Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsilavinimas 8 kl., išsiskyręs, pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. 2014 m. liepos mėnesio 30 dieną, apie 24 val., (duomenys neskelbtini), A. B. ir E. B. gyvenamojo namo terasoje, peiliu sužalojo savo dukrą A. B., t. y. nukentėjusiajai A. B. peiliu smogdamas vieną smūgį į krūtinės ląstos dešinę pusę, jai padarė kiauryminę-durtinę-pjautinę dešinės krūtinės pusės žaizdą su plaučio pažeidimu, oro ir kraujo patekimu į pleuros ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą savo artimai giminaitei – dukrai A. B.,

po to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, po A. B. sužalojimo, dukros vyrui E. B. bandant iš jo rankų atimti peilį, peiliu sužalojo E. B. dešinės plaštakos nykštį, tuo padarydamas nukentėjusiajam E. B. pjautinę dešinės plaštakos I piršto (nykščio) žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimam giminaičiui – žentui E. B..

Motyvuojamoji dalis

iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2014-12-03 specialisto išvados Nr. 95TPK-1005 matyti, kad ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje Nr. 685, užvestoje 1998-04-15 UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. M. nėra užfiksuotos patologijos, dėl kurios jis negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai ir duoti apie tai parodymus. Nenustatyta psichikos sutrikimų, kurie jam galėtų trukdyti savarankiškai ar kokybiškai ginti savo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. S. M. dėl jam 1998-04-15 ambulatoriškai diagnozuoto psichikos ir elgesio sutrikimo vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo, 2014-08-04 – 2014-09-01 gydantis (duomenys neskelbtini) ligoninės psichiatrijos skyriuje (ligos istorija Nr. 14A-3980) diagnozuoto psichikos sutrikimo: Vidutinio sunkumo depresijos epizodo (laikino ir praeinančio nuotaikos sutrikimo, išrašytas iš stacionaro pagerėjusioje būsenoje) psichikos ir elgesio sutrikimo vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo, teismo psichiatrijos ekspertizę skirti netikslinga (1 t., 105 b. l.).

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnį ir 140 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo sunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Faktiniais bylos duomenimis – kaltinamojo S. M., nukentėjusiųjų A. B. ir E. B., liudytojo T. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis – nustatyta, kad kaltinamasis S. M. 2014 m. liepos mėnesio 30 dieną, apie 24 val. (duomenys neskelbtini), A. B. ir E. B. gyvenamojo namo terasoje, nukentėjusiajai A. B. peiliu smogdamas vieną smūgį į krūtinės ląstos dešinę pusę, jai padarė kiauryminę-durtinę-pjautinę dešinės krūtinės pusės žaizdą su plaučio pažeidimu, oro ir kraujo patekimu į pleuros ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą savo artimai giminaitei – dukrai A. B.. Taip pat jis toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, po A. B. sužalojimo, dukros vyrui E. B. bandant iš jo rankų atimti peilį, peiliu sužalojo E. B. dešinės plaštakos nykštį, padarydamas nukentėjusiajam E. B. pjautinę dešinės plaštakos I piršto (nykščio) žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimam giminaičiui – žentui E. B..

Byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo iki sužalojimo jokių nesutarimų ar konfliktų nebuvo, o dūris peiliu nukentėjusiajai buvo sąlygotas kaltinamojo girtumo, dėl to atsiradusio jo neadekvataus elgesio bei nesugebėjimo vertinti situaciją ir aplinką – kaltinamajam susvyravus, nukentėjusiajai sugriebiant jį už rankos, siekiant išvengti kaltinamojo nugriuvimo. Kaltinamasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į krūtinės dešinę pusę rankoje laikytu peiliu, kurį prieš tai naudojo maisto pjaustymui. Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis būtų tyčia siekęs nukentėjusiajai padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, o jo veiksmai vertintini kaip spontaniški, išprovokuoti suvartoto alkoholio kiekio. Sužalojimas E. B. taip pat sąlygotas tų pačių, aukščiau nurodytų aplinkybių ir padarytas tada, kad nukentėjusysis po A. B. sužalojimo, mėgino iš kaltinamojo atimti jo peilį.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei ištyręs byloje esančius duomenis apie padarytų veikų faktines aplinkybes, įrodymus, kurie tarpusavyje susiję, konstatuoja, kad tarp kaltinamojo S. M. padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiosios A. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo bei E. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiosios A. B. sunkus sveikatos sutrikdymas ir nukentėjusiojo E. B. nežymus sveikatos sutrikdymas – tiesioginis kaltinamojo S. M. veikos rezultatas.

Kaltinamajam S. M. taip pat buvo inkriminuotas kaltinamas ir jis perduotas teismui dėl to, kad jis nukentėjusiajai A. B. kumščiu smogė vieną smūgį į pilvo kairiąją pusę, taip padarydamas pilvo sumušimą su blužnies plyšimu bei kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame teismo posėdyje nukentėjusioji A. B. tvirtino, kad kaltinamasis jai sudavė vieną smūgį peiliu – daugiau smūgių nei ranka, nei peiliu nesudavė. Tačiau šie jos parodymai prieštaravo specialisto išvadai, kad abiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų atskirų smūgių. Teisiamajame teismo posėdyje apklausiamas liudytojas J. D. nurodė, kad operuojant nukentėjusiąją A. B. jai buvo rastos blužnies sąaugos, o ekspertas R. P. P. nurodė, kad esant tokioms blužnies sąaugoms, kas nebuvo nurodyta medicininiuose dokumentuose, įmanoma, jog blužnies plyšimas galėjo atsirasti tuo metu kai nukentėjusioji ant rankų buvo nešama į automobilį, ranka suspaudžiant kairiąją pilvo pusę. Atsižvelgdamas į šį aiškinimą bei nukentėjusiosios A. B. parodymus teismas konstatuoja, jog yra pagrindas iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad kaltinamasis S. M. nukentėjusiajai A. B. kumščiu smogė vieną smūgį į pilvo kairiąją pusę, taip padarydamas pilvo sumušimą su blužnies plyšimu bei kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, nes byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė šią veiką, o bylos duomenys patvirtina, kad nurodomas sužalojimas nukentėjusiajai A. B. galėjo atsirasti ją ant rankų pernešant į automobilį.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011, 2K-297/2013 ir kt.).

Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamojo prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, nes jis nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes, kurias objektyviai prisimena, todėl teismas, kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kaltinamasis S. M. nurodo, kad kartu su nukentėjusiuoju išgėrė du butelius degtinės, nusikalstamų veikų padarymui įtakos, kaip nurodė pats kaltinamasis S. M., turėjo girtumas ir blaivus jis taip niekada nebūtų pasielgęs. Šiuos kaltinamojo parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu apklausiant liudytojais patvirtino ir nukentėjusieji, todėl, teismo nuomone, kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad S. M. veiką padarė, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Bausmės skyrimas

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, būtina laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam iš jų negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo padarytas nusikalstamas veikas (padarytas labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimai) ir neigiamų padarinių dydį bei faktines aplinkybes, kurios nulėmė jo tyčią nusikalsti, sprendžia, kad jam skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Skirdamas bausmę kaltinamajam S. M., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, amžių, jo įvykdytų nusikaltimų paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į tai, jog kaltinamasis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojama palankiai, neįtrauktas į psichikos centro psichiatrinę įskaitą, tačiau šiuo metu gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės psichiatrijos skyriuje.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalies pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).

Nors kaltinamajam S. M. yra pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nustatyta kitų būtinų sąlygų šiam straipsniui taikyti, t. y., kad ji savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą, todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, be atsakomybę lengvinančios aplinkybės, reikalaujama, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir būtų nustatyta bent viena iš šių aplinkybių: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tokių sąlygų nagrinėjamojoje byloje nenustatyta.

BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas pripažįsta tikslinga šiuo atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje. Kadangi kaltinamasis nei iki šio nusikaltimo padarymo, nei po to jokių kitų nusikalstamų veikų bei administracinių teisės pažeidimų nepadarė, nukentėjusioji ir kaltinamasis iki nusikalstamos veikos padarymo nekonfliktavo, o kaltinamajam dėl pavartoto alkoholio, kurio vartojimui neprieštaravo ir nukentėjusieji, kiekio praradus nuovoką, kaltinamasis rankoje turėtu, o ne specialiai paimtu, peiliu dūrė nukentėjusiajai vieną kartą, tai, teismo nuomone, rodo, kad padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė, o jo padarytas nusikaltimas atsitiktinis, susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, pripažįstama išimtine aplinkybe sudarančia pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio

Iš Šiaulių teritorinės ligonių civilinio ieškinio, kasos rašto ir pažymos (1 t., 63–69, 72–73, 74 b. l.) matyti, kad už nukentėjusiesiems A. B. ir E. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninei sumokėta 3987,90 eurų, šias išlaidas apmokėjo Šiaulių teritorinė ligonių kasa. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civilinio ieškinio bei prie jo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad A. B. išmokėta ligos pašalpa sudaro 1319,87 eurų (1 t., 76–82, 83–85, 88 b. l.).

Su kaltinamojo S. M. nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos ir ligos pašalpos atitinkamai buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies l punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 straipsnio l punkte, 31 straipsnio l punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio l dalies 8 punktas numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamojo S. M. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 3987,90 eurų žala, nes tokia suma buvo apmokėta už nukentėjusiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vadinasi, iš kaltinamojo Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos nukentėjusiųjų gydymo išlaidos. Taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ar fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, kaltinamojo S. M. nusikalstamais veiksmais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 1319,87 eurų žala, nes tokia suma buvo išmokėta nukentėjusiajai A. B. kaip ligos pašalpa dėl jos patirto sužalojimo.

Dėl paminėtų priežasčių Valstybinės teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareikšti civiliniai ieškiniai už nukentėjusiųjų A. B. ir E. B. gydymą bei išmokėtą ligos pašalpą A. B. tenkintini, nes kaltinamasis S. M. padarė tyčinį nusikaltimą, ir atsiradusi žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su jo padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Bylos duomenimis kaltinamasis S. M. ir Šiaulių teritorinė ligonių kasa sudarė sutartį dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti, ir numatė žalos atlyginimo tvarką (2 t., 2–3 b. l.), todėl civilinio ieškinio suma iš kaltinamojo priteistina ją atlyginant sutartyje nustatyta tvarka.

Daiktinis įrodymas – peilis, paimtas 2014 m. liepos 31 d. įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 16 b. l.) ir perduotas saugoti pagal 2015 m. vasario 9 d. kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kamerą (1 t., 56–57 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Dėl atstovavimo išlaidų

Nagrinėjant bylą, kaltinamajam S. M. buvo skirta gynėja – advokatė Vida Povilaitienė. Byloje gauta 2015-04-15 Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. VI-685(04.8), iš kurios matyti, kad už kaltinamajam suteiktą teisinę pagalbą teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 46,32 Eur (1 t., 171 b. l.). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Baudžiamosios bylos duomenimis kaltinamasis niekur nedirba, yra pensinio amžiaus, pragyvena iš pašalpos, taip pat šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas (LAT nutartis Nr. 2K–322/2014).

Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo

BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72 ³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi, laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti taikomas esant bent vienam iš šių pagrindų: 1) pagrindui užtikrinti procese civilinį ieškinį, 2) pagrindui užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą.

Iš BPK 116 straipsnio nuostatų seka, kad imtis priemonių pareikštam ar ateityje galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti yra ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuroro ir teismo pareiga. Todėl kiekvienoje byloje, jeigu yra pakankamai duomenų, kad nusikalstama veika buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras ir teismas privalo imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti. Pažymima, jog nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas – tai užsiimant nusikalstama veika gauti pinigai bei kiti materialinę vertę turintys daiktai ar objektai. Laikinai gali būti apribojama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigus, vertybinius popierius. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 151 straipsnio 6 dalis).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pareikštas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 3987,90 EUR sumai (1 t., 72 b. l.) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civilinis ieškinys 1319,87 EUR (4557,25 Lt) sumai (1t., 83–84 b. l.).

Esant paminėtoms aplinkybėms, t. y. esant BPK 151 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pagrindui, laikinas nuosavybės teisių apribojimas S. M. nuosavybės teisėms į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą paliktinas nepakeistu iki visiško civilinių ieškinių atlyginimo.

Proceso išlaidų byloje nėra.

Teismas remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 1 d. 2 p., 297–298 str., 301–302 str., 303 str. 2 d., 304–305 str., 307–308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei gydytis nuo alkoholizmo.

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei gydytis nuo alkoholizmo.

Paskirtas bausmes vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę S. M. paskirti laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei gydytis nuo alkoholizmo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu į bausmės laiką S. M. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. (2 paras), prilyginant jas keturioms laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš S. M. Valstybinės ligonių kasos naudai 3987,90 eurus (tris tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 90 centų) A. B. ir E. B. gydymo išlaidų atlyginimo, išieškojimą vykdant pagal 2015 m. balandžio 21 d. sutartį, sudarytą tarp S. M. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteisti iš S. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus naudai 1319,87 eurus (vieną tūkstantį tris šimtus devyniolika eurų 87 centus) A. B. išmokėtos ligos pašalpos išlaidų atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų ginant kaltinamąjį, iš S. M. nepriteisti.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytą laikiną dalinį nuosavybės teisių apribojimą S. M. a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) priklausančiam turtui:

– žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 0,1000 ha ploto, esančiam (duomenys neskelbtini), 110 eurų vertės;

– patalpai-butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), 1A1m, bendro 186,63 kv. m. ploto, esančiam (duomenys neskelbtini), 2665 eurų vertės;

– pastatui-daržinei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtam 8I1m, esančiam (duomenys neskelbtini), 280 eurų vertės;

– pastatui-tvartui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtam 10I1p, esančiam (duomenys neskelbtini), 187 eurų vertės;

bendra turto vertė 3242 eurai, palikti iki visiško civilinių ieškinių atlyginimo šioje byloje.

Daiktinį įrodymą – peilį, paimtą 2014 m. liepos 31 d. įvykio vietos apžiūros metu ir perduotą saugoti pagal 2015 m. vasario 9 d. kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kameroje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.