Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato l. e. viršininko pareigas P. Š. (toliau institucijos įgalioto asmens) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarimo, kuriuo A. K. atžvilgiu iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir 50³ straipsnį nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados tyrėja R. M. 2016 m. vasario 24 d. A. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir 50³ straipsnį dėl to, kad A. K. 2015 m. spalio 13 d. 12.45 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, įvairiais žodžiais įžeidinėjo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresnįjį tyrėją I. V., tuo įžeisdamas jo kaip policijos pareigūno garbę ir orumą, bei nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo nutraukti administracinės teisės pažeidimą, t. y. nebeįžeidinėti; bei priešinosi vengdamas sulaikymo, t. y. griebė rankomis už I. V. striukės, ją įplėšė, tuo padarydamas 40 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014).

Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę padarius jam inkriminuojamus administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 50³ straipsnyje. Priešingai deklaratyviems institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo ATPK 257 straipsnyje numatytu visiško ir objektyvaus visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimo principu, nesiėmė priemonių visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad priimdamas ginčijamą sprendimą teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą. Aplinkybė, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų institucijos įgaliotas asmuo, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta, ar kad jos įvertintos netinkamai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, nors apeliantas ir tvirtina, jog teismas nesiėmė priemonių visapusiškai ir objektyviai išaiškinti administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, tačiau kartu pats nenurodo, kokių konkrečių priemonių teismas nesiėmė. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentai dėl ATPK 257 straipsnio reikalavimų pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

Institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, apelianto tikinimu, pagrindžiantys A. K. kaltę dėl visų jam inkriminuotų teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 50³ straipsnyje, padarymo, – nepagrįsti.

Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys – nukentėjusiojo I. V. (88–89 b. l.), liudytojų K. F. (118–119 b. l.), R. S. (119 b. l.), bei paties A. K. (87 b. l.) parodymai – pirmiausia tvirtina tai, kad įvykio metu I. V. tarnybinės uniformos nedėvėjo ir buvo apsirengęs civiliais rūbais. Antra, tiek I. V. (26, 88–89 b. l.), tiek ir A. K. (16, 27, 87 b. l.) parodymai tvirtina ir tai, kad I. V. A. K. neprisistatė esąs pareigūnu, tuo labiau vykdančiu viešosios tvarkos palaikymo funkcijas, bei tarnybinio pažymėjimo pastarajam nerodė. Trečia, A. K. nuosekliai ir tapačiai viso proceso metu teigė, kad nors jis iš anksčiau ir žinojo I. V. kaip policijos pareigūną, tačiau įvykio metu nežinojo, ar šis asmuo vis dar dirba policijoje (16, 27, 87 b. l.). Taigi pirmiau nurodyti ir byloje esantys duomenys, priešingai apelianto skunde nurodytiems samprotavimams, kuriais grįsti asmens kaltę negalima, neleidžia daryti išvados, kad A. K. suprato, jog bendrauja ir konfliktuoja ne su eiliniu piliečiu, o su policijos pareigūnu – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresniuoju tyrėju, kuris yra statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų. Vadinasi, ir atsakomybė pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis A. K., neįrodžius jo suvokimo kad jis įžeidė būtent policijos pareigūno garbę ir orumą, nevykdė būtent policijos pareigūno reikalavimo, bei priešinosi būtent policijos pareigūnui, negalima.

Institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad A. K. nereikalavo I. V. pateikti tarnybinio pažymėjimo, ir iš to kylantys samprotavimai, kad būtent todėl įvykio metu A. K. objektyviai žinojo, jog I. V. yra pareigūnas, atmestina kaip visiškai nepagrįsta. Pagal Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048 redakcija, galiojusi įvykio metu, t. y. nuo 2015-09-01 iki 2015-12-31) 17 straipsnio 2 dalį, policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas, o aptariamo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis I. V., nors tarnybinės uniformos ir nedėvėjo, tačiau įvykio dieną vykdė tarnybines pareigas, t. y. dirbo (vykdė teisės pažeidimų, susijusių su akcizais apmokestinamų prekių, nustatymą (92, 124–125 b. l.). Taigi būtent I. V., kaip asmeniui, įvykio metu atlikusiam įstatymuose nustatytas policijos funkcijas ir turinčiam įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų, t. y. įvykio metu vykdžiusiam tarnybines pareigas, įstatymas numato pareigą prisistatyti. Antra, anksčiau nurodytos įstatyminės nuostatos patvirtina ir tai, kad policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą ne tik apelianto nurodomu atveju, t. y., kai to reikalauja asmuo, bet ir tada, kai policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo), kaip kad nutiko ir nagrinėjamu atveju. Taigi šiuo atveju I. V. turėjo ne tik pareigą prisistatyti, bet ir pareigą pateikti tarnybinį pažymėjimą. To nepadaręs, I. V. pažeidė anksčiau nurodytas Policijos veiklos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias policijos pareigūno pareigas, kas, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, ir buvo viena pagrindinių priežasčių konfliktinei situacijai kilti.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad A. K. nepadarė ir pažeidimo, numatyto ATPK 50³ straipsnyje. ATPK 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti, o padarytu dėl neatsargumo – jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba numatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (ATPK 10, 11 straipsniai).

Byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo I. V. (88–89 b. l.), liudytojų K. F. (118–119 b. l.), R. S. (119 b. l.) bei paties A. K. (87 b. l.) parodymai, fotonuotraukos (10, 11 b. l.) – faktą, jog I. V. striukė buvo suplėšyta, patvirtina. Tačiau vien nustatytas žalos faktas dar nereiškia, kad buvo padarytas koks nors pažeidimas. Iš byloje esančių A. K. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad jis neneigė galėjęs suplėšyti I. V. striukę, tačiau teigė tai galėjęs padaryti krisdamas‚ besigrumiant su I. V., t. y. netyčia. I. V. taip pat neneigė prieš A. K. panaudojęs kovinius imtynių veiksmus, pargriovęs jį ant žemės, kai A. K. abiem rankomis įsikibo jam į striukę. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių šias aplinkybes paneigiančių ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens tyčią sunaikinti ar sužaloti I. V. priklausantį turtą – striukę – patvirtinančių duomenų, kadangi daugiau tiesioginių įvykio liudytojų nustatyta nebuvo, o liudytojai K. F. bei R. S. nurodė įvykio nematę. Esant aptartoms aplinkybėms A. K. veika galėtų būti vertinama tik kaip padaryta dėl neatsargumo, o pagal ATPK 50³ straipsnį atsakomybę užtraukia tik veiksmai, kurie buvo padaryti tyčia. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl sugadintos striukės I. V. patyrė būtent 40 Eur turtinį nuostolį, kaip nurodo pats nukentėjusysis.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. K. atžvilgiu, nesant jo veikoje jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 50³ straipsnyje, įvykio ir sudėties, nutraukta pagrįstai (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į institucijos įgalioto asmens apeliacinio skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau nenurodoma, kokį konkretų sprendimą panaikinus skundžiamą apylinkės teismo nutarimą apeliantas prašo teismo priimti, bei kokias nuobaudas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirti. Toks institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde suformuluotas nekonkretus prašymas, apeliacinės instancijos teismui padarius kitokias nei anksčiau šiame sprendime nurodytas išvadas, pažeistų ATPK 302¹¹ straipsnio nuostatas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymima tai, kad institucijos, turinčios administracinius įgaliojimus jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, turinčios teisę surašyti administracinius teisės pažeidimų protokolus asmenims ir įstatymų numatytais atvejais skirti pažeidėjams administracines nuobaudas, bei kitas teises ir pareigas, iš esmės, įgyvendinančios valstybės jai deleguotas atitinkamas funkcijas, apeliaciniam skundui yra keliami didesni reikalavimai parengti įstatymų reikalavimus atitinkančius procesinius dokumentus (apeliacinius skundus), kadangi jai turi būti žinomos apeliacinių skundų turinį ir formą reglamentuojančios teisės normos (302⁵ str.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. gegužės 16 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiamas apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o institucijos įgalioto asmens apeliacinis skundas – netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarimą nepakeistą ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato l. e. viršininko pareigas P. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.