- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-418-318/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02408-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Albinas Bielskis, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- P. M.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, prie paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės – laisvės apribojimo dalis – 6 (šeši) mėnesiai ir, ją pakeitus laisvės atėmimu, skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dvi laisvės apribojimo dienas, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. sausio 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. P. M. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė savo šeimos narį - tėvą P. M., o būtent: 2019 m. sausio 16 d. apie 21 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninio nesutarimo ir pykčio sudavė kumščiais ne mažiau kaip du smūgius savo tėvui P. M. į veido sritį. Nuo galvos sumušimo P. M. išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje - smilkininėje - pakaušinėje projekcijose, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje ir pakaušinėje srityse, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir paburkimu, dėl ko P. M. ne vėliau kaip 2019-01-17 apie 8.00 val. mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę.
3. Nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Jis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus ir pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį, ką patvirtino liudytojai V. U., R. M. Kiti ekspertizės metu nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne jo. Nukentėjusysis griūdamas pats galėjo susižaloti. Todėl, pasak apelianto, įvertinus jo veiksmus, tai, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, yra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę.
4. Nuteistojo P. M. gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad P. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, tyčios turinio, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl priežastinio ryšio tarp P. M. veiksmų ir kilusių mirtinų pasekmių
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. M. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė kumščiais ne mažiau kaip du smūgius į veidą savo tėvui P. M., kuris, nuo suduotų smūgių krisdamas aukštielninkas, trenkėsi pakaušio sritimi į grindis, ir taip nuteistasis padarė nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių komplikavosi galvos smegenų suspaudimas, paburkimas ir P. M. mirė.
7. Nuteistasis pripažįsta, jog jis sudavė nukentėjusiajam ranka smūgį į galvą ir po jo nukentėjusiajam suduoto smūgio pastarasis nukrito ant grindinio, tačiau skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirtinoms pasekmėms kilti, nevertino, kad mirtį galėjo nulemti ir kiti veiksniai, pvz. nukentėjusysis griūdamas pats mirtinai susižalojo, nes jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį. Šis nuteistojo P. M. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas.
8. Priežastinio ryšio nustatymo kontekste kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Teismų praktikoje nužudymo bylose taip pat yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja. Kita vertus, priežastinis ryšys gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis, pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan. Tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2009, 2K-292-489/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys į priežastinio ryšio teoriją, pagal kurią priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų padarinių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina padarinių atsiradimo riziką. Realybėje gali egzistuoti daug kurių nors padarinių priežasčių ir adekvati priežastis gali būti ne vienintelė, tačiau tik ji, paversdama tikrove tam tikrų padarinių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius, kaip ir nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017).
9. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvados Nr. M 21/2019 (5), Nr. pM 21/2019 (05) patvirtino, kad P. M. lavone buvo nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs muštine žaizda ir poodine kraujosruva dešinio antakio srityje, poodinėmis kraujosruvomis lūpų dešinėje pusėje, odos nubrozdinimais viršugalvio srityje, kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje – momeninėje projekcijoje, kraujo išsiliejimais po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje – smilkininėje – pakaušinėje projekcijoje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje ir pakaušinėje srityje. P. M. nustatyti sužalojimai susiformavo mažiausiai 3 trauminių poveikių į galvos sritį pasekoje, iš kurių du – muštinė žaizda su aplinkine poodine kraujosruva dešinio antakio srityje ir poodinės kraujosruvos viršutinės ir apatinės lūpos dešinėje pusėje buvo padaryti suduodant ranka į galvą, o trečias – odos nubrozdinimais viršugalvio srityje, nukentėjusiajam po smūgio į galvą kritus ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą pagrindą, ar panašiai, neilgame (nuo kelių valandų iki paros) laikotarpiu iki mirties. P. M. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje – smilkininėje – pakaušinėje projekcijoje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje ir pakaušinėje srityje. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir paburkimu (t. 1, b. l. 157– 160, t. 1, b. 165). Šias išvadas patvirtino ir išsamiai teisiamojo posėdžio metu paaiškino specialistė S. M..
10. Nors nuteistasis nurodo, kad jis sudavė nukentėjusiajam į galvą tik vieną smūgį, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog kiti sužalojimai, nustatyti P. M. galvos srityje, atsirado ne dėl nuteistojo veiksmų, o kitomis aplinkybėmis. Specialistų išvadoje nustatytas sužalojimų pobūdis, mechanizmas ir lokalizacija iš esmės sutampa su nuteistojo P. M., liudytojo V. U. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad P. M. ranka smogė nukentėjusiajam į galvą ir pastarasis po jo šio suduoto smūgio krito ant grindų ir gulėjo ant nugaros be sąmonės. Niekas kitas, išskyrus nuteistąjį, įvykio metu prieš P. M. fizinio smurto nenaudojo. Visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai yra vienodo senumo.
11. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galvos srityje buvo padaryti P. M. suduodant jam du smūgius į galvą ir po šių smūgių nukentėjusiajam krintant ir atsitrenkiant į kietą paviršių – grindis. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgių į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Šiuo atveju ne nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės (nukentėjusysis pats pargriuvo ir susižalojo) nulėmė mirtinų pasekmių atsiradimą, o P. M. tyčiniai veiksmai, nuo kurių P. M. prarado pusiausvyrą, jo kūnas įgavo pagreitį ir krito. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tarp nuteistojo veiksmų, tyčia suduodant du smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį, ir P. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi pagrindinis veiksnys, sąlygojęs nukentėjusiojo mirtį, buvo nuteistojo veiksmai.
12. Taigi pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas P. M. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl bausmės
13. Apeliantas skunde nurodo, kad jis prisipažino kaltu, atskleidė nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl prašo sumažinti jam apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
14. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. Taigi baudžiamajame įstatyme (BK 41 straipsnio 2 dalis) nustatyti tokie tikslai: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
15. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
16. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. Pirmosios instancijos teismas P. M. už tyčinį savo tėvo nužudymą paskyrė laisvės atėmimą penkiolikai metų, t. y. bausmę kiek didesnę už baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikaltimą, sankcijoje esantį šios bausmės vidurkį.
17. Nustatydamas šios bausmės trukmę apygardos teismas įvertino, kad nuteistasis P. M. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė negrąžinamus padarinius – jo tėvas P. M. prarado gyvybę, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui). Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra linkęs nusikalti, teistumas neišnykęs, piktnaudžiauja alkoholiu, yra visuomenei pavojingas.
18. Teisėjų kolegija, vertindama BK 41 straipsnyje bausmės paskirčiai keliamus tikslus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės trukmę, šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta.
19. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.