- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- Iv-74-562/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02368-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- K. L., K. D., A. L., D. L., D.
- Trečiasis asmuo
- Moldovos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant atsakovų atstovams Linai Snieškienei, Konstantinui Tiažkijui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų K. L., K. D., A. L., D. L., D. - K. L., M. L., I. L., Z. L., O. L., S. L., A. L. ir N. T. skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos ir Generalinės prokuratūros dėl žalos atlyginimo ( tretieji suinteresuotieji asmenys Moldovos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Kauno m. apylinkės prokuratūra, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos nuovada),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai K. L., K. D., A. L., D. L., D. - K. L., M. L., I. L., Z. L., O. L., S. L., A. L. ir N. T. (b.l. 1-7, I tomas) ir patikslintu skundu (b.l. 31-37, I tomas) prašė: už Lietuvos valstybinių organų nepranešimą apie Moldovos pilečio, N. L. mirtį Lietuvos teritorijoje, išreikalauti iš valstybės biudžeto jų naudai neturtinę žalą po 50 000 eurų kiekvienam iš pareiškėjų.
Pareiškėjai skunde paaiškino, kad L. K., D. K., L. A., L. D., L. D.- K., paskutinieji du yra nepilnamečiai, visi L. N., gimusio (duomenys neskelbtini) d. Moldovos Respublikoje, kuris buvo Moldovos pilietis; vaikai. L. M. - motina N. L.; L. Z., L. O., L. S., L. A., L. I. ir T. N.- broliai ir seserys. Visi gimę ir gyvena Moldovoje, yra Moldovos Respublikos piliečiai. Faktas, jog L. N., pareiškėjų brolis, sūnus ir tėvas, jis yra Moldovos Respublikos pilietis ir nuo 2000 m. gyveno Lietuvos teritorijoje, Kauno mieste. 2009 m. vasario mėn. 17 d. jį surado mirusį. Apie jo mirtį buvo pranešta valstybės kompetentingiems organams. Dėl jo mirties Kauno miesto apylinkės prokuratūra-pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris vėliau kelis kartus buvo nutrauktas, kadangi nebuvo nustatyta nusikaltimo požymių, nurodant atseit tai buvo savižudybė, nors aplinkybes rodo priešingą teiginį ir pareiškėjai įsitikinę, jog jis buvo nužudytas. Maža to, jo mirtis buvo iš anksto suplanuota. Netgi viena diena prieš jo mirtį, kada N. L. dar buvo gyvas, t.y. 16.02.2009, buvo pradėta byla dėl jo mirties. Remiantis 37 str. Vienos Konvencijos apie konsulinius santykius nuo 1963. 04.24., ir 45 str. susitarimo dėl tarpusavio teisinės pagalbos civilinėje, šeimos ir kriminalinėje teisėje, sudarytu tarp Moldovos Respublikos ir Lietuvos Respublikos nuo 1993.02.09 metų, valstybės organai, kurie buvo informuoti apie užsieniečio mirtį, įpareigoti skubiai pranešti Diplomatinei atstovybei, šiuo atveju Moldovos Respublikos ambasadai Lietuvos Respublikoje, kad apie nelaimę ambasada praneštų pareiškėjams. Tačiau, Lietuvos Respublikos oficialūs organai, kur viršiausia yra įstatymas, nusprendė, jog nebūtina pranešti apie N. L. mirtį Moldovos Ambasadai Lietuvoje. Todėl N. L. ir giminaičių atžvilgiu buvo parodytas diskriminacinis atžvilgis, mirusysis buvo palaidotas skubos tvarka, 24 valandų bėgyje, vietoje 3 parų, kaip numato pareiškėjų tradicijos ir pravoslavų tikėjimas, kurį tikėjo ir mirusysis. Apie jo mirtį sužinojo atsitiktinai, daug vėliau. Į pareiškėjų užklausas dėl neinformavimo priežasties apie N. L. mirtį, Moldovos Ambasados Lietuvoje o taip pat atsakymu iš Užsienio Ministerijos Konsulinių reikalų ir Europos integracijos Departamento dokumento Moldovos Respublikos buvo pranešta, jog valstybės organai neinformavo apie jo mirtį Moldovos Respublikos Ambasadą. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija į Moldovos Ambasados užklausą dėl nepranešimo priežasčių apie mirtį išsiuntė tik mirties liudijimo kopiją, net nenurodant priežasčių apie neinformavimą. Į analogišką užklausimą Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerijai gavo atsakymą iš Kriminalinės Policijos Departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus Ministerijos, kuriame taip pat buvo pripažinta, jog apie mirtį Moldovos piliečio N. L. Moldovos Ambasada nebuvo informuota. Toliau Departamentas nurodė, kad mirus užsienio piliečiui Lietuvos teritorijoje, registracijos organai privalėjo pateikti informaciją Policijos Departamentui prie Vidaus Reikalų Ministerijos, o Ministerija tuo pačiu turėjo pranešti apie tai atitinkamai Ambasadai ir Užsienio Reikalų Ministerijai, kas nebuvo pranešta. Į pareiškėjų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Generalinę Prokuratūrą gavo atsakymą iš Kauno prokuratūros, kuriame taip pat patvirtinama, jog apie Moldovos piliečio mirtį Moldovos Respublikos Diplomatinė Misija Lietuvoje nebuvo informuota. Paskutinį atsakymą gavo 2009.10.10. Lieka nesuprantamas nuslėpimo nuo pareiškėjų faktas apie jo mirtį. Pareiškėjų artimojo mirtis suteikė pareiškėjams didelį skausmą ir išgyvenimus, neišgydomas žaizdas, būdami labai artima, draugiška šeima, jo mirtis tapo psichiniu sukrėtimu ir dideliu smūgiu visiems, o dėl Lietuvos Respublikos Valstybinių organų kaltės, nors įstatymas ir įpareigoja pranešti apie jo mirtį, pareiškėjams buvo nepranešta, todėl jų padėtis dar labiau pablogėjo. Juos visą laiką lydi gedulo jausmas, nusiminimas, vidiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pastovi baimė dėl sveikatos, bejėgiškumo jausmas, nesugebėjimas pasipriešinti neteisingam valstybinių organų elgesiui ir labai apgailestauja, jog nežinodami apie artimojo N. L. mirtį, kuris buvo palaidotas toli nuo tėvynės, vaikų, motinos, brolių, seserų, kurie verkia dėl jo su giliu skausmu ir šią dieną. Pareiškėjai negalėjo atlikti savo pareigą mirusiajam, nepalaidojo jo gimtinėje ir artimiausių 7 metų laikotarpyje negali pervežti jo palaikų į Tėvynę. Pareiškėjai, patys artimiausi giminaičiai, surišti kraujo saitais, negali rasti ramybės dėl to, kad nedalyvavo laidotuvėse paties artimiausio žmogaus, neturėjo galimybės matyti jį paskutinį kartą, palydėti jį į paskutinę kelionę, atsisveikinti laikantis tradicijų, paveldėtų iš prosenelių. Tokiu būdu, valstybiniai organai ignoravo užsienio piliečio teisę būti palaidotam tėvynėje, o giminaičiams- lydėti jį į paskutinę kelionę, atsisveikinti su juo. Ignoruodami pareiškėjus ir be jų sutikimo, valstybės organai savavališkai priėmė sprendimą leisti palaidoti N. L. ne gimtoje žemėje, (laidotuvės, kai yra baudžiamoji byla, leidžiamos tik su tyrimo įstaigos leidimu), ir tuo užsiimti mirusiojo taip vadinamai „žmonai‘‘ kuri paskutiniu metu nebegyveno su juo, palaikė ganėtinai nedraugiškus santykius ir kuri ėmėsi įvairių bandymų, nepriimtinų žmonai, kad išvengtų jo palaidojimo. Šioje situacijoje, kai velionis buvo Moldovos pilietis ir čia, gimtinėje, turi 5 vaikus, motiną, brolius, seserį, o Lietuvos Respublikoje neturi jokių giminaičių, o su taip vadinama „žmona‘‘ palaikė nedraugiškus santykius, pareiškėjai privalėjo jį palaidoti gimtinėje, jei tik būtų žinoję apie jo mirtį. Taigi, valstybiniai organai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kuris pabrėžia teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o taip pat Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnį, trukdymo būdu realizuoti šias teises, patiems sprendžiant užsienio piliečių likimą: kam pranešti apie jo mirtį, kur, kada ir kas turi palaidoti. Įvykio nuslėpimas apie mirtį oficialaus valstybės organo apie kitos valstybės, kurios piliečiu yra mirusysis ir kurios teritorijoje gyvena artimiausi jo giminaičiai, įskaitant vaikus,motiną, brolius ir seseris, yra traktuojama kaip aiškus įsiterpimas į privatų ir šeimos gyvenimą, saugomą Konvencijos 8 straipsniu. Asmenims, veikiantiems vyriausybes vardu, neleistina patiems laisvai spręsti kam pranešti apie užsieniečio mirtį ir kam ne. Europos Teismas byloje C. prieš Moldovą nusprendė, kad įsikišimas į santykius su dukterimi, seserimi ir netgi draugais patenka į Konvencijos 8 straipsnio apsaugą. Pravoslavų tikėjime paskutiniai rūpesčiai dėl mirusiojo, mirusiųjų kultas, laikomas labai stipria ir nuoširdžiai žmogiška forma artimiesiems išreikšti jausmus mirusiajam ir nuo pat pradžių buvo laikoma šventu reikalu. Būtent šito pareiškėjai ir neteko. Pareiškėjų artimasis buvo palaidotas nesilaikant ritualų, būdingų provoslavų religijai, tradicijoms, istorijai ir Moldavijos tautos kultūrai, vardan mirusiojo sielos išgelbėjimo ir ramybės po jo mirties. Nuotraukose matosi, kad mirusio kūnas guli po katalikišku kryžiumi, o ant kapo taip pat katalikų kryžius. Pareiškėjai neturėjo galimybes sekti „Laidojimo apeigų‘‘ kuriomis vadovaujasi krikščionys atsisveikinant su mirusiuoju del amžino jam atilsio. Buvo atimta galimybe laidojimo metu aukoti mirusiojo atminimui, išpirkti jo siela, taip kaip daroma pagal pareiškėjų papročius. N. L. yra tėvas ir brolis ir pagal pareiškėjų tradiciją, jeigu tėvai arba brolis miršta, vaikai, broliai ir seserys laiko degančią žvakę prie kiekvieno karsto kampo ir meldžiasi už jį. Nuotraukose matosi, kad mirusio kūnas guli vienas ne savo bute, bet svetimose patalpose ir nieko iš artimų šalia jo nėra, ir niekas dėl jo neverkia, niekas dėl jo neliūdi, kaip būna pagal moldavų papročius. Pareiškėjų bažnyčia numatė ir ypatingas dienas mirusiems paminėti. Ir dėl ryšio su jais, gyvaisiais ir mirusiais, dėl meilės sūnui, tėvui ir broliui, privalo melstis už jo sielos ramybę laidojimo vietoje, kas iš jų atimta. Būdami toli nuo laidojimo vietos, neteko galimybės lankyti jo kapą ir melstis už jį kitomis dienomis, kaip numato Krikščioniška bažnyčia, kai mirusiojo artimieji atgailauja už jo sielą ir dėl jo atminimo.Taip pat dėl griežto vizų rėžimo net neturi galimybės lankyti jo kapo. Mirusio kapą gegužės mėn. galėjo aplankyti tik sesuo - Z. L.. Dėl to, kad nebuvo pranešta apie jo mirtį, pareiškėjai, patys artimiausi mirusiojo giminaičiai, tuo metu negedėjo dėl jo, nesilaikė gedulo. Tuo metu vaikams, tėvams, broliams, seserims yra uždrausta šokti, dainuoti, linksmintis. Vis dėlto, nežinodami apie tėvo mirtį, trečią dieną po jo laidotuvių, 21.02.2009, dukra K. atšventė vestuves. Visi patys artimiausi giminaičiai, taip pat nežinodami apie N. mirtį dalyvavo vestuvėse. Negali susitaikyti, vis persekioja ir dar ilgai persekios faktas, kad vietoje gedulo linksminosi.Kaip ir lietuviai, taip ir moldavai tiki, jog artimųjų nesilaikymas laidojimo apeigų gali lemti tai, jog namuose atsitiks nelaimė, ir iš tiesų, paskutiniu metu nelaimės tęsiasi viena po kitos.Ignoruojant faktą, jog mirusysis yra provoslavų krikščionis, moldavas, Moldovos Respublikos pilietis ir nepranešant nustatyta tvarka apie jo mirtį valstybiniai organai pažeidė lygybės principą reglamentuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, kuris teigia, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, be privilegijų nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tas pats principas yra reglamentuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu: ,,Naudojimasis šioje konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais‘‘.Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 straipsnis nustato jog „Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą‘‘. Nepranešimas iš valstybinių organų pusės, kurie turėjo ir privalėjo turėti informaciją apie užsienio piliečio mirtį, yra laikomas ne kas kita kaip nepagarba ir diskriminacija iš vyriausybės pusės pareiškėjų, kaip asmenims kitos etninės kilmės ir kitos kultūros bei tikėjimo.Vadovaujantis šiais principais prašo pripažinti valstybinių organų veiksmus neteisėtais, pripapažinti juos nekonstituciniais, nesusijusiais su kiekvieno žmogaus lygybe prieš įstatymą ir valstybinius organus, pripažinti diskriminaciją pagal kriterijus, kuriais į nepatogią padėtį stato vienus asmenis arba atstovus vienos nacijos prieš kitus, įskaitant žalos suteikimą už kurį turi nešti atsakomybę. Dėl Lietuvos valstybės organų neteisėtų veiksmų pareiškėjams buvo suteikti dideli, ilgalaikiai moraliniai pergyvenimai su neigiamais padariniais, psichologiniai negalavimai. Pažeistos asmeninės teisės, moraliniai pergyvenimai pakeitė psichiką, buvo išprovokuotas baimės, bejėgiškumo jausmas, pažeminta savigarba, atsirado nepilnavertiškumo, neapsisprendimo jausmas, abejojimo ir blogi jausmai. Ypač kenčia lengvai pažeidžiami asmenys: garbingo amžiaus motina, nepilnamečiai vaikai, sesuo, kuri serga insulino priklausomybės cukriniu diabetu, kurios sveikata šioje situcijoje pablogėjo. Pareiškėjai jaučiasi nepilnaverčiai, be jokios garantijos, su baime žiūri į keliones į užsienį, pastoviai jaučiame baimę ir siaubą, kad su kas nors neatsitiktų, nes juk galime likti toli nuo tėvynės, be to, kad artimieji nežinos apie juos. Pareiškėjai vertina valstybinių organų elgesį kaip „nežmogišką‘‘ ir „žeminantį savigarbą‘‘, kurį jaučia jau ganėtinai ilgą laiko tarpą ir kuris suteikia ilgalaikius sunkius vidinius išgyvenimus, kurie atsiranda mirus artimam žmogui. Todėl mano, kad šiuo atveju pateko į nežmogišką ir žeminančią savigarbą situaciją atitinkančią Europos konvencijos 3 straipsnį. Valstybės organai parodė visapusišką abejingumą tam, kad miręs žmogus buvo užsienio pilietis, kuris turėdamas teisę į gyvenimą, o taip pat ir į visa kita, turėjo teisę būti palydėtas į paskutinįjį kelią ir palaidotas taip kaip visi kiti, o taip pat ir tai, kad jo kraujo giminaičiai turėjo teisę žinoti apie jo išėjimą iš gyvenimo, turėjo teisę ir pareigą palydėti jį į paskutinę kelionę ir palaidoti gimtojoje žemėje. Lietuvos duomenų bazėje buvo pateikta visa asmeninė informacija apie pilietybę, giminaičius ir jų gyvenamąją vietą bei kt. Šiuo elgesiu buvo pažeminti kaip asmenys turintys lygias teises kaip ir visi likusieji, pažeminant tokiu būdu asmeninę savigarbą, o taip pat atmintį apie mirusį asmenį, kas prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Šiame kontekste Europos teismas pažymi tai, jei blogas elgesys turi nors mažiausią požymį, net ir tuo atveju patenka į Konvencijos 3 straipsnio veiklą ( sprendimas bylos Kurtas prieš Turkiją; Kruz Varas ir kiti prieš Šveicariją). Nepaisant kitų pagrindinių Konvencijos normų ir Protokolų, Konvencijos 3 straipsnis nesuteikia jokių normos išimčių remiantis Konvencijos 2 straipsnio § 2, nesuteikiamos išimtys net ir tada kai aplinkybės kėsinasi į tautos gyvybę, (byla C. prieš Moldovą, B. prieš Moldovą, Ilascu prieš Moldovą, Pruneanu prieš Moldovą). Kai tik sužinojo apie jo mirtį ir laidotuves Lietuvoje, iškart kreipėsi į Ambasadą, kuri tuo metu kreipėsi į įvairias valstybines institucijas. Galiausiai, po ilgo atsakymo negavimo, patys tęsė kreipimąsi į įvairias institucijas. Nors ir kreipimuisi nesuteikė rimto dėmesio ir galiausiai liko vienatvėje su skausmu, jog apie jo mirtį ir laidotuves nėra jokios oficialios informacijos. Kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su užklausa, kuri buvo nusiųsta į Kauno apskrities prokuratūrą, tačiau šis prašymas taip ir netapo rimta paieška, todėl, kad jie pateikė versiją, jog L. N. buvo Lietuvos pilietis, neneigiant šio fakto netgi po jo mirties. Dėl to jog nebuvo informuoti, prarado galimybę sekti šviežiais pėdsakais, tam kad išsiaiškintų tikrąją mirties priežastį, identifikuoti nusikaltėlį, surinkti įrodymus, nelaukiant kol visi įrodymai bus sunaikinti, sudeginti, o nusikaltėliams duota laiko, tam kad sugalvoti įvairiausias versijas apie L. N. nusižudymą ir mirusiojo kūnas būtų palaidotas skubant, nepravedant teismo medicininės ekspertizės, būtinos tokiuose atvejuose.
Atsiliepimas
Atsakovės – Lietuvos valstybės atstovė – Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b.l. 163-166, I tomas) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros manymu, pareiškėjų skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 6. 273 str. 1 d. nuostatas bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo‘‘ įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, tas institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai šią valstybės prievolę sieja su esminiu kriterijumi - Lietuvos valstybinių institucijų nepranešimu jiems apie jų artimo N. L. mirtį Lietuvoje. K. L., K. D., A. L. ir kt. atsakovo atstovu įvardijo Generalinę prokuratūrą, tačiau skundu ne kvestionuoja jokių konkrečių prokuroro veiksmų, o apsiriboja abstrakčia sąvoka „Lietuvos valstybiniai organai‘‘. Pareiškėjai nepateikė jokių pagrįstais argumentais patvirtintų duomenų, o taip pat ir tokius duomenis pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, jog konkretūs prokuroro veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys prokuroro funkcijas bei kompetencijos ribas, nenumato prokuroro pareigos informuoti užsienio valstybių konsulines įstaigas apie užsieniečio Lietuvos Respublikoje mirtį, dėl ko pareiškėjų reikalavimas priteisti iš valstybės kiekvienam iš pareiškėjų po 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo Generalinės prokuratūros atžvilgiu yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008-07-22 įsakymu Nr. 1R-294 „Dėl teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 1R-160 ,,Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo‘‘ pakeitimo‘‘ patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 98 p. 2 d. numatyta, kad Lietuvos Respublikoje mirusio užsienio valstybės piliečio asmens tapatybės dokumentą kartu su patvirtinta mirties įrašo kopija civilinės metrikacijos įstaiga siunčia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri šiuos dokumentus perduoda atitinkamos užsienio valstybės konsulinei įstaigai. Teisiškai nepagrįsti pareiškėjų argumentai, jog dėl to, kad nebuvo informuoti apie N. L. mirties faktą, jie „prarado galimybę sekti šviežiais pėdsakais, tam, kad išsiaiškintų tikrąją mirties priežastį, identifikuotų nusikaltėlį, surinktų įrodymus nelaukiant kol jie bus sunaikinti‘‘ir t.t., kadangi aptariamo įvykio aplinkybių tyrimas yra teisėsaugos institucijų kompetencija. Pažymėtina, jog Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2009-10-05 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-131-09 dėl N. L. mirties, kuris buvo nutrauktas 2009-07-30, yra atnaujintas, ir iki šiol nėra baigtas. Nepaisant to, kad atsiliepime teiktini argumentai tik dėl prokuroro veiksmų, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 12 str. 3 d. numato, jog apie asmens mirties faktą įstatymų nustatyta tvarka turi būti pranešta mirusiojo giminėms ar artimiesiems. 2000-07-13 buvo užregistruota N. L. santuoka su Lietuvos Respublikos piliete I. K. F. (po santuokos pakeista pavardė į L.). N. L. nuo 2000-10-04 buvo gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir visus tuos metus gyveno su savo žmona I. K. L. (I t., b.l. 181, 192-193). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate 2009-02-17 buvo gautas pačios Ilonos K. L. pranešimas apie vyro N. L. mirtį, todėl pareigūnams nekilo pareiga ieškoti kitų mirusiojo artimųjų, ir informacija apie įvykį, jo tyrimo aplinkybes, priimtus procesinius sprendimus pagrįstai buvo teikiama artimiausiam N. L. šeimos nariui - žmonai K. L. L., kuriai pagrįstai ir buvo grąžintas N. L. kūnas. Be to, Kauno apygardos prokuratūros 2009-08-31 raštu Nr. (P-1152)22-3625-09 Z. L. buvo informuota, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 23-1-00131-09 nebuvo jokių duomenų apie N. L. turėtą Moldovos Respublikos pilietybę (I t., b.l. 181). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009-10-15 tarnybinio patikrinimo išvada taip pat patvirtina policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą. Šių aplinkybių pagrindu pripažintina, jog ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai veikė nepažeisdami galiojančių teisės aktų reikalavimų ir pareiga apie asmens mirties faktą informuoti artimuosius buvo tinkamai įgyvendinta. Dėl išdėstytų motyvų nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl Vienos Konvencijos dėl Konsulinių santykių 37 str., kankinimų draudimo principo (Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau-Konvencija) 3 str.), teisės į privataus ir Šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 str.), diskriminacijos principo (Konvencijos 14 str.), privataus gyvenimo neliečiamybės, lygiateisiškumo principų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., 29 str.), lygybės prieš įstatymą principo (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str.) pažeidimų. K. L., K. D., A. L. ir kt., argumentuodami savo poziciją dėl galimai neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų pažeidžiant pareiškėjų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, Konvencijos 3 str. nuostatas, nepagrįstai ją grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėtomis bylomis: Ciorap prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 12066/02), Kurt prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 24276/94), Corsacov prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 18944/02), Boicenco prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 41088/05), Ilascu ir kt. prieš Moldovą ir Rusiją (pareiškimo Nr. 48787/99), Pruneanu prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 6888/03). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime yra pabrėžęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Aptariamu atveju bylos fabula iš esmės skiriasi nuo Europos Žmogaus Teisių Teisme išnagrinėtų bylų. Pareiškėjai nepagrįstai prašo atlyginti kiekvienam iš jų po 50 000 eurų neturtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl pažymėtina, jog padarytos ir atlygintos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų atveju nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, tai reiškia, kad valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu, t.y. gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių pagrįstų duomenų, jog nurodytu būdu jiems buvo padaryta konkreti neturtinė žala - įrodymais nepatvirtinti pareiškėjų teiginiai dėl Lietuvos valstybės institucijų jiems sukeltų didelių dvasinių išgyvenimų, psichologinių negalavimų, atsiradusių baimių, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo jausmo, namuose besitęsiančių nelaimių ir kt. Pareiškėjų subjektyvia nuomone bei samprotavimais laikytina jų pozicija dėl N. L. ir jo žmonos nedraugiškų santykių, I. K. L. bandymų išvengti palaidoti N. L.. Pareiškėjų teismui pateikti dokumentai taipogi nepatvirtina, jog N. L. ir pačius pareiškėjus siejo glaudūs emociniai ryšiai, buvo nuolat palaikomi artimi tarpusavio santykiai N. L. beveik 10 metų gyvenant Lietuvoje. CK 6.250 str. 2 dalis numato, kad teismas, nustatydamas neturtinės Žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Manytina, jog reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydis - po 50 000 eurų kiekvienam iš pareiškėjų nėra protinga ir teisinga kompensacija už pareiškėjų galimai patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Pareiškėjai nepateikė jokių neturtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis yra prašoma būtent tokio atlygintinos žalos dydžio. Prašoma 50 000 eurų suma kiekvienam iš pareiškėjų laikytina neatitinkančia konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Konstitucijos 30 str. 2 d.), protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2009-10-05 nutarimu atnaujintas ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00131-09 dėl N. L. mirties nėra baigtas ir yra atliekamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate, teismui pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagos nėra galimybės. Tačiau kadangi teismo 2010-07-12 nutartimi trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje yra įtraukta Kauno miesto apylinkės prokuratūra, ji pateiks teismui su keliamu ginču susijusius turimus dokumentus.Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos ir nesukelia valstybės turtinės prievolės atlyginti prašomą neturtinę žalą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimų motyvus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Atsakovės – Lietuvos valstybės atstovė – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 181-186, I tomas) paaiškino, kad K. L., K. D., A. L. ir kiti pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos Respublikos po 50 000 eurų kiekvienam pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjai kildina iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų netinkamai atliktų veiksmų, kuriais nebuvo pranešta pareiškėjams apie Moldovos piliečio, pareiškėjų giminaičio L. N., mirtį Lietuvoje. Vidaus reikalų ministerija procese dalyvauja kaip atsakovė - Lietuvos valstybės atstovė. Šių pareiškėjų reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsti dėl toliau nurodytų priežasčių.Šioje byloje pareiškėjai nurodo, kad neturtinė žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros pareigūnų veiksmais, t. y. neturtinė žala atsirado dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.273 str. 1 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 nustatė, kad valstybei žalos atlyginimo bylose atstovauja valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), dėl kurio arba dėl kurio pareigūnų valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vadovauja teritorinėms prokuratūroms ir kontroliuoja jų veiklą, formuoja vienodą nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo ir baudžiamojo proceso veiksmų kontrolės praktiką.Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 13 straipsnio 3 dalį Policijos departamento prie VRM steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o ne VRM. Vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu, Policijos departamentas prie VRM yra policijos įstaiga, padedanti policijos generaliniam komisarui formuoti policijos veiklos strategiją ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, taip pat organizuoti ir įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą, o vidaus reikalų ministras tik formuoja pagrindines policijos strategijos kryptis įgyvendinant Vyriausybės programą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatomis, policijos įstaiga yra atskiras juridinis asmuo, įgyvendinantis įstatymais, steigimo ir kitais teisės aktais jam pavestus policijos uždavinius. Policijos komisariatas yra teritorinių policijos įstaigų struktūrinis padalinys.Pažymėtina, kad VRM nėra atsakinga už kitų juridinių asmenų, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato, Kauno miesto apylinkės prokuratūros ir (ar) kitų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmus ar neveikimą. Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjai nėra nurodę jokių VRM, kaip valstybinio administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o skundžia tik atskirų juridinių asmenų, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato, Kauno miesto apylinkės prokuratūros ir (ar) kitų ikiteisminio Įstaigų pareigūnų galbūt neteisėtus veiksmus, mano, kad VRM šioje civilinėje byloje yra netinkama atsakovo atstovė.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, apie asmens mirties faktą įstatymų nustatyta tvarka turi būti pranešta jo giminėms ar artimiesiems.Pagal Generalinės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo‘‘ 91 punktą ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniame pranešime, be kitų duomenų, turi būti nurodyta, kam iš mirusiojo giminių ar artimųjų buvo pranešta apie mirties faktą. Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. (P-1152)22-3625-09 bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos valdybos 2009 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. 5-12-S-535 nurodyta, kad 2000 m. liepos 13 d. buvo užregistruota N. L. santuoka su I. K. F. (Lietuvos Respublikos piliete), kuri po santuokos pakeitė pavardę į L. Kadangi mirusįjį N. L. aptiko jo sutuoktinė, t. y. I. K. L., apie įvykį policiją informavo taip pat ji, apie minėtą įvykį ir apie procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00131-09 mirusiojo sutuoktinei buvo žinoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vidaus reikalų ministerijos nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai atliko Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, kadangi N. L. mirties faktas buvo žinomas artimam mirusiojo asmeniui, t. y. jo sutuoktinei I. K. L.. Mirusiojo N. L. sutuoktinė buvo informuojama ir apie priimtus procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00131-09. Atkreiptinas dėmesys, Kauno apskrities vyriausiais policijos komisariatas atliko tarnybinį patikrinimą dėl nepranešimo apie užsieniečio N. L. mirtį ir 2009 m. spalio 15 d. priėmė išvadą Nr, 20-JS-354, kurioje nurodyta, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta tarnybinio nusižengimo požymių.1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 37 straipsnio 1 dalis nustato pareigą valstybės institucijai informuoti konsulinę įstaigą apie jos atstovaujamos valstybės piliečio mirtį.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo‘‘ 98 punkto nuostatomis, registruojant Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės piliečio mirtį, šio asmens tapatybės dokumentus kartu su patvirtinta mirties įrašo kopija civilinės metrikacijos įstaiga siunčia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o ji šiuos dokumentus perduoda atitinkamos užsienio valstybės konsulinei įstaigai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos pagal kompetenciją privalo tinkamai įgyvendinti teisės aktuose nustatytas pareigas. VRM nuomone, papildomai pranešti apie N. L. mirties faktą konsulinei įstaigai ir (ar) visiems mirusiojo N. L. giminėms, gyvenantiems Moldovos Respublikoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprivalėjo, todė! jų veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos 1995 m. vasario 9 d. sutarties Nr. 19 „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Šeimos ir baudžiamosiose bylose" 39 straipsnio 1 dalimi, prievolės atlyginti Žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas - materialiojo teisinio pobūdžio faktas (Šiuo atveju - neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnio nuostatas VRM nėra ikiteisminio tyrimo subjektas, nes ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 ir 63 straipsnių nuostatas ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmai gali būti apskųsti prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar apylinkės teismo pirmininkui. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmai būtų pripažinti neteisėtais. Pažymėtina, kad pareiškėjai neįvykdė jiems tenkančios pareigos įrodyti neturtinę žalą, neturtinės žalos dydį, konkrečius ikiteisminio pareigūnų ir (ar) kitų valstybės institucijų veiksmus, kuriais ji buvo padaryta, ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos. Kadangi dėl išdėstytų priežasčių nėra teisinio pagrindo pripažinti VRM veiksmų neteisėtais, faktinių aplinkybių dėl neturtinės žalos atsiradimo ir jos vertinimo negali pateikti. Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, nesutinka su skundu, nes jis nepagrįstas ir pareikštas netinkamam atsakovo (Lietuvos valstybės) atstovui.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepimų motyvus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno m. apylinkės prokuratūra su pareiškėjų prašymu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 172-173, I tomas) paaiškino, kad pareiškėjai nurodo, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos generaline prokuratūrą, tačiau jų paklausimas buvo persiųstas į Kauno apskrities prokuratūrą, tačiau šis prašymas taip ir netapo rimta paieška, todėl, kad jie pateikė versiją, jog L. N. buvo Lietuvos pilietis, neneigiant šio fakto netgi po jo mirties.‘‘Pareiškėjai nurodo, kad dėl informacijos apie giminaičio mirtį negavimo negalėjo patys išsiaiškinti L. N. mirties priežastį ir aplinkybes, identifikuoti nusikaltimą padariusį asmenį, o ikiteisminio tyrimo byla buvo nutraukta, vėliau atnaujinta. Mano, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvių apsaugos Konvencijos 2,3,6,8,13,14 straipsniai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 sir. 1 p. del neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksnių jiems padaryta žala. kurią turi atlyginti valstybė. Su pareiškėjų prašymu atlyginti žalą nesutinka dėl šių motyvų: ikiteisminis tyrimas dėl L. N. mirties pradėtas ir buvo atliekamas ne Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, o Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate 2009-02-16 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr.23-l~13 1-09. Tyrimo metu nustatyta nesmurtine mirties priežastis, kūną apžiurėjo Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialistai. Nusikalstamos veikos požvmių ir aplinkybių nenustatyta, todėl 2009-03-10 nutarimu Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras ikiteismini tyrimą nutraukė. Vadinasi, pareiškėjų motyvai dėl L. N. mirties aplinkybių netyrimo nepagrįsti, kaip ir nepagrįstas argumentas, kad pareiškėjų prašymas nebuvo priežastimi tolesniam aplinkybių tyrimui. 2009-06-02 gavus Z. L. skundą, 2009-06-16 nutarimu buvo panaikintas prokuroro 2009-03-10 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių išsiaiškinimo. Atliktas papildomas tyrimas, tačiau nenustatyta, naujų aplinkybių, kad L. N. mirė dėl kieno nors kito padarytos nusikalstamos veikos. 2009-07-30 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 2009-10-05 Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas atnaujintas ir tęsiamas iki šiol. Pareiškėjų motyvai, kad jie, gyvendami užsienio valstybėje, patys galėjo išaiškinti L. N. mirties aplinkybes ir priežastis, niekuo nepagrįsti, prieštarauja protingumo, objektyvumo, nešališkumo principams ir nesietini su žmogaus diskriminavimu dėl kilmės. Nepagrįstos pareiškėjų pretenzijos trečiajam suinteresuotam asmeniui - Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl nepranešimo apie užsienio piliečio mirtį Moldovos Respublikos Ambasadai Lietuvoje, nes informavimo funkcija pavesta Vidaus reikalų ministerijai pavaldžioms institucijoms. Apie tai pareiškėją 2009-09-17 raštu Nr. 5-I2-S-535 informavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kriminalinės policijos valdyba.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami už nepranešimą Lietuvos valstybinių organų apie Moldovos pilečio N. L. mirtį Lietuvos teritorijoje, išreikalauti iš valstybės biudžeto jų naudai neturtinę žalą po 50 000 eurų kiekvienam iš pareiškėjų.
Vertinant pareiškėjų reikalavimus, pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-02-17 mirė N. L., a.k. (duomenys neskelbtini) mirties vieta Kaunas, Lietuva ( b.l. 168, I tomas, b.l. 64, II tomas), pareiškėjai K. L., K. D., A. L., D. L., D. - K. L. yra mirusiojo N. L. vaikai ( b.l. 116-139, I tomas, b.l. 1-12, II tomas), M. L. yra mirusiojo N. L. motina, Z. L., ir N. T. yra mirusiojo N. L. seserys, o O. L., S. L., A. L., I. L. yra jo broliai ( b.l. 147-158, I tomas). 2009-02-17 Kauno apskrities Vyriausiojo Policijos komisariato Kauno m. Panemunės policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje buvo gautas I. K. L. pranešimas apie garaže rastą pasikorusį N. L., adresu (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09, I tomas, l. 4). 2009-02-17 Kauno apskrities VPK Panemunės PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00131-09 dėl N. L., a.k. (duomenys neskelbtini) mirties (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09, I tomas, l. 1). 2009-03-10 nutarimu Kauno m. apylinkės prokuratūros prokuroras M. Š. ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-I-0013I-09 nutraukė, vadovaudamasi LR BPK 212 str. I p., str. I d.,1 p., kadangi ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, kad N. L. mirė nuo kieno nors nusikalstamų veiksmų, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų LR BK 9 str., 130 str., 132-134 str. požymių. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09, I tomas, l. 47). 2009-06-16 Kauno m. apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojos R. Č. nutarimu 2009-03-10 nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09l. 47, I tomas). 2009-07-30 nutarimu Kauno m. apylinkės prokuratūros prokuroras M. Š. ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-I-0013I-09 nutraukė, nesant nusikalstamos veikos požymių (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09, I tomas, l.75-78), 2009-10-05 Kauno m. apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojos R. Č. nutarimu ikiteisminis tyrimas atnaujintas (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 23-1-00131-09 l. 106-107, I tomas).
Vertinant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Ąžuolas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, apie asmens mirties faktą įstatymų nustatyta tvarka turi būti pranešta jo giminėms ar artimiesiems. Pagal Generalinės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo‘‘ 91 punktą ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniame pranešime, be kitų duomenų, turi būti nurodyta, kam iš mirusiojo giminių ar artimųjų buvo pranešta apie mirties faktą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2000-07-13 Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure buvo įregistruota N. L. santuoka su Lietuvos Respublikos piliete I. K. F. (po santuokos pavardė L.) ( b.l. 2, 11 III tomas). N. L. nuo 2000-10-04 buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje(1tb.l.181,192-193). Nuo 2008-02-19 N. L. gyvenamoji vieta deklaruota adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini) ( b.l. 13, III tomas). Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariate 2009-02-17 gavus pačios Ilonos K. L. pranešimą apie vyro N. L. mirtį. Šios nustatytos nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo pagrindo pareigūnams ieškoti kitų mirusiojo N. L. artimųjų, nes informacija apie tyrimo aplinkybes bei priimtus procesinius sprendimus pagrįstai buvo teikiama N. L. sutuoktinei. Pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros 2009-08-31 raštu Nr. (P-1152)22-3625-09 Z. L. buvo informuota, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 23-1-00131-09 nebuvo jokių duomenų apie N. L. turėtą Moldovos Respublikos pilietybę (I t., b.l. 181). Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, nenustatė tarnybinio nusižengimo požymių. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojama, kad Kauno m.Panemunės PK OVP specialistas A. R., registre nenurodydamas, kad N. L. buvo Moldovos Respublikos pilietis, galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nes Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-12-27 įsakymu Nr.5-V-850 patvirtintose Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklėse nėra numatyta, kad į registruojamų įvykių registrą įvesti duomenis apie mirusį užsienio pilietį (2 t.b.l.167,168). Tokiu būdu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą apie asmens mirties faktą pranešti jo giminėms ar artimiesiems. Teismas pagal bylos duomenis sprendžia, jog ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai veikė nepažeisdami galiojančių teisės aktų reikalavimų ir pareiga apie asmens mirties faktą informuoti artimuosius buvo tinkamai įgyvendinta.
Pažymėtina, kad Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 37 straipsnio 1 dalis nustato pareigą valstybės institucijai informuoti konsulinę įstaigą apie jos atstovaujamos valstybės piliečio mirtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. (2008-07-22 redakcija) įsakymo Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo‘’98 p. nustatyta, kad registruojant mirtį, mirusiųjų asmens tapatybės dokumentai paimami; mirusių Lietuvos Respublikos piliečių ir asmenų be pilietybės asmens tapatybės dokumentus civilinės metrikacijos įstaiga kartą per mėnesį perduoda asmens dokumentą išdavusiai įgaliotai institucijai, pridedant aprašą; jeigu mirusiojo asmens tapatybės dokumentas registruojant mirtį nebuvo pateiktas, apie tai pažymima apraše. Lietuvos Respublikoje mirusio užsienio valstybės piliečio asmens tapatybės dokumentą kartu su patvirtinta mirties įrašo kopija civilinės metrikacijos įstaiga siunčia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri šiuos dokumentus perduoda atitinkamos užsienio valstybės konsulinei įstaigai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno m.civlinės metrikacijos biuras 2009-03-05 pateikė Kauno VPK MS mirusio N. L. mirties įrašo nuorašą bei leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (2t.b.l.197,198). Atsižvelgiant į tai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprivalėjo papildomai informuoti konsulinę įstaigą apie N. L. mirties faktą. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos 1995 m. vasario 9 d. sutarties Nr. 19 „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 45 straipsnis, reglamentuoja palikimo apsaugą. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylos“ 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad vienos susitariančiosios šalies įstaigos atlieka savo įstatymais numatytus veiksmus apsaugoti jos teritorijoje esantį paveldėtiną turtą, paliktą kitos susitariančiosios šalies piliečio. Įstaigos, kurios atsakingos už palikimo apsaugą, po kitos susitariančiosios šalies piliečio mirties privalo nedelsdamos pranešti tos susitariančiosios šalies konsulinei įstaigai apie palikėjo mirtį ir apie asmenis, pareiškusius savo teises į palikimą, žinomas joms aplinkybes apie asmenis, turinčius teisę į palikimą, jų buvimo vietą, esamą testamentą, turto dydį ir vertę, taip pat veiksmus palikimui apsaugoti (Sutaries 45 str.2d.). Diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai reikalaujant, joms perduodamas paveldėtinas kilnojamasis turtas ir mirusiojo dokumentai (Sutaries 45 str.3d.).
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai viešojo administravimo srityje neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus turėjo veikti. Pažymėtina, kad tik neteisėti veiksmai yra deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Todėl nenustačius šių pareigūnai neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala pareiškėjams, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip jau buvo minėta, nesant bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
Pareiškėjai savo skunde dėl galimai neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų pažeidžiant pareiškėjų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, Konvencijos 3 str. nuostatas, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėtomis bylomis: C. prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 12066/02), Kurt prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 24276/94), Corsacov prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 18944/02), Boicenco prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 41088/05), Ilascu ir kt. prieš Moldovą ir Rusiją (pareiškimo Nr. 48787/99), Pruneanu prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 6888/03).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tačiau teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, o remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kadangi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjų nurodytais sprendimais, nes yra skirtingos bylos aplinkybės.
Išdėstytų motyvų pagrindu skundas atmestinas, nesant deliktinės atsakomybės sudėties elementų viseto (ABTĮ 88 str.1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str.2 p., 127 str., 129 str., teisėja
nusprendė:
pareiškėjų skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.