Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Sandrai Pečionienei, dalyvaujant ieškovei A. R., o jos atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, atsakovei L. V. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovei L. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

LR CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos LR CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. LR CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja LR CK 6.871 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2.000,00 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (LR CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (LR CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Taigi ta aplinkybė, jog paskolos sutartis nėra sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios. Dėl to atsakovės argumentas, kad nesant rašytinės paskolos sutarties tarp jos ir ieškovės negalėjo susiklostyti ir nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, pripažintinas nepagrįstu.

LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai.

Pagal LR CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, t. y. kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (LR CPK 178 str.).

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp šalių rašytine tvarka paskolos sutartis sudaryta, kaip tą numato LR CK 6.871 straipsnio 1 dalis, nebuvo. Minėta, kad tokiu atveju ieškovė prisiėmė riziką dėl sandorio sudarymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Ieškovės nurodytus faktus, kad šalys 2007 metais buvo asmeniškai ir artimai pažįstamos, nes atsakovė draugavo su ieškovės sūnumi, lankėsi ieškovės namuose, bendrai pietaudavo, atsakovė iš dalies pripažino. Ji papildomai nurodė, kad draugavo su ieškovės sūnumi nuo 2007 m. sausio, tačiau su jo tėvais susipažino tik tų pačių metų gruodį (per Šv. Kalėdas), kad jos ir ieškovės sūnaus santykiai ėmė blogėti 2008 m. bei nutrūko jos iniciatyva dėl ieškovės sūnaus nederamo elgesio jos atžvilgiu (19 b.l.).

Buvus ieškovės nurodytus faktus, patvirtino liudytojas J. R., ieškovės sutuoktinis (58 b.l.).

Atsakovė jokių įrodymų, galinčių paneigti ieškovės nurodytus faktus, nepateikė (LR CPK 178 str.), todėl laikytina įrodyta, kad atsakovė, nuo 2007 m. sausio draugaudama su ieškovės sūnumi, tų pačių metų rugsėjį buvo pažįstama ir su jo tėvais.

Atsakovė taip pat nurodė faktus, kad su ieškovės sūnumi santykiai nutrūko, kad jis jai grasina, tačiau dėl grasinimų į teisėsaugos institucijas kol kas nesikreipė. Liudytoja D. P., atsakovės bendradarbė, paaiškino, kad ji ir atsakovė, kuri dirba padėjėja, pasikalbėdavo asmeniškais reikalais, tačiau nei jai, nei jos sutuoktiniui, kaip bendradarbiams bei juristams, ji nesiskundė, kad kas nors, ar konkrečiai ieškovės sūnus, ją terorizuotų, grasintų dėl pinigų (58 b.l.).

Kitokių įrodymų, nei jos pačios paaiškinimas, atsakovė nepateikė, jos iniciatyva apklaustas liudytojas D. L. (58-59 b.l.), nurodė žinąs iš atsakovės pasakojimo tik apie tai, kad ieškovė skambina, reikalauja grąžinti skolą ir „grasina savo sūnumi“, o atsakovė neatsiliepia į ieškovės skambučius. Atsakovės nurodytas faktas, kad jai grasino ieškovės sūnus, pripažintinas neįrodytu.

Ieškovė nurodė, kad už paskolintus pinigus atsakovė kito asmens - savo brolio Ž. K. vardu įsigijo automobilį, juo naudojosi. Atsakovė ieškovės nurodyto fakto, kad jos brolis įsigijo automobilį, kuriuo naudojosi ir ji, nepaneigė. Rašytinis įrodymas – VĮ „Regitra“ Utenos filialo pateikti duomenys (62-63 b.l.) patvirtina, kad Ž. K. 2007-09-08 įregistravo nuosavybės teises į automobilį VW, GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) raudonos spalvos. Taigi šis ieškovės nurodytas faktas yra patvirtintas rašytiniu įrodymu, jis pripažintinas įrodytu.

Ieškovė nurodė, kad iš paskolintos sumos atsakovė jai 2010-08-02 grąžino 150,00 Lt. Tokį faktą buvus patvirtina rašytinis įrodymas – išrašas iš ieškovės sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB (7 b.l.), iš kurio matyti, kad atsakovė į ieškovės sąskaitą pervedė 150,00 Lt. Atsakovė nepaneigė, kad tokią sumą būtų pervedusi į ieškovės sąskaitą per klaidą ar kitokiu, nei paskolos grąžinimo tikslu, kartu pažymėdama, kad taip pasielgė baimindamasi grasinimų.

Ieškovės teigimu, paskolos dalyką – 4.300,00 Lt atsakovė žadėjo grąžinti po 2 metų, tačiau pasibaigus šiam terminui ji vengė bendrauti, tiek pokalbio metu, tiek rašydama žinutes mobiliuoju telefonu, žadėdavo skolą grąžinti, tačiau iki kreipiantis teisminės gynybos grąžino tik 150,00 Lt. Atsakovė neneigė rašiusi žinutes ieškovei bei pokalbių metu žadėjusi mokėti pinigus, tačiau pripažino realiai to daryti net neketinusi, nes ieškovė reikalavo grąžinti pinigus už automobilį, kurio ji neįsigijo, nesijautė skolinga.

Ieškovės nurodytus faktus, kad atsakovė, suėjus skolos grąžinimo terminui, ėmė jos vengti, kad ji daug kartų skambino, kreipėsi net į atsakovės darbovietę, ten jos ieškojo, patvirtino liudytoja D. P., atsakovės bendradarbė (57-58 b.l.), kad ieškovė skambino, nurodė, kad ieško atsakovės dėl skolos, buvo ne kartą atėjusi į darbovietę, ieškojo atsakovės, kuri su ieškove vengdavo kalbėtis. Liudytojas J. R., ieškovės sutuoktinis (58 b.l.), patvirtino, kad atsakovė ėmė vengti jų, nors iki to bendraudavo, ateidavo pas juos pietauti, kad vis žadėjo pinigus grąžinti, pati paprašė ieškovės sąskaitos numerio, pervedė 150,00 Lt, o paskui pareiškė, kad ji nėra skolinga. Liudytoja N. G., ieškovės pažįstama (58 b.l.), paaiškino, kad stebėjo ieškovės pokalbį, po kurio ieškovė susinervino, tuomet pasisakė, jog buvusi sūnaus draugė tik žada grąžinti skolą, tačiau realiai nieko nedaro.

Kad atsakovė vengė bendrauti su ieškove, patvirtino ne tik jau minėti liudytojai, tačiau ir liudytojas D. L..

Taip pat atsakovė pažymėjo, kad ieškovė tyčia jai nerašė žinučių, kad neliktų įrodymų to, kad ji reikalaudavo ne grąžinti skolą, o sumokėti už automobilį. Ieškovė nurodė, kad jai nepatinka rašyti žinutes, todėl ji skambindavo. Atsižvelgiant į ieškovės amžių – 61 metai, tikėtina, kad ieškovė sakė tiesą.

Kaip matyti iš antstolio Leono Jankausko Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 2010-09-10 Nr.53/10/09 (8-9 b.l.) turinio, atsakovė ieškovei žinutes mobiliuoju telefonu rašė 2010 metų liepos 1 ir 31 dienomis, rugpjūčio 3, 8, 10, 22 dienomis. Liepos 1 dieną atsakovė rašė, kad ji planavo pervesti visus, bet jai nesigavo, nespėjo pervesti, iki kitos savaitės perves kelis šimtus, o per artimiausius 2 mėnesius atsiskaitys pilnai. Liepos 31 dieną rašė, kad nepamiršo, penktadienį nespėjo pervesti, pirmadienį padarys pavedimą. Rugpjūčio 3 dieną rašė, kad pervedė pinigų, bet nedaug, kad kitą savaitę dar perves, o mėnesio pabaigoje, rugsėjo pradžioje – didesnę dalį sumos, nes iš 1.000,00 Lt algos kitaip negalėtų. Rugpjūčio 10 dieną atsakovė rašė, kad vakar ji negalėjo užsukti, todėl užeis šią dieną po darbo, kad išeina atostogauti, tai kitoj savaitėj perves 1.500,00 Lt. Rugpjūčio 22 dieną rašė, kad ji nieko „nekrečia“, kad kaip ir tarėsi, ji pinigus atiduos iki rugpjūčio 31 dienos, perves jau kitą savaitę.

Taigi šalys tarpusavyje bendravo dėl piniginės prievolės vykdymo ir jos įvykdymo galutinio termino.

Nors atsakovė nurodė, kad ji žinutes rašė turėdama omenyje ne skolos grąžinimą, o apmokėjimą už automobilį, ko, jos teigimu, ir reikalavo ieškovė pokalbių metų, tačiau ji pati nei vienoje iš žinučių nepaminėjo, kad perves pinigus už automobilį, t.y. vykdys kurio nors kito asmens piniginę prievolę. Atsakovė savo žinutėse minėjo įvairias pinigų sumas, tačiau jos paminėta didžiausia pinigų suma – 1.500,00 Lt, dar nereiškė visos jos žadėtos pervesti sumos dydžio. Atsakovė žinutėje, rašytoje rugpjūčio 22 dieną, pati nurodė, kad pinigus atiduos iki rugpjūčio 31 dienos, t.y. pripažino turinti neįvykdytą piniginę prievolę. Šių žinučių turinys neleidžia padaryti išvadą, kad atsakovė būtų prisiėmusi pareigą tarpininkauti vykdant kito asmens piniginę prievolę, nes žadamų pervesti pinigų sumas, pervedimo terminus ji siejo tik su savo galimybėmis prievolę vykdyti (gaunamu darbo užmokesčiu), nieko nekalbėjo apie kitus asmenis, kurie jai perduotų pinigus jų prievolei vykdyti. Atsakovė negalėjo paaiškinti, kodėl nei vienoje žinutėje ji nepaminėjo, už ką ketina grąžinti pinigus, nors tokią galimybę turėjo (57 b.l.).

Ieškovė neneigė (56 b.l.), kad atsakovei pokalbių metu nurodydavusi, kad reikia grąžinti pinigus už automobilį, kurį ji, ieškovės įsitikinimu, pirko už jos paskolintus pinigus, tačiau įteisino kito asmens vardu.

Liudytojas D. L., atsakovės pažįstamas, patvirtino jos žodžius apie tai (58 b.l.), kad jis girdėjo atsakovės pokalbį su ieškove, kurio metu pastaroji reikalavo grąžinti pinigus už automobilį, o pats ieškovės sūnus jo teiravosi, kaip galima būtų gauti atsakovės parašą ant skolos rašto, nes ji vengia bendrauti, o pinigų už automobilį negrąžina.

Jau minėta, kad tikrai 2007 m. pradžioje atsakovės brolis įregistravo nuosavybės teises į automobilį, o juo naudojosi ir atsakovė.

Kaip matyti iš ieškovės pateikto registruotos siuntos, adresuotos atsakovei (5 b.l.), ji buvo įteikta atsakovės gyvenamosios vietos adresu liudytojui D. L., tačiau jis pats paneigė gyvenąs tame pačiame būste kaip ir atsakovė.

Taip pat atsakovė teigė, kad ji gaudavo pakankamą darbo užmokestį ir vaiko išlaikymui 250,00 Lt iš vaiko tėvo, todėl jai skolintis iš ieškovės nebuvo jokio poreikio, jos turtinė padėtis buvo gera. Įrodymų, kad realiai gaudavo vaiko išlaikymui po 250,00 Lt, atsakovė nepateikė. VSDFV duomenys (36-39 b.l.) patvirtina, kad atsakovė nuo 2007-01-29 iki 2007-04-25 dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo 2007-05-21 iki dabar atsakovė dirba (duomenys neskelbtini), jai 2007 m. rugsėjo mėnesį buvo mokama vidutiniškai 1.005,00 Lt dydžio (atskaičiavus mokesčius) darbo užmokestis. Taigi padaryti pagrįstą išvadą, kad 2007 m. rugsėjį atsakovės, auginančios, jos teigimu, nepilnametę dukrą, turtinė padėtis buvo gera, pagrindo nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais sprendžia apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas vertina nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, atsižvelgiama į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).

LR CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad LR CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau konstatuojant, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai tokia teismo išvada yra atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Atsakovė privalėjo įrodyti, jog paskolą grąžino arba jos negavo. Jau minėta, kad atsakovės nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvai - nėra rašytinės paskolos sutarties, todėl nėra ir paskolos teisinių santykių; nepažinojo ieškovės, todėl negalėjo skolintis; žinutės rašytos ir pervesta 150,00 Lt tik dėl psichologinio spaudimo; gera jos materialinė padėtis – nėra tikslo skolintis; prievarta reikalaujama vykdyti kito asmens piniginę prievolę – nepripažinti įrodytais.

Įvertinus šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą yra pagrindas pripažinti buvus ieškovės, o ne atsakovės nurodytus faktus.

Teismas, vadovaudamasis LR CK 1.93 straipsnio 6 d. 1p., 4p. nuostatomis, t.y., remdamasis tuo, kad šioje byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų – atsakovės rašytos žinutės mobiliuoju telefonu, pinigų pervedimas į ieškovės banko sąskaitą bei atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, t.y. kad atsakovė 2007 m. artimai bendravo su ieškovės sūnumi ir jo šeima, kas leido ieškovei tuo metu pasitikėti atsakove ir nepasiūlyti sudaryti paskolos sutartį raštu, netaiko LR CK 1.93 str. 2d. numatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (LR CK 1.5 str.).

Liudytojas J. R., ieškovės sutuoktinis (58 b.l.), patvirtino, kad atsakovę jų šeima pažinojo, ja pasitikėjo, nes bendravo su jų sūnumi, kad paskolos dalyką – 4.300,00 Lt ieškovė atsakovei perdavė jų namuose, kad neužilgo po pinigų perdavimo atsakovė ėmė lankytis pas juos tik retkarčiais, o kai buvo paprašyta grąžinti skolą, ėmė jų vengti.

Pažymėtina, kad atsakovė, neigdama bet kokius paskolinius santykius, neginčijo ieškovės nurodyto paskolos dalyko dydžio. Rašytinis įrodymas - atsakovės ieškovei rašytos žinutės mobiliuoju telefonu, leidžia, nesant kitokių įrodymų, tikėti buvus ieškovės nurodytą paskolos dalyko dydį – 4.300,00 Lt.

Įvertinus šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, laikytina įrodyta, kad 2007 m. rugsėjo pradžioje šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų ir ieškovė atsakovei jos nuosavybėn perdavė paskolos dalyką – 4.300,00 Lt, tarp šalių susiklostė paskolos santykiai, ieškovė, įvykdžiusi pareigą perduoti paskolos dalyką, įgijo teisę po sutarto termino – 2 metų, reikalauti grąžinti paskolos dalyką, o atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovei 4.300,00 Lt (LR CK 6.870 str.).

LR CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas. Tai reiškia, kad šalys privalo laikytis sutarties sąlygų, jas vykdyti tinkamai ir sąžiningai (LR CK 6.200 str. 1d.), nes sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (LR CK 6.205 str.). LR CK 6.158 str. nustato, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai ir kad šios pareigos šalys negali savo susitarimu pakeisti ar panaikinti. Šalių sąžiningumo pareiga egzistuoja nuo pat sutartinių santykių pradžios iki sutarties pabaigos. Prievolės baigiasi, kai jos tinkamai įvykdomos (LR CK 6.123 str. 1d.).

Atsakovės piniginės prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs, tačiau iki kreipiantis į teismą ieškovės piniginė prievolė tinkamų įvykdymu nepasibaigė, nes atsakovė grąžino tik 150,00 Lt, o liko skolinga 4.150,00 Lt.

Remiantis sprendime nurodytais norminiais teisės aktais ir išdėstytais motyvais, ieškovei, ginant jos pažeistas civilines teises (LR CK 1.138 str. 1p., 8p., 6.870 str.), priteistina iš atsakovės 4.150,00 Lt skola.

LR CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.261 str. numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. LR CK 6.210 str. 1 d. nustato, kad skolininkas, jeigu jis yra fizinis asmuo, privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Taigi ieškovės prašomas priteisti palūkanas ir jų dydį (5 proc.) reglamentuoja įstatymai, todėl ieškovės reikalavimas laikytinas pagrįstu, teisėtu, įrodytu ir tenkintinas, iš atsakovės taip pat priteistina 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2010-10-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį patenkinus visiškai, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Ieškovė ieškinį apmokėjo 125,00 Lt žyminiu mokesčiu (13 b.l.), už advokato pagalbą (12 b.l.) turėjo 800,00 Lt išlaidų ( už patarimą, dokumento parengimą ir atstovavimą ).

Ieškovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais: 8.2p. (už ieškinį – 2.400,00 Lt), 8.18 p. (už vieną atstovavimo teisme valandą - 120,00 Lt), pripažintina, kad ieškovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (800,00 Lt) advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos, jų dydis atitinka protingumo kriterijus.

Iš atsakovės ieškovei priteistina 800,00 Lt turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti ir 125,00 Lt žyminio mokesčio (LR CPK 93 str., 98 str.).

Į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovės priteistina 16,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4.150,00 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 4.150,00 Lt skolos sumos už laikotarpį nuo 2010-10-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 800,00 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti ir 125,00 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 16,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

( Į valstybės biudžetą priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas - 5660), privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įrodymą pateikti teismui ).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.