Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. R. ir G. J. gynėjo advokato Valdo Falkausko apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 294 str. 2 d. ir nubaustas 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausme;

G. J. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nubaustas 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto bausme.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. M. solidariai iš G. R. ir G. J. priteista 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei po 500 (penkis šimtus) Lt iš kiekvieno jos turėtų atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta, kad V. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., padarė būdamas nepakaltinamu, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. V. J. atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. ir G. J. nuteisti už tai, kad jie kartu su nepakaltinamu pripažintu V. J., laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2010 m. gegužės mėn. 28 d., G. R. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant, veikdami bendrininkų grupėje, G. R. siekiant išreikalauti iš R. M. pagal 2009-04-28 d. G. R. ir R. M. jungtinės veiklos sutartį atlygį už naudojimąsi jo technika - medveže traktoriumi LOGSET 6F, Nr. 6F593, reikalaudami iš R. M. perduoti G. R. miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, G. R. prašant G. J. ir V. J. veikti jo paties, t.y. G. R. interesais, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2010 m. gegužės mėn. 28 d., (duomenys neskelbtini) R. M. sodyboje, V. J. ir G. J. panaudojant nenustatytą kiekį kartų psichinę prievartą R. M. ir jai artimų asmenų R. M., J. M., P. S. atžvilgiu bei grasinant panaudoti fizinį smurtą, G. J. ir V. J. grasinant padegti R. M. namus, pakišti ją po žeme, užmušti, jei neperduos G. R. miško kirtimo mašinos LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, t.y. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė G. R. teisę, ginčijamą R. M., iš jos reikalaudami už skolas, kurių R. M. nepripažįsta, perduoti miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, 360000 Lt vertės, tuo sudarydami sąlygas R. R. tęsti nusikalstamą veiką ir 2010-05-28 Vilniuje, Kirtimų g. 41, muitinės teritorijoje perimti šią miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, 360000 Lt vertės, priklausančią nukentėjusiajai R. M., t.y. padarė didelės žalos nukentėjusiosios R. M. teisėms ir teisėtiems interesams, bei padarė nukentėjusiajai R. M. didelę 360000 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., ir priimti šioje dalyje naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde G. R. nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad jo veika atitinka savavaldžiavimo, įtvirtinto BK 294 str. 2 d., sudėtį. Apeliantas cituoja BK 294 straipsnio 1 dalį, pagal kurią atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Skunde nurodoma, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Didelės žalos požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis).

Skunde pažymima, kad padariniai yra savavaldžiavimo sudėties būtinas požymis. Remiantis tyčinės kaltės samprata (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Nuteistasis skunde nurodo, kad byloje esminis savavaldžiavimo požymis - didelės žalos padarymas - nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, neišdėstant jokių motyvų. Be to, teismo išvada dėl kilusių padarinių yra prieštaringa: viena vertus, teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamieji neteisėtai užvaldė 360 000 Lt vertės nukentėjusiosios turtą, taip padarė jai didelę žalą, kita vertus, teismas visiškai atmetė R. M. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, konstatavęs jog:

turtas (miško kirtimo mašiną LOGSET 8H) buvo grąžintas nukentėjusiajai, todėl reikalavimas priteisti ieškinyje nurodyto dydžio turtinę žalą iš kaltinamųjų nepagrįstas ir atmetamas.ieškinyje nukentėjusioji nurodo, kad ji dėl kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų, t.y. miškakirtės perėmimo iš jos 2010-05-28, prarado verslą, neteko visų savo pajamų, nebegalėjo laiku atsiskaityti su banku, todėl bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Tačiau tokių kategoriškų išvadų iš byloje surinktos medžiagos teismas negalėjo padaryti. Nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kiek ji gavo pajamų, dirbdama su šia technika, ir ar iš viso gavo. Liudytojai A. P. ir V. N. teismui parodė, kad nors jie R. M. Rusijoje ir dirbo, tačiau ji su jais už darbą pilnai neatsiskaitė iki šiol. Iš Medicinos banko 2009-02-24 rašto Nr. 6 (b.1.30, 1 t.) matyti, kad jau tada R. M. pagal kreditavimo sutartį su banku vėlavo atsiskaityti net 244 d. paskolos grąžinimui ir 85 d. - palūkanų mokėjimui. Kad ji bankui jau buvo įsiskolinusi iki 2009-09-30, patvirtina ir skolos pagal minimą sutartį apskaičiavimo lentelė (b.1. 142, 1 t.). Todėl, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog esant šiems byloje surinktiems duomenims, negalima padaryti išvados, kad tik dėl kaltinamųjų atliktų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu ji laiku nebeatsiskaitė su banku, dėl ko sutartis su ja buvo nutraukta, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą.

Taigi, pagal teismo išdėstytus motyvus apeliantui neaišku, kuo pasireiškė didelės žalos padarymas R. M. teisėms ir teisėtiems jos interesams.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. M. parašė pareiškimą policijai tik banko darbuotojų patariama, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo miško kirtimo mašinos LOGSET 8H parvežimo iš Rusijos, kai mašina jos prašymu buvo remontuojama jo įmonei priklausančiuose dirbtuvėse. Tai rodo, jog pareiškimą policijai R. M. parašė, siekdama apsaugoti savo asmeninius turtinius interesus, nes jai dėl laiku negrąžintų paskolų ir neatsakingo elgesio su už paskolas pirkta technika (dėl išvežimo į Rusiją, nesant banko leidimo, dėl ko 2010-09-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi areštuotas jos turtas) grėsė ir baudžiamoji atsakomybė.

Apelianto manymu, teismo argumentas, kad jis (t.y. G. R.) R. M. priklausančia technika naudojosi pasibaigus tarp jų sudarytai jungtinės veiklos sutarčiai, rodo, kad tarp jų abiejų yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai, neužtraukiantys baudžiamosios atsakomybės. R. M., besinaudodama jam priklausančia technika pagal jungtinės veiklos sutartį, liko skolinga 208 000 Lt (16 mėn. (naudotas, buvęs jos žinioje jo traktorius) x 13 000 Lt (mėnesinė įmoka, numatyta jungtinės veiklos sutartyje), be to jis paskolino 100 000 Lt užstatui sumokėti Rusijos muitinėje. Iš Rusijos parvežta technika buvo sugadinta, su ja jokių darbų nebuvo galima atlikti. Liudytojai A. P. ir V. N., J. Ž. nurodo, kad būtent jis (t.y. G. R.) suremontavo ne tik savo sugadintą traktorių, bet ir R. M. priklausančią miško kirtimo mašiną, kurios remontui išleido apie 60 000 Lt. Šių pinigų R. M. jam negrąžino. R. M. techniką, įgytą abiejų bendram naudojimui, nesugebėjo tinkamai panaudoti. Nors R. M. teigė, kad ji dėl jo ir kitų kaltinamųjų veiksmų buvo priversta grįžti iš Rusijos, tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad grįžti iš Rusijos ji turėjo dėl kitų aplinkybių - parvežta iš Rusijos technika buvo taip sugadinta, kad ją naudoti pagal paskirtį nebuvo jokios galimybės, o pinigų remontui R. M. neturėjo. Be to, R. M. neturėjo Medicinos banko sutikimo išvežti kirtimo mašiną LOGSET 8H į Rusiją, todėl bankas reikalavo techniką parvežti, o 2010-04-24 raštu informavo R. M. apie vienašališką 2007-03-27 kredito sutarties nutraukimą. 2010-05-21 bankas sutarties nutraukimą atšaukė, tačiau pareikalavo iki 2010-05-31 miškakirtę pristatyti į UAB „Biržų žiemtiekio“ saugojimo aikštelę. Tačiau R. M., ignoruodama banko reikalavimą, praėjus mėnesiui po miškakirtės parvežimo iš Rusijos, prašė jo (t.y. G. R.) suremontuoti mašiną savo lėšomis, nuslėpdama faktą, jog dar 2010-06-02 (miškakirtė parvežta ir išmuitinta 2010-05-28) Medicinos bankas su R. M. vienašališkai nutraukė sutartį (1 t., b.l. 16), dėl ko R. M. neteko teisės disponuoti miško kirtimo mašina LOGSET 8H. Jei būtų žinojęs šią aplinkybę, nebūtų davęs R. M. pinigų miškakirtės išmuitinimui, nebūtų mokėjęs už jos parvežimą iš Vilniaus į Rokiškį ir nebūtų jos remontavęs savo lėšomis. Minėtas aplinkybes sužinojęs iš Medicinos banko, nedelsiant pristatė miškakirtę į banko nurodytą vietą bei pateikė jos dokumentus ir raktelius.

Nuteistasis G. R. nesutinka su teismo išvada, pagal kurią jis pasirinko aiškiai priešišką ir agresyvų, civilinės teisės ir geros moralės principų neatitinkantį ginčo sprendimo būdą, nes nepasibaigus tarp jų sudarytai sutarčiai reikalaudamas grąžinti jam priklausančią techniką ir tai spręsdamas ne pagal sutartyje nustatytą tvarką (b.l.71-72, 1 t.) bei siekdamas perimti R. M. priklausančią techniką, siųsdamas dar du vyrus į jos sodybą, šiems, t.y. G. J. ir V. J. nuolat ir ilgą laiko tarpą važinėjant į R. M. namus ir nuolat grasinant jos vaikams, kad ji bus užmušta ir pakasta po žeme, sudeginti jos namai, privertė nukentėjusiąją perduoti jai priklausantį miško kirtimo traktorių „Logset 8 H“ 360 000 Lt vertės. Nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliantas nurodo, kad jam priklausančią techniką pareikalavo grąžinti tik po to, kai R. M. nevykdė pagal jungtinės veiklos sutartį prisiimtų įsipareigojimų – nemokėjo po 13000 į mėnesį (16 mėnesių), tuo pažeisdama šią sutartį ir tai pagal sutarties 5.3.1 punktą leido jam vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukęs sutartį, apie tai pranešė R. M..

G. R. nesutinka su teismo išvada, jog jis siuntė G. J. ir V. J. į R. M. sodybą, liepė gąsdinti jos vaikus, nes ji neparemta jokiais įrodymais. Iš G. J. parodymų matyti, jog jis, nenorėdamas su juo (t.y. su G. R.) vykti į Rusiją ieškoti R. M., savo iniciatyva nuvažiavo į jos sodybą patikrinti ar ji nėra grįžusi arba sužinoti jos telefono numerį. Jei G. J. ir V. J. ir yra galimai išsakę kokius nors grasinimus R. M. ar jos vaikams, tai byloje nėra jokių duomenų (tokių duomenų teismas nenurodo ir nuosprendyje), jog taip elgtis liepė jis (t.y. G. R.). Bylos duomenys, esantys R. M., R. M. parodymuose leidžia tvirtinti priešingai, jog jis tuo laiku, kol R. M. buvo Rusijoje, finansiškai rėmė ne tik ją, bet ir jos šeimą. Jei būtų norėjęs įbauginti ar paveikti R. M. ar jos šeimą, nebūtų rėmęs jų finansiškai, o dukros, bijodamos išsakytų grasinimų, tikrai nebūtų važiavusios pas jį į namus. Todėl teismo išvados, jog G. J. ir V. J. veikė, vykdydami jo nurodymus, yra ne tik nepagrįstos byloje ištirtais įrodymais, bet ir nelogiškos.

Apeliantas, remdamasis teisės teorija ir suformuota teismų praktika, teigia, kad tais atvejais, kai kaltininkas, savavališkai vykdydamas kito asmens teisę, panaudoja fizinę prievartą, nors apie prievartos panaudojimą nebuvo susitaręs su teisės turėtoju (vadinamasis vykdytojo ekscesas), teisės turėtojas atsako pagal BK 294 str. 1 d., o ne pagal BK 294 str. 2 d. Šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų, jog tarp jo ir G. J. bei V. J. buvo susitarimas vartoti R. M. ar jos artimųjų atžvilgiu psichinį smurtą, grasinimus. Jis negali atsakyti už kitų asmenų, tuo labiau asmens, teismo pripažinto nepakaltinamu, atliktus veiksmus, dėl kurių nebuvo jokio susitarimo. Todėl, apeliantas tvirtina, kad nėra jokio pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. Apeliantas pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo ryšių ir santykių su V. J..

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog veika padaryta bendrininkaujant, nes bendrininku gali būti tik pakaltinamas asmuo (nusikalstamos veikos subjektas). Šiuo atveju teismas bendrininku nurodė nepakaltinamą asmenį - V. J..

Skunde keliamas ir civilinio ieškinio klausimas. Jame nurodoma, kad už nepakaltinamo asmens veiksmus atsakingi asmenys savo turtu yra atsakingi už padarytą turtinę ir/ar neturtinę žalą (CK 6.278 str.). Biržų rajono apylinkės teismas neturtinę žalą priteisdamas tik iš jo (t.y. iš G. R.) ir G. J., neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas. 20 000 Lt dydžio neturtinė žala solidariai iš jo ir kito nuteistojo R. M. priteista nemotyvuotai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. M. nebuvo padaryta jokia materialinė žala, priešingai, pasinaudojusi jo pasitikėjimu, ji ilgą laiką naudojo jo techniką, nemokėdama pagal jungtinės veiklos sutartį numatytų piniginių sumų, suniokojo jo ir savo techniką. Tikėdamasis vystyti su R. M. verslą, finansavo ją (tiek sumokėdamas muitinei, tiek duodamas lėšų jos vaikams, tiek remontuodamas jos sugrąžintą techniką ir t. t) ir tokiu būdu patyrė didelę turtinę žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė iš esmės tik į jo ir G. J. turtinę padėtį. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad dėl ilgalaikės psichinės prievartos ir patirtų dvasinių išgyvenimų R. M. gydėsi, nes tokie įrodymai į bylą pateikti nebuvo. Iš vienintelio byloje esamo recepto vaistams nėra jokio pagrindo spręsti apie R. M. ligą, juo labiau, kad net neaišku, ar ji tuos vaistus pirko ir vartojo, nes nėra vaistų pirkimo čekio (jei vaistai būtų buvę įsigyti, šis receptas būtų paimtas vaistinėje). Nėra teismo nustatyto priežastinio ryšio tarp jo santykių su R. M. ir jos psichinės sveikatos būklės.

Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog R. M. ar jos šeimos narių atžvilgiu galimai buvo naudojama psichinė prievarta jo nurodymu, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d. sudėties. Taip pat nepagrįstas ir neteisėtas Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl jo - G. R. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 294 str. 2 d. Ši nuosprendžio dalis naikintina ir jo atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistojo G. J. gynėjas Valdas Falkauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nuosprendį dalyje dėl G. J. pripažinimo kaltu pagal BK 294 str. 2 d. (skunde klaidingai nurodyta pagal BK 294 str. 1 d.) ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Gynėjo manymu, teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį G. J. atžvilgiu.

Gynėjas skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2010 m. balandžio 20 dienos nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2/2010, kurioje buvo išaiškinta: "BK 2 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nenustačius būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio, baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas. Padarius išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvus požymis - veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką, netenka prasmės <...> keliamų kaltės nebuvimo bei didelės žalos nepadarymo klausimų nagrinėjimas: nekonstatavus neteisėtų veiksmų padarymo, negali būti svarstomas ir kaltės klausimas dėl veiksmų, kurių neatitikimas įstatymams nekonstatuotas, atlikimo". Ši teismų praktika aiškiai nurodo, kad savavaldžiavimo būtinasis požymis yra veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką. Deja, pirmos instancijos teismas šią teismų praktiką ignoravo. Išanalizavus nuosprendį, aiškiai matyti, kad jame nei vieno asmens atžvilgiu, tame tarpe ir G. J. atžvilgiu nėra nurodyta kokių įstatymų nustatytą tvarką jis pažeidė.

Skunde nurodoma, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus ir tai užkerta kelią G. J. tinkamai suvokti kaltinimą ir nuo jo gintis. Kaltinimas abiems ginamiesiems - G. J. ir V. J. buvo suformuluotas visiškai identiškai, pakeitus pavardes. Toks kaltinimo formulavimas, kai konkretus kaltininkas negali suvokti už kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jam reikalaujama baudžiamosios atsakomybės, pažeidžia individualios baudžiamosios atsakomybės principą, kuris įteisintas jo nurodytoje teismų praktikoje ir BK 2 straipsnyje. Teismas padarė tą pačią klaidą nuosprendyje, nes nekonkretizavo G. J. veiksmų, neatitinkančių įstatymą ir sukėlusių įstatymo draudžiamas pasekmes nukentėjusiajai. Todėl G. J. neturi galimybės suprasti už ką konkrečiai jis skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline bausme.

Gynėjas nurodo ir kitą, jo manymu, svarbų kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 straipsnio reikalavimams - tai netinkamai nurodytą inkriminuojamos veikos objektyvųjį požymį, kurį yra privalu atskleisti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-408/2009 yra išdėstyta mintis, kad neatskleidus nusikalstamos veikos - sukčiavimo – mechanizmo, yra nenurodyta kuo pasireiškia apgaulė ir tokiu būdu yra suvaržomos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės žinoti kuo jis kaltinamas ir tinkamai gintis. Analogišką pažeidimą, reiškiantį nesąžiningą procesą, padarė kaltinamąjį aktą surašiusi prokurorė. Teismas tokį kaltinamąjį aktą vertino nekritiškai, nesivadovavo galiojančia teismų praktika, todėl padarė šiurkščią klaidą

Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 (3.1.1 p.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika byloje Nr.2K-122/2004 ("Teismų praktika" Nr.22, psl.159), pagal kurią teismas nuosprendyje turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus. Šiame nutarime yra nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes (3.1.8 p.). Gynėjas teigia, kad šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nėra galimybės išskirti nei vieno išvardinto aspekto, liečiančio individualius G. J. veiksmus, nes jis šliejamas prie kito kaltinamojo - V. J. ir jų veiksmai aprašomi kaip bendri veiksmai. Skunde nurodoma, kad teismas turėjo atsižvelgti į keturis dalykus: a) pačiai R. M. jokie grasinimai nebuvo asmeniškai išreikšti, b) jos vaikai nebuvo turto valdytojai, c) jos vaikai negalėjo išskirti konkretaus asmens, pareiškusio konkretų grasinimą, d) įvykiai nebūtinai buvo tokie, kokius jai perpasakojo vaikai. Tai, gynėjo manymu, rodo, kad nei G. J., nei kiti asmenys neatliko jokių tiesioginių R. M. valios palaužimo veiksmų. Gynėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį kasacinėje byloje Nr. 2K-178/1999, kurioje nurodyta, kad "... netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik Baudžiamojo proceso kodekso .... nesilaikymas, bet pažeidžiama ir nuteistojo teisė į gynybą, nes jis nežino už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas" ( "Teismų praktika " Nr.11, psl.69).

Gynėjas skunde nurodo, kad jis savo baigiamojoje kalboje atkreipė teismo dėmesį į vieną iš esminių baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą sąlygų - priežastinį ryšį. Tai reiškia, kad kaltinamajame akte G. J. turėjo būti aiškiai nurodyta kokius veiksmus jis vykdė R. M. atžvilgiu ir kokias neigimas pasekmės tai sukėlė, o taip pat kokius veiksmus jie vykdė seserų M. bei R. S. atžvilgiu ir kokius padarinius tai sukėlė jiems. Bylos medžiaga rodo, kad M.ir S.turtas nenukentėjo ir nebuvo prarastas.

Gynėjas pažymi, kad praradus mašiną, neigiamos pasekmės galėjo atsirasti ne R. M., ne jos dukterims ar tariamam žentui, tačiau bankui, nes prarandamas jam įkeistas turtas. Be to, kaltinime aiškiai parodyta, kad žala padaryta ne keletui asmenų, tačiau R. M.. Tuo aiškiai duodama suprasti, kad dėl jo ginamojo veiksmų nei seserys M., nei broliai S. nepatyrė jokių neigiamų pasekmių. Teismas, teigdamas, kad G. J. poveikį R. M. darė per jos vaikus, „pritempinėja" nusikaltimo sudėties atskirų elementų požymius prie jo ginamojo. Šiuo metu neįmanoma objektyviai patikrinti kas iš tikro buvo sakoma seserims M., o ką šios perdavė savo motinai ir kaip motina gautą informaciją interpretavo. Iš jos parodymų galima daryti išvadą, kad jai neigiamas emocijas sukėlė kažkokio „Ž." pravardė.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė tenkinti nuteistojo G. R. skundą, nuteistojo G. J. gynėjo Valdo Falkausko skundą - atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad Biržų rajono apylinkės teismas, pripažindamas G. R. kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 294 str. 2 d., o G. J. kaltu pagal BK 294 str. 2 d., netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai jų veikas kvalifikavo kaip nusikalstamas bei paskyrė bausmes. Teismas taip pat skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažino, kad V. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.

G. R. ir G. J. nuteisti už tai, kad jie kartu su nepakaltinamu pripažintu V. J., G. R. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant, veikdami bendrininkų grupėje, G. R. siekiant išreikalauti iš R. M. pagal 2009-04-28 G. R. ir R. M. jungtinės veiklos sutartį atlygį už naudojimąsi jo technika - medveže traktoriumi LOGSET 6F, Nr. 6F593, reikalaudami iš R. M. perduoti G. R. miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, G. R. prašant G. J. ir V. J. veikti jo paties, t.y. G. R. interesais, R. M. sodyboje, V. J. ir G. J. panaudojant nenustatytą kiekį kartų psichinę prievartą R. M. ir jai artimų asmenų R. M., J. M., P. S. atžvilgiu bei grasinant panaudoti fizinį smurtą, G. J. ir V. J. grasinant padegti R. M. namus, pakišti ją po žeme, užmušti, jei neperduos G. R. miško kirtimo mašinos LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, t.y. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė G. R. teisę, ginčijamą R. M., iš jos reikalaudami už skolas, kurių R. M. nepripažįsta, perduoti miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, 360000 Lt vertės, tuo sudarydami sąlygas R. R. tęsti nusikalstamą veiką ir 2010-05-28 Vilniuje, Kirtimų g. 41, muitinės teritorijoje perimti šią miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, 360000 Lt vertės, priklausančią nukentėjusiajai R. M., t.y. padarė didelės žalos nukentėjusiosios R. M. teisėms ir teisėtiems interesams, bei padarė nukentėjusiajai R. M. didelę 360000 Lt turtinę žalą.

Pagal BK 294 str. 2 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas fizinę ar psichinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Veikos kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti nusikaltimo sudėties požymių visumą (objektyviuosius požymius – veiką, padarinius, priežastinį ryšį ir subjektyviuosius požymius – kaltę, motyvą, tikslą).

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra įrodyta nei nusikalstama veika, nei jos padariniai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. R. su R. M. gavę Medicinos banko paskolą, įsigijo miško tvarkymo techniką: G. R. įsigijo miškavežę, o R. M. – miškakirtę. Dėl krizės nelikus darbų Lietuvoje, R. M. nutarė susirasti darbą Rusijoje. Darbui miškuose buvo reikalingi abu traktoriai – ir miškakirtė, ir miškavežė, todėl 2009-04-28 sudarė su G. R. jungtinės veiklos sutartį (2 t., b.l. 68-72), pagal kurią abu traktorius išsivežė į Rusiją. Minėtos sutarties 3.3.2 punkte nurodyta, kad R. M. turėjo G. R. mokėti po 13 000 Lt per mėnesį, kurių ir reikalavo G. R.. R. M. pinigų nemokėjo, teigdama, kad buvo susitarimas su G. R. atsiskaityti metų pabaigoje, be to G. R. neišrašė nei vienos PVM sąskaitos – faktūros, pagal kurią būtų galėjusi sumokėti.

R. M. tvirtino, kad G. R. somokėti pinigus arba grąžinti jam miškavežę bei perduoti jai priklausančią miškakirtę reikalavo neteisėtais būdais, nes per kitus asmenis - G. R. ir V. J. naudojo psichologinį smurtą jos ir artimųjų atžvilgiu. R. M. teigė, kad jai grasino susidoroti su jos vaikais. R. M. dukros J. M. ir R. M. bei jos draugas P. S. tvirtino, kad G. R., siuntė į jų namus savo draugus G. J. ir V. J., kurie teiravosi R. M. telefono numerio ir grasino padegti namus, pakišti R. M. po žeme, užmušti, jei ši nesumokės G. R. pagal sutartį pinigų ir neperduos jam technikos. R. M. pusseserė V. K. teismui patvirtino, kad jai skundėsi R. M. vaikai, kad atvažiavę vyrai juos gąsdina. Įbauginta R. M. turėjusi nutraukti darbus Rusijoje. Rusijos įmonė, už nebaigtą darbą jai nesumokėjo pinigų. Praradusi didelę sumą pinigų Rusijoje, negalėjo atsiskaityti nei su G. R., nei su banku. Grįžus į Lietuvą, G. R. užvaldė jai priklausančią miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI, 360000 Lt vertės.

Tačiau nuteistieji viso proceso metu tvirtino nenaudoję psichinės prievartos nukentėjusiosios ir jos artimųjų atžvilgiu. G. R. neigė užvaldęs 360000 Lt vertės miško kirtimo mašiną LOGSET 8H, valst. Nr. 6224 LI.

G. R. neneigė, kad buvo labai pasipiktinęs R. M. elgesiu. Savo pasipiktinimą G. R. motyvavo tuo, kad R. M. nesilaikė tarp jų sudarytos sutarties sąlygų, nemokėjo jam už medvežės nuomą, slėpė realią situaciją Rusijoje, dažnai neatsiliepdavo į jo telefono skambučius, keisdavo telefonų numerius. Pagal jungtinės veiklos sutartį R. M. kas mėnesį įsipareigojo mokėti jam už medvežės nuomą po 13000 Lt ir pridėtinės vertės mokestį, iš kurių jis būtų mokėjęs kiekvieną mėnesį po 10 000 Lt bankui ir kitus privalomus mokesčius. Nesulaukęs pinigų 8-9 mėnesius, su J. Ž. nuvyko į jos darbo vietą Jaroslavlyje, nes norėjo sužinoti realią situaciją, pabendrauti su darbdaviais. R. M. pažadėjo pinigus greitu laiku pervesti į jo sąskaitą, tačiau pažado nevykdė. Nerimą stiprino ir tai, kad R. M. nemokėjo ne tik jam, bet ir bankui. Banko atstovas iškėlė abejonę, kad ta technika gali būti perleista kitiems asmenims. Prisiskambinti R. M. nepavyko, nes pakeitė telefono numerį. Nusprendė telefono numerį sužinoti iš R. M. artimųjų ir, padedant G. J., vėl važiuoti į Rusiją bei susigrąžinti traktorių. Neneigė, kad prašė G. J. užvažiuoti į R. M. namus ir iš jos artimųjų sužinoti telefono numerį, tačiau jokios prievartos jų atžvilgiu naudoti neprašė. V. J. tuo metu nepažinojo, su juo susipažino vėliau, 2010 metais aukciono metu.

Aplinkybę, kad G. R. nedavė nurodymo G. J. ir V. J. naudoti psichinę prievartą nukentėjusiosios R. M. artimiesiems, patvirtino ne tik G. R. ir V. J., bet ir pati R. M. bei R. M..

G. J. parodė, kad iš G. R. žinojo jo problemas, pažadėjo su juo važiuoti į Rusiją. R. M. ir jos šeimos narių nepažinojo, tačiau G. R. prašymu užsukdavo į jos namus patikrinti ar ši negrįžusi, sužinoti jos telefono numerį. Ieškodavo R. M. ir savo iniciatyva, nes važiavimas į Rusiją yra susijęs su lėšų ir laiko sąnaudomis, todėl važiuoti nenorėjo. Biržuose jis ne vietinis, todėl paprašė V. J. padėti surasti šios moters namus. Nuvažiavę paklausdavo ar nėra R. M., tačiau jos artimiesiems negrasino. G. J. tvirtino, kad G. R. nedavė jokių nurodymų ir neskirstė niekam jokių vaidmenų.

V. J. taip pat pripažino, kad važiuodavo drauge su G. J. į R. M. namus, girdėjo kaip R. J. teiraudavosi artimųjų ar negrįžusi R. M.. Jei kieme automobilių nebūdavo, į vidų neidavo: apsisukdavo ir išvažiuodavo. G. R. jam jokių nurodymų davęs nebuvo, teigė, kad važiuodavo daugiau G. J. iniciatyva, nes jis nenorėjo vykti į Rusiją.

Nukentėjusioji R. M. bei jos dukra R. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog P. S. skambino G. R. paklausti kodėl šis siuntinėja žmones ieškoti R. M., tačiau G. R. jam atsakė, kad siuntė tikslu sužinoti telefono numerį.

Kaip matyti, teismo išvada, jog G. R. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, neparemta jokiais įrodymais. Aptarti įrodymai taip pat neleidžia daryti kategorišką išvadą, kad G. J. bei V. J. naudojo psichinę prievartą R. M. artimųjų atžvilgiu, juolab, kad šie du asmenys jokiais verslo ar kitokiais ryšiais su nukentėjusiąja nebuvo susieti. Beje, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad R. M. artimieji, kol ji buvo Rusijoje, nevengė bendrauti nei su G. R., nei su G. J.. Justė ir R. M. pripažino, kad mamos nurodymu kreipdavosi į G. R. pinigų, kai joms jų pritrūkdavo ir G. R. pinigų duodavo, o R. M. draugas P. S., su kuriuo ji kartu gyveno ir augino bendrą vaiką, buvo įsidarbinęs G. J. įmonėje. Iš to seka logiška išvada, kad nukentėjusiosios artimiesiems nebuvo realaus pagrindo bijoti, kad su jiems artimu asmeniu ketinama fiziškai susidoroti. Priešingu atveju R. M. šeimos nariai, tikėdami, kad iš G. R. ir G. J. pusės jiems kyla realus pavojus, nebūtų su jais bendravę.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik faktas, kad prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį buvo panaudota psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, konstatavo, kad G. R., G. J. ir V. J., panaudodami psichinį smurtą tiek R. M., tiek jai artimų asmenų atžvilgiu, prieš jos valią apribojo jos, kaip savininkės teisę dirbti, naudotis ir disponuoti jai priklausančiu turtu – miškakirte „Logset 8 H“ 360 000 Lt vertės ir tokiais veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams. Su tokia pirmosios instancijos išvada kolegija nesutinka.

Kaip jau minėta, R. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad, paveikta grasinimų, nutarė nutraukti darbus Rusijoje ir paklusti kaltininkų reikalavimams grąžinti techniką į Lietuvą. Praradusi didelę sumą pinigų Rusijoje dėl nebaigtų darbų, negalėjo atsiskaityti nei su G. R., nei su Medicinos banku. Išmuitinus techniką Lietuvoje, G. R. perėmė ją ir nebeleido toliau dirbti. R. M. teigė leidusi išvežti jai priklausančią techniką į Rokiškyje esančias G. R. dirbtuves tik todėl, kad tie vyrukai vėl nepradėtų „šokdinti“ jos vaikus. Kaip toliau buvo naudojama jos technika, nežinojo. Tačiau pagal G. R. bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus R. M. grįžo su technika iš Rusijos tik tuomet, kai su ja dėl gedimų buvo neįmanoma dirbti. Technika buvo nugabenta į G. R. dirbtuves pačios R. M. iniciatyva. G. R. parodė, kad grįžusi R. M., neturėjo pinigų net technikos išmuitinimui, todėl jos prašymu paskolino 3400 Lt, paprašė J. Ž. tralą technikai parsivežti ir nurodė apmokėjimui išrašyti sąskaitas jo įmonės vardu. Išmuitinimo procedūroje jis (G. R.) nedalyvavo, tai atliko R. M. ir nurodė vairuotojui vežti techniką į jo (t.y. G. R.) dirbtuves. R. M. perdavė traktoriaus dokumentus, kurie buvo reikalingi testuojant gedimus. Technika buvo taip sugadinta, kad su ja dirbti toliau nebuvo įmanoma, ją buvo sudėtinga net užvesti. G. R. žodžius patvirtino liudytojai A. P., V. N., R. K. ir J. Ž.. Jie parodė, kad technikai reikėjo rimto, o ne kosmetinio remonto. Remontui pirko daug brangių detalių, kompiuterį. Teko G. R. samdyti meistrus iš Latvijos. R. M. prašymu G. R. remontavo jos traktorių savo lėšomis, nes abu planavo ir toliau dirbti. G. R. parodė, kad R. M. traktoriaus remontas kainavo jam 60 tūkstančių litų ir pateikė prijungimui prie bylos sąskaitas, jo apmokėtas už detales ir remontą (2 t., b.l. 42-44). Abu planavo, jog UAB (duomenys neskelbtini) dalyvaus urėdijoje rengiamame konkurse darbams gauti, kurio metu reikalingas R. M. sutikimas naudotis jos miškakirte. Sutikimą R. M. davė, tačiau išvyko, į skambučius nebeatsiliepė. Darbų urėdijoje laimėjo nedaug, todėl išvažiavo į Varėną, kur po audros buvo išversta daug miškų. Dirbti be R. M. žinios nebūtų galėjęs, nes žmogus, kurio miškas buvo tvarkomas, tikslu gauti išmoką iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, turėjo pateikti agentūrai visus reikalingus duomenis, tame tarpe ir abiejų, t.y. G. R. ir R. M. pasirašytą sutartį dėl technikos naudojimo. Tačiau, dirbant Varėnoje, sužinojo, kad V. N. namuose daroma krata, ieškomas traktorius. Tai sužinojęs, G. R. nedelsdamas paskambino į banką, susitiko su banko teisininku ir jam perdavė traktoriaus dokumentus bei nuvežė jį į banko nurodytą vietą.

Vertinant R. M. parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti ir į tuo metu susiklosčiusius nukentėjusiosios santykius su Medicinos banku. Pažyma iš Medicinos banko rodo, kad R. M. vėlavo atsiskaityti ir buvo įsiskolinusi jau nuo 2009 metų pradžios (1 t., b.l. 30). Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tokia situacija susidarė dėl R. M. nesugebėjimo ūkininkauti, valdyti techniką ir pinigų srautus. Be to R. M. pažeidė kredito sutarties sąlygą, draudžiančią teikti paslaugas Rusijoje. Dėl šių pažeidimų Medicinos bankas 2010-08-30 raštu Nr. 07-4168 grasino R. M. kreiptis į kompetetingas teisėsaugos institucijas dėl jos veiksmų teisinio įvertinimo baudžiamąja tvarka (1 t., b.l. 31). Todėl negalima neįvertinti G. R. pareikštos abejonės, kad R. M., vengiančiai atsakomybės dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, buvo naudinga apkaltinti kitus asmenis. R. M. sąžiningumu verčia abejoti ir tai, kad ji, žinodama, kad Medicinos bankas su ja nutraukė kreditavimo sutartį, apie tai nepranešė G. R., kuris dėjo dideles pastangas ir lėšas jai priklausančios technikos suremontavimui (1 t., b.l. 16).

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiosios ir jos artimųjų žodžiais tariant, psichinė prievarta buvo naudojama nuo 2009 m. spalio mėnesio, tačiau R. M. grįžo su traktoriais iš Rusijos tik tuomet, kai su technika dėl jos gedimų buvo neįmanoma dirbti, t.y. 2010 m. gegužės mėnesį. Į teisėsaugos institucijas kreipėsi dar vėliau – tik 2010-09-09.

Paminėtų aplinkybių analizė neduoda pagrindo kategoriškai ir abejonių nekeliančiai išvadai, kad G. R. parengė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., ir jai vadovavo. G. J. veiksmus aptartais įrodymais taip pat negalima laikyti nusikalstamais ir kvalifikuoti juos pagal BK 294 str. 2 d. Neįrodžius G. R. ir G. J. veiksmuose objektyviuosius jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, G. R. išteisintinas pagal BK 24 str. 4 d., 294 str. 2 d., o G. J. išteisintinas pagal BK 294 str. 2 d. (BPK 329 str. 1 d.). V. J. atžvilgiu nuosprendis apskųstas nebuvo, tačiau, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., patikrinamas ir nuosprendžio teisėtumas jo atžvilgiu. Kaip jau yra pasisakyta aukščiu, nėra neabejotinų įrodymų, kad G. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d., 294 str. 2 d., o G. J. veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. Tais pačiais pagrindais darytina išvada, jog ir V. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., todėl panaikintina nuosprendžio dalis, kuria pripažinta, kad V. J. padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. Kadangi, V. J. nepadarė BK 294 str. 2 d. numatytos veikos, jo atžvilgiu, priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonės negali būti taikomos ir, vadovaujantis BPK 403 str. 6 d., byla V. J. atžvilgiu nutrauktina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 403 str. įsakmiai reikalauja, kad išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priimtų vieną iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų nutarčių, bet ne nuosprendį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamai veikai vykdyti pasitelkus nepakaltinamą asmenį, negalima vertinti kaip bendrininkavimo.

Nesant G. R. ir G. J. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nuosprendžio dalis, kuria išspręstas R. M. civilinio ieškinio klausimas naikintina ir, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 403 str. 6 d., 330 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 13 d. nuosprendį, kuriuo G. R. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 294 str. 2 d., o G. J. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d., bei priimti naują nuosprendį:

Vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. išteisinti G. R. pagal BK 24 str. 4 d., 294 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių;

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti G. R. panaikinti.

Vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. išteisinti G. J. pagal BK 294 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti G. J. panaikinti.

V. J., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, nepadarius veikos turinčios 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., R. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtu.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš G. R. ir G. J. priteista po 110 Lt 33 ct teismo turėtų proceso išlaidų į valstybės pajamas.