Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Liutauro Rudzevičiaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis nuo 2006 metų pabaigos iki 2008 m. spalio 20 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) savo mažametei dukrai V. A. S., gim. 2003 m. gruodžio 14 d. demonstravo savo nuogą kūną, jai matant masturbavosi, žiūrėjo pornografinio turinio filmus, be to, pastarosios akivaizdoje lytiškai santykiavo su kitu asmeniu, tai yra jis atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Be to, jis kaltinamas tuo, kad tyrimo nenustatytu laiku ir būdu įgijo ir iki 2009 m. gegužės 24 d., kol jo veiką nutraukė policijos pareigūnai, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kompiuteryje „HP" modelis „Pavilion", S/N: (duomenys neskelbtini), Serial number: (duomenys neskelbtini) laikė ne mažiau kaip 55 pornografinio turinio vaizdo nuotraukas, kuriose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas; nešiojamame kompiuteryje „Acer", modelis "MS2231", FCC ID: (duomenys neskelbtini), CMII ID: (duomenys neskelbtini), S/N: (duomenys neskelbtini) laikė ne mažiau kaip 27 pornografinio turinio nuotraukas, kuriose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas; nešiojamame kompiuteryje „HP" modelis „Pavilion dv6000", S/N: (duomenys neskelbtini), P/N: (duomenys neskelbtini) laikė ne mažiau kaip 17 pornografinio turinio nuotraukų, kuriose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas ir nešiojamame kompiuteryje „MacBook Air" Serial No: (duomenys neskelbtini) laikė ne mažiau kaip 4 pornografinio turinio vaizdo įrašus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.

Taip pat pažymi, kad 2013 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo paskelbta B.G.B. S. paieška. Ta pačia nutartimi B.G.B. S. buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Teismo nutartyje nurodyta, kad B.G.B. S. buvo paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. 2012 m. gruodžio 19 d. teismo nutartimi kaltinamajam buvo paskirta stacionari komisijinė teismo psichiatrinė ekspertizė, jos atlikimo metu patalpinant kaltinamąjį į Utenos ekspertinį skyrių.

Šia teismo nutartimi kaltinamasis B.G.B. S. buvo įpareigotas paskirtu laiku atvykti į ekspertinį skyrių, tačiau jis neatvyko nei 2013 m. gegužės 28 d., nei 2013 m. birželio 13 d., teismo siųsti šaukimai grįžo neįteikti, kaltinamojo namuose nerado ir teismo pranešimus bandę įteikti teismo kurjeriai. B.G.B. S. nepranešė teismui apie ketinimą išvykti, negavo tokio teismo leidimo ir jo neprašė. Be to, iš Vilniaus apskrities VPK NTV gautas pranešimas, kad B.G.B. S. nuo 2012 m. spalio mėnesio nė karto nebuvo atvykęs registruotis, nors kardomosios priemonės sąlygos įpareigojo jį registruotis kiekvieną pirmadienį 11.30 val. Nurodytos aplinkybės teismui nekėlė abejonių, kad kaltinamasis pasislėpė nuo teismo, todėl buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas, kadangi švelnesnės kardomosios priemonės neužtikrino kaltinamojo dalyvavimo procese ir netrukdomo bylos tyrimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi dėl senaties nutraukus baudžiamąją bylą Nr. 1-44-506/2015, kartu buvo panaikinta ir B.G.B. S. skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Todėl mano, jog atsižvelgus į šias aukščiau išdėstytas aplinkybes, būtina B.G.B. S. vėl paskirti kardomąją priemonę - suėmimą.

Atsiliepimų byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl tų skundžiamos nutarties argumentų, kurie yra skundžiami apeliaciniu skundu ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas.

Pagal LR BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai ir motyvuotai išanalizavo visas LR BK 95 str. numatytas sąlygas taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu B.G.B. S. kaltinamas, jų padarymo metu buvo priskiriamos nesunkioms nusikalstamoms veikoms, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl abiejų nusikalstamų veikų buvo penkeri metai. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad nauja nusikalstama veika po šioje baudžiamojoje byloje įkalintų veikų nebuvo padaryta (kita nusikalstama veika, dėl kurios B.G.B. S. vėlesniu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, buvo padaryta tarp šioje byloje jam įkaltintų veikų ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nenutraukia). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad B.G.B. S. buvo pasislėpęs nuo teismo, laikė, kad 2013-10-14 jo buvimo Danijos karalystės teisėsaugos institucijų žinioje paaiškėjimo faktas rodo, kad minėtu laiko jo slapstymosi laikotarpis pasibaigė. Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka, remdamasis LR BK 95 str. 4 d. nuostata, kad jis nebuvo sulaikytas ir neatvyko į teisėsaugos institucijas. Su tokiu argumentu sutikti nėra pagrindo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad B.G.B. S. paieška buvo paskelbta 2013-06-28, todėl nuo šios dienos laikytina, kad B.G.B. S. slapstėsi nuo teismo. Danijos karalystės Teisingumo misterijos raštu, kuriuo konstatuotas kaltinamo suradimo bei apklausos faktas nurodyta, kad B.G.B. S. yra Danijos Karalystės kompetentingų institucijų žinioje nuo 2013-10-14. Taigi, B.G.B. S. slapstymosi nuo teisėsaugos institucijų laikotarpis nustatytinas nuo 2013-06-28 iki 2013-10-14. Kaip teisingai pažymi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, būtent nuo 2013-10-14 B.G.B. S. buvimo vieta Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms yra žinoma, nes B.G.B. S. nuo tos dienos buvo Danijos Karalystės teisėsaugos institucijų žinioje.

Pagal LR BK 95 str. 3d. numatytu pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus. Ir bet kurio vieno iš aukščiau paminėtų veiksmų padarymas gali būti vertinamas kaip kaltinamojo pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Teismų praktikoje laikoma, kad nustatyti, jog asmuo slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, pakanka vieno tyčinio kaltininko veiksmo, šiuo atveju gyvenamosios vietos pakeitimo. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jo atžvilgiu senaties termino eiga pagrįstai buvo pripažinta sustojusia ir minėtas tarpas nuo jo pasislėpimo iki suradimo pagrįstai nebuvo įskaičiuotas į senaties termino trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2011). Byloje nekyla ginčo, kad B.G.B. S. buvo pasislėpęs nuo pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad senaties termino eiga neturėjo atsinaujinti, vien sužinojus, kad Danijos Karalystės teisėsaugos institucijos atliko B.G.B. S. apklausą bei renka jo medicininius dokumentus. Taip pat pažymi, kad Danijos Karalystės rašte nėra nurodoma, kad B.G.B. S. būtų sulaikytas, kada atvyko pas ikiteisminio tyrimo instituciją, neaišku, ar jam buvo paskirta kokia nors kardomoji priemonė. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Antai, viena vertus, nusikalstamą veiką padariusio asmens paieškos paskelbimas ir jos formalus vykdymas, nerandant tokio asmens, dar savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kita vertus, tam tikri nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (pavyzdžiui, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Sistemiškai aiškinant LR BK 95 str. 4 d. nuostatas, konstatuotina, kad formalus senaties termino atnaujinimo siejimas išimtinai su besislapstančio asmens prisistatymu ar jo sulaikymu, prieštarauja apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino esmei. Teismų praktikoje laikoma, kad įstatymas senaties eigos sustojimą sieja ne su asmens paieška, o su pasislėpimo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466/2013). Vertinant šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas atsinaujino 2013-10-14. Aplinkybė, kad negauta duomenų apie tai, ar B.G.B. S. atžvilgiu Danijos Karalystėje buvo taikytos kardomosios priemonės, nesudaro pagrindo teigti, kad senaties termino eiga neturėjo būti atnaujinta. Atskirų valstybių baudžiamieji, baudžiamojo proceso įstatymai gali numatyti skirtingas poveikio priemones asmeniui, kuris slepiasi nuo bylą nagrinėjančio teismo, todėl prokuroras, formaliai gramatiškai aiškindamas LR BK 95 str. 4 d. nuostatas ir siedamas senaties termino atnaujinimą išimtinai su asmens sulaikymu, sudaro prielaidas klaidingam baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų aiškinimui. Remiantis prokuroro pateikiamu formaliu LR BK 95 str. 4 d. aiškinimu, sudaromos prielaidos pasunkinti B.G.B. S. padėtį, nes B.G.B. S. nėra ir negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Danijos Karalystės teisėsaugos institucijų veiksmai, formaliai vertinant LR BK 95 str. 4 d. nuostatas, būtų laikytini netinkamais.

Nors LR BK 95 straipsnis buvo papildytas 5-tąja dalimi (2010 06 15 įstatymo Nr. XI-901 redakcija, galiojusi nutarties priėmimo dieną), kurioje numatyti papildomi laikotarpiai, neskaičiuojami į apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, tame tarpe laikotarpiai, kuriais teisme daroma pertrauka dėl kaltinamojo ar jo gynėjo nedalyvavimo, ši teisės norma sunkina kaltinamojo teisinę padėtį ir pagal LR BK 3 str. nuostatas, kaip griežtinanti jo teisinę padėtį, negali būti taikoma.

Skundžiamoje nutartyje pažymima, kad B.G.B. S. buvimo vieta paaiškėjo 2013-10-14. Vertinant pateiktus baudžiamosios bylos duomenis, matyti, kad, sužinojus B.G.B. S. buvimo vietą, nebuvo imtasi realių, pagrįstų veiksmų užtikrinti baudžiamosios bylos išnagrinėjimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad po B.G.B. S. apklausos Danijos Karalystėje nebuvo galima atlikti jokių procesinių veiksmų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo organizavimas yra konstitucinė prokuroro pareiga ir prokuroras yra atsakingas už tai, kad būtų pašalintos procesinės kliūtys, trukdančios ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme. Prokuroras nepateikė duomenų, kokių konkrečių, objektyvių ir skubių veiksmų imtasi, formaliai nurodydamas, kad, neatlikus procesinių veiksmų su B.G.B. S., senaties termino eiga negali būti atnaujinama. Su tokia prokuroro pozicija sutikti nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar, atlikdamas nurodytus veiksmus, kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-9/2011). Nuo to momento, kai B.G.B. S. buvo surastas Danijos Karalystės teisėsaugos institucijų ir jų apklaustas, jis nėra laikomas besislapstančiu asmeniu, nes jo buvimo vieta Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo žinoma. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad B.G.B. S. suprato, siekė ir galėjo numatyti, kad ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras ar teismas jo buvimo vietos sužinojimo fakto neprilygina slapstymosi nuo teismo nutrūkimui. Tai, kad nustatytu terminu nebuvo imtasi atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų priemonių, dėl ko suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, negali būti aiškinama B.G.B. S. nenaudai.

Remiantis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis bei teismų praktika, nustatytina, kad naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Prokuroro Liutauro Rudzevičiaus apeliacinį skundą atmesti.