Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-16 · Administracinė byla Nr. I-2558-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-16
Bylos Nr.
I-2558-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
R.Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Iv-2558-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00366-2015-7.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui – R.Z.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 20000 EUR neturtinės žalos atlyginimui už netinkamų įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpyje nuo 2010-09-21 iki 2015-03-16.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5-6), kuris atsakovui išsiuntimui buvo įteiktas 2015-13-19 (b.l. 8) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2010-09-21 atvyko į Alytaus pataisos namus atlikti jam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Gyvenamos patalpos, į kurias buvo patalpintas pareiškėjas, buvo perpildytos ir tai sukėlė jam psichologinį išgyvenimą, kadangi atsikėlęs iš lovos negalėjo jos pasikloti, turėdavo laukti savo eilės. Gyvenamoji patalpa buvo neaprūpinta inventoriumi, nebuvo pakankamai kėdžių. Miegamajame, kuriame gyveno pareiškėjas, trūko šviesos, todėl skaitant skaudėdavo akis. Patalpoje nėra mechaninės ventiliacijos sistemos, todėl naktį trūksta oro. Miegas buvo trikdomas, kadangi po lovomis krebždėdavo pelės, miegamajame palaikyti švarą būdavo sunku, nes grindys gryno betono, šluojant jas nuolat kildavo dulkės, kurios nusėsdavo ant patalynės. Poilsio nebūdavo, kadangi dėl didelio žmonių skaičiaus visuomet būdavo šurmulys. Valgykloje duodamas maistas šaltas, valgykloje buvo blogas kvapas. Visos šios aplinkybės pareiškėjui kėlė nepilnavertiškumo jausmą, žemino, paveikė psichologiškai ir morališkai, pareiškėjas pasijuto niekam nereikalingas.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 9-13) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2010-09-21 pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Nuo 2010-10-14 iki 2012-06-08 pareiškėjas periodiškai gyveno 16 būryje, nuo 2011-09-02 iki 2012-06-08 pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 44,57 kv. m ir jame įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Nuo 2012-06-08 iki 2012-10-30 pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 35,15 m² ploto, o jame įrengtos 8 miegamosios vietos. Nuo 2014-02-28 iki 2014-04-15 pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 44.57 kv. m ir jame įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Nuo 2014-04-15 iki 2014-04-16 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 45,37 kv. m, o jame įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Nuo 2014-04-30 iki 2014-05-02 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 2 miegamąjį, kurio plotas - 44,17 kv. m., kur buvo įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Nuo 2014-05-02 iki šiol pareiškėjas paskirtas į 19 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 43,44 kv.m. - įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Atsakovas ir jo atstovas taip pat pažymėjo, kad nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, nes vieni nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjas su prašymu perkelti gyventi į kitus būrius dėl, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų, į pataisos namų administraciją nesikreipė. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje - gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, o gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, taip pat gali sportuoti, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Alytaus PN yra sudarę sutartį su V.M. IĮ įstaigoje pagal poreikį atliekančia dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Šios įmonės paslaugomis Alytaus PN naudojasi pastoviai pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys apie peles gyvenamosiose patalpose atmestinas. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos pro langus, taip pat yra dirbtinis apšvietimas. Kėdės gyvenamosiose patalpose yra, jų turi pakakti. Yra dvi ventiliacijos, tačiau ne visuose būriuose. Grindų danga – šlifuotas betonas. Maitinimas tinkamas, yra parduotuvė, kurioje nuteistieji gali apsipirkti. Pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas, todėl psichologinius ir emocinius sutrikimus sukelia narkotinių medžiagų vartojimas, o ne įkalinimo sąlygos. Atsakovas ir jo atstovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti taikomas 3 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka už tyčinių nusikaltimų padarymą (b.l. 14, taip pat ir TIS Liteko duomenys). Pareiškėjas 2015-03-19 (b.l. 5-6, 8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN.

Šalies argumentai

Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant teisės aktais reglamentuotas įkalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010-09-21 iki 2015-03-16. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-03-19. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-09-21 iki 2012-03-19, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nepaaiškino, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau. Teismo vertinimu tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai (tiksliau jų nebuvimas) yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-09-21 iki 2015-03-16 (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas ieškinio senaties terminas. Dėl to ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2012-03-20 iki 2015-03-16 (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas 20000 EUR neturtinę žalą kildina iš Alytaus PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrintas minimalus (3,1 kv.m.) gyvenamasis plotas, taip pat gyvenamojoje patalpoje pakankamai nebuvo inventoriaus (kėdžių), trūko šviesos, nebuvo mechaninės ventiliacijos, gyvenamosiose patalpose buvo parazitų (pelių), nuo betoninių grindų kilo dulkės, maistas valgykloje buvo patiekiamas atšalęs, valgykloje buvo blogas kvapas ir pan..

Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepilnavertiškumo jausmą, žemino, paveikė psichologiškai ir morališkai neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo situacijoje svarbu, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismas atsižvelgia į tai, kad objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovas ir jo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu ir ginčo situacijai aktualiu terminu (nuo 2012-03-20 iki 2015-03-16) laikotarpiais – t.y. nuo 2012-03-20 iki 2012-06-08 ir nuo 2014-02-28 iki 2014-04-15 gyveno 16 būryje, 4 miegamajame (b.l. 17), kurio gyvenamasis plotas yra 44,57 kv.m., jame įrengta 16 miegamųjų vietų (b.l. 20), todėl pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 2,78 kv.m. gyvenamojo ploto. Laikotarpiais nuo 2012-06-08 iki 2012-10-30 pareiškėjas gyveno 18 būrio 1 miegamajame (b.l. 17), kuris yra 35,15 kv.m ploto, jame įrengtos 8 miegamosios vietos (b.l. 22), todėl pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 4,39 kv.m. ploto. Laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2014-04-16 pareiškėjas gyveno 10 būrio 1 miegamajame (b.l. 17), kuris yra 45,37 kv.m. ploto, jame įrengta 16 gyvenamųjų vietų (b.l. 27), todėl pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko 2,83 kv.m. ploto. Laikotarpiu nuo 2014-04-30 iki 2014-05-02 pareiškėjas gyveno 10 būrio 2 miegamajame (b.l. 17), kurio plotas 44,17 kv.m., jame įrengta 16 gyvenamųjų vietų (b.l. 27), todėl pareiškėjui teko 2,76 kv.m. ploto. Nuo 2014-05-02 iki 2015-03-16 pareiškėjas gyveno 19 būrio 3 miegamajame (b.l. 17), kurio plotas 43,44 kv.m., įrengta 16 gyvenamųjų vietų (b.l. 24), todėl pareiškėjui teko 2,72 kv. m ploto. Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN apie 14 mėnesių pareiškėjui teko nuo 0,27 iki 0,38 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv.m.), todėl darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat akcentuoja, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei LVAT suformuota praktika (ABTĮ 13 str., 20 str., 2013-02-04 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013, 2013-05-09 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Teisės aktai nenumato, kad į gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuotas lovų, stalų, kėdžių ir t.t. plotas. Iki 2010-04-11 galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p. (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv.m. vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Teismas taip pat pabrėžia, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, jog pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų (taip pat ir lokalinio sektoriaus) plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.).

Iš pareiškėjo argumentų matyti, jog neturtinę žalą jis kildina ir iš to, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje (PN) jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Teismas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir t.t.. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių visumos - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiais nuo 2012-03-20 iki 2012-06-08, nuo 2014-02-28 iki 2014-04-16, nuo 2014-04-30 iki 2015-03-16 pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t.. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje (ABTĮ 57 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į ką tik aptartas išvadas, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisės aktais garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu sumažėjo nežymiai, Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi režimo bei dienotvarkės reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš nerakinamų miegamųjų, skirtų atitinkamam nuteistųjų skaičiui, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje ir būriui skirtose patalpose, gali sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairius renginius, dirbti ir pan.), buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (ABTĮ 57 str.). Teismo vertinimu, santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose pareiškėjui kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose bei bendro naudojimo patalpose (b.l. 39-44, 56-61). Teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl minimalaus ploto neužtikrinimo ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo (neužtikrinant minimalaus 3,1 kv.m. ploto) pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklės bei savijautos stovį, tik deklaratyviai išvardijo požymius, nurodytus CK, kuriais išoriškai pasireiškia neturtinė žala. Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, jau daug metų tyčia darydamas tyčinius nusikaltimus (b.l. 14), sąmoningai siekė savo gyvenimo kokybės pablogėjimo, nes objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių bei pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo kėdžių, trūko šviesos, nebuvo mechaninės ventiliacijos, buvo parazitų (pelių), grindys betoninės, todėl jas šluojant kyla dulkės, valgykloje buvo blogas kvapas, maistas atšalęs ir pan..

Motyvuojamoji dalis

Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 p., pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %%. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, taip pat ir dėl ventiliacijos ar temperatūros. Byloje nepateikta įrodymų – pvz. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl sąlygų konkrečiuose būriuose, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę. Priešingai, atsakovo atstovas pateikė teismui Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktus, kurie apėmė visas Alytaus PN patalpas ir kuriuose konstatuota, jog Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (b.l. 33-38). Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktų dokumentų duomenis, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas, būdamas apdairus bei rūpestingas ir matydamas savo teisių pažeidimus, dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas arba PN administraciją, o tarnybos ar administracija į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, ventiliacijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais bei neįrodytais nors teismas ir savo iniciatyva už pareiškėją rinko įrodymus (b.l. 2, 3, ABTĮ 10 str., 57 str.).

Higienos normos HN 76:2010 60 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Atsakovo į bylą pateiktos 2010-01-27 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 33 su vėlesniais pratęsimais duomenys (b.l. 45-55) teismui nekelia abejonių, jog Alytaus PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, kuris atitinka pagrindinius Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo tiekiamas atšalęs maistas, valgykloje buvo jaučiamas blogas kvapas. Atsakovas nurodė, jog iš pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011-12-20 Patikrinimo akto Nr. PA-346 duomenų matyti, jog Alytaus PN valgykloje yra 500 vietų, vienu metu valgo nuo 100 iki 350 nuteistųjų. Alytaus pataisos namų direktorius yra patvirtinęs nuteistųjų maitinimo grafiką (b.l. 40). Iš šių duomenų matyti, jog Alytaus PN valgykloje pakanka vietos vienu metu pavalgyti atitinkamų lokalinių sektorių nuteistiesiems, nereikia laukti ir dėl to gali būti patiekiamas maistas atvėsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo inventoriaus – kėdžių, grindys yra betoninės, atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog kėdžių gyvenamosiose patalpose yra pakankamai, grindys yra šlifuoto betono. Šie atsakovo atstovo teiginiai nepaneigti jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad esant bet kokia grindų dangai, šluojant ją sausu būdu gali kilti dulkės, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės valdžios institucijos veiksmus ir pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą. Be to pareiškėjas nenurodė, kad reiškė Alytaus PN administracijai šiais klausimu kokias nors pretenzijas. Taigi, joks tyrimas šiais klausimais nebuvo atliekamas ir šiuo metu nustatyti kokias nors aplinkybes dėl atšalusio maisto ir blogo kvapo valgykloje, gyvenamųjų patalpų inventoriaus, grindų dangos neįmanoma. Be to, teisės aktai įpareigoja ir patį pareiškėją palaikyti švarą gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas turi visas galimybes plauti grindis šlapiu skuduru ir jokios dulkės nekils (ABTĮ 10 str.). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R.Z. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R.Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą) buvo pažeista.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo R.Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius