- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-2024-436/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-01104-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. M., E. M.
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- V. D.
- Kategorijos
- 62.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. M. ir E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3831-329/2012 pagal ieškovų E. M. ir A. M. ieškinį atsakovei V. S. įmonei, trečiajam asmeniui V. D. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė A. M. prašė priteisti iš atsakovo 1865,74 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas; ieškovas E. M. prašė priteisti iš atsakovo 235 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2009-01-31 apie 15.35 val. ieškovas E. M. automobilį BMW 528, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį ieškovei A. M., pastatė prie prekybos centro „Mega“, esančio Islandijos pl.3, Kaune, kelio ženklų „sustoti draudžiama“ ir „pėsčiųjų takas“ galiojimo zonoje, tuo pažeisdamas KET reikalavimus. Už administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 124¹ str. 2 d., padarymą ieškovas E. M. buvo nubaustas 50 Lt administracine bauda, o automobilis buvo priverstinai nutransportuotas. Atsakovė V. S. įmonė Kauno apskrities VPK pareigūno nurodymu vykdydama priverstinį ieškovei A. M. priklausančios transporto priemonės BMW-528, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios teisėtu naudotoju buvo ieškovas E. M., nuvežimą apgadino automobilį BMW 528, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko ieškovei A. M. buvo padaryta 1865,74 Lt turtinė žala. 2009-01-31 ieškovui E. M. atvykus į V. S. įmonei priklausančią aikštelę atsiimti automobilio, jam buvo paaiškinta, kad automobilis bus perduotas tik jo teisėtai savininkei, t.y. ieškovei A. M. ir tik tada, kai bus pateiktas baudos sumokėjimo kvitas. Sekančią dieną abu ieškovai atvyko atsiimti automobilio ir pateikė baudos sumokėjimą patvirtinantį kvitą, tačiau atsakovės atstovas automobilį grąžino nepatikrinęs jų dokumentų ir net neįsitikinęs, kad atvyko automobilio savininkė, o taip pat atsisakęs priimti baudos sumokėjimo kvitą. Iš to ieškovai sprendžia, kad atsakovė automobilį galėjo grąžinti ir 2009-01-31, tačiau nepagrįstai atsisakė tą padaryti, dėl ko ieškovai patyrė nepatogumų, nemalonių išgyvenimų, ir papildomų finansinių išlaidų – ieškovas E. M. buvo priverstas naudotis taksi paslaugomis, kurios kainavo 235 Lt, o dėl patirtų nepatogumų, kuriuos sukėlė atsakovė V. S. įmonė negrąžinusi automobilio 2009-01-31, prašė priteisti neturtinę žalą. Taip pat mano, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, apie kurį jį sužinojo tik gavęs iš atsakovės atsiliepimą, neatitinka 2002 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Generalinio komisaro įsakymo Nr.15 reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė taikyti senatį ir jį atmesti dėl ieškinio senaties ir nepagrįstumo, o taip pat už nepagrįstą ieškinio teikimą paskirti ieškovams 7000 Lt baudą, kurios 50 proc. skirti atsakovės naudai. Nurodo, kad automobilis jau turėjo ieškovų nurodomus apgadinimus iki jo priverstinio nuvežimo ir jie buvo užfiksuoti 2009 01 31 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte, pateiktame su atsiliepimu. Automobilis buvo perduotas ieškovams 2009-02-01 be policijos pareigūnų rašytinio leidimo siekiant išvengti tolimesnių konfliktų su ieškovais.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovų priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 31 d. 15.35 val. Kaune, Islandijos g.3, prie prekybos centro „Mega“ vairuodamas ieškovei A. M. priklausantį automobilį BMW 528, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio teisėtu naudotoju buvo ieškovas E. M. (26 b.l.), pastatė ir paliko jį stovėti kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ ir Pėsčiųjų takas“ galiojimo zonoje, tokiu būdu trukdydamas kitų transporto priemonių ir pėsčiųjų eismą. Už tai jam buvo paskirta 50 Lt bauda. Ieškovai nurodo, kad automobilio transportavimo metu buvo apgadintas automobilis. Dėl automobilio apgadinimo bandė išsiaiškinti su atsakovės atstovais - tuo metu buvusiu direktoriumi E. S., tačiau negavęs iš jo paaiškinimo, iškvietė policijos pareigūnus, kurie užfiksavo automobilio pažeidimą fotonuotrauka (73 b.l.). Po to dėl automobilio apgadinimo ieškovas E. M. pareiškimu kreipėsi į Kauno AVPK Žaliakalnio PK tyrimui atlikti (72 b.l.). 2009 m. vasario 4 d. kreipėsi į nepriklausomą auto ekspertų biurą, kuris įvertino padarytą žalą 1865,74 Lt (15-25 b.l.). Šią sumą sudaro automobilio buferio remontas. Už automobilio įvertinimą jis ekspertams sumokėjo 100 Lt (4 b.l.).
Teismas konstatavo, kad prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria teisinius santykius (CK 6.2 str.), įskaitytinai ir iš delikto. Nustatė, kad ieškovų su atsakove sutartiniai santykiai nesiejo. Taigi, ieškovų reikalavimai kildinami iš deliktinės atsakomybės, tačiau nei vienos iš sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti ieškovai neįrodė. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis šiais motyvais - prašydami priteisti iš atsakovės turtinę žalą (A. M. - 1865,74 Lt, E. M. - 235 Lt), ieškovai nenurodė ir nedetalizavo kokiais konkrečiai neteisėtais atsakovės darbuotojo V. D. veiksmais jiems buvo padaryta žala. Pažeidimo metu, t.y. 2009-01-31 galiojusi LR ATPK 269 str. 7 dalies redakcija numatė, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ str., 126 str., 127 str., 128 str., 129 str., 130 str. 1 d., 130² str., 132¹ str., jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. 2009 m. sausio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. Nutarimu Nr.1426 patvirtintos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos redakcijos 16 p. numatė, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) dėl jos grąžinimo kreipiasi į policiją, kur informuojamas, kaip galima atsiimti transporto priemonę. O 2009 m. sausio 31 d. galiojusios Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr.15 patvirtintos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos redakcijos 16 p. numatė, kad Transporto priemonė grąžinama savininkui (valdytojui) bet kuriuo paros metu. Teismas darė išvadą, kad V. S. įmonė, atsisakydama 2009-01-31 leisti ieškovui atsiimti automobilį, veikė teisėtai. Jokių kitų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų atsakovės darbuotojų kaltę dėl jų atliktų veiksmų ir žalos atsiradimo ieškovai nepateikė. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūno A. S. 2009 01 31 surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas patvirtina, kad automobilio priekinis buferis jau buvo apgadintas iki šią transporto priemonę perėmė atsakovės darbuotojas autovežio vairuotojas V. D.. Teismas atkreipia dėmesį, kad 2009-01-31 Transporto priemonių priverstinio nuvežimo aktas nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas. ATPK 271 straipsnis numato, kad priverstinį transporto priemonės nuvežimą, kaip ir kitas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, suinteresuotas asmuo gali apskųsti aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui. Tačiau ieškovas E. M. šio veiksmo, o taip pat 2009 01 31 transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto neskundė, jo neginčijo.
Ieškovai neįrodė nei vienos iš būtinų visų sąlygų deliktinės atsakomybės institutui šioje byloje taikyti (atsakovo kaltės ir veiksmų neteisėtumo, žalos ir jos dydžio). Nesant bent vieno iš nurodytų elementų civilinė atsakomybė pagal LR CK 6.271 str. negalima.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai jiems padarytos žalos atsiradimą siejo su 2009 m. sausio 31 d. – vasario 1 d. įvykiais, sekusiais po vykdyto priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo senaties terminas baigėsi 2012-02-01. Ieškovai su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2012-01-26, t.y. nepraleidę ieškinio senaties termino.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai A. M. ir E. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą, priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nevertino aplinkybės, kad trečiasis asmuo vairuotojas V. D. atvažiavo nugabenti automobilio, o policijos pareigūnas A. S. jau buvo prie automobilio, todėl turėjo matyti, kokiu būdu ir kuriuo metu buvo apgadinta ieškovams priklausanti transporto priemonė.Teismas be pagrindo rėmėsi automobilių nugabenimo instrukcija, kadangi ji taikoma tik tada, kai transporto priemonė nugabenama į policijai priklausančią aikštelę. Teismas netinkamai aiškino transporto priemonės išdavimo tvarką. Visiems kitiems piliečiams automobiliai buvo atiduoti tą pačią dieną, vieninteliam ieškovui neatidavė automobilio, nors jis ir baudą buvo sumokėjęs ir kvitą pateikė.Teismas be pagrindo atmetė liudytojo A. S. parodymus. Liudytojas paaiškino, kad tokie automobilio apgadinimai galėjo atsirasti būtent automobilio transportavimo metu. Jis paaiškino, kad iki pastatant automobilį prie Megos PC, jo buferis buvo sveikas.Teismas išėjo už savo kompetencijos ribų, vertindamas policijos medžiagoje esančias fotonuotraukas. Teismas negali vadovautis prielaidomis, o išvados negali būti daromos perimant eksperto kvalifikacijai suteiktas funkcijas.Teismas nekreipė jokio dėmesio į aktų blankų neatitikimą bei užpildytų rekvizitų skirtumą, antspaudų skaičių, prierašus. Dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų ir akto nuginčijimo apeliantas nesikreipė į institucijas, nes nemanė, kad gali būti suklastoti pagrindiniai dokumentai. Apie tai, kad dokumentai galėjo būti suklastoti, sužinojo tik teismo posėdžio metu, todėl kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl klastojimo fakto nustatymo.Ieškovai turtinę žalą įrodinėja nepriklausomų ekspertų paskaičiavimais, kadangi automobilio neremontavo, o modernizavo, pakeisdamas naujomis detalėmis. Apeliantai mano, kad patyrė neturtinę žalą, nes tą dieną lauko temperatūra buvo apie 15-20 laipsnių šalčio, teko ilgai stovėti lauke šaltyje su tam nepritaikytais rūbais. Taip pat neteisėtai buvo apribotos nuosavybės teisės, kadangi automobilio grąžinimo procedūra vyko savaitgalį, tai neigiamai atsiliepė poilsio ir laisvalaikio kokybei bei dvasinei būsenai.Teismas pažeidė materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimą ir taikymą, teisės į teisingą teismo sprendimą, teisėtų lūkesčių principus, nukrypo nuo teismų praktikos. 2009 m. sausio 31 d. galiojo Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcija, patvirtinta LR policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 15, pagal kurios 2.8 punktą, transporto priemonės valdytojas – asmuo, pateikęs transporto priemonės patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu įgytą valdymo teisę apibrėžiantį įrodymą (transporto priemonės registracijos liudijimą, nuomos, panaudos sutartį, įgaliojimą ir pan.), o 16 punkte numatyta, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė grąžinama savininkui (valdytojui) bet kuriuo paros metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės V. S. įmonės savininkas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas tinkamai vertino įrodymus. Vairuotojas trečiasis asmuo V. D. ir pareigūnas A. S. buvo įvykio vietoje kartu, dalyvavo transporto priemonės apžiūroje, jos pakrovime, nugabenime ir iškrovime. Jie negalėjo matyti, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis buvo apgadinta ieškovų transporto priemonė. Teismas tinkamai išaiškino leidimo paskirtį, jo gavimą ir būdą, transporto priemonės išdavimo tvarką.Teismas pagrįstai atmetė liudytojo A. S. parodymus, juos vertindamas kritiškai, nes liudytojo parodymai nepatvirtina, kad transporto priemonės buferis buvo apgadintas būtent 2009-01-31, 15.35 val. teismas tinkamai įvertino Kauno AVPK Žaliakalnio PK esančioje medžiagoje nuotraukas ir padarė teisingas išvadas.Teismas nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių. Nebuvo įrodyti neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovai būtų patyrę nuostolius, priežastinis ryšys, kuriuo atlyginami tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, taip pat kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga, kuri atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas ir žala, kuria būtų patirti tiesioginiai nuostoliai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas E. M. 2009 m. sausio 31 d. buvo nubaustas administracine tvarka už KET pažeidimus, t.y. už tai, jog 2009 m. sausio 31 d. paliko automobilį BMW 528, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį ieškovei A. M., prie prekybos centro „Mega“, esančio Islandijos pl.3, Kaune, kelio ženklų „sustoti draudžiama“ ir „pėsčiųjų takas“ galiojimo zonoje (b. l. 12). Kaip nurodė ieškovai, už tai, kad ieškovams priklausanti transporto priemonė buvo pastatyta draudžiamoje zonoje ir trukdė pėsčiųjų eismui, ji priverstinai buvo nuvežta į automobilių saugojimo aikštelę, esančią S. Raštinio g. 30, Kaune. Apeliantai tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovo įmonė, transportuodama jiems priklausančią transporto priemonę, sugadino priekinį automobilio bamperį, tuo padarė ieškovams žalą, kurią ieškovai prašo priteisti iš atsakovės įmonės.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostoliu (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovų ir atsakovo nesiejo jokie sutartiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp šalių susiklostė deliktinės civilinės atsakomybės santykiai. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei vienos iš sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti ieškovai neįrodė. Apeliantai mano, kad žala automobiliui padaryta būtent priverstinio transportavimo metu ir tai įrodinėja liudytojų parodymais, transporto priemonių nuvežimo aktu, fotonuotraukomis. Apelianto argumentai, kad trečiasis asmuo, atsakovės įmonės vilkiko vairuotojas V. D., atvažiavo nugabenti automobilio, o policijos pareigūnas A. S. jau buvo prie automobilio, todėl turėjo matyti, kokiu būdu ir kuriuo metu buvo apgadinta ieškovams priklausanti transporto priemonė, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų
Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Iš byloje esančios 2008 m. sausio 30 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. 20-1L-62 (toliau – Sutartis) matyti, kad Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas su atsakove V. S. įmone sudarė transporto priemonių, apgadintų eismo įvykio metu, už kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus bei pagal policijos pareigūnų atskirus pavedimus, nuvežimo į saugojimo aikštelę, adresu Kaunas, S. Raštikio g. 30, ir jų saugojimo sutartį (b. l. 78-79). Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnas A. S., nustatęs, jog transporto priemonė nuvežtina, iškvietė vilkiką, vairuojamą trečiojo asmens ir perdavė apeliantams priklausančią transporto priemonę nuvežti į saugomą aikštelę pagal nuvežimo aktą, kaip tai nustatyta Sutarties 2 punkte. Pagal įvykio metu galiojusios Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos, patvirtintos 2002 m. sausio 11 d. LR Generalinio komisaro įsakymu Nr. 15, (toliau – Instrukcija) 6 punktą, policijos pareigūnas, atvykus vilkikui, nuodugniai apžiūri transporto priemonę, jos matomą įrangą (signalizaciją, garso aparatūrą, automobilinę telefono ar kitą įrangą) bei matomus šioje transporto priemonėje esančius daiktus ir detaliai aprašo juos akte. Iš 2009 m. sausio 31 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 2803 matyti, kad jame yra užfiksuota, jog skilęs priekinis bamperis, įdubimas užpakalinėse dešinės pusės durelėse (b. l. 71). Pažymėtina, kad aktas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, be to, tiek atsakovo atstovas, tiek trečiasis asmuo nurodo, jog automobilis jau buvo apgadintas iki transportuojant jį į saugomą automobilių aikštelę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra galimybės patikrinti, kada buvo padarytas automobilio sužalojimas, iki transportavimo ar transportavimo metu, be to apeliantų automobilis šiuo metu jau parduotas, todėl pagrįstai laikė, jog ieškovai neįrodė atsakovės darbuotojo neteisėtų veiksmų.
Apeliantų argumentai, kad teismas nekreipė jokio dėmesio į aktų blankų neatitikimą bei užpildytų rekvizitų skirtumą, antspaudų skaičių, prierašus, kad galimai aktas yra suklastotas, atmestini. Kaip jau buvo minėta, pagal Instrukciją transporto priemonės nuvežimo aktą pildo policijos pareigūnas, bet ne transporto priemones gabenančio vilkiko vairuotojas. Aktas pildomas trimis egzemplioriais, du iš jų pasilieka policijos pareigūnas, trečias įteikiamas vilkiko vairuotojui. Atsakovo įmonė gauna tik užpildytą aktą ir po to transportuoja automobilį, dėl šios priežasties atsakovo įmonės ir jo darbuotojo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų.
Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad nugabentą transporto priemonę atsakovo įmonė turėjo grąžinti apeliantams tą pačią dieną. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. M. tą pačią dieną, t.y. 2009 m. sausio 31 d, sumokėjo administracinę baudą bei už priverstinį automobilio transportavimą, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis pagrįstai įgijo teisę reikalauti grąžinti jam transporto priemonę tą pačią dieną. Anksčiau minėtos Instrukcijos 16 punkte nustatyta, kad transporto priemonė grąžinama savininkui (valdytojui) bet kuriuo paros metu. Jam atvykus į policijos įstaigą atsiimti transporto priemonės, budėtojas ar kitas policijos įstaigos vadovo įgaliotas pareigūnas, patikrinęs atitinkamus dokumentus, priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte pažymi, kad tai leista padaryti, jo antrąjį egzempliorių įteikia savininkui (valdytojui) bei išaiškina transporto priemonės atsiėmimo ir priverstinio nuvežimo apskundimo tvarką. Sutarties 3.4. punkte nurodyta, jog grąžinti transporto priemonę valdytojui galima tik tuo atveju, jeigu jos nuvežimo akte įgaliotas policijos pareigūnas pažymi, kad tai leista padaryti. Kaip matyti iš priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto, jame policijos pareigūnas nebuvo pažymėjęs, kad transporto priemonės valdytojui leista atsiimti transporto priemonę. Taigi, atsakovo įmonė vykdė tiek Instrukcijoje, tiek Sutartyje nustatytus reikalavimus, todėl pagrįstai negrąžino ieškovui automobilio Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantų reikalavimas atsakovei, kuri ieškovų įsitikinimu turėjo grąžinti automobilį, nesant policijos pareigūno atitinkamos atžymos antrajame priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto egzemplioriuje, yra nepagrįstas.
Dėl atsakovo kaltės
Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.
Taigi civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda tik nustačius atsakovo ir jo darbuotojo kaltę, išskyrus įstatymų arba sutartyje numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovo darbuotojas veikė pagal anksčiau minėtas Instrukciją ir Sutartį. Taigi, atsakovo kaltę būtų galima konstatuoti tuo atveju, jeigu jo veiksmai būtų žalos atsiradimo priežastis. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra įrodymų, kuriuo metu buvo padaryti automobilio sužalojimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo A. S. parodymais, kadangi šio liudytojo parodymai nepatvirtino, kad automobilio priekiniame buferyje nebuvo apgadinimo būtent iki įvykio, t.y. iki 2009-01-31 15.35 val.
Dėl žalos ir priežastinio ryšio
Ieškovė A. M. prašo priteisti iš atsakovo 1865,74 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ieškovas E. M. prašo priteisti iš atsakovo 235 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal šią įstatymo normą tarp skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys, t. y. atlyginama ne bet kokia žala, bet žala, kuri atsirado kaip skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) padarinys. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog būtent dėl atsakovo ir trečiojo asmens neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovų transporto priemonei buvo padaryta žala.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė liudytojo R. M. parodymus raštu, pareiškimus prokuratūrai bei Kauno apskrities VPK dėl policijos pareigūno veiksmų ir akto galimo suklastojimo. Pagal CPK 192 straipsnio 1 dalį paprastai liudytojas yra apklausiamas teismo. Vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus galima tik išimtiniais atvejais (CPK 192 str. 8 d.). Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių negalėjimą apklausti liudytoją teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Kiti pateikti rašytiniai įrodymai nesusiję su nagrinėjama byla, nes jais apeliantai įrodinėja galimus neteisėtus policijos pareigūno, kuris net neįtrauktas dalyvauti byloje, o ne atsakovės, veiksmus. Be to reikalavimas atlyginti padarytą žalą yra nukreiptas tik atsakovo įmonei, todėl teismas neturi pagrindo netaikyti CPK 314 str. įtvirtinto draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, todėl jie atsisakytini priimti ir grąžintini apeliantams.
Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje išvardino, detaliai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš apeliantų priteistina po 350 Lt (b. l. 138) atsakovės V. S. įmonės naudai išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir E. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 350,00 Lt apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atsakovės V. S. įmonės (j.a.k. 134903740, adresas Giedros g. 3-1, Kaunas) naudai.