Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bei nuteistas:

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 metams laisvės atėmimo;pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 15 parų arešto;pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 10 metų ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį taip pat nuteistas ir A. S., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo nenustatyto laiko iki 2013 m. liepos 31 d., 9.05 val., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 35,058 g metadono, 357,852 g kanapių dervos, 51,6557 g kanapių ir jų dalių, 50,816 g MDMA, kurias laikė lauko pavėsinėje, esančioje prie namo (duomenys neskelbtini); vėliau 2013 m. liepos 30 d. 20.15 val. dalį narkotinės medžiagos (kanapių ir jų dalių) – 0,9057 g, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), už 40 Lt pardavė A. S., o likusią dalį narkotinės medžiagos – 50,75 g kanapių ir jų dalių, 50,816 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 35,058 g metadono ir 357,852 g kanapių dervos, laikė lauko pavėsinėje, esančioje prie namo (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. liepos 31 d. 9.05 val.

S. M. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, neturėdamas leidimo, name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio iki 2013 m. liepos 31 d. 9.05 val., neteisėtai laikė pramoninės gamybos vienašūvį, vienvamzdį, ilgąjį, lygiavamzdį 16-o kalibro medžioklinį šautuvą ?KM Nr. 3106 ? ( TSRS) ir 11 vnt. pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių su grankulkių ir kulkų užtaisais bei 1 vnt. namudiniu būdu užtaisytą 16-o kalibro medžioklinį šovinį su grankulkių užtaisu.

Be to, S. M. nuteistas ir pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2013 metų sausio – vasario mėnesiais, (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), iš tyrimo nenustatyto asmens už 300 Lt nusipirko, t. y. neteisėtai įgijo pramoninės gamybos arbaletą „MK-50A2-5PL“, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskiriamas templiniams nešaunamiesiems ginklams, B ginklų kategorijai (templės įtempimo jėga yra tarp 200N ir 1200 N) bei prie šio modelio arbaleto 3 (tris) strėles, kurias iki 2013 m. liepos 31 d. 9.05 val. laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini).

Aptaręs aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, apeliantas nurodo, kad teismas nors nuosprendyje ir formaliai motyvavo nuteistajam bausmės dydį, tačiau visiškai neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, turinčių įtakos parenkant teisingą bausmę. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, nepaisant to, kad byloje buvo teisiami A. S. ir S. M., teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą apeliantui, nepagrįstai nurodė asmenį, nedalyvavusį procese „A. I.“, ir tai vertina kaip bausmės S. M. skyrimo motyvų nebuvimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys 2K-7-45/2007; 2K-633/2011). Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismui leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir (ar) paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tokia teismo klaida turėjo įtakos S. M. paskiriant teisingą bausmę.

Sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad jis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. BK 60 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nustatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Nusikalstamos veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamas tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas tą veiką padarė siekdamas turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims. Pripažįstant šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę vadovaujamasi tomis pačiomis BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Savanaudiškos paskatos, kaip nusikaltimo sudėties požymis, ne visada aiškiai nurodytos BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Pabrėžtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai ji ne tik nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis, bet ir kai ta aplinkybė neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Panašios nuomonės laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-58/2010). Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime surinktais ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais duomenimis įrodyta pripažinta, kad nuteistasis S. M. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei, jog dalį narkotinių medžiagų – kanapių pardavė ne tik kitam nuteistajam A. S., o taip pat ir kitiems asmenims, t. y. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Iš šios teisės normos turinio analizės darytina išvada, kad aptariamo nusikaltimo tikslas veikai kvalifikuoti neturi teisinės reikšmės, nes pagal nurodytą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiamas ir tas kaltininkas, kuris labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu disponavo net ir neturėdamas tikslo jų platinti. Jokie šio nusikaltimo padariniai, kaip būtinas nusikalstamos veikos požymis, šiame baudžiamajame įstatyme nenustatyti, o nusikaltimas laikomas baigtu kaltininkui padarius bent vieną iš BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Taigi atsakomybę vadovaujantis BK 260 straipsnio 3 dalimi užtraukia neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų net ir neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas šiame baudžiamajame įstatyme nurodyti kaip alternatyvios veikos. Neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o taip pat jas parduodamas ar kitaip platindamas, kaltininkas siekia turėti turtinės naudos, t. y. veikia dėl savanaudiškų paskatų. Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nuteistojo savanaudiškos paskatos nėra būtinas BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Savanaudiškos paskatos išreiškia šio nusikaltimo esmę. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad apygardos teismas be pagrindo S. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, jog jis BK 260 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamą nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio, šią nuosprendžio dalį panaikinant.

Apeliantas prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 punktą ir paskirti jam švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali, laisvės atėmimo bausmę. Šis nuteistojo prašymas netenkintinas. Kaip minėta, BK 54 straipsnio 3 dalis leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nustatyta minimali arba švelnesnę bausmės rūšį nei įtvirtinta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Nurodytoje teisės normoje įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs, kokios turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, norint šią normą taikyti. Visais atvejais, kokias aplinkybes konkrečioje byloje yra pagrindas pripažinti išskirtinėmis, sprendžia tik teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatė. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis turi šeimą, augina nepilnametį vaiką, gyvena kartu su tėvais, kurių amžius ir sveikatos būklė reikalauja nuolatinės priežiūros, nepripažintinos išskirtinėmis, bet į jas atsižvelgtina parenkant nuteistajam teisingą bausmės dydį.

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. kai tokia bausme įgyvendinami visi jai keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį ir pan.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, tačiau tai nereiškia, jog skirtina bausmė turi būti artima taikomo BK straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui (kasacinės nutartys 2K-58/2010; 2K-137/2013).

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą ir individualizuodamas nuteistajam skirtiną bausmę, pagrįstai S. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, įvertino tai, jog S. M. neteistas, baustas administracine tvarka, narkologinėje ir (ar) psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, ligoninėse nesigydė, disponavo labai dideliu kiekiu (žymiai viršijančiu kiekį, kuris pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstamas labai dideliu) narkotinių ir psichotropinių medžiagų, siekdamas turtinės naudos, dalį narkotinių medžiagų – kanapių pardavė nuteistajam A. S., teisingai nurodė, kad nusikaltimas, susijęs su narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu, platinimu kelia ypač didelį pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei, nes tokiu būdu, iš tikrųjų, yra padedama plisti narkomanijai. Tačiau, kaip jau konstatuota pirmiau, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų ir ši teismo klaida turėjo įtakos parenkant nuteistajam teisingą bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, individualizuojant bausmę S. M. nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe pripažintina ir jo socialiniai ryšiai: apeliantas yra vedęs, turi nepilnamečių išlaikytinių, tėvai yra senyvo amžiaus, o nuteistasis yra vienintelis sūnus, galintis (galėsiantis) juos prižiūrėti senatvėje, nes brolis miręs (IV t., b. l. 46-51).

Taigi, nepaisydama to, kad S. M. padarytas nusikaltimas, nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, iš tiesų priskirtinas prie labai sunkių nusikaltimų, kaltės forma – tiesioginė tyčia, nusikaltimas baigtas, teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad paskirta bausme turi būti realizuoti BK 41 straipsnyje nustatyti tikslai, byloje nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinusi pirmiau ištirtas aplinkybes, tiek nustatytas apygardos teismo, tiek šiame nuosprendyje, tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas S. M. paskirti mažesnę, tačiau neviršijant BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribų, bausmę – 10 metų laisvės atėmimą (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tokio dydžio bausmė pripažinta veiksminga bausme, tokios rūšies ir dydžio bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, ne per griežta, proporcinga, adekvati nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei bei neprieštarauja teisingumo principui.

Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą, nepagrįstai jam įteiktame skundžiamo nuosprendžio nuoraše nurodė asmenį, nedalyvavusį procese „A. I.“. Todėl teisėjų kolegija iš nuosprendžio nuorašo, kuris buvo įteiktas nuteistajam ir pridėtas prie bylos šią nagrinėjant apeliacine tvarka (IV t., b. l. 52-57), 10 lapo, dalies „Bausmės skyrimas“, antros pastraipos pašalina teksto dalį, prasidedančią žodžiais „Kaltinamojo padaryti nusikaltimai priskiriami prie tyčinių labai sunkių, sunkių nusikaltimų, yra baigti (LR BK 11 str.). A. I. organizavo šias sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas, kuriose gabentas narkotinių medžiagų kiekis ženkliai viršija labai didelių narkotinių medžiagų kiekių ribas. A. I. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytinai tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje. A. I. anksčiau neteistas, duomenų apie jam taikytas administracines nuobaudas nepateikta“ ir besibaigiančią sakiniu „Teismas daro išvadą, jog kaltinamajam skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. sankcijose, viršijančios sankcijoje numatytus bausmių vidurkius“. Kitaip nei nurodo nuteistasis, teisėjų kolegija vien tik dėl nurodytos aplinkybės negali teigti, kad skundžiamame nuosprendyje nėra bausmės S. M. skyrimo motyvų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje glaustai motyvavo bausmės paskyrimą nuteistajam. Be to, bylos duomenimis S. M., padavus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kiek vėliau jam buvo išsiųstas skundžiamo nuosprendžio nuorašas, atitinkantis nuosprendžio originalą, esantį byloje (IV t., b. l. 16, 17, 18). Dėl to, apelianto teisė į apeliaciją nebuvo pažeista, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka, priimant šį nuosprendį.

Remdamasi pirmiau nustatytomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, atsižvelgusi į šiame nuosprendyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto S. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuteistojo S. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, padaryta dėl savanaudiškų paskatų.

S. M., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirtą bausmę sumažinti iki 10 metų laisvės atėmimo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir bausmes subendrinti iš naujo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 2 punktu bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu, subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir S. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 10 metų laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio nuorašo, įteikto nuteistajam S. M., 10 lapo, dalies „Bausmės skyrimas“, antros pastraipos teksto dalį, prasidedančią žodžiais „Kaltinamojo padaryti nusikaltimai priskiriami prie tyčinių labai sunkių, sunkių nusikaltimų, yra baigti (LR BK 11 str.). A. I. organizavo šias sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas, kuriose gabentas narkotinių medžiagų kiekis ženkliai viršija labai didelių narkotinių medžiagų kiekių ribas. A. I. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytinai tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje. A. I. anksčiau neteistas, duomenų apie jam taikytas administracines nuobaudas nepateikta“ ir besibaigiančią sakiniu „Teismas daro išvadą, jog kaltinamajam skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. sankcijose, viršijančios sankcijoje numatytus bausmių vidurkius“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.