Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-06-08 · Civilinė byla Nr. 2A-390/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-08
Bylos Nr.
2A-390/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
M. A.
Atsakovas
AB Turto bankui
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-390/2009Procesinio sprendimo kategorija 126.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

nedalyvaujant šalims ir jų atstovams,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-658-622/2008 pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovui AB Turto bankui, trečiajam asmeniui bankrutuojančiai M. A. individualiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“, dėl kreditoriaus reikalavimo sumažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė M. A. kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą AB Turto banką atleisti M. A. individualią įmonę nuo jai paskirtų baudų ir delspinigių mokėjimo – 441 209,35 Lt mokestinės nepriemokos ir atitinkamai sumažinti kreditoriaus AB Turto banko finansinį reikalavimą. Nurodė, jog, 2006 m. rugsėjo 8 d. iškėlus M. A. individualiai įmonei bankroto bylą, Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. lapkričio 3 d. patvirtino kreditoriaus Klaipėdos apskrities VMI 688 710,13 Lt finansinį reikalavimą. 2006 m. lapkričio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas pripažino M. A. individualią įmonę bankrutavusia ir pradėjo jos likvidavimo procedūrą. AB Turto bankas perėmė reikalavimo teisę į M. A. individualios įmonės 688 710,13 Lt mokestinę nepriemoką iš Klaipėdos apskrities VMI. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių mokėjimo, jei mokestinę nepriemoką išieškoti netikslinga ekonominiu (socialiniu) požiūriu. Po atliktų M. A. individualios įmonės patikrinimų ji susirgo onkologine liga, jai ir dabar reikalinga medikų pagalba. Šeimos materialinė padėtis taip pat yra sunki, todėl išieškojus visą mokestinę nepriemoką padėtis dar labiau pablogėtų, išieškojimas būtų nukreiptas į šeimos nekilnojamąjį turtą – butą Neringoje, Taikos g. 22-12. Delspinigiai už nesumokėtus M. A. individualios įmonės mokesčius ir mokesčių baudas buvo apskaičiuoti vadovaujantis ankstesne MAĮ redakcija, kurios 39 straipsnio 1 dalies 4 punktas numatė, kad delspinigiai taip pat yra skaičiuojami už laiku nesumokėtą arba nesumokėtą už mokesčių įstatymo pažeidimus mokesčio administratoriaus pareigūno skirtą baudą. Tokios nuostatos šiuo metu galiojančiame MAĮ nėra, todėl yra pagrindas taikyti pagal analogiją įstatymo 142 straipsnį, nustatantį, kad teisės aktai, švelninantys mokesčių mokėtojo atsakomybę, taikomi ir tiems mokesčių įstatymo pažeidimams, kurie padaryti iki šių aktų įsigaliojimo. Mokesčių mokėtojo atleidimo nuo paskirtų baudų pagrindus nustato MAĮ 141 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punktas numato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos mokėjimo, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžianti mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaro žalos biudžetui. Ieškovė pažymėjo, kad nors M. A. individualios įmonės veika ir buvo pažeisti mokesčių įstatymai, tačiau dėl to neatsirado žala biudžetui, kadangi ji sutinka sumokėti jai apskaičiuotus mokesčius – 247 500,78 Lt. Įgaliojimus atsakovui atleisti M. A. individualią įmonę nuo paskirtų baudų bei delspinigių suteikia Finansų ministro 2002 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 46 patvirtintos Mokestinės nepriemokos bei importo ir eksporto muitų ir mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimo perdavimo AB Turto bankui tvarkos 22.2 p., 24.5 p., 25 p. nuostatos. Atsižvelgiant į tai, jog nėra priimta nutartis dėl M. A. individualios įmonės pabaigos, atleidus M. A. individualią įmonę nuo jai paskirtų baudų ir delspinigių arba iki proporcingo dydžio sumažinus šias sumas, mažintinas ir kreditoriaus AB Turto banko 688 710,13 Lt finansinis reikalavimas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog 688 710,13 Lt reikalavimas buvo patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 30 d. įsiteisėjusia nutartimi. Ieškovė sutiko su nutartimi, jos neskundė, taigi yra praleidusi minėtos nutarties peržiūrėjimo apeliacinėje instancijoje procesinius terminus.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad dar 2006 m. spalio 3 d. M. A. individualios įmonės savininkė M. A. bankroto administratoriui rašytiniu pranešimu nurodė duomenis apie savo ir įmonės turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios M. A. individualios įmonės kreditorių susirinkimo, vykusio 2006 m. lapkričio 21 d., protokolas patvirtina, kad susirinkime dalyvavo tiek ir tuometinio kreditoriaus (Klaipėdos apskrities VMI) atstovė, tiek ir pati įmonės savininkė M. A. . Taigi ieškovei jau tada buvo žinoma aplinkybė, kad Klaipėdos apygardos teismas yra patvirtinęs jos įmonei reiškiamą 688 710,13 Lt kreditoriaus reikalavimą. Tačiau teismas, atkreipęs dėmesį, jog ji nesinaudojo savo teise paduoti atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties, kad operatyviai būtų išspręstas kreditoriaus reikalavimo dydžio klausimas, akcentavo ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi bankroto administratoriui leido nukreipti išieškojimą į M. A. ir jos sutuoktinio F. M. vardu įregistruotą turtą, tačiau kreditorius nutarė patenkinti M. A. prašymą nepradėti pardavinėti iš varžytynių turto ir leisti jai pačiai padengti kreditoriaus reikalavimą ir administravimo išlaidas iki 2008 m. balandžio 15 d. Teismas pažymėjo, kad šie įsipareigojimai nebuvo vykdomi, 2007 m. lapkričio 14 d. buvo sumokėtas tik vienas 100 000 Lt įnašas. Remdamasis išvardintomis aplinkybėmis teismas teigė, kad ieškovė, nevykdydama savo pačios gera valia prisiimtų įsipareigojimų sumokėti teismo patvirtintą kreditoriaus reikalavimą ir prašydama jį mažinti, pažeidė CPK 7 straipsnyje įtvirtintas dalyvaujančių byloje asmenų pareigas. Teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas buvo tvirtinamas remiantis 2001 m. lapkričio 20 d. VMI sprendimu. Šiuo sprendimu išnagrinėjus M. A. individualios įmonės skundą dėl Klaipėdos apskrities VMI Neringos skyriaus 2001 m. liepos 16 d. patikrinimo akto Nr.151-01-29-32 dalies ir VMI 2001 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 07-05/223 dalies dėl nurodymų sumokėti į biudžetą mokesčius, iš dalies buvo pakeisti nurodymai įmonei sumokėti į biudžetą 108 562 Lt PVM baudą ir 144 797 Lt FAPM baudą ir vietoj jų nurodyta sumokėti į biudžetą 54 281 Lt PVM baudą ir 72 398,50 Lt FAPM baudą. Todėl teismas sprendė, kad M. A. individualiai įmonei už įvairius pažeidimus skirtos baudos buvo sumažintos 50 procentų ir kad Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo sprendimu tvirtindamas kreditoriaus reikalavimą, todėl keisti įsiteisėjusia nutartimi nustatyto kreditoriaus reikalavimo dydžio nėra pagrindo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė M. A. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą apeliantė grindžia tokias argumentais:

Teismo nurodomos aplinkybės dėl nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, neapskundimo ir susitarimo su kreditoriumi nevykdymo nėra pagrindas netaikyti atleidimą nuo mokestinės nepriemokos reglamentuojančių norminių aktų, nes pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimų patikslinimai gali būti tvirtinami, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių mokėjimo, jei mokestinę nepriemoką išieškoti netikslinga ekonominiu (socialiniu) požiūriu. Nagrinėjamu atveju taip pat taikytina MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, įtvirtinanti galimybę fizinio asmens ar individualios įmonės savininko mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Teismui buvo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog socialiniu požiūriu išieškoti iš apeliantės priskaičiuotus delspinigius netikslinga.M. A. IĮ gali būti atleista nuo paskirtų baudų sumokėjimo ir remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, nes žalos biudžetui padaryta nebus.Atleidžiant ieškovę nuo paskirtų baudų sumokėjimo taip pat gali būti taikomas VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 ,,Dėl Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 9.2 punktas.Teismas nepagrįstai kaip negalėjimo atleisti M. A. IĮ nuo paskirtų baudų sumokėjimo pagrindą nurodė tai, jog įmonei paskirtos baudos ir taip buvo sumažintos 50 proc., nes minėtas sumažinimas buvo atliktas ne dėl apeliantės sunkios materialinės padėties, o taikant tuo metu galiojusias MAĮ nuostatas, pagal kurias mokesčių mokėtojo atsakomybę švelninantis įstatymas turi atgalinio veikimo galią. Be to, apeliantė prašo atleisti nuo kitų, o ne nuo VMI 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu sumažintų baudų.Teismas nepasisakė dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė, savo pozicijos nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl apeliantės įmonės teisės į mažesnį kreditoriaus reikalavimą dėl įmonei apskaičiuotų mokesčių baudų ir delspinigių, nesivadovavo materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bankroto procedūras bei mokesčius, jų mokėjimo tvarką, mokesčio mokėtojo atsakomybę, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Jis naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 263, 330 str.).

Bankroto instituto paskirtis įgyvendinti specialų tikslą – apsaugoti kreditorių teises bei interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. Visos Bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tai, kad būtų kuo operatyviau užbaigtos bankroto procedūros, patenkinti kreditorių reikalavimai ir kiek įmanoma išsaugotas skolininko turtas. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas Bankroto įstatymo teisės normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad ,,kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms“. Taigi įmonių bankroto procedūrų teisminis nagrinėjimas, jų tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais bei jų apskundimas apeliacine ir kasacine tvarka pagal CPK normas gali būti atliekamas pirmiausia atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus išnagrinėtose bylose: civilinės bylos Nr. 3K-3-653/2005 2005 m. gruodžio 12 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-558/2008 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-7-162/2009 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje.

Apeliantė siekia įmonei nustatytos mokesčio nepriemokos panaikinimo arba jos sumažinimo, vadovaudamasi tokias galimybes numatančio Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad kreditoriaus reikalavimas tiesiogiai susijęs su mokesčio mokėtojo (neribotos atsakomybės įmonės) neįvykdyta mokestine prievole (įstatymų pagrindu apskaičiuotų ir laiku nesumokėtų mokesčių) valstybės biudžetui (MAĮ 2 str. 18, 23 p., 13, 40 str.). Mokėtini į biudžetą mokesčiai sudaro 247 500,78 Lt (pelno, pridėtinės vertės mokesčiai ir atskaitymai kelių priežiūrai ir plėtros programai finansuoti), delspinigiai už nesumokėtus mokesčius – 166 794,87 Lt, baudos – 274 414,48 Lt. Visa mokestinė neprimoka yra 688 710,13 Lt. Nustatyta, kad apeliantė įmonės bankroto procedūros metu prievolę įvykdė iš dalies, sumokėdama į valstybės biudžetą tik 120 000 Lt. Atsižvelgdama į bankroto instituto tikslus, juo (įstatymu) numatytas priemones tiems tikslams pasiekti, į tai, kad ĮBĮ normos nenumato draudimo bankrutavusios įmonės savininkui pareikšti teisme ieškinį siekiant apginti savo (įmonės savininko) bei bankrutavusios įmonės teises ir interesus (CK 2.50 str. 4 d.), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, priimant sprendimą dėl apeliantės reikalavimo, galinčio turėti įtakos vienintelio kreditoriaus pareikšto reikalavimo, susijusio su mokesčio nepriemokos išieškojimo į valstybės biudžetą, dydžiui, pagrįstumo, Mokesčių administravimo įstatymo taikymas bankroto procedūros procese neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Todėl svarstytina galimybė dėl įmonei apskaičiuotų mokesčių baudų ir delspinigių sumažinimo.

Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų, reikalingų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės poreikiams tenkinti, formavimo būdas ir kiekvieno asmens, jeigu teisės aktai nustato jam prievolę mokėti atitinkamus mokesčius, pareiga įvykdyti mokestinę prievolę tinkamai ir laiku, griežtai laikantis teisės aktais nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Tam, kad mokestinės prievolės būtų įvykdytos maksimaliai ir efektyviai, atitinkamus mokesčius nustatantys, taip pat mokesčių administravimą reglamentuojantys įstatymai (Fizinių asmenų pajamų mokesčio, Juridinių asmenų pelno mokesčio, PVM ir kt. mokesčių įstatymai, Mokesčių administravimo įstatymas) nustatė atitinkamas finansines sankcijas (baudas, delspinigius). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantės individuali įmonė netinkamai vykdė mokestines prievoles, dėl to jai buvo apskaičiuoti atitinkami mokesčiai, baudos ir delspinigiai, kurių ji nesumokėjo, mokesčių administratorių sprendimų įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Mokestinė prievolė ieškovės įmonei atsirado galiojant 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymui, kuris numatė galimybę atleisti mokesčio mokėtoją nuo delspinigių ir baudų mokėjimo tik tuo atveju, jei jis mokestinių ginčų nagrinėjimo procese įrodo, kad pažeidė mokesčio įstatymą dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis įstatymas nelaikė mokesčio mokėtojo ar jo darbuotojų (savininko, administracijos darbuotojų ir kt.) veiksmų ar neveikimo, taip pat mokesčio mokėtojo nemokumo (MAĮ 39¹ str. 1 d.). Tačiau minėto įstatymo 2002 m. spalio 8 d. redakcijos 29 straipsnis jau nustatė pagrindus, kuriems esant mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. Įstatymų leidėjas naujoje 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje taip pat nustatė galimybę atleisti mokesčio mokėtoją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių ir pripažinti mokestinę nepriemoką beviltišką, konstatavus tam tikras įstatyme apibrėžtas sąlygas (išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu) (MAĮ 100 str., 113 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantės įmonė šiomis įstatymo nuostatomis nepasinaudojo iki 2006 m. rugsėjo 8 d. – iki bankroto bylos iškėlimo. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą neginčijo, dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio neprieštaravo. Jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ėmėsi priemonių sumažinti įmonės nemokumą, nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nebuvo aktyvi ir rūpestinga proceso dalyvė, nesinaudojo įstatymo suteiktomis teisėmis kreiptis į mokesčio administratorių, teikti prašymus dėl mokestinės nepriemokos iki bankroto bylos iškėlimo ir po to, t. y. nebuvo sąžininga. Nors apeliantė dalį kreditoriaus reikalavimo (mokesčių) patenkino ir taip jį sumažino, tačiau likusi mokesčio skola vertinama kaip žala valstybės biudžetui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teismų praktiką bylose dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų, yra konstatavęs, kad mokesčius nustatančių įstatymų pažeidimas, jų pagrindu nustatytų mokesčių neapskaičiavimas ir nesumokėjimas į valstybės biudžetą laikytinas žala valstybei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-677-03). Todėl apeliantės teiginys, kad žala valstybės biudžetui nepadaryta, – nepagrįstas. Šiuo pagrindu, taip pat ir dėl to, kad apeliantė iki bankroto bylos iškėlimo turėjo galimybę ir buvo sąlygų kreiptis į mokesčio administratorių dėl mokesčio nepriemokos pripažinimo beviltiška, apeliacinis skundas negali būti patenkintas. Tačiau teisėjų kolegija mato galimybę sumažinti kreditoriaus reikalavimą dėl įmonei apskaičiuotų baudų ir delspinigių kitais pagrindais.

Lietuvos Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisingumo ir teisinės valstybės konstitucinius principus, yra pabrėžęs, kad ,,šie principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Šis Teismas taip pat konstatavo, kad vadovaujantis šiais principais ,,įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą“ (2000 m. gruodžio 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 6/9-23/99-5/2000-8/2000). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad įmonei apskaičiuotas ir nesumokėtas mokestis (pelno, pridėtinės vertės mokesčiai ir atskaitymai kelių priežiūrai ir plėtros programai finansuoti) yra 247 500,78 Lt, delspinigiai už nesumokėtus mokesčius – 166 794,87 Lt, baudos – 274 414,48 Lt. Bendra paskirtų sankcijų suma – 441 209,35 Lt. Byloje nustatyta, kad dalis apskaičiuotų delspinigių (130 640,16 Lt) yra už nesumokėtas baudas. Šios faktinės aplinkybės teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip kaip tik dviejų bausmių skyrimą už vieną ir tą patį nusižengimą, o tai pažeidžia vieną iš pagrindinių su žmogaus teisėmis susijusių principų. Atsižvelgiant į apskaičiuotų mokesčių ir sankcijų dydžio santykį akivaizdu, kad apskaičiuotų mokesčių ir už mokesčių įstatymų pažeidimą taikytų sankcijų dydžio santykis akivaizdžiai neproporcingas – sankcijos beveik dvigubai viršija pagrindinę mokestinę nepriemoką ir tokia disproporcija akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus. Įvertinusi visas šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija mažina mokestinę nepriemoką 166 797,87 Lt, t. y. iki pagrindinės mokestinės nepriemokos dydžio (441 209,35 Lt - 166 798,87 Lt = 274 411,48 Lt).

Kitais apeliacinio skundo argumentais tenkinti apeliacinio skundo visa apimtimi nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

M. A. ieškinį patenkinti iš dalies: 688 710,13 Lt mokestinę nepriemoką sumažinti 166 797,48 Lt (vienu šimtu šešiasdešimt šešiais tūkstančiais septyniais šimtais devyniasdešimt septyniais litais keturiasdešimt aštuoniais centais). Nustatyti, kad mokestinė nepriemoka yra 548 822,96 Lt (penki šimtai keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt du litai devyniasdešimt šeši centai).

Teisėjai Konstantinas GurinasNijolė PiškinaitėVigintas Višinskis