Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. S. priteista 291 650, 43 Lt civilinio ieškovo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis nuo 2007 m. balandžio 27 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės m., direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę, finansinę veiklą, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, iš bendrovės kasos 2009 m. vasario 9 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 5, išrašytą direktoriaus pavaduotojo A. Č. vardu, paėmė 75 000 Lt, 2009 m. vasario 18 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6, išrašytą direktoriaus pavaduotojo A. Č. vardu, paėmė 125 000 Lt, 2009 m. kovo 16 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr.7, išrašytą direktoriaus pavaduotojo A. Č. vardu, paėmė 112 171,41 Lt, kurių panaudojimą pagrindė tikrovės neatitinkančiais dokumentais – Vokietijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitomis faktūromis ir grynų pinigų gavimo kvitais: 2009-02-10 sąskaita Nr. 512 34 800 eurų sumai arba pagal valiutos kursą 120060 Lt, 2009-02-18 sąskaita Nr. 522 28 589,94 eurų sumai arba pagal valiutos kursą 98635,30 Lt, 2009-03-16 sąskaita Nr. 568 22 334,82 eurų sumai arba pagal valiutos kursą 77055,13 Lt. Tokiu būdu V. S. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės 295 750,43 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.

Be to, V. S. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, o būtent: V. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Šilutėje, direktoriumi ir atsakingu pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. už buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 – 2 str. 1 d. nuostatas, kad pagal apskaitos dokumentus, patvirtinančius ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turinčius rekvizitus, būtų galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą“; 13 str. 1 d. dėl privalomų šių apskaitos dokumentų rekvizitų 4 p., 5 p., patvirtinančių ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinį ir ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatą pinigine išraiška, 13 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, laikotarpiu nuo 2009-02-10 iki 2009-06-30 tyčia, žinodamas, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vokietijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 82418 R. ūkinių komercinių santykių nebuvo, statybinių medžiagų nepirko, 295750,43 Lt išlaidų neturėjo, veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąją buhalterę A. K., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku pateikė jai tikrovės neatitinkančius, tariamai Vokietijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus – 2009-02-10 Nr. 512; 2009-02-18 Nr. 522; 2009-03-16 Nr.568 sąskaitas, 2009-02-14, 2009-02-22, 2009-03-20, pinigų gavimo kvitus, grįsdamas realiai neįvykusias ūkines operacijas apskaitos dokumentais, kuriuose užfiksuotos ūkinės operacijos ir nurodyti apskaitos rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo. Šiais tikrovės neatitinkančiais dokumentais vyr. buhalterė A. K. pagrindė 2009 m. birželio mėn. avanso apyskaitą Nr. 7, kurioje buvo fiksuotas grynųjų pinigų likutis 295750,43 Lt bei buhalterinėje apskaitoje parodė prekių įsigijimą iš Vokietijos įmonės „ (duomenys neskelbtini)“ iš viso už 295750,43 Lt. Tokiu būdu V. S. apgaulingai tvarkė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2009-02-10 iki 2009-06-30 negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis viso proceso metu vienodai ir nuosekliai tvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą panaudojo įmonės reikmėms – sumokėti atlyginimus darbininkams bei įsigyti statybinėms medžiagoms. Tokie nuteistojo parodymai sutampa su kitais byloje surinktais duomenimis – liudytojų R. M., A. K., A. S., E. Č. parodymais. Nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Būtent dėl tos aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą V. S. panaudojo įmonės reikmėms, jis neigė savo kaltę dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Todėl apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis visiškai neigia savo kaltę dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nuteistasis savo noru atlygino dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardarytos turtinės žalos, jo atžvilgiu turi būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Gynėjo teigimu, nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas V. S. bausmę, neįvertino visų teigiamai jį charakterizuojančių aplinkybių. Nors V. S. anksčiau buvo teistas, tačiau paskirtąją bausmę yra atlikęs, sumokėjęs baudą. Be to, šis teistumas yra susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Po šiuo teismo nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo V. S. nei administracinių, nei baudžiamųjų nusižengimų nepadarė. Šiuo metu jis dirba Vokietijoje, yra charakterizuojamas teigiamai. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. V. S. turi šeimą, augina nepilnametę dukrą, kuriai dėl sveikatos problemų reikalinga priežiūra bei materialinis išlaikymas. V. S. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę neabejotinai nukentėtų šeimos interesai. Be to, nuteistasis prižiūri bei teikia materialinį išlaikymą savo senyvo amžiaus, ligotai motinai. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. S. šiuo metu turi gerai apmokamą darbą, todėl turi realią galimybę greičiau atlyginti priteistą civilinį ieškinį. Paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę jis neabejotinai prarastų darbą ir tokiu būdu būtų apsunkintas civilinio ieškinio atlyginimas. Gynėjo teigimu, nuteistojo nusikalstamus veiksmus iš dalies paskatino patirties stoka ir nepalankiai susiklosčiusi ekonominė situacija. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad netrukus po V. S. įvykdytų nusikalstamų veikų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pradėta bankroto procedūra. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, sudaro pakankamą pagrindą V. S. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį paskirti jam bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

Civilinio ieškovo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, jog V. S. atlygino dalį BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisto civilinio ieškinio ir yra pareiškęs norą atlyginti likusią dalį. Šiuo metu V. S. turi gerai apmokamą darbą, todėl turi realią galimybę atlyginti visą priteistą civilinį ieškinį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo V. S. atžvilgiu, visų pirma atsižvelgia į tai, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistojo V. S. nusikalstami veiksmai buvo nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą dėl kitų asmenų galimai įvykdytų nusikalstamų veikų. Vadinasi, V. S. pateikus pranešimą apie įtarimą ir apklausus jį įtariamuoju pirmąjį kartą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu V. S. atsisakė duoti bet kokius parodymus (2 t. 128 b.l.). Kaip teisingai nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kitų apklausų ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme metu V. S. neneigė neteisėtai pasisavinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusį turtą. Tačiau iš nuteistojo parodymų turinio matyti, kad jis visų apklausų metu skirtingai aiškino kai kurias esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Antai, ikiteisminiame tyrime V. S. parodė, kad iš įmonės pasisavintus pinigus jis panaudojo pirkdamas statybines medžiagas. Taip pat teigė, jog įmonės darbuotojams nelegaliai mokėjo didesnius atlyginimus, nei tai buvo numatyta darbo sutartyse ir atsispindėdavo buhalterinėje apskaitoje. Nuteistasis nurodė nepamenantis, iš kur gavo tikrovės neatitinkančias sąskaitas – faktūras ir kokiomis aplinkybėmis jos buvo įtrauktos į įmonės buhalteriją (2 t. 131-133 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje V. S. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, jog dalį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavintų pinigų jis panaudojo padengti įmonės skoloms. Tačiau nuteistasis nenurodė, kokiems fiziniams ar juridiniams asmenims jis buvo skolingas (3 t. 115-116 b.l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. S. taip pat teigė, jog iš įmonės pasisavintais pinigais jis grąžino skolas, tačiau atsisakė įvardinti asmenis, kuriems UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga. Pirmiau aptartų nuteistojo V. S. byloje duotų parodymų turinys neleidžia daryti išvados, kad jis nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, davė išsamius parodymus ir siekė padėti atskleisti visas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

V. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas V. S. už šį nusikaltimą paskyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. Tuo tarpu BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Nuosprendį priėmęs teismas, iš esmės nenurodęs jokių motyvų, kodėl V. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra būtina taikyti pačią griežčiausią iš alternatyvių bausmę, paskyrė jam laisvės atėmimą vieneriems metams. Šia prasme pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmes, nepažeidė BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti ir BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, susijusias su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kaltės turiniu, nusikaltimo padarymo motyvais, kaltininko asmenybe.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė esti teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

V. S. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos. V. S. neteisėtai pasisavino didelės vertės svetimą turtą – 295 750, 43 Lt. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad V. S. savo parodymuose neneigė atlikęs dalį BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių ir ėmėsi priemonių atlyginti padarytą turtinę žalą. Byloje nenustatytos V. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tuo tarpu nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu V. S. buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, o bylos duomenimis iš esmės nepaneigiamas jo aiškinimas, jog neteisėtai pasisavintas pinigines lėšas jis naudojo šios bendrovės reikmėms. Ta aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. gegužės 27 d. buvo iškelta bankroto byla, patvirtina ir nuteistojo teiginius, jog iš dalies nusikalsti jį paskatino bloga ekonominė padėtis valstybėje, kuri iš dalies sąlygojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkią finansinę padėtį. Nors pastaroji aplinkybė negali pateisinti nuteistojo nusikalstamo elgesio, tačiau yra svarbi sprendžiant skiriamos bausmės individualizavimo klausimą.

Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimą, taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. V. S. iki šių jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo buvo teistas vieną kartą, tačiau paskirtąją bausmę yra atlikęs. Po nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, ir per šį laikotarpį V. S. jokių naujų nusikalstamų veikų neįvykdė. Šios aplinkybės bei tai, kad nuteistasis V. S. iki nuosprendžio priėmimo atlygino dalį padarytos materialinės žalos, rodo kritišką savo veiksmų vertinimą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė nuteistajam teigiamą poveikį. Be to, iš apeliacinės instancijos teismui pareiktų duomenų matyti, kad V. S. susitarė su bankrutavusia UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl likusios žalos atlyginimo, savo įsipareigojimą atlyginti žalą jis vykdo.

Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nuteistasis turi šeimą, mažametę dukrą, kuriai dėl blogos sveikatos būklės reikalinga globa ir materialinis išlaikymas. Taip pat nuteistasis prižiūri ir teikia materialinę pagalbą savo senyvo amžiaus ligotai motinai. V. S. šiuo metu dirba Vokietijoje, jo gaunamo atlyginimo pakanka ne tik šeimos materialiniam aprūpinimui, bet ir priteistam civiliniam ieškiniui padengti. Svarbi aplinkybė, sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą V. S. atžvilgiu, teisėjų kolegijos nuomone, yra ir nukentėjusiojo pozicija. Civilinį ieškovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujantis administratorius atsiliepimu į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir paskirti V. S. su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Savo prašymą civilinis ieškovas motyvuoja tuo, jog būdamas laisvėje ir gaudamas pastovių pajamų nuteistasis turi realią galimybę atlyginti padarytą turtinę žalą.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybe, susijusias su nuteistojo V. S. įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdžiu, nuteistojo asmenybe, nukentėjusiojo pozicija, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį skirtina švelnesnė bausmės rūšis, nei numatyta įstatymo. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam V. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra pagrindas skirti vieną iš alternatyvių bausmės rūšių, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, - baudą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda leistų pasiekti bausmės tikslus, t. y. nuteistajam V. S. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Juolab, kad nuteistojo V. S. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra ekonominio pobūdžio, todėl manytina, kad nuteistojo atžvilgiu adekvatu taikyti tokio pobūdžio sankcijas – baudą, numatytą BK 47 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti.

V. S., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą.

V. S., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirti 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.