Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. C. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nutarimo, kuriuo L. C. nubausta pagal ATPK 127 str. 2 d. 28 Eur bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., skirta galutinė nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. C. 2015-07-13 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2015 m. liepos 9 d. 7 val. 10 min. Šilutės r. sav. Kivylių k., kelyje Tauragė-Žygaičiai-Vainutas 25 km, vairuodama automobilį „Renault Trafic“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio atsitrenkė į elektrinį piemenį ir dvi karves. Eismo įvykio metu apgadino elektrinį piemenį ir sužalojo dvi karves. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešė policijai, tuo pažeidė KET 5, 6, 219, 222 p. reikalavimus. Tokie L. C. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Visų pirma, metami kaltinimai asmeniui, galimai įvykdžiusiam administracinį teisės pažeidimą, turi būti konkretūs, suprantami ir negali būti grindžiami spėlionėmis ar prielaidomis. Tariamas nukentėjusysis R. J. apklaustas 2015-07-13 (b. l. 6) nurodė, kad „yra išlaužti elektrinio piemens kuoliukai“, tačiau kaip nebūtų keista, nei vienas iš liudytojų, o juo labiau atvykę policijos pareigūnai, šių nulaužtų kuoliukų net nematė ir tie „nulaužti“ kuoliukai – jokia forma (protokoline, fotografuojant ar kitaip) – nėra užfiksuoti. Akivaizdu, kad šioje administracinėje byloje buvo padaryta ne viena fotonuotrauka (iš įvykio vietos, transporto priemonės), tačiau pats „apgadintas“ elektrinis piemuo taip ir nebuvo užfiksuotas. Kita vertus, taip ir liko neaišku, kokiu būdu, ir kiek tų kuoliukų buvo nulaužta ir kokiu būdu buvo apgadintas elektrinis piemuo. Taip pat savo paaiškinime (b. l. 7) R. J. apie tariamai patirtą žalą nors ir užsimena, tačiau žala iki pat proceso pabaigos taip ir nebuvo įvardinta, nebuvo konkretizuota, o taip atsitiko dėl to, kad jokios žalos akivaizdžiai net nebuvo. Apeliantė mano, kad tariamos žalos situaciją puikiausiai atskleidžia policijos pareigūnės E. V. 2015-07-09 tarnybiniame pranešime (b. l. 11) nurodomos ir užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad iš A. J., buvusios įvykio vietoje, paaiškinimo buvo taip, kad minimai pilietei atvykus į ganyklą ji pamačiusi, kad „yra nutrauktas ganyklą juosiantis elektrinis piemuo ir išvartyti plastmasiniai kuoliukai“, tačiau toliau ta pati pareigūnė tame pačiame savo tarnybiniame pranešime fiksuoja tai, ką mato realiai: „iki atvykstant pareigūnams A. J. jau buvo surinkus ir sutvarkius elektrinį piemenį“. Tas aplinkybes minima liudytoja patvirtino ir teisme duodama parodymus (b. l. 58). Tai, kad viską, kas susiję su elektriniu piemeniu ir jo sutvarkymu atliko iš karto po įvykio, dar net nesulaukus atvykstančios policijos, patvirtino ir pati A. J. apklausta liudytoja (b. l. 13-14). Remdamasi išvardintu L. C. pastebi, jog to, kad eismo įvykio metu buvo nutrauktas elektrinis piemuo, nematė nei vienas asmuo, išskyrus A. J., t. y. šio elektrinio piemens savininko R. J. dukrą. Nors L. C. yra kaltinama apgadinusi elektrinio piemens kuoliukus, tačiau nurodo, kad iš liudytojos žodžių tas aplinkybes užrašiusi policijos pareigūnė E. V. aiškiausiai nurodė, kad plastmasiniai elektrinio piemens kuoliukai buvo išvartyti, o kaip žinia nuverstą daiktą, o juo labiau plastmasinį, galima pakelti. Apeliantei neaišku, kas tai per žala, jeigu dar iki atvykstant policijos pareigūnams, be pašalinės pagalbos ir be jokių materialinių resursų, nepasinaudojant nei papildoma viela ar virve, bei nepanaudojant iš pašalies kitų (ne tų pačių - iki eismo įvykio buvusių) elektrinio piemens kuoliukų, tą žalą pašalina pati A. J. – ne specialistas, o paprasčiausiai, jauna 1997 metų gimimo mergina. Teisme ji nurodė: „per 5-10 minučių atstatėme piemenį (b. l. 43). L. C. pažymi, kad jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole ir pačiame nutarime yra nurodoma, kad yra padaryti apgadinimai elektriniam piemeniui, t. y. padaryta žala, tačiau lieka neaišku, kokio ji dydžio, nes apie tai nei viename administracinės bylos lape net neužsimenama. Antra, nors iš 2015-07-13 transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 22), tiek iš teismo nutarties, į kurią buvo perkelti minimame akte nustatyti transporto priemonės apgadinimai yra akivaizdu, kad didesnė dalis šių apgadinimų su minimos dienos eismo įvykiu akivaizdžiai nesusiję. Juk nuo kelio L. C. nuvažiavo į dešinę pusę, tad kokiu būdu galėjo atsirasti automobilio galinio bamperio ir galinės dalies kairiosios pusės sparno apgadinimai. Šį automobilį L. C. mama pirko jau su šiais apgadinimais. Šie apgadinimai su apeliantės nuvažiavimu nuo kelio niekaip nesusiję, nes jie buvo atsiradę iš anksčiau.

Apeliantė pabrėžia, jog skirtingai negu savo nutarime konstatuoja teismas, jos vairuotas automobilis buvo apgadintas labai nežymiai, nes jai įvažiavus į pievą, elektrinio piemens laidai pereidami pro automobilio priekinę dalį praslydo pro jos automobilio stogą (b. l. 35). Kad automobilis buvo apgadintas nežymiai, akivaizdu ir iš to, kad ji galėjo toliau tęsti savo kelionę be jokios autotechnikų pagalbos. Šis automobilis tebeeksploatuojamas ir iki pat šiol. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. C. neneigė, kad ji vairuodama mamai priklausantį automobilį nuslydo nuo kelio (b. l. 8). Tačiau ATPK 127 str. 2 d. yra numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Kadangi šiuo atveju nėra įrodymų apie kitiems asmenims priklausančio turto, kelio ir kitų įrenginių sugadinimus, todėl mano, kad nėra pagrindo pripažinti ją padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Kai sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje datavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, automobilio savininkas, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio ir kitos aplinkybės. Apeliantė laiko akivaizdžiu, kad nuvažiavusi nuo kelio ir pastebėjusi, kad ji labai neženkliai apgadino savo automobilį, o elektrinio piemens laidai, nulinkus juos prilaikantiems plastmasiniams kuoliukams, gulėjo ant žemės, ji sustojo ir tikėdamasi, kad atvyks pievų, kurios buvo aptvertos elektriniu piemeniu, savininkai, laukė. Nors ir dėl smulkaus eismo įvykio, tačiau L. C. užpildė eismo įvykio deklaraciją ir kurį laiką prie tos pievos laukė atvykstančių savininkų (b. l. 8-9). Mano, kad tokie jos veiksmai po eismo įvykio parodo, kad ji nevengė nei atsakomybės, nei galimos žalos atlyginimo, jeigu tokia būtų buvusi. Pažymi, kad nežinojo, kur gyveno tos ganyklos ir elektrinio piemens savininkas (b. l. 35), nes tikrai būtų pas jį nuvažiavusi. Nieko nesulaukusi, L. C. iš įvykio vietos nuvažiavo. Apie ganykloje kilusią situaciją ji grįžusi pasakė savo mamai D. C.. Akivaizdus ir kitas faktas, kad dar iki pabendravimo su policijos pareigūnais dėl 2015-07-09 įvykio, tą patį vakarą su mama socialiniame tinkle „FACEBOOK“ sužinojusios apie paskelbtą žinutę, jog yra ieškomi liudytojai, matę įvykį, susisiekė su žinutės autore ir gavę ganyklos savininko telefono numerį su juo susisiekė, ir jau kitą dieną buvo nuvykę prie ganyklos, kur juos pasitiko labai nedraugiškai nusiteikusi ganyklos savininko R. J. dukra A. J. ir dar keli asmenys (liudytojos D. C. apklausa teismo posėdyje b. l. 43-44). Tad nenurodžius padarytos žalos, ir realiai nematant net padarytų elektrinio piemens apgadinimų, nes jau dabar aišku, kad viską buvo sutvarkiusi pievos savininko R. J. dukra A. J., realiai tartis ir susitarti nei su R. J., nei su jo šeimos nariais nepavyko, nes R. J. nurodė L. C. mamai D. C., kad dėl žalos atlyginimo jie susitiks teisme. Atsižvelgdama į R. J. reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl sužalotų karvių, kurio faktiškai net nebuvo, mano, jog R. J. siekis yra paprasčiausiai nepagrįstai praturtėti, pasinaudojant tam tikra situacija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

L. C. nubausta už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, L. C. ginčija savo kaltę dėl šių pažeidimų padarymo, teigia, kad savo veiksmais jokios žalos nepadarė, o po įvykio nesistengė pasišalinti iš jo vietos, laukė ganyklos šeimininkų, pamačiusi žinutę internete, pati susisiekė su savininkais, tačiau nepastebėjo, kad žala būtų padaryta. Apeliantė nurodo, kad teismui iš administracinio teisės pažeidimo protokolo pašalinus aplinkybę, jog ji eismo įvykio metu sužalojo dvi karves, byloje nebėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog vairuodama automobilį ji būtų padariusi žalos, todėl jos veiksmuose nėra ATPK 127 str. 2 d. sudėties. Be to, nurodydama, kad nesuprato padariusi žalą, jog po įvykio laukė pievos šeimininkų, o vėliau susisiekė su šeimininkais teigia, kad jos veiksmuose nėra ir ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinosios subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios, todėl byla jos atžvilgiu turi būti nutraukta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog L. C. padarė jai inkriminuotus teisės pažeidimus.

ATPK 127 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį inter alia kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą (apgadinimą). ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą ATPK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (Kelių eismo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą (apgadinimą) bei priežastinį ryšį tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir turto sugadinimo. Norint pripažinti asmenį kaltu pažeidus ATPK 127 str. 2 d., būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Kelių eismo taisyklių 222 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Iš bylos medžiagos: administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), ganyklos savininko nukentėjusiojo R. J. paaiškinimo (b. l. 7) ir jo parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 46), administracinėn atsakomybėn traukiamos L. C. paaiškinimo (b. l. 8), vyr. patrulės E. V. tarnybinio pranešimo (b. l. 10) ir šios liudytojos parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 65-66), eismo įvykio schemos (b. l. 11), ganyklos savininko dukros A. J., kuri pirmoji atvyko į įvykio vietą, paaiškinimo (b. l. 12) ir šios liudytojos parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 46-47), fotolentelės (b. l. 13-15), transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 21-24) matyti, kad L. C., 2015-07-09 7.10 val. Šilutės r. sav. Kivylių k., kelyje Tauragė-Žygaičiai-Vainutas 25 km, vairuodama automobilį „Renault Trafic“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio atsitrenkė į elektrinį piemenį ir jį eismo įvykio metu apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešė policijai.

Tai, kad L. C. suprato ir suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, kad dėl jos kaltės buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas – elektrinis piemuo, patvirtina jos duotas paaiškinimas (b. l. 8), kuriame ji nurodė, kad nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į ganykloje įrengtą elektrinį piemenį ir jį apgadino. Duodama parodymus teismo posėdžio metu, L. C. taip pat neneigė, jog kliudė elektrinį piemenį: „pieva buvo aptverta elektriniu piemeniu ir kai įvažiavo, tai tas piemuo perėjo per mašinos viršų ir nusileido ant žemės“, tačiau nurodė, kad piemuo „iš esmės liko sveikas, ji jo nenutraukė“ (b. l. 33). Kita vertus, ji pripažino, kad po įvykio paskambino mamai, pasakė, kad kliudė piemenį ir mama pasakė, kad sumokės (b. l. 33). Iš išvardinto akivaizdu, kad nors ir teigia elektrinio piemens nenutraukusi, L. C. buvo įsitikinusi, kad savo veiksmais padarė žalos – ji paskambino mamai, kad susisiektų su ganyklos savininkais dėl žalos atlyginimo. Be to, L. C. policijos pareigūnams duotame paaiškinime nurodė, kad po įvykio sustojo kelkraštyje, ir užsipildė eismo įvykio deklaraciją, bei kurį laiką laukė ganyklos savininkų, tačiau vėliau išvažiavo iš įvykio vietos (b. l. 8). Aplinkybę, kad po įvykio pildė eismo įvykio deklaraciją, L. C. nurodė ir apeliaciniame skunde. KET 3. 3. p. įtvirtinta, kad eismo įvykio deklaracija – eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų eismo įvykio vietoje užpildyta ir pasirašyta forma, kurioje fiksuojamas eismo įvykio faktas, aprašomos aplinkybės ir braižoma schema. Aplinkybė, kad po įvykio L. C. savo iniciatyva ėmėsi pildyti eismo įvykio deklaraciją, taipogi patvirtina jos suvokimą sukėlus eismo įvykį.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad automobilio kontaktas su elektriniu piemeniu buvo stiprus, tačiau apeliantė skunde nurodo, kad įvykio metu automobilis buvo apgadintas labai nežymiai, o kiti apgadinimai ant automobilio jau buvo. Iš byloje esančio transporto priemonės techninės apžiūros akto (b. l. 22), matyti, jog apžiūrėjus automobilį „Renault Trafic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rasti šie sugadinimai: priekinio bamperio, valstybinio numerio, variklio dangčio, d. p. galinio vaizdo veidrodėlio, d. p. priekinių durų, d. p. galinių durų stiklo, galinio bamperio, d. p. galinių durų, k. p. galinio sparno apgadinimai (b. l. 20-24). Iš policijos pareigūnės E. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad ganykloje buvo išdaužtas automobilio stiklas, taip pat nukritusi automobilio apdailos detalė (b. l. 10). Nors apeliantė teigia, kad dauguma automobilio apgadinimų buvo prieš įvykį, o įvykio metu automobilis nebuvo stipriai apgadintas, nes juo buvo išvažiuota iš įvykio vietos, jam neprireikė remonto, be to, automobilis eksploatuojamas iki šiol, tačiau pastebėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog būtent įvykio metu išdužo L. C. vairuoto automobilio stiklas, pro jį iškrito vazonai su gėlėmis, nukrito apdailos detalė – jie rasti įvykio vietoje Nėra abejonės, kad susidūrimas su elektriniu piemeniu (ant plastmasinių kuoliukų ištemptos vielos) negalėjo automobilio itin ženkliai apgadinti, kita vertus – priekinio bamperio, valstybinių numerių, variklio dangčio apgadinimai, stebimi fotolentelėje (b. l. 21-24) bei aprašyti transporto priemonės apžiūros akte, neabejotinai galėjo būti sąlygoti susidūrimo su elektriniu piemeniu, o kiti L. C. vairuotos transporto priemonės apgadinimai ir jų atsiradimo mechanizmas (galinėje automobilio dalyje esančių dalių – galinio šoninio sparno, bamperio ir durų) šiuo atveju nėra svarbūs.

Nors apeliaciniame skunde L. C. nurodo, kad nenustatyta, kiek ir kokių kuoliukų buvo sulaužyta, taip pat ar buvo nutraukta elektrinio piemens viela, ir dėl to negalima konstatuoti, jog buvo padaryta žala, iš ko seka, kad jos veika ATPK 127 str. 2 d. numatytų padarinių nesukėlė ir eismo įvykis neįvyko, tačiau šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. numatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Taigi įstatyme įtvirtinta, jog turi būti nustatytas būtent sugadinimo arba apgadinimo faktas, tačiau tikslų žalos dydį nustatyti, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, nebūtina. Akivaizdu, kad automobiliui pervažiavus elektrinį piemenį ir vielai esant ant žemės, jis nebegalėjo atlikti savo funkcijos – apsaugoti aptvertų gyvulių, todėl galima vienareikšmiškai teigti, kad L. C. jį apgadino. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. C. eismo įvykio metu elektrinį piemenį ir nutraukė: nukentėjusiojo dukra liudytoja A. J., kuri pirmoji atvyko į įvykio vietą, apklausiama pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad atvažiavus į ganyklą rado nutrauktą elektrinį piemenį, nulaužtus kuoliukus, paskambino tėčiui (R. J.), kad atvežtų kuoliukų ir virvės elektrinės dalies sutvarkymui (b. l. 46-47), ir taip patvirtino savo policijos pareigūnams duotame paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad atvykus į ganyklą, rado nutrauktą piemenį ir išvartytus kuoliukus (b. l. 12); nukentėjusysis R. J. apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vaikai nuvykę į ganyklą pamatė, kad išlaužtas piemuo, paprašė, jog atvežtų kuoliukų ir vielos. Nuvažiavęs pamatė, jog viela nutraukta dviejose vietose, medinis kuolas nulaužtas, kuoliukai pravažiuoti 5-7, piemens vertė apie 30 Eur (b. l. 46), ir taip patvirtino savo policijos pareigūnams duotame paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jam vaikai paskambino ir pranešė apie išlaužtus elektrinio piemens kuoliukus ir paprašė jo atvežti kitų kuoliukų (b. l. 7); policijos pareigūnė liudytoja E. V. apklausiama pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad gavo pranešimą, jog nutrauktas elektrinis piemuo, nepamena, kiek kuoliukų buvo sulaužyta, tačiau įvažiuoti į ganyklą nenutraukus virvės nebuvo įmanoma, atvykus viskas buvo sutvarkyta (b. l. 66), ir taip patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad atvykus jai A. J. paaiškino, kad buvo nutrauktas ganyklą juosiantis elektrinis piemuo ir išvartyti kuoliukai, tačiau A. J. jau buvo sutvarkiusi elektrinį piemenį. Šie įrodymai patvirtina, kad elektrinis piemuo buvo nutrauktas, ir tai matė ne tik A. J., kaip klaidingai skunde nurodo apeliantė, bet ir R. J.. Be to, kuoliukų išlaužimą patvirtino ir liudytojas R. L., kuris apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pievoje buvo matyti pėdsakai, kaip įvažiuota nuo kelio į pievą, kuri aptverta elektriniu piemeniu. Keli plastikiniai kuoliukai buvo nulaužti (b. l. 48).

Apeliantė nurodo, kad žala nebuvo padaryta dar ir dėl to, jog A. J., būdama jauno amžiaus ir neturėdama specialių žinių, sugebėjo per trumpą laiką sutvarkyti elektrinį piemenį be papildomų priemonių, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. J., norėdama sutvarkyti piemenį, paprašė R. J. atvežti kuoliukų ir vielos (b. l. 46), kita vertus, tai, kad žala buvo pašalinta nukentėjusiųjų pastangomis (piemuo suremontuotas), jokiu būdu nereiškia, kad ji nebuvo padaryta, t. y. kad eismo įvykis neįvyko. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-390-350/2014 pažymėjo, kad „apeliantas, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir būdamas eismo dalyvis, privalėjo suprasti, jog jis sukėlė eismo įvykį, t. y. judančia transporto priemone apgadino degalinei priklausantį turtą, taigi jis privalėjo suvokti ir jo, kaip rūpestingo ir atidaus vairuotojo, pareigą apie eismo įvykį, kurio metu kito asmens turtui buvo padaryta žala, pranešti nukentėjusiajam asmeniui ar policijai, kaip tai numato Kelių eismo taisyklių 231 arba 234 p. nuostatos. Taigi, šiuo atveju net jei apeliantas būtų sugebėjęs visiškai sutaisyti eismo įvykio metu sugadintą įrenginį nebūtų pagrindo išvadai, kad eismo įvykio nebuvo, o įvykio padarinių pašalinimas nešalina tokį įvykį sukėlusio vairuotojo pareigos laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų“. Apygardos teismas laiko visiškai suprantamu, kad A. J., aptikusi elektrinio piemens sugadinimą, siekdama išvengti didesnės žalos kilimo (karvių išbėgimo į kelią), nesulaukusi policijos pareigūnų, kurie galėtų užfiksuoti padarytą žalą, iš R. J. gavusi reikiamas priemones (vielą ir kuoliukus) ėmėsi elektrinio piemens remonto. Nukentėjusysis R. J. taipogi parodė, kad buvo sugadinti 5-7 elektrinio piemens kuoliukai, kurių vienetas kainuoja apie 1 eurą, o surišus nutrauktą elektrinio piemens laidą, toje vietoje pablogėja laidų kontaktavimas, surišimo vietoje laidai gali nudegti ir nutrūkti srovės tiekimas. Taigi aplinkybės, kad nukentėjusieji savo jėgomis ir lėšomis sutvarkė apgadintą elektrinį piemenį, neprašydami šioje byloje įpareigoti pažeidėją atlyginti turtinį nuostolį ATPK 37 str. nustatyta tvarka, turtinės žalos padarymo fakto nepaneigia ir L. C. administracinės atsakomybės nešalina.

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į apgadinto turto specifiką, negalima pernelyg sureikšminti vien palyginti nedidelių sugadinto turto atstatymo kaštų. Elektrinis piemuo buvo įrengtas ganykloje, siekiant apsaugoti ten besiganančią galvijų bandą, kad galvijai negalėtų išeiti už ganyklos ribų ir kam nors padaryti žalos. Akivaizdu, jog net tuo atveju, jeigu elektrinio piemens elektros laidas nebūtų nutrauktas, o jį laikantys kuoliukai būtų tik išversti, o ne nulaužti, vien dėl kuoliukų nuvertimo ir elektros laido numetimo ant žemės elektrinis piemuo nebegalėjo atlikti savo, kaip įrenginio tiesioginės funkcijos ir paskirties – užkirsti kelią galvijų išėjimui už elektriniu piemeniu aptvertos teritorijos ribų. L. C. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog bylą nagrinėjusi teisėja „apskritai neįsivaizduoja elektrinio piemens konstrukcijos ir sudedamųjų dalių“, tuo pačiu pabrėždama savo žinias apie minimą įrenginį, vienok pripažįsta, jog po įvykio elektrinio piemens laidai gulėjo ant žemės. Iš to seka, kad L. C., gerai išmanydama elektrinio piemens konstrukciją, neabejotinai suvokė, kad dėl autoįvykio metu padarytų pažeidimų elektrinis piemuo nebegali atlikti savo tiesioginės funkcijos, ir dėl to gamykloje buvę stambūs raguočiai nekliudomai gali išeiti į šalia esantį kelią bei kitas aplinkines teritorijas, keldami grėsmę eismo saugumui, kitų asmenų turtui, sveikatai ir net gyvybei. Todėl susidariusioje situacijoje L. C. vienareikšmiškai neturėjo teisės palikti įvykio vietos it privalėjo, nesulaukus gyvulių savininko, pranešti apie eismo įvykį, padarytą žalą ir susidariusią situaciją policijai.

Nors apeliantė skunde nurodo, kad išvažiavusi iš pievos sustojo šalikelėje, užpildė eismo įvykio deklaraciją ir laukė atvykstant pievos savininkų, nes nežinojo, kas tos ganyklos savininkas, tačiau taipogi pripažįsta, kad nieko nesulaukusi ji iš įvykio vietos išvažiavo. Eismo dalyvių, susijusių su eismo įvykiu, veiksmus tokiomis aplinkybėmis įvykus eismo įvykiui reglamentuoja Kelių eismo taisyklės. KET 222 punkte įtvirtinta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Iš šios teisės normos matyti, jog kitų alternatyvų (pvz., vienasmenio eismo įvykio deklaracijos užpildymo) teisės aktai nenumato. Taigi, nesulaukusi pievos savininkų, L. C. turėjo vienareikšmę pareigą pranešti apie padarytą eismo įvykį policijai, tačiau to nepadarė ir pasišalino iš įvykio vietos. Nors apeliantė nurodo, kad pastebėję, jog „Facebook“ socialiniame tinkle ieškomas įvykio kaltininkas, jie susisiekė su ganyklos savininkais ir nedelsdami pas juos nuvyko norėdami atlyginti žalą, tačiau iš nukentėjusiojo R. J., liudytojų A. J., R. L. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad į ganyklos šeimininką buvo kreiptasi tik kitą dieną po įvykio ir nukentėjusiųjų žinutės socialiniame tinkle pasirodymo. Byloje nėra duomenų, kad L. C. būtų savo iniciatyva, iki eismo įvykio paviešinimo ir įvykio kaltininkų viešos paieškos „Facebook“ socialiniame tinkle pradžios bandžiusi surasti asmenis, kuriems eismo įvykio metu buvo padaryta žala, taigi akivaizdu, jog siekis susitikti su ganyklos savininkais kilo ne iškart po įvykio ir ne norint atlyginti patirtą žalą, o socialiniame tinkle pasirodžius žinutei, jog „susirinkit vazonus, sudraskytas piemuo“ ir supratus, jog dėl įvykio vietoje paliktų pėdsakų gali nepavykti likti neišaiškintai ir išvengti atsakomybės.

Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog L. C., suvokdama, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai ir tyčia, siekdama už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos apie eismo įvykį nepranešusi policijai, nors KET 222 p. imperatyviai nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kadangi L. C. iš eismo įvykio vietos pasitraukė apie eismo įvykį nepranešusi policijai, kaip to reikalauja KET 222 p., pripažįstama, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdama Kelių eismo taisykles. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad L. C. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. bei ATPK 127 str. 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai L. C. kaltės klausimu dėl jai inkriminuotų pažeidimų neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Skirdamas nuobaudą, apylinkės teismas atsižvelgė į L. C. padarytų teisės pažeidimų pobūdį, iš esmės teigiamą jos asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė minimalias ATPK 130 str. 1 d. ir ATPK 127 str. 2 d. sankcijose numatytas nuobaudas. Apeliaciniu skundu L. C. jai paskirtų nuobaudų rūšies ir dydžio neginčija, kokių nors papildomų aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuobaudų individualizavimui, apeliacinio proceso metu nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio skundo ribų, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str.), dėl L. C. paskirtų nuobaudų individualizavimo detaliau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. C. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.