- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- A-556-317-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. R. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Faina Kukliansky
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Migracijos departamentas 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (15/3-11)8P-5118 nepripažino J. R. C. Lietuvos Respublikos piliete, kadangi nepakanka dokumentų, įrodančių prosenelės N. F. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Šalies argumentai
Pareiškėja J. R. C. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 7-9), kurį patikslino (b. l. 3-6), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (15/3-11)8P-5118 ir įpareigoti Migracijos departamentą pripažinti ją Lietuvos Respublikos piliete bei priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, nusprendė, kad ji nepateikė įrodymų, jog jos prosenelė N. F. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Senelės ir prosenelių turėtai pilietybei įrodyti pareiškėja Migracijos departamentui pateikė Lietuvoje išduotą prosenelės N. F. Lietuvos Respublikos paso kopiją, kurioje nurodyta, kad kartu su ja keliauja jos 8 metų duktė Ž. (pareiškėjos senelė); pareiškėjos prosenelio F. M. Vidaus reikalų ministerijos pasų skyriaus leidimą Nr. 29; Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. spalio 19 d. pažymą Nr. 17197/04, patvirtinančią, kad M. C. (iki santuokos G.) motina J. G., iki santuokos E. (Z.) F., gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) 1923 m., jos tėvai buvo N. F. ir M. F.; Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gegužės 8 d. pažymą Nr. 15/3/1/3 patvirtinančią, kad J. G. (iki santuokos F.) gimė 1913 m. birželio 29 d. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, ir nacionalizacijos būdu tapo Pietų Afrikos Respublikos piliete; pareiškėjos senelių J. F. ir L. E. G. santuokos liudijimą; pareiškėjos motinos M. G. gimimo liudijimą ir LVIA pažymą, kad negali išduoti pažymos apie Ž. (E.) F. gimimą. Migracijos departamentas, gavęs minėtus įrodymus, neturėjo pagrindo reikalauti, kad būtų pateiktas ir Ž. (E.) F. gimimo liudijimas ir pareiškėjos nepripažinti Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai 500 000 Lt moralinės žalos už tai, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo užkirto jai galimybę iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutarimo tapti Lietuvos piliete, mokytis Europos Sąjungos aukštojoje mokykloje bei persikelti gyventi į savo gimtinę - Lietuvą. Dėl pareigūnų neteisėto sprendimo ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 62-64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pateikti įrodymai neįrodo jos ir N. F. giminystės ryšio, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos prosenelė turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Tais atvejais, kai nėra pakankamai Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje numatytų įrodymų, patvirtinančių turėtą pilietybę, šis klausimas svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams spręsti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Migracijos departamentas kreipėsi į minėtą komisiją, kuri jam rekomendavo pareiškėjos dokumentus laikyti nepakankamais ir prašyti papildomos informacijos dėl senelės gimimo. Vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir remdamasis Komisijos rekomendacija Migracijos departamentas nutarė pareiškėjos nepripažinti Lietuvos Respublikos piliete. Be to, pareiškėja prašydama jai priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos privalėjo įrodyti Migracijos departamento neteisėtus veiksmus (t. y. įrodyti, kad pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius departamento veiklą), atsiradusią neturtinę žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Teisės aktai turi būti taikomi tol, kol jie nėra pakeisti, panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), todėl nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, vykdydamas Pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. IV-154 nuostatas, veikė neteisėtai. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad ji realiai patyrė Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus neigiamus padarinius. Pareiškėja neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės pagrindų. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, leidžiantį Lietuvos Respublikos piliečiams turėti ir kitos valstybės pilietybę, prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pagal Konstitucijos 107 straipsnį šio akto dalis negali būti taikoma. Pareiškėja yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė ir tai patvirtina Pietų Afrikos Respublikos piliečio pasas Nr. 443929687.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 103-106) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad ginčo esmė - ar Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjos nepripažino Lietuvos Respublikos piliete. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 4 dalimi, 28 straipsnio 7 dalimi, Konstitucija. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir Lietuvos valstybės istorijos archyvas jokių duomenų apie M. ir N. F. bei Ž. (E.) F. buvimą Lietuvos Respublikoje iki 1940 metų neturi (b. l. 91-92). Teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais (b. l. 65-92), nustatė, kad trūksta pareiškėjos ir N. F. giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, t. y. kad N. F. yra pareiškėjos prosenelė. Pateikti dokumentai neįrodo prosenelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 metų. Teismas nustatė, kad byloje nėra pareiškėjos senelės Ž. (E.) F. gimimo liudijimo, kuris patvirtintų giminystės ryšį su N. F. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos nepripažino Lietuvos Respublikos piliete, todėl Migracijos departamento 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jai buvo padaryta 500 000 Lt žala, nėra aišku, kaip pareiškėja apskaičiavo šią sumą, teismas nenustatė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl, nesant būtinųjų civilinės atsakomybės pagrindų, teismas pareiškėjos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino Pilietybės įstatymo atitinkamas nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucijai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę. Pareiškėja turi Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, todėl ji po Konstitucinio Teismo nutarimo negali įgyti pilietybės remiantis Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktu (Konstitucijos 107 str.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 109-112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas.
2. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnį ir jame įtvirtintą betarpiškumo principą, bei ABTĮ 81 straipsnį bei jame įtvirtintą visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principą, teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant nei pareiškėjui, nei jo atstovui. Atstovas pranešė apie tai, kad negali dalyvauti byloje dėl to, kad tą pačią dieną privalo dalyvauti Kauno apygardos teisme. Be to, pareiškėja gyvena Pietų Afrikos Respublikoje, į teismo procesą atvykti negalėjo.
3. Nei pareiškėjai, nei jos atstovei nebuvo pasiūlyta dalyvauti ir Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti, nors tokią teisę suteikia Pilietybės įstatymo 26 straipsnis.
4. Teismas neteisingai aiškino Pilietybės įstatymą ir dėl to neteisingai vertino Migracijos departamento sprendimą.
5. Pažeisdamas Pilietybės įstatymo 26 straipsnį Migracijos departamentas kreipėsi į Komisiją LR pilietybės reikalams spręsti, nors to daryti neturėjo teisės. Pareiškėja pateikė prosenelės Lietuvos Respublikos pasą, todėl Migracijos departamentas pažeidė ir pareiškimo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūras.
6. Pilietybės įstatyme bei Pilietybės įgyvendinimo įstatyme nenaudojama sąvoka „giminystės ryšis“. Teismas nepaaiškino, kokių „visų reikalingų duomenų“ pareiškėja nepateikė ir kodėl negali remtis oficialiu Pietų Afrikos valstybės išduotu dokumentu su apostile.
7. Teismas privalo aktyviai tirti įrodymus (ABTĮ 81 str.), teismas, turi teisę paprašyti pateikti įrodymus, tačiau šiuo atveju neprašė, o konstatavo, kad jų nėra. Teismas turėtų pripažinti visiems žinomomis aplinkybėmis tai, kad Lietuvoje archyvai yra nepilnai išlikę ir nerašyti sprendime, kad „Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir Lietuvos istorijos archyvas jokių duomenų apie M. ir N. F. bei Ž. (E.) F. buvimą Lietuvoje iki 1940 m. neturi“.
8. Pareiškėja negali tapti Lietuvos Respublikos piliete, neatsisakiusi turimos pilietybės ir būtent dėl to ir prašoma priteisti 500 000 Lt žalą iš valstybės, nes Migracijos departamentui priėmus teigiamą sprendimą pareiškėja galėjo gauti LR piliečio pasą būdama Pietų Afrikos Respublikos piliete, o Konstitucinis Teismas tokios teisinės padėties nekvestionuotų. Tačiau atsisakiusi Pietų Afrikos Respublikos pilietybės ji gali tapti Lietuvos Respublikos piliete pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
9. Teismo pasisakymas, kad pareiškėja nepateikė neturtinės žalos apskaičiavimo, prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais atvejais, kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu), bet nebūtinai tiesiogiai siejant ją su turtinės žalos padarymu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-371/2003. Teismas nustato neturtinės žalos atlyginimo dydį pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat remiasi Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 2A-408/2006, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120-122) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti galioti.
Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 312, 6.3 punktą asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės prideda giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus arba jų nuorašus, jeigu dėl pilietybės kreipiasi asmens, turėjusio Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pareiškėja, pateikdama N. F. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, nepateikė dokumento, patvirtinančio giminystės ryšį tarp pareiškėjos ir N. F., t. y. kad N. F. yra pareiškėjos prosenelė. Taigi nesant dokumentų, įrodančių šią svarbią faktinę aplinkybę, pareiškėjos pateikti aukščiau nurodyti dokumentai neįrodo jos prosenelės turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja kreipėsi teisminės gynybos nesutikdama su Migracijos departamento 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (15/3-11)8P-5118, kuriuo atsisakyta pripažinti J. R. C. Lietuvos Respublikos piliete, nepakankant dokumentų, įrodančių prosenelės N. F. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat prašyta atlyginti neturtinę žalą už tai, kad atsakovas priėmė neteisingą sprendimą. Akivaizdu, jog pareiškėjos tikslas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas, kuris kompetentingos institucijos buvo paneigtas dėl įrodymų trūkumo. Vadinasi, administracinėje byloje kyla įrodymų vertinimo aspektas.
Pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Pilietybės įstatymas.
Pilietybės įstatyme yra pateiktas sąrašas dokumentų, kuriais įrodoma, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Jeigu konkrečių Pilietybės įstatyme apibrėžtų dokumentų nėra lietuvių kilmę inter alia patvirtina ir dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai.
Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentui buvo pateiktas dokumentų daugėtas, jos nuomone, leidžiantis teigti apie jos prosenelės bei senelės lietuvišką kilmę ir giminystės ryšį su pareiškėja. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi surinktus ir prie administracinės bylos pridėtus įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, tvirtina, jog neužtenka duomenų suponuojančių teiginį dėl giminystės ryšio tarp pareiškėjos ir jos prosenelės N. F.
Administracinėje byloje yra dokumentas patvirtinantis aplinkybę, kad N. F. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė, bet, kad ir jos duktė Ž. (E.) F., vėliau ištekėjus G., buvo Lietuvos pilietė, įrodymų nepakanka. N. F. pase įrašyta informacija, kad kartu su ja iš šalies išvyksta jos duktė Ž. (E.) F., dar, turint omenyje to meto sudėtingą istorinį laikotarpį, neįrodo jų tarpusavio dokumentinio giminystės ryšio. Prie administracinės bylos nėra pridėta Ž. (E.) F. gimimo liudijimo, iš kurio būtų galima matyti, kad jos mama buvo N. F., o pati pareiškėjos senelė yra gimusi Lietuvoje. Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos fiksuojančios Ž. F. gimimą Lietuvoje 1913 m. balandžio 29 d. – dokumentai, atspindintys informaciją, apie tam tikrus įvykius, gautą iš nežinomų šaltinių, todėl negali būti pripažinti patikimais ir nekeliančiais dviprasmybių (b.l. 21, 36). Pastarąjį teiginį įtvirtina prie bylos pridėtas Ž. (E.) J. F. Nesutrumpintas santuokos liudijimas, kuriame pažymima, jog J. F. (Ž. (E.) F.) gimė (duomenys neskelbtini) ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Be to, dokumentinio giminystės ryšio įrodinėjimo kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos prosenelės ir pareiškėjos senelės pavardė skiriasi, o tai taip pat paneigia galimybę tvirtinti, kad pareiškėją ir jos prosenelę sieja aiškus dokumentais pagrįstas giminystės ryšys. Tai reiškia, kad administracinėje byloje, jos nagrinėjimo metu, surinkti faktiniai duomenys labiau leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas, o kartu ir pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą ir neturėjo pagrindo teigti apie dokumentų, įrodančių prosenelės N. F. ir pareiškėjos J. R. C. giminystės ryšį, pakankamumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Prašydama naikinti teismo sprendimą pareiškėja įvardijo ir procesinius teisės pažeidimus padarytus pirmosios instancijos teismo nagrinėjant šią bylą, bet patikrinus visą bylą konstatuotina, jog apeliacija dėl procesinės teisės normų pažeidimų niekuo neparemta.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, apie teismo posėdžio laiką (2007 m. gegužės 16 d.) bei vietą pareiškėjos atstovei buvo pranešta 2007 m. balandžio 27 d. (b.l. 97). Advokatės F. Kukliansky prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nepridedant įrodymų patvirtinančių apie civilinės bylos nagrinėjimą tuo pačiu ar panašiu laiku kaip ir administracinė byla, buvo gautas Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. gegužės 5 d. (b.l. 94). Paminėtos aplinkybės įrodo, kad pirma, apie posėdžio laiką bei vietą pareiškėjos interesus atstovaujančiam asmeniui buvo pranešta tinkamai bei laiku. Antra, teismas neturėdamas rašytinių duomenų, įrodančių apie kitos bylos nagrinėjimą tuo pačiu metu, neturėjo jokio pagrindo dėl aptariamos priežasties nenagrinėti bylos iš esmės, nuosekliai laikydamasis įstatymų leidėjo nuostatų, bylos operatyvumo išnagrinėjimo principo (b.l. 99). Taigi ir šia apimtimi apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu.
Neturtinės žalos atlyginimas įmanomas nustačius keturias būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (veiksmų priešingumas teisei, priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, kaltė, teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai). Nesant bent vienos iš jų civilinė atsakomybė negalima. Migracijos departamento veiksmų neteisėtumas nenustatytas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Vadinasi, vieno iš privalomų elementų būtinų civilinei atsakomybei atsirasti nebuvimas šalina pareigą dėl kitų sąlygų aiškinimosi bei lemia reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinimą.
Išdėstytų motyvų pagrindu teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos iškeltus reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, J. R. C. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.