolegija joms iš esmės nepritaria ir mano, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad būtų pagrindas E. J. ir V. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti ne tik BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių visumą, bet šiuo konkrečiu atveju reikia išspręsti, ar šioje byloje nėra aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė iš esmės skirtingas išvadas dėl nukentėjusiųjų E. K., A. Š., liudytojų E. L. ir J. Š. parodymų, konstatuodamas, kad jie yra nuoseklūs, ir priešingą dėl apeliantų E. J. ir V. G. parodymų, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, darydamas tokias išvadas, akivaizdžiai lėmusias ir priimtą sprendimą, neįvertino to, kad asmenų parodymai yra subjektyviosios kilmės įrodymai, kurie dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), dėl apklausiamojo santykių su kaltinamuoju, nukentėjusiuoju laiko požiūriu gali kisti, darytis tendencingi ir pan. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištyrusi įrodymus, susipažinusi su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad tiek nukentėjusiojo E. K., liudytojų E. L. ir J. Š., tiek E. J. ir V. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, nepaisant kai kurių neesminių neatitikimų. Tačiau tokios išvados negalima daryti dėl jau mirusios nukentėjusiosios A. Š. ikiteisminėje proceso stadijoje duotų parodymų. Apklausiama praėjus 3 dienoms po įvykio, A. Š. negalėjo konkrečiai nurodyti, kas kam, taip pat ir jai, sudavė smūgius, dėl ko kilo konfliktas ir kt. (1 t., 19–20 b. l.), o apklausiama dar po mėnesio (1 t., 21–23 b. l.) tvirtino savo sugyventinio nukentėjusiojo E. K. nurodytą įvykių versiją. Dėl to, kas paminėta, laikyti A. Š. parodymus išskirtinai objektyviais ir jais remtis nėra pagrindo, tuo labiau, kad jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai.

Apeliantai E. J. ir V. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nagrinėjamoje byloje ir kitoje byloje Nr. 96-1-00100-12 (5; 6; 88; 95–96 b. l.), kurioje ikiteisminis tyrimas dėl toje pačioje vietoje ir tuo pat metu E. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas, teisiamajame posėdyje (3 t., 45-47 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme nuosekliai ir vienodai atpasakojo įvykio aplinkybes, tvirtindami, kad konfliktas, kurio metu buvo sumuštas nukentėjusysis E. K., kilo dėl paties nukentėjusiojo pavojingo elgesio, kai pastarasis, būdamas girtas (E. K. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,77 promilės), su medine lazda vienoje rankoje ir durklu kitoje rankoje užpuolė E. J. – durklu dūrė E. J. 6 kartus į dešinę blauzdą, V. G. puolė ginti E. J. nuo pavojingo kėsinimosi ir mušė E. K. tol, kol pastarajam iš rankos iškrito durklas. V. G. neneigia, kad jis vienas padarė visus E. K. nustatytus sužalojimus (1 t., 26 b. l.), tarp jų ir sulaužęs nosies kaulą, o E. J. kategoriškai neigia sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam.

To paties įvykio aplinkybes nukentėjusysis E. K. atpasakojo kitaip (96-1-00100-12 t., 26-27; 88; 95-96 b. l.; 1 t., 14-18 b. l.; 3 t., 43-46 b. l.). Iš E. K. parodymų visumos susidaro įspūdis, kad jis E. J. ir V. G. buvo sumuštas faktiškai be jokios priežasties. Pasak E. K., jis norėjo savo sugyventinę A. Š. nuvesti miegoti, bet staiga nuo lovos pašoko V. G. ir sudavė viena smūgį jam į galvą, užlaužė už nugaros rankas ir tada E. J. 6 kartus jam sudavė į veido sritį, jis (E. K.) nukrito ant grindų ir tada dar V. G. 6 kartus spyrė jam į galvos sritį.

Taigi šioje byloje nėra ginčo nei dėl E. K. suduotų smūgių, nei dėl jam padarytų sužalojimų – nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 26 b. l.), tačiau, sprendžiant dėl E. J. ir V. G. atsakomybės, būtina išsiaiškinti nusikalstamo sumanymo turinio dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, nustatyti ir individualizuoti konkrečius objektyviuosius veikos požymius, taip pat ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė galimi kaltininkai. Atsakant į minėtus klausimus šioje byloje itin aktualu nustatyti, kokie buvo paties nukentėjusiojo E. K. veiksmai prieš prasidedant konfliktui, ar jis iš tikrųjų ginkluotas durklu ir medine lazda užpuolė E. J. ir pastarąjį sužalojo, kaip tvirtina E. J. ir V. G., ar taip nebuvo, kaip teigia nukentėjusysis. Šioje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina apeliantų versiją.

Iš bylos Nr. 96-1-00100-12 matyti, kad E. J. ir V. G., dar prieš tai, kai 2012 m. gegužės 19 d. E. K. pateikė pramoniniu būdu pagamintą, duriamojo-pjaunamojo poveikio kovinį ,,Mauzer“ sistemos šautuvo durtuvą (97; 99–100 b. l.), vienodai apibūdino peilį su kuriuo E. K. užpuolė ir sužalojo E. J. (pvz., ,,...rankoje laikė didelį peilį, bet tai nebuvo buitinis peilis, jis buvo tamsios spalvos, kažkas panašaus kaip seniau žmonės pjaudavo kiaules“). Pasak E. K., jis iš tikrųjų turi tokį durtuvą kiaulėms pjauti, bet įvykio metu (2012-02-12) jo savo namuose neturėjo, ir nei E. J., nei V. G. jo negalėjo matyti, nes durtuvą iš tėvų parsivežė tik kovo mėnesio pabaigoje. Dėl to kyla logiškas klausimas, kaip apeliantai galėjo apibūdinti nukentėjusiojo durtuvą, jei, pasak E. K., matyti jo nei prieš įvykį, nei įvykio metu, nei vėliau jie negalėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tik po konflikto išėję iš E. K. namų, E. J. išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, jam buvo nustatytos trys (6 cm, 4 cm, 1 cm) durtinės žaizdos dešinėje blauzdoje, padarytos ne mažiau nei trijų (vadinasi galėjo būti padaryta ir šešių) trauminių poveikių pasėkoje duriančiu daiktu įvykio aplinkybėmis (Byla Nr. 96-1-00100-12, 12 b. l.). Pats E. K. nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nieko nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis ir kas E. J. padarė tokio pobūdžio sužalojimus.

Pirmosios instancijos teismas, visumoje vertindamas tokius nukentėjusiojo E. K. paaiškinimus ir E. J. padarytus durtinius sužalojimus, atmetė E. J. ir V. G. versiją, kad E. K. su peiliu užpuolė E. J. ir dūrė pastarajam 6 kartus į koją. Tokį savo sprendimą apylinkės teismas argumentavo tuo, kad nesutampa galbūt E. K. padarytų dūrių ir E. J. padarytų žaizdų skaičius, nėra tiksliai nustatytas E. J. padarytų žaizdų gylis ir plotis, nėra duomenų, patvirtinančių, kad durtiniai sužalojimai buvo padaryti tiriamo įvykio metu. Apylinkės teismo argumentai ne tik prieštarauja jau aptartiems įrodymams, bet ir visiškai nesutampa su specialisto atlikto tyrimo rezultatais, kuomet, kaip minėta, nustatyta, kiek durtinių žaizdų buvo E. J. dešinėje blauzdoje (trys), kada (galėjo būti įvykio aplinkybėmis, t. y. 2012 m. gruodžio 12 d. 17.45 val.) ir keliais trauminiais poveikiais jos buvo padarytos – ne mažiau trijų, vadinasi galėjo būti padarytos ir šešiais trauminiais poveikiais, kaip tvirtino apeliantai (Byla Nr. 96-1-00100-12, 12 b. l.). Vien tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rastas durklas (1 t., 6–9 b. l.; Byla Nr. 96-1-00100-12, 14–16 b. l.) – nereiškia, kad jo įvykio vietoje išvis nebuvo, ir tai, kad jo niekas negalėjo paslėpti. Tiek E. J. su V. G., tiek liudytoja E. L. (3 t., 48–49 b. l.) tvirtino, kad įvykio vietoje buvo pribėgę kraujo, ir pats E. K. teigė, kad buvo kruvinas. Iš protokolų turinio matyti, kad įvykio vieta nebuvo nuosekliai apžiūrima, nepaimti nei kraujo pėdsakai, nei kažkas kitas, todėl neatmestina, kad pėdsakus ar kt. galėjo kažkas paslėpti, arba apžiūrą atliekantys policijos pareigūnai paprasčiausiai galėjo daiktinių įrodymų nerasti. Šioje byloje itin svarbu atkreipti dėmesį į liudytojo J. Š. parodymus (3 t., 48 b. l.), kuris aiškiai patvirtino, kad E. J. ir V. G. dar būnant įvykio vietoje, vienas iš pastarųjų jam pasakė, kad E. K. subadė kažkurį iš jų. Taigi konflikto metu atsitiktinai į įvykio vietą atėjusiam liudytojui buvo aiškiai deklaruota smurtavimo prieš nukentėjusįjį priežastis, todėl apylinkės teismo teiginiai, kad E. J. galbūt susižalojo ar buvo sužalotas ne nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, nepagrįsti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad E. J. padarytos durtinės žaizdos vietinėje nejautroje buvo chirurginiu būdu susiūtos, todėl nelogiška, kad E. J. pas nukentėjusįjį E. K. atvyko į namus ir visą dieną gėrė alkoholinius gėrimus jau būdamas sužalotas ar susižalojęs. Tai, kaip iš įvykio vietos pasišalino apeliantai (šlubavo ar nešlubavo E. J., erzino šunį ar ne, ir kt.) nepaneigia to, kad įvykio vietoje ir nustatytomis aplinkybėmis E. K. durtuvu sužalojo E. J. – faktas tas, kad tuoj po įvykio, 17.45 val., dar būnant lauke prie E. K. namų, greitajai medicinos pagalbai buvo pranešta apie E. J. padarytus daugybinius durtinius sužalojimus (Byla Nr. 96-1-00100-12, 3–4 b. l.).

Visuma aptartų, teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo ištirtų, įrodymų patvirtina būtent E. J. ir V. G. atpasakojamas aplinkybes tiek apie konflikto priežastis, tiek apie paties nukentėjusiojo E. K. pavojingą elgesį, E. J. užpuolimą ir pastarajam durtuvu padarytus sužalojimus. Visa tai paneigia nukentėjusiojo E. K. versiją, kad E. J. ir V. G. užpuolė ir sumušė jį dėl kažkokių kitų priežasčių, kad jis (E. K.) E. J. durklu nežalojo ir smurto prieš nieką įvykio metu nenaudojo. Dėl to, kas išdėstyta, nėra pagrindo laikyti teisingais ir tuos E. K. parodymus, kuriais jis tvirtino, kad jį mušė abu apeliantai. Pasak E. K., pirmą smūgį į galvą jam sudavė V. G., po to 5-6 smūgius į veido sritį sudavė E. J., ir, jam (nukentėjusiajam) nugriuvus ant žemės, V. G. įspyrė dar apie 6 kartus į galvą. Pasitvirtinus tam, kad pirmiausia E. K. su durtuvu užpuolė ir ėmė badyti E. J., akivaizdu, kad pastarasis dėl objektyvių priežasčių užpulti nukentėjusiojo negalėjo, todėl teisingais laikytini V. G. ir E. J. parodymai, kad V. G. vienas mušė E. K. ir ,,...daužė...“ jį tol, kol jam iš rankų iškrito peilis, E. J. nesudavė E. K. nė vieno smūgio, o kai nukentėjusysis vėl mėgino siekti nukritusio durklo, V. G. vienas su E. K. ,,...ritosi toliau...“ – kojomis spardė E. K.. Tai, kokioje pozoje gulėjo E. J., kai E. K. jį badė durtuvu, šioje byloje neturi esminės reikšmės ir nepaneigia nustatytų faktinių įvykio aplinkybių.

Taigi, nenustačius, kad E. J. būtų sudavęs bent vieną smūgį E. K. ir jį sužalojęs, E. J. išteisintinas pagal BK 138 str. 1 d., ir nuosprendis šioje dalyje naikinamas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t.t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Pagal nagrinėjamoje byloje konstatuotas ir įvertintas aplinkybes nustatyta, kad E. K. pirmas pradėjo muštynes, pirmas užpuolė ir durtuvu subadė E. J., todėl nuo tokio pradėto realaus kėsinimosi į E. J. sveikatą ir gyvybę V. G. turėjo teisę ginti E. J. net padarydamas žalą besikėsinančiajam E. K.. Būtinosios ginties ribos šiuo atveju taip pat nebuvo peržengtos, kadangi V. G., gindamas kitą asmenį nuo pavojingo kėsinimosi, E. K. sužalojo nesunkiai (BK 28 str.).

Dėl to, kas paminėta skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis V. G. atžvilgiu naikinamas ir byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 3 str. 1 d. 9 p., 327 str. 1 p.).

Civilinis ieškovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl patirtos 153,35 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl nukentėjusiojo E. K. gydymo (1 t., 50–52 b. l.). Kadangi šiuo nuosprendžiu nustatyta, jog E. J. nėra kaltas dėl E. K. padarytų sužalojimų, civilinis ieškinys iš jo negali būti priteistas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.). BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 str. pagrindu Todėl nagrinėtinoje situacijoje aktualios civilinio kodekso nuostatos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl žalos padarymo V. G. nekaltas, todėl civilinis ieškinys atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., 3 d., 4 d., kolegija,

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p., baudžiamąją bylą V. G. atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. J. ir V. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 153,35 Lt žalai atlyginti, ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 153,35 Lt žalos atlyginimo atmesti.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.