Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Biržų rajono apylinkės teismo teisėja Valentina Paliulionienė, susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos jėzuitų provincijos pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos jėzuitų provincija yra savininkas nekilnojamojo turto objektų: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamosios paskirties namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinės paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Teismas, spręsdamas pateikto pareiškimo priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti pareiškimą. Pažymėtina, kad LR CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal LR CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą – CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo dalykas yra skirtingas.

Valdymo nuosavybės teise faktas (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais LR CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas yra savininkas nekilnojamojo turto objektų: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamosios paskirties namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinės paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), neatitinka CPK 444 straipsnyje nurodytų juridinių faktų, kuriuos nustato teismas. Faktai, išvardyti CPK 444 str., yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Norint nustatyti, ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia išaiškinti, kodėl faktas turi būti nustatytas. CPK 444 str. 2 d. 9 p. numato galimybę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. įregistravimo faktą (ar kitokius faktus), o ne patį turto teisinį režimą.

Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas nesiremia bylų dėl daiktinių teisių nagrinėjimą – CPK XXXIV skyriuje numatančiomis teisės normomis, o vadovaujasi LR CPK 444 str. 2 d. 8 p., tai yra palikimo priėmimo fakto nustatymo pagrindais, nors suformuluotas pareiškimo reikalavimas neatitinka nurodytos įstatymo nuostatos. Pareiškėjas pareiškimu neprašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo faktinio valdymo būdu, o prašo nustatyti nuosavybės teisę. Pareiškėjo pareiškime nurodyti faktai bei pridėti įrodymai gali būti vertinami kaip įrodomieji, kartu su kitų faktų visuma patvirtinantys ar paneigiantys kurias nors aplinkybes bylą nagrinėjant ieškininės teisenos tvarka bei pareiškiant ieškinį, tačiau nenustatinėjami remiantis LR CPK 444-448 str.

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms atsisakytina priimti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p., 445 str.)

Kadangi atsisakoma priimti pareiškimą, pareiškėjui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis (Lietuvos Respublikos CPK 87 str. 1 d. 3 p., 5 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 290 straipsnio 1-4 dalimis, 291 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos jėzuitų provincijos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyti priimti.

Grąžinti pareiškėjui Lietuvos jėzuitų provincijai 2016-09-26 d. sumokėtą žyminį mokestį – 41 Eur per Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos.

Nutartis per 7 d. nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Biržų rajono apylinkės teisme.