- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-24
- Bylos Nr.
- 2A-408/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Kazys Kailiūnas (pran.), Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- D. O.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- R. S.
- Advokatai
- Mindaugas Kukaitis
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. O. ir atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-28/2006 pagal ieškovo D. O. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems asmenims R. S. , uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. O. 2005 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai vėliau buvo patikslinti, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste – Vilniaus m. VPK) 550 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. gegužės 3 d. R. S. , eidamas viešosios policijos patrulių rinktinės policininko pareigas ir vairuodamas policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtą tarnybinį automobilį, sąmoningai, norėdamas blokuoti kelią, išvažiavo iš apsisukimui skirtos zonos, esančios tarp priešingų krypčių eismo juostų, kurių viena važiavo ieškovas, sudarydamas neišvengiamą kliūtį, į kurią atsitrenkė ieškovo vairuojamas motociklas. Įvykusios avarijos metu ieškovas buvo sunkiai sužalotas. R. S. , būdamas valstybės tarnautojas ir eidamas tarnybines pareigas įvykdė nusikaltimą ir dėl to padarė ieškovui žalą – sunkų sveikatos sutrikdymą, ką įrodo įsiteisėjęs 2004 m. gruodžio 17 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už žalą, sukeltą padidinto pavojaus šaltinio, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas. Nurodė, kad darbdavys atlygina didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą ir tuomet, kai darbuotojas jam patikėtą transporto priemonę panaudojo ne darbo pareigoms atlikti. Dėl sukeltų pasekmių ieškovas patyrė didelę moralinę žalą, nes suluošintas kūnas, sutrikusi sveikata, darbo galimybių sumažėjimas, pomėgių ir gyvenimo būdo netekimas, sporto pasiekimų perspektyvos netekimas, negalėjimas jaustis pilnaverčiu žmogumi, iškentėtas ir kenčiamas fizinis skausmas, atsiradęs stiprus nerimo jausmas dėl ateities, vidinė depresija, dėl ko ieškovas priverstas nuolat gydytis, išgyventi dėl atliktų ir būsimų operacijų, nes sužalojimo pasekmių pašalinimas negalimas vienos operacijos metu, patys sužalojimai yra negrįžtami.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui D. O. iš atsakovo Vilniaus m. VPK 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2005 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo Vilniaus m. VPK 2 250 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nurodė, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad 2003 m. gegužės 3 d. R. S. , būdamas valstybės tarnautoju, eidamas tarnybos pareigas ir vairuodamas policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtą automobilį, išvažiavo iš apsisukimui skirtos zonos, esančios tarp priešingų eismo juostų, sudarydamas pavojingą kliūtį trečia eismo juosta Savanorių prospektu nuo Laisvės g - Geležinio Vilko g. - Savanorių pr. žiedinės sankryžos link Vaduvos gatvės Vilniuje motociklu važiavusiam D. O. , dėl ko šis atsitrenkė į minėtą automobilį ir įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas. Teismas pažymėjo, kad teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje R. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio trečiojoje dalyje ir 229 straipsnyje.
Teismas nurodė, kad trečiojo asmens R. S. kaltė yra konstatuota baudžiamojoje byloje Nr. 1-682-15/2004, kaltė yra pagrįsta ekspertizės akto išvada, jog motociklo vairuotojas D. O. , važiuodamas nustatytu 80 km/h greičiu bei važiuodamas leistinu maksimaliu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti atsitrenkimo į R. S. vairuojamą automobilį, techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio vairuotojas R. S. , prieš pradėdamas važiuoti į Savanorių prospekto važiuojamąją dalį, skirtą važiuoti Kauno kryptimi, neįsitikino, kad tai bus saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams. Teismas, remdamasis minėta ekspertizės išvada, konstatavo, kad ieškovo kalti veiksmai, susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su autoavarijos kilimu, nenustatyti ir išvados nepaneigia atsakovo paaiškinimai, jog ieškovo motociklo vairavimas, prieš autoįvykį pakėlus jį ant užpakalinio rato, galėjo būti viena iš autoįvykio priežasčių. Teismas nurodė, kad ieškovo apie 10 km/h leistino greičio viršijimą, važiavimą motociklu vienu ratu galima būtų vertinti kaip saugumo ar atidumo keliuose taisyklių pažeidimą, tačiau, teismo nuomone, byloje svarbu nustatyti, ar paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Teismas nurodė, kad tokią išvadą leidžiančių daryti įrodymų byloje nėra, specialių žinių turintys asmenys įvertino tokią situaciją, kokia susiklostė autoįvykio metu, todėl nėra pagrindo ir galimybių spėti, kaip būtų buvę, jeigu ieškovas važiuodamas leistinu greičiu motociklu dviem ratais visą kelią būtų atsitrenkęs į neleistinai į važiuojamąją kelio dalį išvažiavusį policijos automobilį. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad CK 6.282 straipsnio nuostatos, leidžiančios sumažinti žalos atlyginimo dydį, nėra taikytinos.
Teismas nurodė, kad ieškovo sužalojimas yra pagrįstas į bylą pateiktais išrašais iš medicininių dokumentų ir dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Teismas atsakovo argumentus dėl atsakingo už žalą asmens, tvirtinant, kad atsakovas yra netinkamas šioje byloje, vertino kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad atsakovu pagal CK 6.270 straipsnio antrąją dalį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, šiuo atveju - Vilniaus m. VPK, kuriam autotransporto priemonė buvo perduota patikėjimo teise. Teismas pažymėjo, kad valdytojais nėra laikomi asmenys, didesnio pavojaus šaltinį naudojantys darbo procesui pagal darbo sutartį, nes tokiu atveju valdytoju laikomas darbdavys, valdantis šį šaltinį patikėjimo teise. Teismas nurodė, kad valstybė atsako už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų ir jų darbuotojų neteisėtų aktų viešo administravimo srityje, o tais atvejais, kai valstybė yra civilinių santykių dalyvė, civilinė atsakomybė už padarytą žalą atsiranda bendraisiais pagrindais (CK 6.263 str. 3 d.). Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas Vilniaus m. VPK šioje civilinėje byloje turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Teismas pažymėjo, kad autoįvykyje dalyvavęs tarnybinis automobilis buvo apdraustas transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Privalomąjį draudimą reguliuojantis įstatymas nustatė draudiko pareigą atlyginti dalį neturtinės žalos (ne daugiau kaip 500 eurų) tik nuo 2004 m. gegužės 1 dienos, o iki minėtos datos galiojusi įstatymo redakcija nenumatė draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą. Teismo nuomone, kadangi nagrinėjamoje byloje žala padaryta nusikaltimu, taip pat padaryta žala asmens sveikatai, pareiga atlyginti žalą atsiranda iš deliktinės prievolės žalą padariusiam asmeniui CK 6.250 straipsnio antrosios dalies bei 6.283 straipsnio pirmosios dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad minėtos įstatymo nuostatos numato pareigą atlyginti neturtinę žalą tik įstatyme numatytais atvejais,- nesant įstatymo, numatančio tokią draudiko pareigą, draudikas negali būti atsakingas ir už neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad autoįvykio metu galiojo draudimo sutartis, sudaryta laikotarpiui nuo 2002 m. spalio 1 iki 2003 m. rugsėjo 30 d., todėl jai netaikomas vėlesnis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimas, kuris neturi grįžtamosios galios, ir dėl to draudikas šioje civilinėje byloje neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Teismas nurodė, kad trečiojo asmens R. S. neteisėti veiksmai, pažeidus Kelių eismo taisyklių 53 punkto ir 145 punkto reikalavimus, nesilaikius 2002 m. gruodžio 24 d. Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 660 patvirtintos policijos patrulių veiklos instrukcijos, susiję priežastiniu ryšiu su ieškovui autoįvykio metu padaryta žala, atsiradusia dėl trečiojo asmens kaltės.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateikti išrašai iš medicininių dokumentų pagrindžia aplinkybes, jog ieškovas dėl daugybinių kaulų lūžių buvo ne kartą operuotas, gydėsi reabilitacijos įstaigose, jį vargina alkūnės sąnario skausmai, judesių ribotumas, jis vaikšto šlubčiodamas, prognozuojama, kad ateityje teks protezuoti jo alkūnės sąnarį, nuolatos kyla įvairios pooperacinės komplikacijos, todėl teismas konstatavo, kad šios aplinkybės neginčijamai sukelia ieškovui tiek fizinį skausmą, tiek moralinį išgyvenimą. Teismas, įvertindamas ieškovo nurodytas aplinkybes dėl praradimų bei ribotų galimybių užsiimti panašia veikla, patirtų išgyvenimų, sutrikusios sveikatos, vidinės depresijos ir išgyvenimų dėl neaiškios sveikatos ateityje, taip pat atsižvelgdamas į autoįvykio aplinkybes, jame dalyvavusius asmenis bei į susiklosčiusią teisminę praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose, konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui 75 000 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio antrąja dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. O. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti – ieškovui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinti iki 550 000 Lt, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus m. VPK turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nustatydamas priteistino žalos atlyginimo dydį, nepateikė žalos nustatymo metodo ir nepagrindė žalos dydžio apskaičiavimo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, kadangi, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, neatsižvelgė į nukentėjusiojo amžių. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, jog iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., yra būtinos būsimos operacijos), tai be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto prie neturtinės žalos yra priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Apelianto neigiamus išgyvenimus didina atsakovo elgesys tiek įvykio metu, tiek po įvykio ir policijos pareigūnų elgesys apelianto pasąmonėje paliko psichologinę žymę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo D. O. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus m. VPK nurodo, kad ieškovo D. O. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį bei apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į ieškovo D. O. apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ nurodo, kad ieškovo D. O. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus m. VPK prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudikas šioje byloje neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, kadangi tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Draudimo kompanija, draudžianti civilinę atsakomybę, prisiima ribotą atsakomybę, t. y. atlygina padarytą žalą neviršydama draudimo sumos. Kai neišmokėtas draudimo atlyginimas nepadengia visos žalos, kitą žalos dydį privalo atlyginti ją padaręs asmuo bendraisiais pagrindais. 30 000 Lt asmens draudimas apima ir neturtinę žalą. Ieškovo veiksmai, sąmoningai viršijant greitį bei pažeidžiant saugumo bei atidumo taisykles, pažeidė įvykio metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių nuostatas, ATPK 124 straipsnio reikalavimus ir tai vertintina kaip paties ieškovo didelis neatsargumas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas, važiuodamas nustatytu 80 km/h greičiu bei važiuodamas leistinu maksimaliu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti atsitrenkimo, kadangi tokia teismo išvada neatitinka teismo posėdyje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl neatitikimų tarp ekspertizės akte nurodytos dangos būklės ir teismo sprendime (baudžiamojoje byloje) nustatytų aplinkybių pagal liudytojų parodymus, kad kelio danga autoįvykio metu buvo sausa. Atsižvelgiant į tai, kad teismas konstatavo, R. S. neteisėtus veiksmus, pažeidus Kelių eismo taisyklių 53 ir 145 punktų reikalavimus, nesilaikius Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 660 patvirtintos policijos patrulių veiklos instrukcijos, žala atsirado dėl neteisėtų policijos pareigūno veiksmų, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos Respublika. Atsižvelgiant į teismų praktiką analogiškose bylose, į ieškovo kaltę, didelį neatsargumą, prastą Vilniaus m. VPK finansinę būklę, ieškovui priteista 75 000 Lt neturtinės žalos suma prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinį skundą ieškovas D. O. nurodo, kad atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovo apeliacinį skundą..
Atsiliepime į atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ nurodo, kad atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ir prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos 2006 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 3 d. R. S. , atlikdamas viešosios policijos patrulių rinktinės policininko pareigas ir vairuodamas policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtą automobilį VW-VENTO, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo iš apsisukimui skirtos zonos, esančios tarp priešingų krypčių eismo juostų, sudarydamas pavojingą kliūtį trečia eismo juosta Savanorių prospektu nuo Laisvės g. – Geležinio Vilko g. – Savanorių pr. žiedinės sankryžos link Vaduvos gatvės Vilniuje motociklu važiavusiam D. O. . Dėl šių R. S. veiksmų D. O. atsitrenkė į minėtą policijos automobilį ir įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas. R. S. kaltė nustatyta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-682-15/2004 priimtame 2004 m. gruodžio 17 d. nuosprendyje, kuriuo R. S. pripažintas kaltu, padaręs BK 281 straipsnio trečiojoje dalyje ir BK 229 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Trečiojo asmens R. S. kaltė minėtoje baudžiamojoje byloje konstatuota remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro akto išvada, kad motociklo vairuotojas D. O. , važiuodamas nustatytu 80 km/h greičiu bei važiuodamas leistinu maksimaliu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti atsitrenkimo į R. S. vairuojamą automobilį, ir kad techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, jog automobilio vairuotojas R. S. , prieš pradėdamas važiuoti į Savanorių prospekto važiuojamąją dalį, skirtą važiuoti Kauno kryptimi, neįsitikino, kad tai bus saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams (CPK 182 str. 3 p.).
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinio skundo argumento, kad Vilniaus m. VPK yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Nors teismo nuosprendžiu konstatuota, kad R. S. veikoje yra dviejų nusikaltimų sudėtis, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindinė priežastis ieškovo D. O. sužalojimui buvo R. S. atsakovui Vilniaus m. VPK priklausančio automobilio (transporto priemonės) vairavimas pažeidžiant kelių eismo saugumo taisykles (kadangi Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintoje policijos patrulių veiklos instrukcijoje ir kituose teisės aktuose nėra numatytas teisės pažeidėjo toks sustabdymo (sulaikymo) būdas), bet ne netinkamas tarnybos pareigų atlikimas. R. S. netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą lėmė automobilio (transporto priemonės) vairavimas, pažeidžiant kelių eismo saugumo taisykles. Pažymėtina, kad tiek CK 6.270 straipsnis, tiek ir CK 6.271 straipsnis yra specialiosios teisės normos, o CK 6.270 straipsnio penktojoje dalyje nurodyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas Vilniaus m. VPK yra dalyvavusio autoįvykyje automobilio valdytojas. Todėl Vilniaus m. VPK, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra tinkamas atsakovas šioje byloje (CK 6.263 str., 6.270 str.). Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo svarstomas klausimas dėl atsakovo tinkamumo byloje, t. y. ar atsakovu byloje nėra valstybė. Atsakovą – Vilniaus m. VPK – pasirinko ieškovas ir nesutiko nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, kad atsakovas yra netinkamas. Pagal CPK 45 straipsnio trečiąją dalį, jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Pagal CK 6.271 straipsnį už valdžios institucijos pareigūno veiksmais padarytą žalą valstybė turėtų atsakyti tuo atveju, kai kilę teisiniai padariniai (žala) būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareigūno funkcijų netinkamu atlikimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, tiesiogine neigiamų padarinių ieškovui priežastimi buvo policijos pareigūno įvykdytas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas. Be to, prievolę atlyginti žalą perkėlus valstybei, išnyktų teisinis pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko.
Teisėjų kolegija iš dalies pripažįsta pagrįstais atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinio skundo argumentus dėl trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ pareigos atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006 išaiškinta, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ neturėjimo pareigos atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstos, tačiau šios išvados nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui. Šioje byloje pareikštas ieškinys tik dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi UAB DK „PZU Lietuva“ atsakomybė yra ribota draudimo išmokos dydžiu, o turtinės žalos atlyginimo klausimas nėra galutinai išspręstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui D. O. neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Vilniaus m. VPK, kuris turi teisę regreso tvarka pareikšti reikalavimą UAB DK „PZU Lietuva“. Tai neprieštarauja civilinės atsakomybės draudimo sutarties esmei bei pačios civilinės atsakomybės prigimčiai ir užtikrina žalos, padarytos asmeniui, visišką atlyginimą. Tokia situacija neprieštarauja ir suformuotai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-351/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2005). Be to, ir pagal ieškovo pasirinktą draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ procesinę padėtį (tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų), draudiko atžvilgiu ieškinys ar jo dalis negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Vilniaus m. VPK apeliacinio skundo argumento, kad ieškovo D. O. veiksmai yra vertintini kaip jo paties didelis neatsargumas. Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-682-15/2004 esančiame Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003 m. lapkričio 17 d. ekspertizės akte Nr.11-1903 pateikta eksperto išvada patvirtina, kad motociklo vairuotojas D. O. , važiuodamas nustatytu 80 km/h greičiu bei važiuodamas leistinu maksimaliu 70 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti atsitrenkimo į R. S. vairuojamą automobilį, o techniniu požiūriu pagrindine sąlyga autoįvykiui atsitikti buvo tai, kad automobilio VW-VENTO, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. S. prieš pradėdamas važiuoti į Savanorių prospekto važiuojamąją dalį, skirtą važiuoti Kauno kryptimi, neįsitikino, kad tai bus saugu ir nekliudys kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismo posėdžio metu ekspertas paaiškino, kad prie visų orų sąlygų būtų įvykęs susidūrimas ir kad motociklui važiuojant ir dviem ratais, 44 metrų atstumo motociklo sustabdymui neužtektų (prijungta baudžiamoji byla, t. 1, b. l. 203-204). Tokius pat paaiškinimus ekspertas pateikė teismui ir teismo posėdžio metu nagrinėjant šią civilinę bylą (b. l. 158-160). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad BK 59 straipsnyje yra įtvirtintas atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas. Minėto straipsnio pirmosios dalies 6 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytinas atvejis, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-682-15/2004 priimtame 2004 m. gruodžio 17 d. nuosprendyje nėra konstatuota, kad autoįvykiui atsitikti turėjo įtakos ir nukentėjusiojo D. O. rizikingas elgesys (pavyzdžiui, važiavimas motociklu vienu ratu), o yra konstatuota, jog R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat atsižvelgiant į pateiktą eksperto išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog autoįvykiui atsitikti įtakos turėjo ir paties ieškovo D. O. neatsargus elgesys, ieškovo D. O. kaltės dėl įvykusio autoįvykio nėra ir todėl negali būti taikomas mišriosios kaltės institutas ir sumažinamas atlygintinos žalos dydis.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmę bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-371/2003 išaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Teismas nustato neturtinės žalos atlyginimo dydį pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ir ieškovo D. O. apeliaciniame skunde nurodomose civilinėse bylose, kuriomis grindžiami apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, žalos padarymo aplinkybės yra skirtingos. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal CK 6.250 straipsnio antrosios dalies reikalavimus teisingai nustatė neturtinės žalos dydį šioje konkrečioje byloje ir teismo išvados neprieštarauja suformuotai teismų praktikai panašiose bylose. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas turinčias reikšmės neturtinės žalos atlyginimo dydžiui bylos aplinkybes.
Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jų teisėjų kolegija atskirai neaptaria.
Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos 2006 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos 2006 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.