Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-06-19 · Civilinė byla Nr. 2A-312/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-06-19
Bylos Nr.
2A-312/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“, Petro Valinčiaus, Petro Valinčiaus firmai ir uždarajai akcinei bendrovei „Portolitus“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“, G. B.
Civilinė byla Nr. 2A-312/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 54; 60 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,dalyvaujant: ieškovo atstovui adv. Edvardui Sinkevičiui,

atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovei Violetai Rimonienei, atsakovo Petro Valinčiaus firmos atstovui adv. Martynui Pečiuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“, atsakovų akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir Petro Valinčiaus firmos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr.2-517-43/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, Petro Valinčiaus firmai ir uždarajai akcinei bendrovei „Portolitus“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ ir G. B. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovo UAB „If draudimas“ atstovas kreipėsi į teismą su ieškiniu bendraatsakoviams AB „Lietuvos draudimas“, Petro Valinčiaus firmai, UAB „Portolitus“, prašydamas priteisti iš bendraatsakovių solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, taip pat nuo priteisto nuostolių atlyginimo sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2003 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų Petro Valinčiaus firmos ir UAB „Portolitus“ solidariai 2 000 Lt nuostolių, kurie nepadengti vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi.

Ieškovas nurodė, kad 2002 m. gegužės 15 d. tarp UAB „If draudimas“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ buvo sudaryta krovinių draudimo sutartis. 2002 m. rugsėjo 24 d. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ sudarė su UAB „Portolitus“ krovinių (televizorių) vežimo sutartį Nr. 663-0924. UAB „Portolitus“ pati sutarties nevykdė, o 2002 m. rugsėjo 25 d. krovinio pervežimui užsakė Petro Valinčiaus firmą, kuri ir atliko pervežimą. 2002 m. spalio 2 d. krovinys su transportu buvo pavogtas Milane, Italijoje. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ dėl krovinio praradimo patyrė nuostolius, kuriuos kompensavo UAB „If draudimas“, išmokėdamas 208 088,24 Lt draudimo išmoką. Be to, UAB „If draudimas“ patyrė 4200 EUR išlaidų nepriklausomo avarinio agento paslaugoms apmokėti ir 1 920,62 Lt dokumentų vertimo išlaidų. UAB „Portolitus“ yra vežėjas Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) prasme, todėl reikalavimai reiškiami ir šiam asmeniui. Žalos atlyginimo procese turi dalyvauti ir AB „Lietuvos draudimas“, nes su Petro Valinčiaus firma buvo sudaryta vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis.

Ieškovas pažymėjo, kad UAB „If draudimas“, sumokėjęs draudimo išmoką, CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu pagal subrogaciją įgijo draudėjo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ teises į žalos atlyginimą. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kadangi krovinys buvo pervežamas tarptautiniu maršrutu, savo teises į žalos atlyginimą ieškovas įgyvendina pagal CMR konvencijos ir CK nuostatas. Pasak ieškovo, atsakovas UAB „Portolitus“, įsipareigojęs savo sąskaita ir vardu pervežti krovinį, tapo vežėju, todėl už krovinio praradimą atsako kaip vežėjas, nepriklausomai nuo to, kad pats krovinio nevežė, bet patikėjo vežimą kitam vežėjui - Petro Valinčiaus firmai. Kadangi krovinio pervežimą vykdė du savarankiški vežėjai, remiantis CMR konvencijos 36 straipsniu ieškovas 2003 m. sausio 10 d. pretenziją Nr. Š/KR/005 pateikė abiem vežėjams bei atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, kaip Petro Valinčiaus civilinės atsakomybės draudikui. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą ir 36 straipsnį UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firma solidariai atsakingi už prarastą krovinį. Petro Valinčiaus firmai Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 sąlygomis su AB „Lietuvos draudimas“ sudarius vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, AB „Lietuvos draudimas“ taip pat turi dalyvauti žalos atlyginime.

Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimas atlyginti 223 766 Lt nuostolių už prarastą krovinį ir sumokėti įstatymines palūkanas grindžiamas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktu, 23, 27, 36 straipsniais. Šį reikalavimą turi patenkinti UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firma. Kitas reikalavimas kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties, pagal kurią ieškovas įgijo teisę į 221 766 Lt draudimo išmoką. Abu reikalavimai negali būti patenkinti, nes tai prieštarautų civilinės atsakomybės kompensaciniam pobūdžiui, be to, jie yra aksesoriniai, todėl visiems bendraatsakoviams taikytina solidarioji atsakomybė. Už draudimo sutartimi nepadengtų nuostolių – 2 000 Lt (franšizę) atlyginimą lieka solidariai atsakingi bendraatsakoviai UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firma.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „If draudimas“ ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „IF draudimas“ naudai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo, 1 920,62 Lt vertimo išlaidų, 5 402,73 Lt žyminio mokesčio ir 9 010 Lt advokato pagalbos išlaidų (iš viso – 236 923,35 Lt). Priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „IF draudimas“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 220 590 Lt sumą nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš Petro Valinčiaus firmos ieškovo UAB „IF draudimas“ naudai 2 000 Lt nuostolių atlyginimo, 49,07 Lt žyminio mokesčio ir 90 Lt advokato pagalbos išlaidų (iš viso – 2 139,07 Lt).

Teismo nuomone, nors tarp užsakovo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ bei atsakovo UAB „Portolitus“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pervežti užsakovo krovinį ir pristatyti jį gavėjui, tačiau faktiškai UAB „Portolitus“ suteikė užsakovui tik tarpininkavimo paslaugas, surasdama vežėją Petro Valinčiaus firmą, kuri ir turėjo nuvežti krovinį gavėjui. UAB „Portolitus“ realiai vežimo paslaugų nevykdė. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir Petro Valinčiaus firma veikė kaip krovinio siuntėjas ir jo vežėjas, todėl siuntėjo ir vežėjo tarptautiniu maršrutu teisiniai santykiai susiklostė tik tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir Petro Valinčiaus firmos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovas UAB „Portolitus“ priėmė krovinį vežti ir dalyvavo vežimo santykiuose kaip vežėjas, todėl šis atsakovas už krovinio praradimą nėra atsakingas. AB „Lietuvos draudimas“ pripažino, kad krovinio vagystė 2002 m. spalio 2 d. Milane, Italijoje yra draudiminis įvykis ir neginčijo patirtos žalos, praradus krovinį, dydžio. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindžia vežėjo (draudėjo) Petro Valinčiaus firmos draudimo sutartimi prisiimtų pareigų saugoti krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros pažeidimu.

Teismas pažymėjo, kad vežėjas ėmėsi iš esmės visų įmanomų priemonių apsaugoti krovinį. Palikdamas dienos metu penkiolikai minučių vilkiką su kroviniu įprastoje stovėti vilkikams vietoje judrioje gatvėje, kurioje patruliavo policijos ekipažas, vairuotojas negalėjo bei neprivalėjo numatyti gręsiančio pavojaus ir jo išvengti. Petro Valinčiaus ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytoje vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nebuvo nustatyta reikalavimų dėl vilkiko apsaugos sistemos, taip pat reikalavimo vilkiką vairuoti dviems vairuotojams. Teismo įsitikinimu, AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymas išmokėti draudimo išmoką už prarastą krovinį yra nepagrįstas, todėl iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo naudai priteistini 220 590 Lt nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro 206 088,24 Lt ieškovo UAB „If draudimas“ trečiajam asmeniui UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ išmokėtos draudimo išmokos už prarastą krovinį ir 14 501,76 Lt (4200 EUR) ieškovo išlaidų už nuostolių įvertinimo eksperto paslaugas. Iš draudimo išmokos yra atimta besąlyginė išskaita – 2 000 Lt franšizė, todėl jos sąlygoti ieškovo nuostoliai priteistini iš krovinio vežėjo – Petro Valinčiaus firmos. Pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktą iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 220 590 Lt sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovo UAB „If draudimas“ atstovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip: 1) priteisti iš UAB „Portolitus“, Petro Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį ir nuo šios sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovų Petro Valinčiaus firmos ir UAB „Portolitus“ solidariai 2 000 Lt nuostolių, kurie nepadengti draudimo sutartimi; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai netaikė civilinės atsakomybės atsakovui UAB „Portolitus“, o konstatavęs vežėjo Petro Valinčiaus firmos atsakomybę už krovinio praradimą ir šią atsakomybę pripažinęs draudiminiu įvykiu, nepagrįstai netaikė vežėjui Petro Valinčiaus firmai ir jo draudikui AB „Lietuvos draudimas“ mišrios solidariosios atsakomybės.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais :

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai išaiškino UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sutartį Nr. 663-0924, ją nepagrįstai priskirdamas prie tarpininkavimo paslaugų sutarties. Ši sutartis turi būti kvalifikuojama kaip krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu sutartis. Netinkamas sutarties kvalifikavimas sąlygojo CMR konvencijos 36 straipsnio ir 17 straipsnio 1 punkto pažeidimą. 2002 m. rugsėjo 24 d. sutarties Nr. 663–0924 turinys patvirtina, kad tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis. Ši sutartis yra konsensualinė, todėl UAB „Portolitus“ krovinio vežime turi būti laikomas pirmuoju vežėju, kuris pagal CMR konvencijos 36 straipsnį ir 17 straipsnio 1 punktą taip pat yra atsakingas už krovinio praradimą. Teismas nepagrįstai pripažino teisiškai reikšminga aplinkybę, leidžiančią atsakovą UAB „Portolitus“ nelaikyti vežėju, kadangi šis faktiškai vežimo nevykdė. Toks išaiškinimas prieštarauja vyraujančiai vežėjo sąvokos aiškinimo koncepcijai, kuri nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją“ 11 punkte. Teismas, Petro Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu netaikęs mišrios solidariosios atsakomybės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad krovinio praradimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista ieškovo naudai 220 590 Lt draudimo išmoka, panaikinti ir priimti naują sprendimą - UAB „If draudimas“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais :

Teismo išvada, kad vežėjas padarė iš esmės viską, ką turėtų ir galėtų padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas tam, jog būtų galima išvengti krovinio praradimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir juose fiksuojamoms aplinkybėms. Iš nuostolių įvertinimo ekspertų tyrimo pažymoje esančio žemėlapio matyti, kad vairuotojas G. B. turėjo daug galimybių tinkamai privažiuoti prie Bax Global ekspedicinės firmos. Vilkiką su jame esančiu kroviniu vairuotojas paliko be priežiūros, nesaugomą, o tuo pasinaudojus krovinys buvo pavogtas. Siekdamas saugiai pristatyti krovinį, pareigingas vežėjas turėjo iš anksto pasidomėti maršrutu, vilkiko parkavimo galimybėmis ir tinkamai organizuoti pervežimą, o susidūręs su vienpusiu transporto eismu, ieškoti kito kelio privažiuoti paskirties vietą. Atsitraukimas nuo automobilio be jokių apsaugos priemonių 250 metrų atstumu, tuo labiau įeinant į patalpą, negali būti laikomas automobilio su kroviniu priežiūra ar/ir jo saugojimu, nes vairuotojas negali turėti jokios galimybės stebėti automobilio su kroviniu ir imtis priemonių užkirsti kelią jo vagystei. Be to, vairuotojas turėjo galimybę pasistatyti automobilį su kroviniu ekspedicinės firmos Bax Global sandėlio teritorijoje. Vilkiko su kroviniu užrakinimas ir jo palikimas judrioje gatvėje, net ir netoliese esant policijos pareigūnams, negali būti pripažintas pakankamomis ir protingomis priemonėmis kroviniui apsaugoti ir žalai išvengti. AB „Lietuvos draudimas“, įvertinęs draudėjo kaltę, draudimo sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su krovinio praradimu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį padarė išvadą, kad krovinys prarastas dėl pareigos saugoti krovinį pažeidimo, todėl atsisakė išmokėti draudimo išmoką.Jei sutikti su teismo išvada, kad vežėjas Petro Valinčiaus firma padarė iš esmės viską, ką turėtų ir galėtų padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų galima išvengti krovinio praradimo, ieškinys turėjo būti atmestas visų atsakovų atžvilgiu, nes vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei tai įvyko dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 p.). Teismas neturėjo priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų, nes ieškinys negali būti tenkinamas iš esmės. Be to, pagal Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių nuostatų II dalies 9 punktą, 11.1 ir 11.2 punktus AB „Lietuvos draudimas“ yra įsipareigojusi padengti nuostolius, bet ne palūkanas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Petro Valinčiaus firma prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria iš Petro Valinčiaus firmos priteista ieškovo naudai 2 000 Lt nuostolių atlyginimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - UAB „If draudimas“ ieškinį Petro Valinčiaus įmonės atžvilgiu atmesti; 2) pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei priteisti atsakovo turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą šis atsakovas grindžia tokiais argumentais :

Teismas, nustatęs, jog Petro Valinčiaus firma padarė iš esmės viską, ką turėtų ir galėtų padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas, kad būtų išvengta krovinio praradimo toje vietoje ir tuo metu, nepagrįstai iš vežėjo priteisė 2 000 Lt nuostolių atlyginimo, tai yra nepagrįstai įpareigojo atlyginti dalį nuostolių (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 p.). Teismas Petro Valinčiaus firmai nepriteisė advokato pagalbos išlaidų. Atsakovas pareiškė prašymą dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo ir pateikė įrodymus, patvirtinančius jų buvimą, todėl teismas turėjo priteisti advokato pagalbos išlaidas proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo Petro Valinčiaus firmos apeliacinį skundą ieškovo UAB „If draudimas“ atstovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl 2 000 Lt franšize pagal draudimo sutartį nepadengtos žalos atlyginimo dalies priteisimo iš Petro Valinčiaus firmos palikti nepakeistą. Pažymi, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis atsakovas Petro Valinčiaus firma dėl krovinio praradimo galėtų būti atleista nuo atsakomybės.

Atsiliepime į atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą ieškovo UAB „If draudimas“ atstovas prašo šio atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl draudimo išmokos priteisimo palikti nepakeistą. Atkreipia dėmesį, jog AB „Lietuvos draudimas“ praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl kompensuojant ieškovo UAB „If draudimas“ minimalius nuostolius, privalo mokėti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 dalis ir 6.261 str.). Pažymi, kad Petro Valinčiaus firmos gabenamo krovinio praradimas, atsižvelgiant į visas aplinkybes, lemia Petro Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės atsiradimą pagal CMR konvencijos 17 straipsnio nuostatas ir nėra jokių atleidimo nuo atsakomybės pagrindų. Teismas objektyviai ir tinkamai įvertino Petro Valinčiaus firmos vairuotojo faktinius veiksmus ir nurodė, kad vairuotojas susiklosčiusiomis aplinkybėmis elgėsi pakankamai sąžiningai, rūpestingai ir pareigingai.

Atsiliepime į atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ir ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinius skundus atsakovo Petro Valinčiaus firmos atstovas prašo apeliacinius skundus atmesti, o apeliantų skundžiamas sprendimo dalis palikti nepakeistas. Atkreipia dėmesį, kad teismas nekonstatavo atsakovo Petro Valinčiaus firmos atsakomybės už prarastą krovinį. Teismas nustatė, kad vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, o argumentai dėl solidariosios Petro Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybės taikymo yra atmestini. Pažymi, jog krovinys buvo prarastas dėl vežėjui duotų klaidingų nurodymų, dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio, todėl Petro Valinčiaus firma atleistina nuo atsakomybės. Nurodo, kad draudikas vežėjo veiksmus vertino kaip didelį neatsargumą, todėl bet kuriuo atveju, priimdamas sprendimą galėjo svarstyti draudimo išmokos mažinimo, bet ne visiško atsisakymo ją mokėti klausimą. Tai, jog civilinės atsakomybės draudimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudiko civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui, neatleidžia draudikų nuo pareigos atlyginti žalą pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

Atsiliepime į ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą atsakovo UAB „Portolitus“ atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Dėl atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir Petro Valinčiaus firmos apeliacinių skundų nepasisako, nes juose nurodytos aplinkybės nėra susijusios su Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalimi dėl UAB „Portolitus“ atsakomybės klausimo. Pažymi, jog tarp UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ buvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų, bet ne krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu sutartis. Atkreipia dėmesį, kad pagal CMR konvencijos 36 straipsnį UAB „Portolitus“ atsakomybė yra negalima. Teismas konstatavo, kad dėl krovinio praradimo nėra Petro Valinčiaus firmos kaltės, nes įvykusi vagystė atitinka CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto reikalavimus, keliamus aplinkybėms, kurių atsiradimo ir pasekmių vežėjas negali išvengti. Tokiu atveju, net ir pripažinus, kad UAB „Portolitus“ buvo vežėjas, pareigos atlyginti nuostolius jis neturi.

Atsiliepime į atsakovo Petro Valinčiaus ir ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinius skundus atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atsakovo Petro Valinčiaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą dėl atsakomybės taikymo atsakovo UAB „Portolitus“ atžvilgiu tenkinti, o likusioje dalyje skundą atmesti. Pažymi, kad byloje nėra nei aplinkybių, nei įrodymų, kurie leistų konstatuoti vežėją padarius viską, ką turėtų ir galėtų padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas, bei pritaikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą. Atsakovo Petro Valinčiaus firmos argumentas dėl turėtų advokato išlaidų priteisimo iš ieškovo yra nepagrįstas, nes AB „Lietuvos draudimas“ neturi pareigos mokėti draudimo išmoką. Teismas turėjo atsakovui UAB „Portolitus“ taikyti civilinę atsakomybę ir ieškinį UAB „Portolitus“ atžvilgiu patenkinti. Atkreipia dėmesį, kad solidarioji atsakomybė draudiko ir draudėjo atžvilgiu negali būti taikoma, nes jos nenumato įstatymai (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 6.254 straipsnio 2 dalis.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir Petro Valinčiaus firmos apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sutarties Nr. 663-0924 turinio ir UAB „Portolitus“ atsakomybės už pervežimo metu prarastą krovinį

UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ („užsakovas“) ir UAB „Portolitus“ („ekspeditorius“) 2002 m. rugsėjo 24 d. pasirašė sutartį - užsakymą Nr. 663-0924 dėl krovinio nugabenimo tarptautiniu maršrutu (t. 1, b. l. 24). Byloje nustatyta, kad UAB „Portolitus“ pats krovinio realiai nevežė, bet tai pavedė padaryti Petro Valinčiaus firmai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo tarptautiniu maršrutu teisiniai santykiai susiklostė tik tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir Petro Valinčiaus firmos. Kadangi UAB „Portolitus“ šiuose santykiuose realiai nedalyvavo, teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Portolitus“ nėra atsakingas už krovinio praradimą. Ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sutartį Nr. 663-0924, kuri pagal savo turinį turi būti kvalifikuojama kaip krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu sutartis. Ieškovo įsitikinimu, nors atsakovas UAB „Portolitus“ faktiškai vežimo nevykdė, tačiau jis laikytinas krovinio vežėju, nes priešingas teigimas prieštarautų vežėjo sąvokos aiškinimo koncepcijai, vyraujančiai CMR konvencijos normų taikymo teisminėje praktikoje. Su šiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Kas yra ve­žė­jas CMR kon­ven­ci­jos pras­me, yra nu­sta­to­ma pa­gal kon­kre­čios by­los ap­lin­ky­bes. Jei su­tar­ti­mi su kro­vi­nio siun­tė­ju per­ve­ži­mo pro­ce­se da­ly­vau­jan­tis eks­pe­di­to­rius įsi­pa­rei­go­ja bū­ti ve­žė­jas (įsi­pa­rei­go­ja siun­tė­jui nu­ga­ben­ti kro­vi­nį į pa­sky­ri­mo vie­tą, nors ve­ža ne pats), jis at­sa­ko siun­tė­jui kaip ve­žė­jas ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis veš pats, ar pa­ves tai pa­da­ry­ti tre­čia­jam as­me­niui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 11 p.). Nors CMR kon­ven­ci­jo­je šis klau­si­mas nė­ra de­ta­liau su­re­gu­liuo­tas, tarp­tau­ti­nėje ir Lietuvos teismų prak­ti­koje dau­giau­sia lai­ko­masi nuo­sta­tos, kad jei as­muo su­da­ro su­tar­tį kro­vi­nio per­ve­ži­mui į pa­sky­ri­mo punk­tą, bet ve­ža ne pats, o pa­ve­da tai da­ry­ti tre­čia­jam as­me­niui, jis vis tiek tam­pa ve­žė­ju CMR kon­ven­ci­jos pras­me (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 aprobuotos Lie­tu­vos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant Že­ne­vos 1956 m. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­jos (CMR) nor­mas, apžval­ga, žr. „Teismų praktika“ Nr. 15, p. 355, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006, žr. „Teismų praktika“ Nr. 26, p. 164-176). Pažymėtina, kad krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Iš UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sutarties Nr. 663-0924 turinio matyti, kad pagrindinė paslauga, kurią įsipareigojo suteikti UAB „Portolitus“, yra krovinio nugabenimas į paskirties punktą ir jo pristatymas (perdavimas) turinčiam teisę jį gauti asmeniui, t. y. krovinio pervežimas (sutarties 1.1 p., 3.3 p.). Tokią išvadą patvirtina ir šios sutarties 2.5 punkto dėl apmokėjimo už transporto paslaugas, kur nurodoma tik įmoka už krovinio pervežimą, neišskiriant atskirai mokesčio už krovinio ekspedijavimo paslaugas, taip pat tarp UAB „Portolitus“ bei Petro Valinčiaus firmos 2002 m. rugsėjo 25 d. sudarytos sutarties dėl krovinio pervežimo (t. 2, b. l. 100-101) turinys. Nors UAB „Portolitus“ faktiškai atliko krovinio ekspedijavimo veiksmus, tačiau šios įmonės su UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sudaryta sutartis patvirtina, jog jų tarpusavio teisiniai santykiai šiuo atveju turi būti kvalifikuojami kaip krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Portolitus“, nors faktiškai atlikęs tik ekspedicijos veiksmus, yra vežėjas CMR konvencijos 3 straipsnio prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad praradus krovinį, jo siuntėjo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ pretenzijos kitai 2002 m. rugsėjo 24 d. sutarties šaliai turinys patvirtina, jog pretenzija UAB „Portolitus“ buvo pareikšta būtent kaip vežėjui (t. 2, b. l. 11).

Jau minėta, kad atsakovas UAB „Portolitus“ pats krovinio realiai nevežė, bet tai pavedė padaryti atsakovui Petro Valinčiaus firmai, sudarydamas su šia firma atitinkamą sutartį dėl to krovinio pervežimo. Byloje neginčijama, kad Petro Valinčiaus firma savo vardu priėmė pervežti krovinį, pasirašė CMR važtaraštį ir faktiškai gabeno krovinį savo rizika. Šios aplinkybės patvirtina, kad krovinio kontrolė teisine prasme buvo perėjusi atsakovo Petro Valinčiaus firmai, todėl jis laikytinas antruoju krovinio vežėju. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisiniai santykiai, susiklostę tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ iš vienos pusės ir tarp UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos iš kitos pusės, kvalifikuotini kaip krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, kur UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ buvo krovinio siuntėjas, UAB „Portolitus“ – pirmasis vežėjas, Petro Valinčiaus firma - antrasis vežėjas. Dėl nurodytų motyvų laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo atveju susiklosčiusius teisinius santykius, todėl be pagrindo pripažino, jog atsakovas UAB „Portolitus“ negali būti atsakingas dėl krovinio praradimo, kaip asmuo, nedalyvavęs krovinio vežime.

Pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą. Be to, ieškinys gali būti pareikštas ir keliems to krovinio vežėjams. Šioje byloje nagrinėjamu atveju krovinio vežimą CMR konvencijos prasme vykdė du vežėjai - atsakovai UAB „Portolitus“ (pirmasis vežėjas) ir Petro Valinčiaus firma (antrasis vežėjas). Vežamas krovinys buvo prarastas tuo metu, kai jis buvo Petro Valinčiaus firmos žinioje, todėl darytina išvada, kad šio krovinio siuntėjas - UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos už krovinio praradimą atlyginimo tiek pirmajam vežėjui UAB „Portolitas“, tiek tiesiogiai vežėjui, kuris atliko vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, t. y. Petro Valinčiaus firmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 51 p.). Tokią pačią reikalavimo teisę įgijo ir šio krovinio draudikas - ieškovas UAB „If draudimas“, išmokėjęs draudimo išmoką už krovinio praradimą krovinio siuntėjui UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ (CK 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str. 1 d.). Subrogacija, pagal kurią draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo (naudos gavėjo) turėtą reikalavimo teisę, yra reikalavimo teisės perėjimas pagal įstatymą. Dėl to žalos atlyginimo teisiniame santykyje krovinio draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką už prarastą krovinį šio krovinio siuntėjui, įgijo visas šio reikalavimo į vežėjus teises, kurias gali įgyvendinti laikydamasis taisyklių, nustatančių naudos gavėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006, žr. „Teismų praktika“ Nr. 26, p. 164-176). Be to, ieškovas UAB „If draudimas“ turi teisę pats spręsti, ar pareikšti reikalavimą abiem vežėjams, t. y. ir UAB „Portolitus“, ir Petro Valinčiaus firmai, ar tik vienam iš jų.

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą CMR konvencijos normų prasme

Esminis klausimas, kurį reikia išspręsti, yra tas, ar vežėjas, kuriam faktiškai vykdant vežimą krovinys buvo prarastas (byloje nagrinėjamu atveju - tai Petro Valinčiaus firma), iš tiesų yra atsakingas už prarastą krovinį. Aiškinantis šį klausimą būtina vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, nes krovinys buvo prarastas vykdant vežimą sutartiniais pagrindais tarptautiniu maršrutu. Pagal CMR konvencijos 17 ir 18 straipsnių nuostatas vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo yra preziumuojama, todėl vežėjas turi įrodyti, kad krovinys buvo prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių (CMR konvencijos 18 str. 1 p.). Ve­žė­jas at­lei­džia­mas nuo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio pra­ra­di­mą, su­ža­lo­ji­mą ar pa­vė­luo­tą pri­sta­ty­mą, jei jis įro­do bent vie­ną iš pa­grin­dų, nu­ro­dy­tų CMR kon­ven­ci­jos 17 straipsnio 2 punk­te. Vienas iš tokių pagrindų yra įvykio (krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėlavimo pristatyti) ap­lin­ky­bės, ku­rių ve­žė­jas ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, o pa­sek­mėms dėl šių ap­lin­ky­bių ne­ga­lė­jo už­kirs­ti ke­lio. Šiuo at­ve­ju ve­žė­jas tu­ri įro­dy­ti bū­tent to­kias ap­lin­ky­bes ir pa­sek­mes, taip pat prie­žas­ti­nį ry­šį tarp ap­lin­ky­bių ir kro­vi­nio pra­ra­di­mo, su­ga­di­ni­mo ar pa­vė­la­vi­mo pri­sta­ty­ti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 26 p.). Pažymėtina, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte numatyti absoliutūs ir išimtiniai atsakomybės vežėjui netaikymo atvejai, kai krovinys yra prarandamas, sužalojamas ar vėluojama jį pristatyti. Nagrinėjamu byloje atveju vežėjo Petro Valinčiaus firmos žinioje buvęs krovinys prarastas dėl vagystės. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (įskaitant ir apeliacinį skundą) atsakovas Petro Valinčiaus firma akcentavo, kad jis turėtų būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą dėl vagystės, nes šį įvykį sukėlusių aplinkybių nebuvo galima numatyti, o pasekmių dėl šių aplinkybių nebuvo galima išvengti. Taigi įrodinėjimo objektu (ką turi įrodinėti vežėjas) yra du savarankiški dalykai – negalėjimas numatyti ir išvengti tam tikrų aplinkybių bei negalėjimas užkirsti kelio žalingų pasekmių atsiradimui. Ve­žė­jui ne­pa­kan­ka įro­dy­ti tik ap­lin­ky­bių ne­iš­ven­gia­mu­mo, bet jis tu­ri įro­dy­ti ir prie­žas­ti­nį ry­šį tarp ap­lin­ky­bių ir ža­los, pra­ra­di­mo ar pa­vė­la­vi­mo. Pa­žy­mė­ti­na, kad ne­iš­ven­gia­mos tu­ri bū­ti tiek ap­lin­ky­bės, tiek ir pa­sek­mės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 aprobuotos Lie­tu­vos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant Že­ne­vos 1956 m. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­jos (CMR) nor­mas, apžval­ga, žr. „Teismų praktika“ Nr. 15, p. 379-380). Va­gys­tės, gro­bi­mo, už­puo­li­mo at­ve­ju ve­žė­jas ga­li bū­ti at­leis­tas nuo at­sa­ko­my­bės CMR kon­ven­ci­jos 17 straipsnio 2 punkto pa­grin­du (dėl ap­lin­ky­bių, ku­rių ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, bei pa­sek­mių, ku­rioms dėl šių ap­lin­ky­bių ne­ga­lė­jo už­kirs­ti ke­lio) tik tuo at­ve­ju, jeigu jis arba draudimo kompanija, kurioje apdrausta vežėjo civilinė atsakomybė, įro­dys, jog buvo imtasi vi­sų rei­kia­mų sau­gu­mo prie­mo­nių ir pa­da­ryta vis­kas, ką ga­lė­tų pa­da­ry­ti ypač są­ži­nin­gas ir pa­rei­gin­gas ve­žė­jas, kad bū­tų ga­li­ma iš­veng­ti ža­los to­je vie­to­je ir tuo me­tu, ta­čiau šių įvy­kių nebuvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 27 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1024/2003; 2003 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 730/2003; 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2002 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje padarė išvadą, kad vežėjas ėmėsi iš esmės visų įmanomų priemonių apsaugoti krovinį. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi byloje esančia nuostolių įvertinimo eksperto ataskaita (t. 1, b. l. 47-98) dėl vairuotojo veiksmų atvykus į Milano miestą Italijoje ir ieškant ekspedicinės firmos, kurioje turėjo būti atliekamos procedūros, susijusios su krovinio išmuitinimu. Įvertinęs vairuotojo veiksmus konkrečioje situacijoje, teismas konstatavo, kad krovinio vežėjas Petro Valinčiaus firma padarė iš esmės viską, ką turėtų ir galėtų padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų galima išvengti krovinio praradimo toje vietoje ir tuo metu. Teisėjų kolegija nesutinka su išvada, jog CMR konvencijos normų prasme vežėjas Petro Valinčiaus firma gali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, nes vežėjas neįrodė, kad jis ėmėsi vi­sų rei­kia­mų sau­gu­mo prie­mo­nių ir pa­da­rė vis­ką, ką ga­lė­tų pa­da­ry­ti ypač są­ži­nin­gas ir pa­rei­gin­gas ve­žė­jas, kad bū­tų ga­li­ma iš­veng­ti ža­los to­je vie­to­je ir tuo me­tu. Galima būtų iš dalies sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš krovinio praradimą susidariusioje situacijoje vežėjo Petro Valinčiaus firmos vairuotojas tretysis asmuo G. B. , siekdamas surasti krovinio pristatymo vietą, elgėsi ir veikė pakankamai logiškai ir protingai, priėmė racionalius sprendimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas krovinio praradimo aplinkybes, be pagrindo sutapatino vairuotojo veiksmus bei elgesį su krovinio vežėjo veiksmais organizuojant ir vykdant krovinio pervežimą. Pirmosios instancijos teismas užsiimančios tarptautiniais pervežimais įmonės veiksmų dėl krovinio praradimo ir žalos padarymo neanalizavo ir nevertino. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu kompleksiškai įvertinti tiek vežėjo, kaip įmonės veiksmus, tiek ir su įmone susijusių asmenų, vykdančių vežėjo pavedimus, elgesį tiek įvykio metu, kuomet krovinys buvo prarastas, tiek ir po jo. Jeigu tokiais veiksmais buvo sukurtos bent prielaidos krovinio praradimui, vežėjas nėra atleistinas nuo sutartinės atsakomybės už krovinio neišsaugojimą. Suprantama, jog pervežant kiekvieną krovinį egzistuoja tam tikra objektyvi jo praradimo rizika. Šiuo atžvilgiu profesionalaus, t. y. nuolat užsiimančio krovinių pervežimu už atlygį, vežėjo užduotis yra imtis visų įmanomų priemonių tam, kad būtų pašalinti tam tikri krovinio praradimo rizikos faktoriai (priklausantys nuo vežėjo valios) bei būtų sumažintas rizikos laipsnis prarasti krovinį dėl tų rizikos faktorių, kurių buvimas nepriklauso nuo vežėjo valios. Tai sąlygoja, kad sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį, padaro vis­ką, kad ap­sau­go­tų kro­vi­nį, ypač nuo pra­ra­di­mo (CMR konvencijos 17 str. 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1024/2003). Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nuostolių įvertinimo ekspertų, tyrusių krovinio praradimo aplinkybes, pažymoje išdėstyta nuomonė, kad vežėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių pašalinti arba sumažinti bet kokius krovinio praradimo rizikos faktorius. Tyrimo pažymoje (t. 1 b. l. 47-98) akcentuota, kad komercinių sunkvežimių su vertingu kroviniu grobimas yra Europoje plačiai paplitusi nūdienos Italijos bėda, todėl bet kuris apdairus vežėjas keliones į šią šalį turi planuoti ypač rūpestingai ir visais įmanomais būdais siekti išvengti su tokiomis kelionėmis susijusios rizikos. Ekspertus nustebino, kad šiuo atveju vežėjas naudojosi sunkvežimiu, kuriame nebuvo net elementarių apsaugos priemonių, vežėjas elgėsi neapdairiai, patikėdamas vežti vertingą krovinį tik vienam jaunam vairuotojui, kuriam galėjo būti mažai žinoma apie Italijoje tykančius krovinio praradimo pavojus. Pastarąją aplinkybę yra patvirtinęs ir vairuotojas G. B. savo 2002 m. spalio 7 d. rašytiniame paaiškinime dėl krovinio praradimo, kur nurodė, kad „ (citatos pradžia) kai pašnekėjau su policija po viskam supratau, kad tai pavojingas rajonas, nes pavogta, sakė, toj gatvėj daug mašinų. O kai įvažiavau į Quintiliano gatvę, man pasirodė, kad ten ramu, daug gražių firmų, stovėjo daug sunkvežimių, ant gatvės daug lengvų mašinų, buvo diena, net nepagalvosi, kad taip gali atsitikti (citatos pabaiga)“. Nurodytos aplinkybės nėra nuginčytos, jos leidžia padaryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju vežėjas Petro Valinčiaus firma ėmėsi vežti ir vežė vertingą krovinį nenumatęs visų galimų krovinio praradimo rizikos faktorių, neišnaudojęs visų įmanomų priemonių išvengti tokių rizikos faktorių arba juos kuo labiau sumažinti. Tarp­tau­ti­nė­je teis­mų prak­ti­ko­je nu­sta­tant ap­lin­ky­bes, ku­rių ve­žė­jas ne­ga­lė­jo iš­veng­ti, ir pa­sek­mes, ku­rioms ne­ga­lė­jo už­kirs­ti ke­lio, su­si­for­ma­vo kai ku­rios iš­va­dos, į ku­rias reikia at­si­žvelg­ti sprendžiant ve­žė­jo at­lei­di­mo nuo at­sa­ko­my­bės klau­si­mą. Išvada, kad nėra krovinio praradimo ir žalos atsiradimo neišvengiamumo faktoriaus, gali būti daroma tais atvejais, kai nustatoma, kad ve­žė­jas, nors ir trum­pam, pa­li­ko kro­vi­nį be prie­žiū­ros tokiame padidintos rizikos regione, kur ypač di­de­lis kro­vi­nių va­gys­čių skai­čius, ir kro­vi­nys din­go. Ve­žant to­kiais marš­ru­tais ve­žė­jas nuo at­sa­ko­my­bės ga­lė­tų bū­ti vi­siš­kai at­leis­tas tik tuo at­ve­ju, jei įvy­ko tik­rai iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rių ne­bu­vo ga­li­ma nu­ma­ty­ti, net ir at­si­žvel­giant į ve­ži­mo spe­ci­fiš­ku­mą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 aprobuotos Lie­tu­vos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant Že­ne­vos 1956 m. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­jos (CMR) nor­mas, apžval­ga, žr. „Teismų praktika“ Nr. 15, p. 379-380). Kaip jau minėta, įvykį tyrę Italijos ekspertai yra pažymėję, kad komercinių sunkvežimių su vertingu kroviniu grobimas Italijoje yra gerai Europos mastu žinomas reiškinys, o policijos pareigūnai vairuotojui G. B. paaiškino, jog tas Milano miesto rajonas, kur jis buvo trumpam palikęs krovinį be priežiūros, yra pavojingas dėl vagysčių. Nors vairuotojas susiklosčiusioje situacijoje elgėsi ir veikė pakankamai logiškai bei racionaliai, tačiau negalima pripažinti, kad toks elgesys CMR konvencijos normų prasme atitiko su vežimu susijusiam asmeniui keliamus reikalavimus būti ypač apdairiam ir atsargiam, itin pareigingam ir rūpestingam. Vairuotojas G. B. , neprivažiavęs iki paskirties vietos – ekspedicinės firmos BAX Global srl., paliko sunkvežimį su kroviniu gatvėje ir nuėjo ieškoti šios firmos, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo apie 250 m atstumu nuo sunkvežimio pastatymo vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, būdamas ypač rūpestingas ir pareigingas, vairuotojas turėjo imtis priemonių išsiaiškinti, kokiu būdu galima privažiuoti iki pat ekspedicinės firmos, užsiimančios krovinio išmuitinimo procedūromis, nes akivaizdu, kad tokių procedūrų atlikimas susijęs su krovinio apžiūra, krovinio sutikrinimu su jo dokumentais, transporto priemonės su kroviniu palyda į muitinės postą ir pan. Iš ekspedicinės firmos BAX Global srl., į kurią turėjo atvykti krovinio vežėjas, pateiktų atsakymų matyti, kad sunkvežimio vairuotojas galėjo įvažiuoti į šios firmos sandėlio teritoriją (t. 2, b. l. 142-143). Byloje pateiktoje inspektoriaus (survejerio) informacijoje (t. 3, b. l. 82, medžiaga voke) pažymėta, kad iki bendrovės BAX Global biuro Milane, Via Quintiliano gatvėje Nr. 11 galima privažiuoti įvažiavus į šią gatvę iš Via Salomone gatvės, į biuro pastato vidinį kiemą (sandėlį) yra įvažiavimas sunkvežimiams, kur galima stovėti tiek laiko, kiek trunka dokumentų pildymas, darbo metu įvažiavimo į kiemą vartai visada atviri, niekas nekliudo įvažiuoti vidun. Palikdamas automobilį gatvėje vairuotojas neįsitikino, ar tai bus saugu automobiliui ir kroviniui. Vairuotojas G. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad toje gatvėje, kurioje jis pastatė sunkvežimį, patruliavo policijos pareigūnai, todėl ši aplinkybė jam leido manyti, kad sunkvežimis su kroviniu paliekamas saugioje vietoje. Teisėjų kolegijos nuomone, būdamas itin rūpestingas ir apdairus, vairuotojas turėjo galimybę pasiteirauti gatvėje patruliuojančių policijos pareigūnų, ar toje vietoje saugu atsitraukti nuo automobilio ir krovinio, tačiau ja nepasinaudojo. Kaip jau minėta, G. B. vėliau pripažino, kad būtent policijos įstaigoje jam buvo paaiškinta, kad jis buvo palikęs sunkvežimį su kroviniu nesaugioje dėl vagysčių (grobimų) vietoje. Nėra duomenų, kad vairuotojas būtų prašęs iš vežėjo kokių nors instrukcijų, kaip elgtis ir veikti konkrečioje situacijoje, kuomet jis neprivažiavo iki pat ekspedicinės firmos ir ketino į ją vykti pėsčiomis, palikdamas stovėti vilkiką su kroviniu gatvėje.

Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, kad šioje civilinėje byloje vežėjas neįrodė, jog jis ėmėsi vi­sų rei­kia­mų sau­gu­mo prie­mo­nių ir pa­da­rė vis­ką, ką ga­lė­tų pa­da­ry­ti ypač są­ži­nin­gas ir pa­rei­gin­gas ve­žė­jas, kad bū­tų ga­li­ma iš­veng­ti ža­los to­je vie­to­je ir tuo me­tu. Byloje nėra paneigta vežėjo kaltės dėl prarasto krovinio prezumpcija, todėl CMR konvencijos normų prasme pareiga atlyginti žalą dėl trečiojo asmens UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinio praradimo tenka krovinio vežėjams UAB „Portolitus“, Petro Valinčiaus firmai bei pastarojo vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui AB „Lietuvos draudimas“.

Dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – atsiradus draudėjo atsakomybei už žalą dėl krovinio praradimo

Įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai (CK 6.254 str. 1 d.). Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui. Krovinio vežėjo Petro Valinčiaus firmos turtiniai interesai dėl atsakomybės už vežamą krovinį atsiradimo buvo apdrausti draudiko AB „Lietuvos draudimas“. Civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaryta 2001 m. lapkričio 20 d. patvirtintų Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 (toliau – Taisyklių) pagrindu (t. 2, b. l. 85 – vokas). Byloje neginčijama, kad krovinio, kuris buvo draudėjo Petro Valinčiaus firmos žinioje, praradimas dėl vagystės Milane, Italijoje buvo draudiminis įvykis, kuriam įvykus atsirado draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką draudėjui arba žalą patyrusiam trečiajam asmeniui (naudos gavėjui). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios arba didelio neatsargumo, taip pat kitais įstatyme numatytais atvejais (CK 6.1014 str.). Įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje sutarti ir dėl kitų atvejų, kuomet draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Taisyklėse tokie atvejai numatyti I dalies („Bendrosios sąlygos“) 7 punkto 7.12 - 7.15 papunkčiuose. Taisyklių I dalies 7.13.6 papunktyje numatyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama kitais draudimo sutartyje bei įstatymų numatytais atvejais. Sistemiškai analizuojant Taisyklių turinį matyti, kad draudimo sutartyje numatyti ir papildomi atvejai, kuomet draudimo išmoka gali būti nemokama arba mažinama. Jie yra aptarti Taisyklių II dalies („Draudimo sąlygos“) 12 punkte. Vienas iš draudimo sutartyje aptartų atvejų, kuomet draudimo išmokos mokėjimas gali būti ribojamas Taisyklių II dalies 12.1.1 papunkčio pagrindu, yra papildomų draudėjo pareigų, numatytų Taisyklių II dalies 8 punkte nevykdymas. Taisyklių II dalies 8.1.5 papunktyje nustatyta draudėjo pareiga saugoti priimtą vežti krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros. Draudikas AB „Lietuvos draudimas“ laikosi pozicijos, jog būtent dėl šios pareigos nevykdymo draudėjas Petro Valinčiaus firma pažeidė draudimo sutarties sąlygas, todėl buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką (Taisyklių II dalies 12.1.1 pap.).

Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pakankamo pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl draudiko konstatuoto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-746 redakcija) nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos ar suteikiančios teisę ją sumažinti. Įstatymas taip pat nustato ir teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti pažeidus draudimo sutarties sąlygas įgyvendinimo tvarką – draudikas privalo atsižvelgti ir įvertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 7 d.). Tokių įstatymo reikalavimų paskirtis yra riboti galimybę draudikui piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti savo prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Pažymėtina, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl standartinių sutarties sąlygų, nes jas parengia draudikas, o konkreti draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Esminės draudimo sutarties sąlygos, kurių nesilaikymas duotų pagrindą draudikui apriboti draudimo išmokos mokėjimą įvykus draudiminiam įvykiui, turi būti apibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, o kilus abejonių dėl šių sąlygų turinio ir apimties, jos aiškintinos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004, „Teismų praktika“ Nr. 23, p. 33-42). Draudimo sutartyje numatytas draudimo sutarties šalių prievolių (teisių ir pareigų) turinys leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį, todėl jis negali būti aiškinamas plečiamai ir naudingai tik draudikui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mo su­tar­ti­mi pirmiausia sie­kia­ma su­ma­žin­ti at­ly­gin­ti­nos ža­los nei­gia­mus pa­da­ri­nius at­sa­kin­go už ža­lą as­mens tur­ti­nei pa­dė­čiai. Jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis tampa minimalus arba visiškai išnyksta, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačio draudimo esmės ir tikslo. Kaip minėta, Taisyklių 8.1.5 papunktyje numatyta papildoma draudėjo pareiga saugoti priimtą krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros. Nevykdant šio Taisyklių reikalavimo draudikas gali sumažinti arba visiškai nemokėti draudimo išmokos (Taisyklių 12.1.1 pap.). Pažymėtina, kad draudėjo atsakomybės atsiradimas dėl teisės aktuose numatytų krovinio transportavimo, saugojimo, automobilių eksploatavimo reikalavimų pažeidimo Taisyklių 5.1.1 papunktyje pripažįstamas nedraudiminiu atveju. Byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju draudiminis atvejis – krovinio praradimas, būtų įvykęs dėl krovinio saugojimo reikalavimų, numatytų kokiuose nors teisės aktuose, pažeidimo. Kadangi Taisyklėse nenumatyti jokie konkretūs atvejai, kuomet draudėjas gali būti pripažįstamas neįvykdžiusiu pareigos saugoti krovinį, nepalikti jo be priežiūros, draudikui sudarytos plačiausios galimybės atsisakyti vykdyti prievoles draudėjui, subjektyviai motyvuojant bendro pobūdžio absoliučios pareigos saugoti krovinį nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima suabsoliutinti vežėjui taikomų krovinio pervežimo reikalavimų bei numatyti jam pareigą užtikrinti visišką krovinio saugumą transportavimo metu. Jeigu vežėjas turėtų objektyvias galimybes bet kokioje susidariusioje situacijoje visiškai užtikrinti transportuojamo krovinio saugumą, nebūtų prasmės drausti turtinių interesų, susijusių su atsakomybe už vežamą krovinį. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad draudimo teisiniuose santykiuose vežėjo prievolėms, susijusioms su pareiga saugoti vežamą krovinį, negali būti taikomi tokie absoliutūs ir išimtiniai reikalavimai, kokie taikomi CMR konvencijos normų prasme. Pažymėtina, kad vežant trečiojo asmens UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinį, vežėjas Petro Valinčiaus firma, kurio civilinę atsakomybę apdraudė atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, nebuvo įpareigotas imtis kokių nors papildomų krovinio apsaugos priemonių, todėl vežėjas šio krovinio transportavimą organizavo ir vežė krovinį laikydamasis įprastų vežimo praktikos sąlygų. Tokiu atveju svarstant, ar vežėjas iš esmės pažeidė draudimo sutarties sąlygas, numatytas Taisyklių II dalies 8.1.5 papunktyje, būtina įvertinti vežėjo vairuotojo G. B. veiksmus krovinio vagystės metu ir šio įvertinimo pagrindu spręsti atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo klausimą.

Krovinys buvo prarastas dėl vagystės Milano mieste, Italijoje, netoli krovinio pateikimo išmuitinimo procedūroms atlikti firmos, vairuotojui trumpam palikus vilkiką su kroviniu gatvėje ir bandant surasti šios firmos buveinę, tikslu pateikti jos darbuotojams reikiamus dokumentus. Vairuotojas G. B. užsienio valstybės didmiestyje privažiavo pakankamai arti krovinio pateikimo išmuitinimo procedūroms atlikti vietos. Privažiuoti iki pat paskirties vietos tuo maršrutu, kuriuo važiavo vairuotojas, objektyviai nebuvo įmanoma dėl eismo režimo ypatumų (priešinio vienpusio eismo tolimesne važiavimo kryptimi). Vairuotojas nusprendė pasinaudoti vietinio gyventojo patarimu dėl galimybės netoli esančią išmuitinimo procedūras atliekančią firmą pasiekti pėsčiomis. Užrakintą vilkiką su kroviniu jis paliko gatvėje, su savimi pasiėmęs reikiamus transporto priemonės ir krovinio dokumentus. Išoriniai aplinkos požymiai (vidurdienio metas, judri miesto gatvė, kurioje stovėjo daug transporto priemonių, įskaitant ir sunkvežimius, netoli patruliuojantys policijos pareigūnai) įgalino vairuotoją subjektyviai įvertinti, kad toje vietoje trumpam palikti užrakintą vilkiką su kroviniu nebus nesaugu. Reikšminga laikytina ir tai, kad vairuotojas trumpam buvo nutolęs nuo vilkiko ir palikęs krovinį be priežiūros ne dėl kokių nors asmeninių reikalų, bet buvo priverstas tai padaryti dėl aplinkybių, tiesiogiai susijusių su krovinio vežimu (išmuitinimo procedūras atliekančios firmos paieškos). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad susidariusioje situacijoje vairuotojo G. B. elgesys ir veiksmai buvo logiški ir racionalūs, nes nebuvo aiškių požymių, kurie leistų manyti, kad tie veiksmai yra neprotingi, neleistini ar visiškai netinkami krovinio apsaugos ir jo priežiūros užtikrinimo požiūriu. Atkreiptinas dėmesys, kad nepalankias sąlygas, susijusias su galimybe tinkamai privažiuoti prie išmuitinimo procedūras atliekančios firmos, neužgaišti daugiau laiko, ieškant šios firmos buveinės, lėmė ir ta aplinkybė, kad krovinio vežimo dokumentuose, kuriais disponavo vežėjas, buvo ne visai tiksliai nurodytas tos firmos buveinės adresas. Vežėjas neatsako už netikslią informaciją muitinės ar kitiems formalumams atlikti skirtuose dokumentuose, jeigu jis nėra dėl to kaltas, be to, jis nėra įpareigotas tikrinti šios informacijos teisingumo ir visapusiškumo (CMR konvencijos 11 str. nuostatos). Šios aplinkybės turi reikšmę analizuojant, ar vežėjo ir vairuotojo elgesys bei veiksmai konkrečiomis sąlygomis gali būti įvertinti kaip esminis draudimo sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą nemokėti draudimo išmokos. Atkreiptinas dėmesys, kad vilkikas su kroviniu buvo pavogtas vos per 15 minučių, o tai leidžia manyti, jog šiam neteisėtam veiksmui buvo ruošiamasi iš anksto, jis atliktas greitai ir netikėtai, todėl jį buvo sunku numatyti ar lengvabūdiškai tikėtis išvengti žalingų padarinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CMR konvencijos normų prasme vairuotojas nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių, kurių turėtų imtis ypač są­ži­nin­gas ir pa­rei­gin­gas ve­žė­jas (jo atstovas), kad bū­tų ga­li­ma iš­veng­ti ža­los to­je vie­to­je ir tuo me­tu, tačiau aukščiau išvardintos aplinkybės neduoda pagrindo jo veiksmus laikyti dideliu neatsargumu, tiesiogiai nulėmusiu krovinio praradimą. Darytina išvada, kad vežėjo vairuotojo elgesys atitiko minimalius atsargumo ir dėmesingumo reikalavimus, todėl konkretūs jo veiksmai gali būti vertinami tik kaip nepakankamai atsargūs. Nėra pagrindo teigti, kad buvo didelio neatsargumo požymiai, pasireiškiantys pavojingų padarinių nenumatymu arba lengvabūdišku tikėjimusi tų padarinių išvengti (CK 6.1014 str. 2 d., Taisyklių II dalies 1.3 pap.). Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindė tinkamu byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumos įvertinimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką, atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ atsirado prievolė šią išmoką sumokėti, o šio atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką arba ją mažinti yra nepagrįstas (CK 6.1015 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 str. 8 p., 12 str., 14 str. 6 d.). Draudikui AB „Lietuvos draudimas“, kaip ir už žalą atsakingam vežėjui, taip pat atsiranda bendra pareiga (draudimo išmokos ribose) atlyginti kitas ieškovo nurodytas pagrįstas išlaidas, patirtas tiriant draudiminį įvykį (CK 6.249 str. 4 d. 2 p., Taisyklių II d. 9.6 pap.).

Dėl solidariosios krovinio vežėjo (-ų) ir civilinės atsakomybės draudiko prievolės atlyginti nuostolius

Minėta, kad vienas iš atsakingų už žalą dėl prarasto krovinio vežėjų – Petro Valinčiaus firma savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“. Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, trečiajam asmeniui (naudos gavėjui) atsiranda teisė reikšti ieškinį tiek draudikui, sudariusiam su vežėju civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tiek draudikui ir vežėjui, kaip bendraatsakoviams. Taigi, civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad krovinio praradimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), o jo civilinę atsakomybę apdraudusioms kompanijoms – iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001, 2003 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2003; 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004). Civilinės atsakomybės draudimo su­tar­ties es­mė yra įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka per­kel­ti žalą padariusio asmens ci­vi­li­nę at­sa­ko­my­bę tos ža­los ne­pa­da­riu­siam, bet už ją at­sa­kin­gam pa­gal su­tar­tį asmeniui. Tokia su­tar­ti­mi ap­sau­go­mi ir nu­ken­tė­ju­siojo­ as­mens tur­ti­niai in­te­re­sai, nes kaip papildoma garantija atsiranda mišri solidarioji atsakingo už žalą asmens ir draudiko atsakomybė. Žalą padariusiam vežėjui atsakomybė paprastai taikoma pagal visiško nuostolių atlyginimo principą, nors ji ga­li bū­ti ri­bo­ja­ma CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­to­mis (CMR konvencijos 23 str., CK 6.251 straipsnis). Draudiko pareigų apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius. Draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir konkreti draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, nebent kitaip būtų nustatyta įstatyme arba draudimo sutartyje. Todėl jeigu reikalaujama žalos atlyginimo tiek iš žalą padariusio vežėjo, tiek iš draudikų ar tik iš draudikų, būtina išsiaiškinti, kuris as­muo, kokio dy­džio ir ko­kia tvar­ka at­ly­gi­na pa­da­ry­tą ža­lą. Drau­di­ko at­sa­ko­my­bė yra ri­bo­ja­ma drau­di­mo iš­mo­kos su­ma, o ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė drau­di­mo su­ma ne­ri­bo­ja­ma. Jeigu drau­di­mo iš­mo­ka yra ma­žes­nė nei tre­čio­jo as­mens (nau­dos ga­vė­jo) nuos­to­liai, šis skir­tu­mas ga­li bū­ti iš­ieš­ko­mas tik iš ve­žė­jo. Šioje civilinėje byloje ieškovo patirtų nuostolių dėl išmokėtos draudimo išmokos krovinį apdraudusiam krovinio siuntėjui (UAB „Šiaulių tauro televizoriai“) nepadengia ta krovinio vežėjo Petro Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės draudimą apimanti išmokos dalis, kuri yra ribojama besąlygine išskaita (franšize), sudarančia 2000 Lt sumą vienam draudiminiam įvykiui (Taisyklių I dalies 7.2 pap., II dalies 6.1 pap., draudimo liudijimas Nr. 0028086 – t. 2, b. l. 132-134). Ša­lims su­tar­ty­je su­si­ta­rus dėl fran­ši­zės, ši su­ma ne­ga­li bū­ti so­li­da­rio­sios ve­žė­jo ir drau­di­mo kom­pa­ni­jų at­sa­ko­my­bės prieš nau­dos ga­vė­ją ob­jek­tu, o yra mo­kė­ti­na ve­žė­jo. Įvertinus tą aplinkybę, kad ieškovo nuostolius sudaro 222 590 Lt (208 088,24 Lt draudimo išmoka, išmokėta krovinio siuntėjui už prarastą krovinį, ir 14 501,76 Lt (4200 EUR) draudiminio tyrimo išlaidų, taikant mišriąją solidariąją atsakomybę priteistina iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos ieškovo naudai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo. Kadangi visiškas nuostolių atlyginimas nepadengiamas ta atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ tenkančio išmokėti draudimo atlyginimo (draudimo išmokos) dalimi, kuri ribojama besąlygine išskaita (franšize) už 2000 Lt sumą, šios sumos dydžio nuostolių dalis turi būti solidariai priteisiama iš tiesiogiai atsakingų už žalos atsiradimą vežėjų UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos (CK 6.254 str. 2 d.).

Dėl palūkanų nuo sumos, skirtos žalos atlyginimui, priteisimo

Ieškovas prašė, remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktu, priteisti iš vežėjų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai už prarastą krovinį. Pirmosios instancijos teismas palūkanas priteisė iš vežėjo Petro Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės draudiko AB „Lietuvos draudimas“. Teisėjų kolegija sutinka su AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentu, kad priteisti palūkanas iš šio atsakovo nebuvo galima.

CMR konvencijos 27 straipsnyje numatyta teisė reikalauti 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo žalai atlyginti skirtos kompensacijos sumos. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu yra pateikiama pretenzija, o jeigu tokios nebuvo, – nuo ieškininio pareiškimo dienos, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 36 p). Aiškinant CMR konvencijos 27 straipsnio turinį darytina išvada, kad šios pa­lū­ka­nos yra skai­čiuo­ja­mos nuo trečiojo asmens (nau­dos ga­vė­jo) pre­ten­zi­jos (ieš­ki­nio) ve­žė­jui, bet ne drau­di­kui, pa­reiš­ki­mo die­nos. CMR konvencijos 27 straipsnyje numatytas palūkanas tu­rė­tų mo­kė­ti bū­tent ve­žė­jas, ku­ris sa­vo ruož­tu ga­lė­tų rei­ka­lau­ti iš drau­di­mo kom­pa­ni­jos ne­bent ne­te­sy­bų ar pa­lū­ka­nų dėl drau­di­mo iš­mo­kos mo­kė­ji­mo ter­mi­no pra­lei­di­mo, jei­gu jos nu­ma­ty­tos drau­di­mo su­tar­ty­je ar­ba įsta­ty­me (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2003, „Teismų praktika“ Nr. 20, p. 96-104). Nei Taisyklėse, nei Petro Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nėra draudiko įsipareigojimų dėl minėtos rūšies palūkanų mokėjimo. Byloje nėra duomenų, kad šiam draudikui tektų pareiga byloje aptariamu atveju mokėti tokias palūkanas įstatymo pagrindu. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju tretysis asmuo (naudos gavėjas) ne­ga­li rei­ka­lau­ti iš vežėjo daugiau nei 5 procentų dydžio me­ti­nių pa­lū­ka­nų nuo kompensacijai skirtos sumos, nes su­si­ta­ri­mus dėl di­des­nių pa­lū­ka­nų, nei nu­ma­ty­ta CMR kon­ven­ci­jos 27 straips­ny­je, drau­džia CMR kon­ven­ci­jos 41 straips­nis. Remiantis išdėstytais argumentais, CMR konvencijos 27 straipsnyje numatyto dydžio palūkanos nuo ieškovui atlygintinos 222 590 Lt kompensacijos sumos priteistinos solidariai iš atsakingų už žalą vežėjų UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos.

Apibendrinant darytinos išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vežėjų atsakomybę pagal CMR konvenciją ir draudikų prievoles, atsirandančias pagal draudimo sutartis su vežėjais, reglamentuojančių teisės normų santykį, netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl atsakovo UAB „Portolitus“ atsakomybės už prarastą krovinį atsiradimo, be pagrindo pripažino atsakovą Petro Valinčiaus firmą visiškai neatsakingu už krovinio praradimą, todėl bylą išsprendė iš dalies neteisingai. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, išdėstant jo rezoliucinę dalį kitu turiniu, kurį apima ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų kitoks paskirstymas (CPK 93 str. 4 d., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kadangi šia nutartimi ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinis skundas didžiąja dalimi patenkinamas, o atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir Petro Valinčiaus firmos apeliaciniai skundai iš esmės atmetami, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 134, 156-157).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo.

Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos solidariai 2 000 Lt nuostolių atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už 222 590 Lt sumą per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos po 640,21 Lt dokumentų vertimo išlaidų, po 1817,27 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir po 3 333,33 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (iš viso – po 5 790,81 Lt iš kiekvieno atsakovo).

Priteisti iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos į valstybės biudžetą po 60,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Grąžinti ieškovui UAB „If draudimas“ 1 261,18 Lt permokėto žyminio mokesčio“.

Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos po 2483,93 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos į valstybės biudžetą po 6,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis