Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl 2016-04-11 sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-467-5531 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2016-04-11 sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-467-5531, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 4), teisėtumo ir pagrįstumo ir reikalavimo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju ginčijamą sprendimą Tarnyba priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu, t.y. jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog konstatuoti, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011-03-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011-05-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013-08-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013, 2015-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1729-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Konstatuotina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, 2016-03-07 gavusi pareiškėjo 2016-03-04 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 23-30), turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam procesiniam dokumentui (ieškiniui/skundui) parengti ir ar pareiškėjo siekiamas pradėti procesas perspektyvus.

Iš pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio matyti, jog teisinė pagalba jam reikalinga procesiniam dokumentui teismui parengti antstolės veiksmų apskundimui, nes jis nesutinka su antstolės paskirto eksperto atliktu jam priklausančio turto įvertinimu. Pagal bylos duomenis A. S. nuosavybės teise priklauso ¼ gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) Šilutės raj. sav. (b.l. 36-41). Turtas yra areštuotas vykdant išieškojimą kreditorės V. S. naudai. Antstolės A. T. 2015-11-25 patvarkymu Nr. 3.5-15-16214 teismo ekspertui G. T. paskirta atlikti pareiškėjui priklausančio turto įvertinimo ekspertizę (b.l. 49). Atlikus ekspertizę pareiškėjo turtas įvertintas 2400,00 Eur (b.l. 52-53). Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su turto vertinimo ekspertizės išvada, argumentuoja, jog turtas įvertintas nepagrįstai per maža suma, nevertintas priestatas, kuris nėra įregistruotas viešame registre, neatsižvelgta į tai, jog atliktas namo remontas ir renovacija. Pareiškėjas siekia, kad pakartotinį turto vertinimą atliktų jo pasirinktas vertintojas, tačiau už pakartotinį turto vertinimą apmokėtų antstolė arba jis būtų apmokėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lėšomis. Iš bylos duomenų matyti, jog antstolės A. T. 2016-02-03 raštu Nr. 3.5-16-00870 pareiškėjui išaiškinta teisė ir pasiūlyta iki 2016-02-25 pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvadų, nurodyta, jog prieštaraudamas dėl nustatytos turto vertės jis turėtų sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumą už pakartotinės ekspertizės atlikimą, taip pat išaiškinta, jog turi teisę pats užsakyti ekspertizę ir pateikti antstolei ekspertizės išvadą (b.l. 54). Antstolės rašte nurodyta, jog tik pareiškėjui pateikus papildomą informaciją bus galima spręsti dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 9 dalį, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius, 2016-03-07 gavęs pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, 2016-03-10 raštu Nr. (2.3)NO-2-1387 kreipėsi į advokatą A. V. L., prašydamas pateikti motyvuotą išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui (b.l. 43). Tarnyba turi teisinį pagrindą ir diskrecijos teisę kreiptis į advokatą dėl išvados pateikimo. Tai iš esmės reiškia, kad Tarnyba turi teisę konkrečiu atveju spręsti, ar jai reikalinga advokato teisinė išvada, ar yra pakankamai kitų objektyvių įrodymų tam, kad prašymas būtų teisingai ir pagrįstai išnagrinėtas. Kai Tarnyba nusprendžia kreiptis į advokatą su paklausimu, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, advokatas turi pareigą pateikti išvadą. Tačiau dėl teisinės pagalbos teikimo (neteikimo) galutinį sprendimą priima viešojo administravimo subjektas – Tarnyba, kurios pateikta advokato išvada nesaisto.

Advokato išvada Tarnyboje gauta 2016-04-04 (b.l. 44-45). Išvadoje advokatas nurodė, jog vykdymo procesas yra baigiamas, pakeisti jo eigą teisinių galimybių nėra, perspektyvos, jog pareiškėjui nereikės sumokėti susidariusio įsiskolinimo taip pat nėra, neaišku, kokius veiksmus turėtų atlikti advokatas, todėl teisinė pagalba pareiškėjui neteiktina. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog Tarnyba sprendime išanalizavo faktines pareiškėjo prašymo aplinkybes, jas vertino antstolės veiksmų teisėtumo aspektu ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų požiūriu, atsižvelgė į advokato išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad Tarnybos sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjui argumentuojant, jog jis neprašė įvertinti antstolės veiksmų teisėtumo, pažymėtina, jog prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas būtent ir grindė siekiu apskųsti antstolės veiksmus, kurie, pareiškėjo teigimu, pasireiškė antstolės atsisakymu apmokėti pakartotinės ekspertizės išlaidas. Dėl šių aplinkybių Tarnyba, vertindama pareiškėjo prašymo pagrįstumą, turėjo atlikti ir pirminį antstolės veiksmų vertinimą. Nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, jog jis nėra atsakingas už prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo turinį, nes jis tik pasirašė, o prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti surašė Tauragės rajono savivaldybės administracijos darbuotojai. Būtent pareiškėjo pareiga yra tinkamai suformuluoti reikalavimą, kurio pagrįstumą galėtų įvertinti teisinės pagalbos tarnyba. Taip pat paneigti pareiškėjo teiginiai, jog niekas su juo nebendravo, nepatikslino situacijos ir neįsigilino į turinį. IŠ advokato išvados matyti, jog advokatas, analizuodamas teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui tikslingumą, susitiko ir bendravo su juo, susipažino su pateiktais dokumentais.

Pareiškėjui argumentuojant, jog siekia apskųsti antstolės veiksmus ne dėl to, jog ji atsisako daryti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, bet dėl to, jog nesutinka apmokėti pakartotinės ekspertizės išlaidų, pažymėtina, jog siekiant vykdymo proceso tikslų bei vykdymo proceso dalyvių interesų pusiausvyros, areštuotas skolininkui priklausantis turtas turi būti įkainotas objektyviai ir maksimaliai artima rinkoje esančiai turto kainai. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009 ir kt.). Areštuoto turto įkainojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos CPK 681 straipsnio nuostatos, pagal kurias areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, o tuo atveju, kai skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (LR CPK 681 straipsnio 1 dalis). CPK 682 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, prieš skiriant ekspertizę turi sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertizei atlikti. Jeigu skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Šiuo atveju už ekspertizės atlikimą sumokama iš antstolio sąskaitos. Iš šių teisės normų matyti, jog CPK 682 straipsnio 3 dalis nustato antstolio teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva skirti ekspertizę turto vertei nustatyti ir apmokėti jos atlikimo išlaidas. Šios įstatyme numatytos antstolio teisės paskirtis yra pašalinti galimas antstolio abejones dėl areštuoto turto vertės. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju išieškojimą vykdančiai antstolei nekilo abejonių dėl teismo eksperto G. T. ekspertizės akte nurodytos areštuoto turto rinkos vertės pagrįstumo, nes pareiškėjas nepareiškė motyvuotų prieštaravimų dėl atlikto turto vertinimo pagrįstumo. Iš antstolės siūlymo pateikti motyvuotus prieštaravimus matyti, jog pareiškėjas nurodė deklaratyvius samprotavimus apie tai, jog tikroji jam priklausančio turto kaina yra didesnė, nepateikdamas įrodymų, patvirtinančių bei pagrindžiančių jo teiginius. Skunde teismui pareiškėjas savo nesutikimą su nustatyta turto kaina iš esmės taip pat grindė savo paties nuomone, bet ne konkrečiais įrodymais. Antstolės siūlymas pareiškėjui (skolininkui) sumokėti į depozitinę sąskaitą sumas, reikalingas pakartotinei ekspertizei apmokėti, neapriboja jo teisių, bet sudaro sąlygas pačiam skolininkui (pareiškėjui) pašalinti jam kilusias abejones dėl nustatytos areštuoto turto vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, gavęs skolininko (pareiškėjo) prieštaravimus dėl areštuoto turto įkainojimo antstolis neturėjo pareigos savo iniciatyva skirti pakartotinę ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti ir pagrįstai pasiūlė skolininkui (pareiškėjui) į depozitinę sąskaitą sumokėti ekspertizei atlikti reikalingą lėšų sumą. Pareiškėjui argumentuojant, kad neturi finansinių galimybių sumokėti už ekspertizės atlikimą, pažymėtina, jog CPK 682 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolininkas ar išieškotojas motyvuotu prašymu gali kreiptis į antstolį, kad jis atidėtų šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų sumų mokėjimą, o išieškotojas – kad visiškai ar iš dalies atleistų nuo mokėjimo bei šias sumas apmokėtų iš antstolio lėšų. Įstatyme yra numatyta skolininko teisė prašyti antstolio atidėti ekspertizei atlikti reikalingos sumos mokėjimą, tačiau nėra numatyta galimybė dėl sunkios skolininko turtinės padėties atleisti jį nuo ekspertizės išlaidų mokėjimo ar turto vertės nustatymo ekspertizę atlikti antstolio lėšomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties savaime nelemia antstolio pareigos paskirti ekspertizę ir jos atlikimo išlaidas sumokėti iš savo lėšų.

Antstolės 2016-02-03 raštu Nr. 3.5-16-00870 paneigta pareiškėjo skunde dėstoma abejonė dėl teismo eksperto G. T. ir antstolės A. T. ryšių. Antstolės rašte nurodyta, jog ji ar jos artimi asmenys nėra susiję giminystės ar kitokiais ryšiais su teismo ekspertu (b.l. 54). Antstolė nurodė, jog ekspertas parinktas po atliktos apklausos, įvertinus kainos ir laiko sąnaudas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šia antstolės nurodyta aplinkybe, todėl pareiškėjo abejonės dėl antstolės ir teismo eksperto ryšių laikytinos nepagrįstomis. Iš Teisingumo ministerijos skelbiamo Lietuvos Respublik?s teismo ekspertų sąrašo matyti, kad pareiškėjui priklausančio turto vertinimą atlikęs G. T. yra įrašyta į teismo ekspertų sąrašą, jam neterminuotai suteikta teisė atlikti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizes.

Antstolės 2016-02-03 raštu Nr. 3.5-16-00870 pareiškėjui pasiūlyta iki 2016-02-25 pateikti motyvuotus prieštaravimus, sumokėti sumas, reikalingas pakartotinės ekspertizės išlaidoms apmokėti, arba pačiam užsakyti ekspertizę ir pateikti antstolei eksperto išvadą. Minėta, jog galutinis antstolės sprendimas dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo ar neatlikimo nėra priimtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, iš esmės nėra ginčo objekto, t.y. neaišku, dėl kokių antstolės veiksmų pareiškėjas galėtų kelti ginčą, o tai akivaizdžiai patvirtina teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumą pareiškėjui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinį, taip pat įvertinusi išvadoje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išsamiai išdėstytas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamame sprendime nurodytais argumentais ir motyvais pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas pareiškėjo interesams neperspektyvus, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog antstolės veiksmai yra neteisėti. Tarnyba ginčijamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Priešingu atveju teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams. Tarnyba visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas pareiškėjo prašymui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir aiškiai motyvavo ginčijamo sprendimo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą. Iš Tarnybos atsiliepimo matyti, kad prašymo Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl pakartotinės ekspertizės apmokėjimo, pareiškėjas nereiškė, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu 2016-04-11 sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-467-5531 nesuteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, todėl jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu (ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016-07-01). Tais pačiais argumentais atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jo 2016-03-07 Tarnybai paduotą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjo A. S. patikslintą skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016-04-11 sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-467-5531 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.