- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-338-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00693-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Irena Ivanovienė, Raimundas Jurgaitis
- Civilinis ieškovas
- J. S.
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-05-20 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalį - 10 MGL dydžio (1300 litų) bauda.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo tenkintas visiškai, priteisiant iš V. S. 1506,39 Lt turtinės žalos atlyginimo J. S. naudai.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. S. 2000 litų neturtinės žalos atlyginimo J. S. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad 2010-12-30, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime, ginčo metu, neturėdamas tikslo sužaloti J. S., pastūmė ją dešine ranka vieną kartą į kairį petį, nuo ko J. S. griuvo aukštielninka, atsitrenkdama į kitoje laiptinės aikštelės pusėje esančią sieną ir duris, dėl ko nukentėjusiajai buvo padarytos poodinės kraujosruvos kryžmenyje, pakaušyje, kairėje šlaunyje – sėdmenyje, žaste, kryžmens, pakaušio sumušimai, kairio žastikaulio skeveldrinis lūžimas, tai yra, dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė J. S. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji J. S. prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011-05-20 nuosprendį ir V. S. veiksmus iš BK 139 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai sugriežtinti jam paskirtą bausmę. Taip pat prašo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydį nuo 2000 litų iki 5000 litų.
Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas V. S. nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nes, apeliantės teigimu, jis padarė ne neatsargius, o tyčinius veiksmus, dėl kurių nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikata. Nurodo, jog nuteistasis V. S. parodė, kad jis tik vieną kartą apeliantę pastūmė ir ji susižalojo griūdama, tačiau, pasak nukentėjusiosios, tai paneigiama objektyviais bylos duomenimis, o būtent, 2011-01-13 specialisto išvada Nr. G 25/11(10), kurioje nurodyta „Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, koja, kokiais tai aplinkos daiktais, pagrindu ir pan., mažiausia keturių smūgių ar trauminių poveikių pasekoje, galimai nurodomo įvykio metu“. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, ji buvo sužalota tyčiniais nuteistojo V. S. veiksmais, todėl jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai paskirta griežtesnė bausmė. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jai priteistinos neturtinės žalos dydį ir teigia, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo patyrė depresiją, dvasines kančias, daug skausmo, ištvėrė dvi operacijas, skausmą kenčia iki šiol, patiria daug nepatogumų, negali pakelti sunkesnių daiktų, negali dirbti sunkesnių ūkio darbų, todėl mano, jog neturtinės žalos dydis turi būti ne mažesnis nei 5000 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nuteistasis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo V. S. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.
Dėl nuteistojo V. S. veikos perkvalifikavimo
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S. nesutinka su nuteistojo V. S. veikos kvalifikacija ir teigia, kad ji buvo sužalota tyčiniais nuteistojo V. S. veiksmais, todėl, jos nuomone, nuteistojo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylos medžiagą su šiais nukentėjusiosios teiginiais sutikti negali ir juos atmeta.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad V. S. buvo perduotas teismui pagal kaltinimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalyje (67 b. l.). Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ar pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė byla Nr. 2K-65/2011).
Gi šiuo atveju, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S., teismui nepateikė rašytinio prašymo kaltinamojo veiką perkvalifikuoti į baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. į sunkesnį kaltinimą kaip to reikalauja BPK 256 straipsnyje numatytos taisyklės, todėl pirmosios instancijos teismas net negalėjo svarstyti klausimo ar kaltinamojo V. S. veikoje nebuvo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Ir nors nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S. apeliaciniu skundu prašo nuteistojo V. S. nusikalstamus veiksmus iš BK 139 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau iš Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio prasmės seka, jog ir nukentėjusiosios apeliaciniame skunde pateiktas prašymas negali būti prilygintas rašytiniam prašymui nuteistojo veiką perkvalifikuoti į sunkesnį kaltinimą kaip to reikalauja BPK 256 straipsnyje numatytos taisyklės. Tokią teismo išvadą patvirtina ir teismų praktika, kurioje pažymima, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dėl to, kad apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės būtų pakeistos iš esmės skirtingomis ar pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, vien prokuroro, nukentėjusiojo ar privataus kaltintojo apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka – būtinas prašymas, pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka (kasacinės bylos Nr. 2K-216/2006, Nr. 2K-331/2009).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva neturi jokios procesinės galimybės pakeisti pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytos nusikaltimą padariusio asmens kaltės formos, t. y. neatsargų nusikaltimą perkvalifikuoti į tyčinį. Tokiu atveju iš pagrindų keistųsi esminė faktinė aplinkybė ir kartu svarbus veikos subjektyvusis požymis – sveikatos sutrikdymo kaltės forma. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ 7 punkto 2 dalis).
Atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji nesuformulavo prašymo pakeisti kaltinime nurodytą kaltinimą nauju sunkesniu suformuluotu kaltinimu nuteistajam V. S., o sunkesnio kaltinimo suformulavimas yra viena esminių faktinių aplinkybių, kurių tikslinti nepakeitus kaltinimo negalima.
Todėl, aukštesnės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismui negavus nukentėjusiosios prašymo – kaltinime nurodytos veikos pakeitimo sunkesne, net negali svarstyti klausimo, ar V. S. veikoje nebuvo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. O išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.
Apeliantė remdamasi 2011-01-13 specialisto išvada Nr. G 25/11(10), kurioje nurodyta „Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, koja, kokiais tai aplinkos daiktais, pagrindu ir pan., mažiausia keturių smūgių ar trauminių poveikių pasekoje, galimai nurodom įvykio metu“, teigia, kad ji buvo sužalota tyčiniais nuteistojo V. S. veiksmais, todėl, jos nuomone, nuteistojo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, iš ko seka, kad nukentėjusioji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Tačiau, apygardos teismas ir su šiais nukentėjusiosios skunde nurodytais teiginiais sutikti negali ir juos atmeta. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kuriais įrodymais remdamasis kvalifikuoja nuteistojo V. S. veiką pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Ir nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vienu sakiniu konstatuoja, jog „V. S. nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 1 d., nes jis dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją J. S.“, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė kitam žmogui dėl neatsargumo. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Šiuo nagrinėjamu atveju, byloje nustatyta, jog nukentėjusioji ne kartą ėjo prie nuteistojo buto durų, reikalavo grąžinti skolą, nereagavo į pasiūlymą ateiti kitą dieną, veržėsi į butą, nuteistasis jos į butą neleido ir pastūmė, ko pasekoje apeliantė nukrito, atsitrenkė į sieną. Minėtas teismo nustatytas aplinkybes patvirtina 2011-01-28 specialisto išvada Nr. GP 2/11(10)-G 39/11(10) (b. l. 16), iš kurios turinio matyti, kad didesnė tikimybė, jog žastikaulio lūžimas gavosi ne nuo tiesioginio poveikio ar smūgio ranka, kaip nurodyta aplinkybėse, į peties sąnario sritį, o po poveikio ar smūgio krentant, griūnant ir atsitrenkiant į kokį tai pagrindą ar daiktus. Ką, be kita ko, patvirtina tiek paties nuteistojo V. S. (79-80 b. l.), tiek įvykio liudytojų A. S. (80-81 b. l.), A. H. (81 b. l.) parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu.
Iš nustatytų aplinkybių seka, kad nuteistasis pastumdamas fiziškai silpnesnę nukentėjusiąją, kuri, kaip pats nurodo, buvo neblaivi, uždaroje patalpoje, kurioje cementinės grindys, nelygios mūro sienos, turėjo ir galėjo numatyti, jog apeliantė gali nugriūti ir susižaloti, todėl jo nusikalstama veika padaryta nusikalstamu nerūpestingumu.
Ir nors nukentėjusioji remdamasi specialisto išvada Nr. G 25/11(10) nurodo, kad galima padaryti išvadą, jog nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, neturintis jokios didesnės įrodomosios galios kitų byloje esančių įrodymų - nuteistojo, liudytojų parodymų, 2011-01-28 specialisto išvados Nr. GP 2/11(10)-G 39/11(10) atžvilgiu, todėl vien juos pagrindu atmesti kitus, tarpusavyje susijusius ir patvirtinančius vienas kitą įrodymus, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu kolegija pastebi, jog kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).
Dėl paskirtos bausmės
Bausmės skyrimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę V. S., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
V. S. padaryta nusikalstama veika priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 16 straipsnis), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. V. S. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad griežtinti V. S. paskirtą bausmę, nėra jokio pagrindo. Be to, netenkinus apeliantės skunde nurodyto prašymo perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš BK 139 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. į sunkesnę veiką, nelieka ir motyvų, kuriais vadovaujantis reikėtų nuteistajam V. S. sugriežtinti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.
Dėl neturtinės žalos
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą 2000 litų neturtinę žalą padidinti iki 5000 litų. Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jai priteistinos neturtinės žalos dydį ir teigia, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo patyrė depresiją, dvasines kančias, daug skausmo, ištvėrė dvi operacijas, skausmą kenčia iki šiol, patiria daug nepatogumų, negali pakelti sunkesnių daiktų, negali dirbti sunkesnių ūkio darbų.
Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, į žalą padariusio asmens kaltę – padarytas neatsargus nusikaltimas, į padarytos žalos pasekmes – nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taipogi apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistojo V. S. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš V. S. neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė tiek į kaltininko asmenybę ir jo turtinę padėtį, tiek ir nusikaltimu padarytos žalos (šiuo atveju, nesunkaus sveikatos sutrikdymo) pobūdį ir dydį. Pirmosios instancijos teismas, įvertino visas šias aplinkybes ir pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, mažindamas jį nuo prašomos priteisti 15000 Lt sumos iki 2000 Lt.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė ir čia negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas.
Be to, pažymėtina tai, kad nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, t. y. dėl nuteistojo veiksmų atsiradusias pasekmes - sąlygojo ir pačios nukentėjusiosios J. S. provokuojantis elgesys iki nuteistajam ją pastumiant, t. y. stovėjimas tarpduryje neleidžiant nuteistajam uždaryti durų, kas, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš esmės ir sąlygojo nuteistojo atsaką, t. y. nukentėjusiosios pastūmimą. Iš paminėto seka, kad jei nukentėjusioji nebūtų provokavusi nuteistojo veiksmų, šiuo metu realiai egzistuojančios pasekmės - nesunkus sveikatos sutrikdymas, iš viso nebūtų padarytas.
O tai, kad apeliantė jautriai išgyveno šį įvykį ir jo pasekmes, negali būti teismui pagrindu laikyti jai padarytą neturtinę žalą tokia didelę, kokią ji nurodo savo ieškinyje.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nukentėjusiosios J. S. apeliacinį skundą atmesti.